Netrukus valstybės vairą į savo rankas perimsiantis G. Nausėda tikina, kad bus aktyvus prezidentas ir sieks ne tik nuosekliai dalyvauti formuojant valstybės biudžetą, tačiau rodys pastangas ieškant ir sutarimo tarp parlamento politinių jėgų. Išrinktojo prezidento teigimu, pagrindinių politinių partijų lyderius jis dar iki Seimo rinkimų 2020 m. sieks susodinti prie bendro stalo.

Tuo tarpu valdančiosios koalicijos formavimo peripetijas G. Nausėda vertina dviprasmiškai. Viena vertus, teigia G. Nausėda, „politinis karnavalas“ yra per švelni sąvoka, norit apibūdinanti kai kuriuos koalicijos lipdymo procesus. Pasak jo, nemažai veiksmų derantis dėl valdančiosios daugumos yra daroma iš bėdos, todėl, pabrėžia G. Nausėda, pats nėra tikras, ar valdžios siekiančių politikų rodomas pastangas vainikuos sėkmė. Kita vertus, akcentuoja G. Nausėda, džiugesį kelia tai, kad derybose nemažai kalbama apie gerovės valstybę. Išrinktasis šalies vadovas palankiai vertina vaiko pinigų didinimo idėją, o tai, ar biudžetas yra pasirengęs valdančiųjų pažadams, apibendrina metaforiškai – „kai kurie balionai bus priversti nusileisti dar kaip reikiant nepakilę“, - sako G. Nausėda.

Interviu naujienų agentūrai ELTA išrinktasis prezidentas taip pat įvertino ir vadinamąjį konservatorių juodąjį sąrašą, į kurį partijos vadovybė įtraukė partiečius, šalies vadovo rinkimuose palaikiusius ne Ingridą Šimonytę, bet jį. G. Nausėda vadovybės kritikos sulaukusiems konservatorių nariams dėkoja, teigdamas, kad jaučia pagarbą už parodytą drąsą ir pilietiškumą. Galiausiai pats kritikos dėl asmeninio gydytojo pasirinkimo sulaukęs išrinktasis prezidentas sako savo pozicijos nekeisiąs. G. Nausėdos teigimu, nėra informacijos, kad Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius Remigijus Žaliūnas būtų susikompromitavęs, todėl reikėtų keisti ne jį, bet įsivyravusią praktiką gyventi „kuždesių valstybėje“.

Prezidente, pradėkime nuo, matyt, pastaruoju metu dažniausiai jums adresuojamo klausimo – apie komandos formavimą. Nors ir sakėte, kad pavardes pateiksite tik po liepos 12-osios, ar jau galite pasakyti, kad turite visą prezidentinę komandą?

Ne, kad visą – dar negaliu taip sakyti, bet iš esmės komanda yra. Pagrindiniai skyriai turi savo vadovus... Liko (nesutartas. – ELTA) vienas kitas. Esame keliantys aukštus reikalavimus ir norime dar truputį pasižvalgyti nestumdami savęs į kampą, bet šiaip komanda yra suformuota, žmonės yra labai kvalifikuoti ir, tikiuosi, kad mes nuo pirmųjų dienų su šia komanda galėsime efektyviai dirbti.

Sunku buvo surasti kompetentingų žmonių?

Žinote, sunkus yra pats pirminis etapas, kai keli vienokius ir kitokius reikalavimus – tuomet imtis iš karto susiaurėja. Bet tuos, kuriuos užkalbinome, su labai retomis išimtimis, praktiškai su visais pavyko užmegzti gerą kontaktą ir iš esmės teigiamus atsakymus gauti (...).

Tuos, kuriuos užkalbinome, su labai retomis išimtimis, praktiškai su visais pavyko užmegzti gerą kontaktą ir iš esmės teigiamus atsakymus gauti.


Tai tik vienas Linas Kojala atsisakė?

Iš esmės taip, tik Lino Kojalos atsisakymo motyvas buvo ne atsisakymas, o noras dirbti kartu ir padėti. Tiesiog perėjimas (į Prezidentūrą. – ELTA) visu etatu ne visiškai atitinka jo dabartinius karjeros iššūkius – norą stiprinti Rytų Europos studijų centrą, ką jam, beje, pavyksta padaryti. Šis motyvas labai suprantamas ir, tiesą sakant, primena mano paties atsisakymo motyvą, kai nesutikau tapti etatiniu ir pagrindiniu patarėju Valdo Adamkaus 2004 metų komandoje. Tačiau likome puikūs draugai ir visada dirbome kartu.

Ar kadenciją baigianti prezidentė ir jos komanda per visą jūsų, kaip prezidento elekto, laikotarpį padėjo burti komandą, braižyti planus, galbūt net buvote susitikę po to, kai oficialiai matėtės iškart po išrinkimo?

