Palanga – ne tik J. Basanavičiaus gatvė, tačiau būtent joje pabandžiau sėkmę rasti darbą vasarai.
Pirmas bandymas nenuteikė pozityviai. Peržengusi baro slenkstį priėjau prie už baro dirbančių merginų ir paklausiau, ar šioje vietoje trūksta darbuotojų. Klausimą išgirdusios jaunos mergaitės sureagavo žaibiškai ir jau už kelių sekundžių prieš mane stovėjo baro šeimininkė. Deja, atsakymas nenudžiugino: „Jau įpusėjo vasara, tikrai nereikia“.
Tęsiu paieškas toliau, tačiau darbo vietos nesirenku pagal grožį ar iškabą. Vos išėjusi iš pirmojo baro pasuku į šalia esantį kitą. Už baro stovintis vaikinas, išgirdęs klausimą, nusišypso ir pusbalsiu šūkteli šone sėdinčiai moteriai, kad „atėjo graži mergaitė, gal mums jos reikia“. Deja, atsakymas ir vėl nedžiugina – darbuotojų užtenka ir naujų čia neieško. Vis dėlto, iš baro išeinu su šypsena – gavau komplimentą.
Trečias bandymas buvo kiek kitoks – gavau pasiūlymą sugrįžti kitą vasarą. Vos įžengus į barą sutikau padavėją, kuri nurodė, prie kurio staliuko man eiti ir kokios spalvos kostiumėliu apsirengusi vadovė. Priėjusi nutraukiau vykusį pokalbį ir rėžiau tą pačią frazę: „Sveiki, ieškau darbo, gal jums trūksta darbuotojų?“
Iš pradžių nedžiugiai atsakiusi, kad tikrai ne, vadovė pakilo nuo stalo ir smulkiai apibūdinusi darbo specifiką bei galimą uždarbį paragino sugrįžti kitais metais. Tiesa, būtent čia mane gerokai nustebino vadovės pareiškimas, kad esu per sena padavėjos darbui.
Eidama ieškoti darbo J. Basanavičiaus gatvėje nemelavau, tik nepasakiau visko. Mano versija buvo tokia: man 25-eri, nes būtent tokio amžiaus mane dažniausiai mato naujai sutikti žmonės, prisistačiau kaip Vilniaus Dailės Akamdemijos studentė, nes ją ir esu baigusi, o kaip darbinę patirtį įvardijau floristės pareigas – tai ne melas, esu ja dirbusi.
Bet grįžkime prie raudonu kostiumėliu pasipuošusios vadovės, kuri 25-erių merginą įvardijo kaip „per seną padavėjos darbui“. Man nusistebėjus ji paaiškino, kad paprastomis padavėjomis dažniausiai dirba labai jaunos merginos ar vaikinai, tačiau jų darbas – tik nešioti lėkštes. Su klientais jie beveik nebendrauja, nebent padėkoja ar paklausia, ar viskas gerai. Kur kas daugiau kontakto su klientais užmezga vyr. padavėjai ir padavėjos. Būtent jie priima užsakymus ir gali priimti pinigus. Paprastos padavėjos pinigų neskaičiuoja ir už sąskaitas nėra atsakingos.
Vis dėlto, kiek galima uždirbti dirbant paprasta padavėja šiame bare? „270 eurų plius premijos“, – įvardijo vadovė. Paskaičiavau, kad mažokai, tad paklausiau, kiek galima uždirbti įdedant labai daug pastangų. Vadovės teigimu, 7-8 šimtus.
„Bet labai daug darbo kojoms“, – iš karto nuteikia ir rožėmis kelio nekloja vadovė.
Atsisveikinusi padėkoju už paaiškinimus ir išgirstu pasiūlymą sugrįžti kitais metais. Aš apsvarstysiu.
Keliauju toliau ir žengiu į pirmą pasitaikiusi barą. Pernelyg daug smalsumo mano klausimas šioje vietoje nesukelia, viena iš padavėjų tik paklausia, ar noriu dirbti kaip padavėja, ar virtuvėje. Atsakiusi, kad padavėja, sulaukiu neigiamo atsakymo: „Oi, ne, tikrai nereikia“.
Tačiau jau už kitų durų man nusišypsojo sėkmė. Vos įžengusi į barą pamatau besišypsantį barmeną ir vėl klausiu, gal bent čia ieško darbuotojų. Barmenas šypteli, parodo į prie netoliese esančio stalo sėdintį vyrą ir pasako, kad paklausčiau jo, kai tik jis baigs kalbėti telefonu.
Prie stalo sėdintis vyras pamato mane ir nužvelgia nuo galvos iki kojų. Stoviu toliau ir laukiu. Vos baigęs kalbėti baro vadovas prieina ir iš karto pasako, kad darbuotojų nereikia, tačiau tęsia pokalbį. 260 eurų plius arbatpinigiai – toks atlyginimas manęs lauktų už mėnesį darbo šioje vietoje.
O kiek arbatpinigių galima užsidirbti? „Nuo euro iki tūkstančio eurų, – šypteli šalia stovintis barmenas. – Viskas priklauso nuo to, kaip stengsies.“
Išgirdusi menką atlyginimą, matyt, išsiduodu, kad manęs tai nelabai tenkina, bet darbo juk man vis tiek reikia. Vadovas atkaklus – tęsia pokalbį toliau ir pasiūlo tapti administratore. Nusistebiu: „Administratorės pareigos skamba gerai, bet ką reikia daryti?“ Vos išgirdęs klausimą vadovas pasiūlo sekti paskui jį ir neria lauk iš baro. Vos išėjęs pro duris pamato kelis žmones, skaitančius lauke pastatytą stendą ir pasiūlo užeiti – tai ir yra administratorės darbas.
