DELFI trumpai
Teigiama, kad per dvi savaites bus organizuojama diskusija, kas galėtų atsirasti kalėjimo patalpose.
Didžioji dalis iš 92 Lukiškėse kalėjusių nuteistųjų iki gyvos galvos perkelti į Pravieniškių pataisos namus.
Kalėjimo režimu kalinti nuteistieji išvyko į Marijampolės pataisos namus.
 Kalėjimų departamento vadovas pabrėžė, kad Lukiškėse nebuvo tinkamų kalinimo sąlygų, dėl ko kaliniai galėdavo iš Lietuvos prisiteisti žalos atlyginimą.


Juosė didžiulė tvora

„Pagal planus, kai buvo pradėta statyti, dokumentuose suradome, kad buvo planuota 8 metrų tvora“, – pačioje ekskursijos pradžioje sakė R. Ostanavičius, rodydamas į didžiulę kalėjimą juosiančią tvorą.

Anot R. Ostanavičiaus, tvora buvo pastatyta iš akmenų. Tiesa, iki šių dienų buvo išlikusi penkis metrus siekianti tvora. Paklaustas, ar per visus 115 metų yra buvę atvejų, kai nuteistieji bandė perlipti tvorą, Lukiškių direktoriaus pavaduotojas patvirtino, kad tokių atvejų tikrai būta.

„Taip. Tikrai buvo. Net per šios įstaigos stogą bandė perlipti nuteistasis, tačiau pareigūnai jau buvo pasiruošę ir jį sutiko. Jis labai trumpai pasidžiaugė laisve“, – kalbėjo R. Ostanavičius.

Parodė išskirtines patalpas

Jis taip pat papasakojo, kad būta atvejų, kai nuteistiesiems buvo bandoma permesti ryšulius su daiktais.

Ekskursijos metu R. Ostanavičius aprodė erdves, kuriose be palydos negalėdavo įžengti joks žmogus. Įžengus į salę, iš pirmo žvilgsnio atrodančią kaip bažnyčia, pareigūnas papasakojo, kad šioje vietoje tarybiniais laikais buvo rengiami šokiai, o dar anksčiau – religinės apeigos.

„Iš istorijos, statant kalėjimą, žinome, kad tais laikais visi buvo labai religingi. Kalėjimas buvo pastatytas su tokiu tikslu, kad nors žmonės yra įkalinami, bet jiems vis tiek buvo suteikiama galimybė tenkinti savo religinius poreikius. Iš istorijos, deja, nėra žinoma, kaip vykdavo tos apeigos, bet tarybiniais laikais, kiek žinau, darbuotojams šioje salėje vykdavo šokių vakarėliai. Čia vykdavo darbuotojų susibūrimai.

Lukiškių gyvavimo metu šioje patalpoje vykdavo bendrieji renginiai: tiek nuteistiesiems, tiek suimtiesiems ar darbuotojams. Vykdavo koncertai, spektakliai ir pasirodymai. Nėra paslaptis, kad šioje patalpoje ne vienas ministras taip pat yra surengęs ne vieną konferenciją“, – pasakojo R. Ostanavičius.

Paklaustas apie tai, kaip suimtieji reaguodavo į tokius renginius, vyras tikino, kad kaliniai džiaugdavosi tuo.

„Tai buvo jiems didžiausia paskata išeiti iš kameros ir sudalyvauti tokiame renginyje. Kai kurie suimtieji net sakydavo, kad kitose įstaigose jie niekada nebūdavo išvesti į tokią patalpą, kur mums organizuodavo tokius renginius. Mus riboja ir kai kurie įstatymai – visų čia suvesti mes tiesiog negalėdavome. Atrinkdavome žmones, kažkuriuos renginius dubliuodavome, vesdavome skirtingas grupes“, – kalbėjo R.Ostanavičius.

Suimtieji iki gyvos galvos galėjo gyventi dviese

Pareigūnas ekskursijos metu parodė patalpas, kuriose buvo laikomi nuteistieji ir suimtieji, taip pat nuteistieji iki gyvos galvos.

„Šiame sparne buvo laikomi nuteistieji iki gyvos galvos“, – eidamas koridoriumi pasakojo pareigūnas. Šalia kiekvienų durų sienoje buvo matyti aliarmo mygtukai.

„Jie reikalingi saugumo sumetimais, užpuolimo atveju. Jeigu koridoriuje būtų įvykusi kokia nors grumtis, pareigūnui kuo skubiau reikėdavo paspausti aliarmo mygtuką, kad kas nors iš budėtojų kuo skubiau galėtų atvykti ir suteikti pagalbą“, – sakė R. Ostanavičius.

Jis taip pat aprodė ir nuteistųjų kameras. „Ši kamera yra 8 kvadratinių metrų. Nuteistieji iki gyvos galvos pagal Bausmių vykdymo kodeksą kamerose laikomi po vieną. Tiesa, būdavo tam tikra išlyga, jeigu nuteistieji susitarė, kad nori gyventi dviese, jie gali rašyti prašymą, o tarnybos analizuoja tą prašymą ir pateikia įstaigos vadovui. Jeigu išvada teigiama, nuteistieji galėdavo gyventi kameroje dviese“, – sakė R. Ostanavičius.