Mes bendravome su prezidente, nors tiesioginio susitikimo nebuvo, tačiau komunikavome su ja. Mes jos neprašėme tiesiogiai padėti formuoti komandą, tačiau tikrai galiu pasakyti pačius geriausius žodžius. Labai konstruktyvus darbas, tikrai aiškiai matyti, kad prezidentė pavedė savo komandai visokeriopai padėti mano komandai, kad mes čia jaustumėmės komfortiškai, kad galėtume efektyviai dirbti visomis prasmėmis – tiek technine, tiek kita prasme. Taip kad jos komanda mums labai padėjo.

O iš pačios prezidentės buvo kokių ar įspėjimų, ar patarimų, pavyzdžiui, ko su tam tikrų valstybių vadovais daryti nereikia ar priešingai – reikia elgtis būtent taip?

Užsienio politikos srityje jokių gairių nebuvo, o ir veikiausiai nebūčiau labai palankiai tokias gaires priėmęs. Manau, kad prezidentė puikiai tai suprato. Jos pagrindinis tikslas buvo tiesiog atkreipti dėmesį į tuos darbus, kuriuos reikės dirbti pačiu artimiausiu metu. Artėja daugybė paskyrimų, kadencijų pabaigų... tam reikia jau iš anksto pasiruošti, net ir nepradėjus eiti savo pareigų. Į visa tai mes atkreipėme dėmesį, visais tais klausimais mes pasirengėme ir, manau, kad prezidentės pagalba pradėti efektyviai dirbti yra vertinga bei neįkainojama.

Užsienio politikos srityje jokių gairių nebuvo, o ir veikiausiai nebūčiau labai palankiai tokias gaires priėmęs. Manau, kad prezidentė puikiai tai suprato.


Jus tik išrinkus prezidentu įvyko transformacija visuomenės pasitikėjimo kontekste. Kone trigubai išaugo visuomenės pasitikėjimas jumis. Ar tai sukėlė jums emocijų?

Pasakysiu atvirai, tai neužklupo kažkaip netikėtai. Pirmiausia, kas tikrai sukėlė daug emocijų, buvo rinkimų naktį tikrai įtikinama persvara pasiekta pergalė. Jos niekas negalės kvestionuoti. Tiesą sakant, šis pasitikėjimo reitingas yra labai panašus į mūsų rinkimų rezultatą. Tie procentai labai smarkiai nesiskiria. Su kuo aš tai sieju... Pirmiausia su pačiu išrinkimo faktu, nes daryti sprendimų aš dar neturėjau jokios galimybės, bet, manau, kad tam tikri sprendimai, tam tikri pasisakymai, tiek prieš pat rinkimus, tiek iš karto po rinkimų, pavyzdžiui, akcentuojant didesnį pasitikėjimą, Prezidentūros atvėrimą visuomenei, tiesiog kitokios politikos kultūros poreikį... tai galėjo atkreipti žmonių dėmesį ir, manau, atkreipti palankiąja to žodžio prasme. Mes ketiname tai tęsti ne tik diskusijų ir kalbų lygiu, bet ir praktiniais veiksmais ir, matyt, inauguracija bus pirmas įvykis, kuris parodys didesnį (Prezidentūros. – ELTA) atvirumą visuomenei (...).

Aiškindamas išaugusio pasitikėjimo priežastis jūs kalbate tarsi akademikas, tačiau jūs iki tol neturėjote politinių pareigų ir tokio didelio pasitikėjimo nebuvote sulaukęs. Jūs organiškai priėmėte tai?

Negalėjau skųstis pasitikėjimo stoka net ir tuomet, kai nebuvau politikoje, nes, jeigu gerai prisimenu, buvau turbūt tarp tų asmenybių, kuriomis visuomenė labiausiai pasitiki. Tai mane labai įpareigodavo, kaip ekonomistą, nesugadinti savo reputacijos, bet dabar amplua keičiasi ir turbūt iš manęs visuomenė laukia nebe įžvalgų, kaip ekonomisto, bet veiksmų, kaip politiko, ir aš esu nusiteikęs šį pasitikėjimą pateisinti.

O jei jau kalbame apie jūsų politinius veiksmus – einant prezidento elekto pareigas radote kažką naujo, ko iki tol nejautėte politikoje, kažką tokio, kas galbūt anksčiau buvo nepažįstama?

Nebuvau nuo tos politikos nutolęs šviesmečiais. Aš buvau netoliese. Tiesa, nors pats aktyviai ir nedalyvaudamas, aš negalėjau nesidomėti poliniais procesais Lietuvoje, aš negalėjau neturėti kontaktų su tais žmonėmis, kurie vykdė praktinę politiką Lietuvoje. Tikrai negaliu pasakyti, kad mano supratimas apie Lietuvos politiką apsivertė aukštyn kojomis. Sakykime taip, gal atsirado daugiau detalių, atsirado daugiau pažinimo. Mano susitikimų (su politikais ir pareigūnais. – ELTA) tikslas pirmiausia buvo labai gerai ištyrinėti ir įvertinti dabartinę susiklosčiusią politinę situaciją, tą pirminis susitikimų raundas padėjo padaryti (...).