Tokiomis pareigomis vis dar nesižaviu, tačiau toliau deruosi, kiek laiko reiktų dirbti ir kiek atlyginimo gaučiau. Vadovas žada, kad mokėtų daugiau nei dirbant padavėja. Taip pat siūlo ir patrauklų darbo grafiką – prie baro durų turėčiau stovėti ir šūkauti praeiviams, kad šie užeitų tik nuo vidurdienio. Tiesa, darbo diena baigtųsi tik aštuntą valandą vakaro. Tad už mėnesį kasdienio šūkavimo po aštuonias valandas uždirbčiau kiek daugiau, tikrai daugiau nei 300 eurų.
Palieku savo kontaktą, kad galėtų su manimi susisiekti, jei prireiks darbuotojų, įsivedu į telefoną vadovo kontaktą, jei apsispręsčiau, kad vis dėlto noriu dirbti administratore, ir keliauju toliau, nors vadovas jau beveik buvo įtikinęs mane, kad gražiai šypsausi, esu komunikabili, tad šiai pozicijai puikiai tikčiau.
Už kelių dešimčių žingsnių pamatau dar vieną barą. Šis gerokai paprastesnis, bet vis dar J. Basanavičiaus gatvėje. Deja, čia darbuotojų neieško, nors vadovė tai pasako labai mielai ir kone pajaučiu, kaip ji man linki rasti darbą kitoje vietoje.
Bandau toliau, bet ir toliau nesėkmingai. Deja, kituose baruose kalbintos barmenės man nei vadovų, nei administratorių nepakvietė, iš karto purtė galvą sakydamos, kad darbuotojų tikrai nereikia.
Vis dėlto, jei man tikrai reikėtų darbo, aš jį gavau. Aplankiusi vos kelis barus gavau pasiūlymą tapti administratore, tiksliau – šūkautoja, kuri su šypsena veide kviestų svečius užeiti vidun atsigaivinti ar pasisotinti.
Tiesa, turiu padėkoti ir raudonu kostiumėliu vilkėjusiai vadovei ir kito baro direktoriui, kuris entuziastingai rodė pavyzdį, ką man reiktų daryti darbe, šūkaudamas ir kviesdamas praeivius užeiti vidun. Ačiū už pastangas.
Viduryje vasaros – antra darbo ieškančių banga
Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė Ingrida Valaitienė DELFI teigė, kad tokiu metu baruose ir restoranuose komandos jau būna suformuotos, tačiau visuomet atsiranda tokių, kurie išeina iš darbo, tad vietų gali atsilaisvinti bet kuriuo vasaros metu.
„Atsiranda tokių, kurie neatlaiko krūvio ar jiems nepatinka. Jaunimas mėgsta pakeisti nuomonę, todėl vyksta natūrali kaita arba tiesiog stiprinama komanda ir ieškomi papildomi darbuotojai, – pasakojo I. Valaitienė. – Tikrai dar yra šansų įsidarbinti.“
Kokio atlyginimo gali tikėtis Palangoje darbo ieškantis asmuo? I. Valaitienė teigė, kad tai priklauso nuo konkrečios įmonės, tačiau pridūrė: „Bet mes žinome, kad atlyginimas yra didesnis nei minimumas“.
Viename iš barų vadovė teigė, kad 25-eri – jau „per senas amžius dirbti tiesiog padavėja“, nors I. Valaitienė tvirtino, kad svarbiausia sąlyga ieškančiam darbo – kad būtų sulaukęs pilnametystės. „Prioritetą teikia pilnamečiams. Jei jau yra 18-19 ir daugiau, – įvardijo I. Valaitienė. – Buvo labai daug nepilnamečių besikreipiančių net kol mokslo metai buvo nesibaigę, o dabar jaučiasi antra banga – pasibaigė mokslo metai, stojamieji egzaminai ir ieško darbo.“
Tiesa, kiek žmonių dirba Palangoje vasaros sezono metu – sunku suskaičiuoti. „Virtuvėje darbuotojų skaičius pastovus, galima nuspėti, nes visi žino, kiek darbuotojų reikia virtuvėje, o padavėjus sudėtinga skaičiuoti, nes priima dalį, vėliau prireikia daugiau“, – tvirtino I. Valaitienė.
O kada reiktų pradėti ieškoti darbo norint įsidarbinti Palangoje? „Reikia stebėti orą, nes kurorto verslui įtakos turi geri orai ir ankstyvą pavasarį, – teigė asociacijos vadovė ir įvardijo, kada jau reiktų galvoti apie bandymą įsidarbinti. – Pats tinkamiausias laikas – balandžio antroji pusė, gegužė. Jau reiktų eiti ir tartis, jei esi apsisprendęs, kad nori vasarą padirbėti ir žinai, kokioje pozicijoje, koks darbo užmokestis tenkina, koks krūvis. Labai daug yra tokių, kurie nori dirbti vasarą, bet pradėjus kalbėti sako, kad nežino kaip bus, nežino, ar patiks. Tuos, kurie tikrai žino, kad nori padirbėti, tikrai kviečiame kuo anksčiau.“