„Asmuo pas mus vienoje kameroje labai ilgai nebūdavo. Dėl tam tikrų priežasčių, informacijos dalijimosi jie būdavo perkeliami“, – paklaustas apie kone žymiausio nusikaltėlio Henriko Daktaro kamerą atsakė R. Ostanavičius. Jis tikino, kad H. Daktaro patalpa nebuvo kažkuo išskirtinė – ji buvo tokia pati kaip visų.

Keldavosi 6 ryto

Jis taip pat papasakojo, kad nuteistieji galėjo turėti televizorių, žinoma, interneto ryšio nebūdavo.

„Kaliniai galėdavo turėti muzikos grotuvą, virdulį. Jeigu jis turėdavo sąskaitoje pinigų, mūsų parduotuvėje jis visa tai galėdavo nusipirkti“, – sakė R. Ostanavičius.

Pareigūnas taip pat papasakojo apie kalinių režimą.

„Kaliniai keldavosi 6 valandą ryto. Miego laikas yra 22 valanda. Nuo 22 valandos pareigūnas iš koridoriaus išjungdavo apšvietimą. Tiesa, būdavo paliekama tokia šviesa, kad pareigūnas, pakėlęs kameros langelį, galėtų matyti, kas joje vyksta“, – pasakojo vyras. Jis pasakojo, kad pusryčiai kaliniams buvo tiekiami 6.30 val. Vėliau pasivaikščiojimai, apsilankymai pas medikus ar pareigūnus. Kaliniai privalėdavo pasikloti lovą.

Perkelti į kitas įstaigas

Iškeldinus paskutinius nuteistuosius liepą paskelbtas oficialus sostinėje veikusio Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus uždarymas.

Suimtieji, kurie jau nuteisti, bet jų bausmė neįsiteisėjusi, perkelti į Šiaulių ir Kauno tardymo izoliatorius, Pravieniškes, Vilniaus pataisos namus. Arešto bausmę atliekantieji išvyko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių.

Lukiškės
Foto: DELFI

Lukiškių kalėjimo pastatų kompleksą sudaro šeši statiniai, esantys Vilniaus centre šalia Seimo rūmų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Martyno Mažvydo bibliotekos, Užsienio reikalų ministerijos.
Kompleksas, kurį sudaro kalėjimo, ligoninės, gamybinis, administracinis pastatai bei Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, nuo 2002 metų įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento atstovai pabrėžia, jog iš Lukiškių perkeltiems nuteistiesiems įkalinimo sąlygos nepasikeitė: tie, kuriems buvo numatyta bausmę atlikti kalėjimo režimu, ir toliau laikomi tokiomis pačiomis sąlygomis.

„Lygiai tas pats, kas buvo Lukiškėse, lygiai tos pačios sąlygos yra ir Pravieniškėse. Kitaip negalima, mus įstatymas įpareigoja laikyti juos atskirai“, – sakė Kalėjimų departamento direktorius.

Apie tai, kad 1904 metais pastatytas kalėjimas turėtų būti kuo greičiau iškeldintas, o pastatai – parduoti, pradėta kalbėti dar 2007 metais. Vėliau jį iškelti bandė ir kelios kitos vyriausybės. Naujausi ketinimai tai padaryti žlugo 2015 metais.

Tuomet 2014 metų liepą Vyriausybė buvo patvirtinusi Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą, joje buvo numatyta, kad Lukiškių kalėjimas iš Vilniaus centro į Pravieniškes bus iškeltas iki 2018 metų.

Po to paskelbtas Lukiškių kalėjimo iškeldinimo konkursas, bet 2015 metų spalį jis nutrauktas dėl įtarimų neskaidrumu ir nesutarus dėl kainos.

Vyriausybė buvo tam numačiusi skirti 30 mln. eurų, tačiau pigiausiai įgyvendinti viešosios ir privačiosios partnerystės projektą siūlė bendrovių „Hanner“, „Dailista“ bei „Corpus A“ konsorciumas – už 65,38 mln. eurų. Kita derybų dalyvė – bendrovės „MG Valda“ antrinė bendrovė „Pilies projektai“ – pateikė 73,03 mln. eurų vertės pasiūlymą.

Prieš derybas, pirmajame konkurso etape, „Hanner“, „Dailistos“ ir „Corpus A“ konsorciumas projektą įgyvendinti siūlė už 79,12 mln. eurų, o „Pilies projektai“ – už 83,82 mln. eurų.

Iškėlus įkalinimo įstaigą ir kompleksą perdavus valstybės valdomam Turto bankui, šis galėtų turtą parduoti rinkoje arba įgyvendinti valstybės projektą. Vis dėlto abejojama, ar objektas būtų patrauklus pirkinys dėl paveldosaugos reikalavimų.