O kur dar, be prezidentinės komandos formavimo, daugiausiai krypo jūsų dėmesys po išrinkimo fakto? Tyrinėjote kitus Lietuvos politinės realybės kontekstus?

Mes laiko daug neturėjome, tačiau nagrinėjome galimybes įgyvendini realų nacionalinį susitarimą. Galbūt ne tiek su tais tiesiogiai veikiančiais politiniais asmenimis, kiek su žmonėmis, kurie tikrai išmano sveikatos apsaugos sistemą, švietimo sistemą, socialinę sritį. Pirmieji signalai, kuriuos aš gavau, kad tam dirva yra, ir tai, ką mes tvirtinome prieš rinkimus – nėra laužta iš piršto. Todėl tokių nacionalinių susitarimų mes galėtume siekti. Pirmiausia švietimo ir socialinėje srityse. (...)

Radote kabliukų, sukėlusių minčių inicijuoti pirmuosius įstatymo projektus?

Gavau patvirtinimą, kad kai kurios idėjos yra visiškai gyvybingos, tarp jų ir teismų sistemoje. Pavyzdžiui, Teisingumo tarybos kūrimas, kuris galėtų plačiau įtraukti visuomenę į mūsų teismų sistemos klausimų ratą. Šiai idėjai buvo pritarta. Kalbu ne apie Teisėjų tarybą, kuri yra apibrėžta Konstitucijoje ir yra skirta konkretiems teisėjų skyrimo, perkėlimo ir kitiems karjeros klausimams, bet būtent Teisingumo tarybą, kuri galėtų plačiau, tarsi iš paukščio skrydžio, žiūrėti į mūsų teismų sistemos problemas. Tam gavau patvirtinimą.

Taip pat gavau patvirtinimą, kad mediacijos instrumentą reikia taikyti kur kas plačiau ir kur kas drąsiau negu tai darome dabar – tai padeda atpalaiduoti teismus nuo nereikalingo krūvio, sutaupyti žmonėms, įsitraukusiems į tam tikrus civilinius ginčus, daug lėšų. Neatmetu ir tos galimybės, kad tarėjų instituto platesnis taikymas, galbūt iš pradžių selektyviai, yra prasmingas ir apie tai galima kalbėti.

Ekonominiais klausimais, manau, mes tikrai būsime aktyvūs nuo pačių pirmųjų biudžeto svarstymo savaičių. Iki to laiko, tikiuosi, turėsime visiškai sukomplektuotą ekonomistų komandą. Jai aš tikrai duosiu priesaką, kad mūsų įsitraukimas į galutinę biudžeto svarstymo stadiją nebūtų nukeltas, o kaip tik, kol dar galima turėti įtakos ir biudžeto formavimui ir svarbiausia Vyriausybės darbų planams, kad tai būtų padaryta ir, kad tai atspindėtų mūsų rinkiminės programos nuostatas. (...) Manau, kad prezidentas turi daug galių, tarp jų ir remdamasis tais pasitikėjimo reitingais, veikti Vyriausybės darbą.

Šoktelkime į europinį lygmenį. Antradienį po ilgų diskusijų susitarta dėl pagrindinių Europos Sąjungos pareigybių. Pasiūlymus eiti pareigas gavo Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos bei Ispanijos politikai. Tačiau tarp jų nėra nė vieno Vidurio ir Rytų Europos arba vadinamųjų naujų ES valstybių pareigūnų ir politikų. Kaip vertinate visą šį pareigūnų paketą? Jis atitinka Lietuvos nacionalinius interesus, yra dėl ko džiaugtis?

Kol kas vertinant, kiek tai Vidurio ir Rytų Europai naudinga ar nenaudinga, nereikėtų daryti skubotų išvadų. Šiuo atveju aš siūlyčiau atsiriboti nuo požiūrio, kad kažkuriam regionui tai yra naudinga. Manau, kad pirmiausia tai yra naudinga pačiai Europos Sąjungai, nes ji turi sukomplektuotą vadovų komandą, kuri atsakomybę už ES reikalus prisiima gana ilgam laikui. Labai svarbu, kad nebebus neapibrėžtumo, kuris tvyrojo kelias savaites ir trukdė kitiems darbams, tarp jų ir būsimų ES komisarų paskyrimui. Tad šiandien toks neapibrėžtumas jau yra išnykęs ir, manau, kad tai mums yra starto šūvis labai greitai apsispręsti, kokį eurokomisarą mes norėtume turėti ir ką jis galėtų nuveikti ES labui. Tikiuosi, kad netrukus šis svarstymo procesas pajudės iš mirties taško. Manau, kad tikrai palankus faktas yra tai, kad Europos Komisijos vadove tapo Vokietijos atstovė. Manau, kad Vokietija yra tarp tų šalių, kurias aš norėčiau aplankyti, kaip prezidentas, vienas iš pirmųjų. Pagaliau ir mano emocinės sąsajos su šia valstybe yra gana aiškios, nes dvejus metus gyvenau Vokietijoje, studijavau, savo laiku stažavau Bundestage, kalbu vokiškai. Manau, kad tas faktas, jog ponia Ursula von der Leyen lankėsi Lietuvoje ir yra gavusi Lietuvos valstybės apdovanojimą, kad ji nuosekliai stiprino Vokietijos kariuomenę ir pasisako už pakankamai aiškų gynybinės politikos formavimą – yra palanku, ypač atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir galimas rizikas Lietuvai.

Užsiminėte apie vizitą į Vokietiją. Galima tikėtis, kad po vizito Lenkijoje antras, trečias vizitas bus į Vokietiją?

Dabar negalėčiau įvardinti... vyksta tam tikros konsultacijos ir šiuo metu nenorėčiau kalbėti apie konkrečias datas. Tačiau toks noras tikrai yra ir svarbiausia yra noras, kad tas vizitas būtų ne butaforinis, ne simbolinis, bet, kad jis tikrai būtų prasmingas.

Jei Europos Sąjungoje, kaip sakote, atsirado ramumas sutarus dėl postų, nacionaliniu lygmeniu tuo mes dar negalime pasidžiaugti. Derybos nukeltos į šios savaitės pabaigą. Stebite procesą. Neatrodo jums, kad pačios derybos dėl valdančiosios daugumos formavimo šiek tiek atitrūko nuo pagrindinio tikslo?

O koks būtų pagrindinis tikslas?

Pagrindinis tikslas – suformuoti valdžią, kuri priimtų visuomenei svarbiausius, esminius, sprendimus kokybiškai.

Aš turbūt būtent taip ir suformuluočiau, kad tai būtų darbinga valdžia, darbinga Vyriausybė, kuri nesistengtų kokiu nors būdu išlaviruoti arba egzistuoti, arba vegetuoti iki Seimo rinkimų. Kad tai būtų Vyriausybė, kuri geba priimti sprendimus ir vykdyti savo programą. Šis kriterijus ir turėtų būti pagrindinis (...). Jeigu jai tokiai pavyks užgimti, tai, be jokios abejonės, aš, kaip prezidentas, tiesiogiai prisidėsiu prie jos formavimo, taip pat ir asmenybių prasme. Kiekvienas ministras turės praeiti prezidento filtrą. Nebūtinai tai reiškia, kad ministrai turės būti keičiami tik dėl to, kad atėjo naujas prezidentas, norintis kitokių ministrų. Be jokios abejonės, reikia paisyti tam tikrų realijų. Bet jeigu matysiu, kad ministras, mano akimis, yra silpnas, nekompetentingas, yra paskirtas vien tik partiniais sumetimais – bus problemų.

Jūs kalbate apie finalą ir vertinate galutinį faktą. Bet jei žiūrėtume į patį procesą, kuriame daug aistrų, diskusijų dėl Seimo pirmininko posto, galima netgi matyti savotišką siekį iš monopolininko perspektyvos kalbėti apie tam tikras problemas – konkrečiai, vaiko pinigus – taip pat pasisiūlymai gelbėti vieną sugriuvusią frakciją perstojant į svetimą frakciją – turiu galvoje ponią Agnę Širinskienę. Ar nėra visa tai politinis karnavalas ar tiesiog viešųjų ryšių akcija, kurioje politikai siekia labiau pasirodyti, pakonkuruoti?

Aš visgi matyčiau, kad situacija yra gerokai dramatiškesnė negu vien tik politinis karnavalas. Mano nuomone, tai yra situacija, kurioje daugybė veiksmų daroma iš bėdos. Tiesą sakant, žūtbūt siekiama sulipdyti tą koaliciją, nes kitaip valdančioji dauguma nesusiformuoja. Žinoma, tokiomis sąlygomis gimsta keistos idėjos ir sprendimai, kurie įprastiniame politiniame gyvenime neturėtų būti – kaip antai legionierių skolinimas kitai frakcijai.

Be jokios abejonės, tai kelia labai didelių abejonių dėl tokios frakcijos („tvarkiečių“. – ELTA) tvarumo, jei toks veiksmas (įstotų kitos frakcijos narys. – ELTA) būtų atliktas. Pagaliau dėl tokios frakcijos tęstinumo – ateina žmogus, kuris niekuo tai frakcijai neįsipareigojęs... jau prie pirmo posūkio šis žmogus gali atsisveikinti ir atsiskirti – ką tada darysime? Žiūrėsime naują dėlionę? Tiesą sakant, tai labai optimistiškai neįkvepia.

Kita vertus, šiame derybų procese yra nemažai kalbama apie gerovės valstybę. Ir apskritai gerovės valstybės naratyvas tampa stipresnis – tai mus džiugina. Ir čia aš kalbu ne tik apie vaiko pinigus, bet ir apie socialinę atskirtį, apie mokesčių sistemos progresyvumą. Taip, galbūt ne su visomis idėjomis aš sutinku, bet aš pirmiausia džiaugiuosi tuo, kad pati dienotvarkė yra labai socialiai orientuota. Tai aš įžvelgiu per tuos brūzgynus, kuriais aš vadinu postų dalybas. Jeigu nori matyti gyvenimą tokį, kokį nori matyti, gali ten įžvelgti tik postų dalybas, bet, be postų dalybų, aš matau ir tam tikrų programinių dalykų, tik galbūt kai kurie iš jų akcentuojami ypač smarkiai, tai yra jūsų minėti vaiko pinigai. Bet matau ir kitų socialinės politikos aspektų, kurie mane nuteikia viltingai ir ši naujoji Vyriausybė gali būti tikrai socialiai orientuota ne tik pagal raidę, bet ir pagal turinį.

O jei į derybose keliamus klausimus – vaiko pinigus, kitus deklaruotus lūkesčius – žiūrėtumėte kaip ekonomistas. Net neabejoju, kad homo economicus instinktų nesugebėjo nuslopinti homo politicus tapatybė, kurią jums tarsi skiepija Prezidentūros struktūrą. Kaip vertinate, kad didžioji dalis diskusijų sukasi būtent apie vaiko pinigus. Tai sulaukia nemažai kritikos ir pastabų, kad galbūt reikėtų skiriamus pinigus įdarbinti, o ne pravalgyti, kad tai ekonomiškai nepamatuotas dalykas.

Pirmiausia vaiko pinigai skirti šeimų skatinimui, ir šito mes negalime nematyti. Šiandien Lietuvoje problemų kyla ne tik tiems, kurie gauna mažas pajamas, bet ypač tiems žmonėms, kurie sudėtingomis ekonominėmis aplinkybėmis ryžtasi gimdyti ir auginti vaikus. Tai yra labai svarbu valstybės tęstinumui. Šiuo požiūriu aš tikrai pasisakau, kad vaiko pinigai yra tiesioginis, tikslinis valstybės indėlis į šeimų formavimąsi. Ar tai yra visais požiūriais socialiai teisingas veiksmas? Taip, galbūt galima matyti, kad vaiko pinigai daliai žmonių ir nėra būtini, nes kai kurios šeimos ir taip gyvena pasiturimai. Tačiau ir tokioms šeimoms mes turime aiškiai signalizuoti, kad vaikučiai jūsų šeimose yra laukiami ir valstybės požiūriu sveikintini.

Kaip mes galime atsižvelgti į nepasiturinčių šeimų didesnį pastiprinimą, kaip tik ir mėginama šiuo metu kalbėti – apie tai, koks turėtų būti vaiko pinigų diferencijavimas pagal vaikų skaičių, turtinę padėtį. Aš į šią diskusiją įtraukčiau neapmokestinamo pajamų dydžio diferencijavimo klausimą, palengvinantį padėtį dirbantiems ir vaikus auginantiems žmonėms. Šis klausimas šioje diskusijoje nuolat atmetinėjamas arba tiesiog neįtraukiamas, nors jis yra keliamas ir ekonomistų, ir kai kurių politologų. Palengvinti situaciją jiems (dirbantiems žmonėms. – ELTA), diferencijuojant NPD yra prasminga praktika, naudojama daugelyje šalių (...) Prie šio klausimo šiandien galėtume sugrįžti.

Pirmiausia vaiko pinigai skirti šeimų skatinimui, ir šito mes negalime nematyti. Šiandien Lietuvoje problemų kyla ne tik tiems, kurie gauna mažas pajamas, bet ypač tiems žmonėms, kurie sudėtingomis ekonominėmis aplinkybėmis ryžtasi gimdyti ir auginti vaikus. Tai yra labai svarbu valstybės tęstinumui.

O ar išveš biudžetas? Visi valdančiųjų keliami reikalavimai gražiai skamba – nemokami vaistai pensininkams, tie patys vaiko pinigai, didesnis mokesčių progresyvumas.

Jis privalės išvežti, aš taip atsakysiu į jūsų klausimą. Jis privalės išvežti, nes jeigu jis neišveš, mes negalėsime sau tokios prabangos leisti, mes negalėsime pažeidinėti Fiskalinės drausmės įstatymo, mes negalėsime sau leisti tvaraus valstybės biudžeto deficito. Tad reiškia, kad tam tikri sprendimai turės būti priimi kitų sprendimų sąskaita. Jeigu lėšų kažkur bus skiriama daugiau, mes turėsime rasti šaltinių arba karpyti kitose srityse.

Premjeras konkrečiau apibendrino šiuos keliamus derybinius lūkesčius, sakydamas, kad jie yra neadekvatūs.

Aš dar niekada nemačiau prieš biudžetą adekvačių lūkesčių, lūkesčiai tam ir yra, kad būtų neadekvatūs. Bet lūkesčiai prisitrina su realiu gyvenimu. Taip jau atsitinka politikams, kad biudžeto įstatymo svarstymo metu gimsta daugybė visokiausių lūkesčių. Tartum spalvoti balionai jie pakyla į viršų, o po to, žiūrėk, juos kažkas numušinėja ir jie vėl priversti leistis žemyn. Kai kurie balionai bus priversti nusileisti dar kaip reikiant nepakilę, bet aš tikiuosi, kad socialinė politika bus ta pagrindinė ašis, apie kurią formuosis kitų metų biudžetas.

Apibendrinant valdančiosios daugumos formavimo klausimą – matote nuoširdų norą suformuoti koaliciją, kurioje būtų siekis, konstruktyviai dirbti žmonių labui?

Pirmiausia aš to reikalausiu kaip prezidentas. Jeigu matysiu mažiausių požymių, kad yra gudraujama, yra žaidžiami kažkokie taktiniai žaidimai ar kas nors siekia kitų tikslų ir Vyriausybės formavimas yra tik laikinas sprendimas – aš tiesiog tokiems dalykams nepritarsiu. Vyriausybė turi būti suformuota dabar, ji turi veikti, nebent iškiltų akivaizdžių politinės krizės požymių. Ji turi veikti iki kitų metų Seimo rinkimų. Jokių tarpinių sprendimų negali būti. Todėl negaliu pasakyti, kad šis procesas visais požiūriais žavi. Aš matau ir vertinu pastangas formuoti valdančiąją koaliciją, daryti tam tikras nuolaidas, kompromisus, dėti pastangas, kad ta valdančioji koalicija būtų suformuota, bet šiandien dar negaliu pasakyti, ar tas pastangas vainikuos sėkmė.

Aš matau ir vertinu pastangas formuoti valdančiąją koaliciją, daryti tam tikras nuolaidas, kompromisus, dėti pastangas, kad ta valdančioji koalicija būtų suformuota, bet šiandien dar negaliu pasakyti, ar tas pastangas vainikuos sėkmė.


Didžiausios frakcijos tarp derybininkų kai kurie nariai pradėjo kalbėti, kad būtina siekti konservatorių palaikymo, nes be jų nevyks tie procesai, kurių yra užsibrėžta pasiekti. Jūs įsivaizduojate, kad konservatoriai su „valstiečiais“ ranka rankon dirba kad ir ties kai kuriais sprendimais?

Priminsiu jums rinkimų batalijų laiką, kai aš sakiau: nustokime pagaliau vienas į kitą mėtyti akmenis ir bandykime kalbėtis. Šiandien aš džiugiai konstatuoju, kad ši sėkla, kurią mes įmetėme rinkimų debatų metu, galbūt ir nesuvešėjo į didelį medį, bet šiandien girdžiu retoriką, kurią mes nuolat kėlėme. Kalbėkimės, baikime apsitverti tomis „kinų sienomis“.

Bet ta sėkla, pripažinkite, išdygo ne lyderių lygmeniu...

Kol kas ne, bet pats Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio pasakymas, kad mes remsime Vyriausybę, jeigu matysime, kad ji vykdo konstruktyvią politiką ir priima sprendimus – mes remsime, nekišime pagalių į ratus, tai jau yra neblogai. Taip, galbūt ta retorika sušvelnėjo ne iš partijų vadovų pusės, jeigu jūs turite galvoje paskutinį pono Vytauto Bako pasisakymą, bet jeigu tokios mintys gimsta, jau yra neblogai. Vadinasi, partijoje yra žmonių, kurie apie tai galvoja (...).

Galbūt žengsite žingsnį juos pasikviesdamas... Iki šiol kvietėtės kiekvieną partijos lyderį atskirai. Gal būtų proga pakviesti „valstiečių“ ir konservatorių lyderius kartu?

Šiame etape aš noriu, kad pati valdančioji koalicija savo pastangomis sukurtų tą pastatą, kuris yra vadinamas valdančiąja koalicija ir Vyriausybe. Taip, Vyriausybės personalinė sudėtis bus ir mano indėlis, ir aš šito pastato statyboje dalyvausiu, bet šiame etape, aš manau, kad pirmiausia reikia palikti šiai valdančiajai koalicijai galimybę suformuoti koalicinę sutartį ir pažiūrėti, ar ta koalicinė sutartis ir valdančioji koalicija gali funkcionuoti ir gali duoti tam tikrą rezultatą.

Vėlesniame etape, aš manau, tikrai subręs labai tinkamos galimybės pasikviesti visų partijų lyderius ir įvardinti tuos tikslus, kurie keliami visai valdžiai – neišskiriu ir savęs – tiek Seimui, tiek Vyriausybei, tiek prezidentui. Iki likusių Seimo rinkimų reikia pamėginti konstruktyvių dialogo formų, kurios leistų šių tikslų siekti. Negalėčiau įvardinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai atsitiks, bet, aš tai tikrai išbandysiu, tai atitinka mano politikos viziją.

Esate savotiškas kaltininkas vadinamojo „konservatorių juodojo sąrašo“. Kritikos ir net sankcijų sulaukė kai kurie konservatoriai, prezidento rinkimuose rėmę jus, o ne partijos keltą kandidatę Ingridą Šimonytę. Adekvatus konservatorių partijos žingsnis?

Aš nevertinsiu pačios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos žingsnio, nes tai yra jų vidinio politinės kultūros supratimo reikalas. Būtų galima taip sakyti, kad aš tapau kaip ir savotišku kaltininku šito persekiojimo, bet ar būtų geriau, kad manęs apskritai šioje rinkimų trasoje nebūtų buvę? Manau, kad nebūtų geriau, nes būtų buvęs mažesnis pasirinkimo laipsnis mūsų rinkėjams. O vieną dalyką aš galiu pasakyti aiškiai – aš tikrai gerbiu tuos žmones, kurie padėjo man, net ir įvertindami tai, kad virš jų galvų gali susitvenkti tamsūs debesys. Jie pademonstravo savo pilietiškumą, jie pademonstravo savo asmenybės laisvę, ir už tai aš esu jiems dėkingas.

Pokyčiai Vyriausybėje, ko gero, neišvengiami po liepos 12-osios. Jūs per prezidento elekto laikotarpį susitikote ir su ministrais, ir su partijų lyderiais, tačiau, bent jau viešai, nepasirodė informacija, kad būtumėte susitikęs su labiausiai kritikuotais ar daugiausiai pastabų sulaukusiais ministrais - Linu Kukuraičiu ir Giedriumi Surpliu. Kodėl nesusitikote ir nepasikalbėjote apie tai, kas jums kelia nerimą, apie savo nuogąstavimus nepasidalinote su tais, kurie atsidūrė jūsų kritikos radare?

Nors turėjau labai daug susitikimų, be jūsų minėtų ministrų, galėčiau pasakyti, kad nesusitikau ir su finansų ministru, nesusitikau su ekonomikos ir inovacijų ministru, nesusitikau su vidaus reikalų ministru, teisingumo ministru...

Bet jūs jų ir neminėjote prieš tai, neišskyrėte, tuo tarpu anuos – išskyrėte, sakydamas, kad jiems turite daugiau pastabų negu likusiems.

Toks susitikimas natūraliai gimtų, jeigu Vyriausybė būtų formuojama ir jie būtų pasiūlyti Vyriausybės nariais.

Jūs tikitės, kad jų nebebus Vyriausybėje?

Šiandien turbūt niekas negali aiškiai pasakyti, kokie kandidatai bus pasiūlyti į atskirus ministrų postus. Jeigu jie bus pasiūlyti – tada tikrai labai aiškiai galėsiu suformuluoti visus klausimus, kuriuos noriu jiems pateikti. Bet jeigu jie nebus pasiūlyti... ką gi, tada šiuo atveju aš būsiu sutaupęs susitikimą.

Bet jūs, pone prezidente, susitikote su ministru, kuris bene turi didžiausių šansų nebepakliūti į naująją Vyriausybę – tai yra susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Bent jau Seimo koridoriuose sklando mintys, kad kritus Rokui Masiuliui jį gali pakeisti buvęs Klaipėdos uosto vadovas Arvydas Vaitkus. Jeigu būtų teikiama tokia kandidatūra, to, beje, nepaneigė ponas Karbauskis, kaip žvelgtumėte į pono Vaitkaus kandidatūrą vietoj Roko Masiulio?

Aš nenoriu, kad būtų kalbama apie pono Masiulio, atsiprašau, politinį skalpą tuo metu, kai niekas dar nėra aišku. Ponas Rokas Masiulis buvo atvykęs pas mane, ir mes kalbėjomės ne apie jo asmeninius likimus arba asmeninius planus, mes kalbėjomės apie labai svarbaus sektoriaus projektus, kurie yra įgyvendinami. Dalis iš tų projektų yra tarptautinės reikšmės ir vien dėl to jie bus įtraukti į tą programą, kurią aš vežuosi pirmojo savo vizito į Lenkiją (...). Tad šiandien niekas tiksliai dar negali pasakyti, galime kalbėti apie tikimybes, bet tai yra nelabai vaisingas pokalbis, kas turi didesnes ar mažesnes tikimybes. Apie pono Vaitkaus aspiracijas, jeigu jis būtų pasiūlytas, aš manau, kad mes kalbėsime ir vertinsime tada, jei tokia kandidatūra būtų pasiūlyta, jeigu ji apskritai bus pasiūlyta. Dabar kalbėti apie visas galimai potencialias kandidatūras būtų beprasmiška.

Vienas iš politinės realybės aspektų yra tai, kad politikai, o ypač valstybių vadovai, netenka asmeninio gyvenimo, bent jau stipriai jis yra suvaržomas. Tiek gyvenamoji vieta, tiek šeimos reikalai, tiek kambario interjeras tampa visuomenės ir kritikos, ir diskusijų objektu. Jūsų atveju viena iš pirmųjų privačių sričių (patekusių į viešumą) buvo sveikata ir pareiškimas, kad jūsų sveikata rūpinsis Remigijus Žaliūnas. Tai sukėlė daug diskusijų, kritikos ar net raginimų atšaukti poną Žaliūną, kuris neva susijęs su korupcijos byloje esančio koncerno „MG Baltic“ kai kuriais veikėjais. Po viso to, galbūt pakoregavote savo sprendimą?

Norėčiau, kad mes nustotume gyventi kuždesių saloje. Kuždesiai yra tai, kas mūsų politinėje praktikoje tapo labai įprasta norma. Kažkas apie kažką kuždasi. Mes turėtume arba atvirai kalbėtis, arba tiesiog neteplioti pagaliuku turbūt šiandien labai didelės Lietuvos žmonių dalies. Mes turėjome daug susitikimų su tais žmonėmis, su kuriais galbūt būtume nenorėję susitikti, nes tuomet, kai su jais susitikome, nebuvo jokios informacijos, kad tai yra kažkuo nepriimtini arba dėl kažko susikompromitavę visuomenėje žmonės. Pono Žaliūno klausimu aš gavau visą informaciją, kuri man yra reikalinga, ta informacija leidžia pasakyti tik tiek – šiandien ponas Žaliūnas yra ne tik kompetentingas gydytojas, kuris tikrai gali vykdyti asmeninio gydytojo funkcijas, šiandien ponas Žaliūnas yra labai svarbios ir labai reikšmingos Lietuvai aukštosios mokyklos rektorius. Todėl jeigu yra tikrai poną Žaliūną kompromituojančios informacijos, kodėl jis iki šiol vis dar dirba rektoriumi, rengia jaunuosius žmones, jaunuosius medikus? Kažkodėl tokie atvirieji laiškai, jo, kaip rektoriaus, karjerai nedarė įtakos, arba jie nebuvo rašomi. Vis dėlto aš manyčiau, kad mes turėtume nustoti gyventi kuždesių valstybėje ir turėtume grįžti prie normalios praktikos, kai susikompromitavę žmonės turi būti atvirai įvardinami kaip susikompromitavę. Tie žmonės, kurie nėra susikompromitavę, turi atgauti savo vardą visuomenėje ir nevaikščioti tokioje savotiškoje skaistykloje – tarp pragaro ir rojaus (...)

Suprantu, kad interpretacijos galimos net ir asmeniam gydytojui, asmeniam kirpėjui, asmeniniam vairuotojui – kam tik jos negalimos, bet visgi grįžtu prie to, ką pasakiau. Manau, kad mums laikas pereiti prie šiek tiek kitokios politinės kultūros, nes aš turiu kitokį įsivaizdavimą.

Suprantu, kad interpretacijos galimos net ir asmeniam gydytojui, asmeniam kirpėjui, asmeniniam vairuotojui – kam tik jos negalimos, bet visgi grįžtu prie to, ką pasakiau. Manau, kad mums laikas pereiti prie šiek tiek kitokios politinės kultūros, nes aš turiu kitokį įsivaizdavimą.


Pirmasis jūsų vizitas iš karto po inauguracijos bus į Lenkiją. Kokius lūkesčius formuojate ir ką šalies vadovams pasakysite ten nuvykęs?

Pirmiausia noriu su juo susipažinti. Važiuoju su savo sutuoktine ir susitikimo programa bus platesnė, programą turės ir mūsų sutuoktinės. Be abejo, pagrindiniai klausimai yra susiję su tais dalykais, kuriais mes jau esame nemažą kelio dalį nuvažiavę – tai yra ekonominis bendradarbiavimas, energetinis bendradarbiavimas, manau, kad dalį pokalbio laiko tikrai užims pasvarstymai ir diskusijos apie būsimą finansinę perspektyvą, kokie aspektai numatomi tiek Lenkijai, tiek Lietuvai, kaip mes vertiname dabartinį pagrindinių ES institucijų vadovų pasirinkimą ir kokių pasekmių iš to kyla. Manau, kad tikrai viena didžiausių pokalbio detalių arba elementų bus mūsų gynybos politikos koordinavimas. Štai nauja aktualija – papildomas susitarimas dėl papildomo tūkstančio Jungtinių Amerikos Valstijų karių dislokavimo... Šitie klausimai įgauna vis naujų formų, įgauna vis didesnį gylį ir plotį ir, manau, kad šioje vietoje mes turime apie ką padiskutuoti.

Noriu, be abejo, pagerbti ir pasakyti savo nuoširdžius susižavėjimo žodžius apie, deja, žuvusį Lechą Kačinskį... Noriu prisiminti puikų bendradarbiavimą, kuris buvo Valdo Adamkaus laikais, kai buvo labai geri asmeniai ryšiai su Lenkijos vadovais. Noriu pasidžiaugti, kad pastaruoju metu pagerėjo Lenkijos ir Lietuvos santykiai – to negali nuneigti, ypač pastaraisiais metais, tiek premjero, tiek prezidentės pastangų dėka. Tikrai pasiektas nemažas persilaužimas šioje srityje, manau, kad pirmam kartui to visiškai pakanka.

Kalbant apie saugumą, baigiasi kariuomenės vado kadencija. Turite jau konkrečią pavardę, kuri bus teikiama Seimui?

Apsisprendimas yra ir, manau, kad netrukus ta pavardė bus paskelbta.