„Sidabrinės linijos“ tyrimas apie senolių savijautą ir vienišumą buvo pristatytas Seime, Aušros Maldeikienės surengtoje spaudos konferencijoje. Į Europos Parlamentą išrinkta parlamentarė teigė, kad baigdama savo darbą Seime nori atkreipti ir kolegų, ir visuomenės dėmesį į opią Lietuvos žmonių problemą – senų žmonių vienatvę, atskirtį, socialinį negebėjimą integruotis į sociumą.

„Aš labai norėčiau pasakyti ir tai mano turbūt paskutiniai žodžiai ir šiandien, ir apskritai, kad jeigu norime kitokios politikos, turime matyti tuos, kuriems tikrai sunku, ir turime mokėti identifikuoti tas problemas, kurios yra tikros problemos. Ne tas problemas, kurias berniukai ir mergaitės, kuriems nuo dvidešimt iki trisdešimt metų, sukonstruoja kur nors sumautose ryšių su visuomenės agentūrose, o tas problemas, kurios iš tikrųjų yra Lietuvos žmonių problemos“, – spaudos konferencijos metu kalbėjo A. Maldeikienė.

„Sidabrinės linijos“ tyrime dalyvavo tie asmenys, kurie iki tyrimo pradžios buvo sukaupę ne mažiau kaip 8 valandas pokalbių patirties. Dalyvauti tyrime buvo pakviesta 130 asmenų, 26 atsisakė, todėl tyrime dalyvavo 104 garbaus amžiaus asmenys.

Didžioji dalis respondentų (39 asmenys) – 71-80 metų amžiaus, 38 respondentai buvo sulaukę 81 metų ir vyresni. 88,5 proc. visų apklaustųjų moterys, 11,5 proc. – vyrų. Tokį žymų skirtumą tyrimo organizatoriai vadina bendromis Lietuvos demografinėmis tendencijomis – ilgesne moterų gyvenimo trukme.

65,4 proc. respondentų sudarė miesto gyventojai, 27 proc. miestelių ir kaimų gyventojai, kone 6 proc. apklaustų pašnekovų gyvena vienkiemiuose.

Absoliuti dauguma respondentų – 97,1 proc. – dėl įvairių priežasčių gyvena be sutuoktinio ar partnerio, 60,6 proc. – našlės arba našliai, išsiskyrusių mažiau nei penktadalis, o kas šeštas nebuvo sukūręs šeimos. Tik vienas iš 104 respondentų nurodė, kad turi sutuoktinį.

Ketvirtadalis repondentų neturi vaikų, beveik tiek pat pašnekovų turi po vieną vaiką, po du ar tris – 39,5 proc., kas dešimtas turi po keturis ir daugiau vaikų.

M. Čiuželis įvardijo, kad po tyrimo paaiškėjo liūdnas respondento paveikslas. Jis taip pat pažymėjo, kad trejus metus vykdant veiklą atrodė, kad vienišumo problema opesnė gyvenantiems kaimuose ar vienkiemiuose, tačiau tyrimo paaiškėjo visiškai kitoks rezultatas.

„Atrodo suvokiamai esi apsuptas žmonių, kaimynų, galimybės bendrauti, tačiau techniškai, ypač jei sveikata riboja, neturi, su kuo bendrauti, – kalbėjo M. Čiuželis. – Sėdi prie lango ir žiūri pro langą kažko laukdamas ir laukdamas. Mūsų pašnekovai tą labai atviru tekstu ir šneka: „Žiūri, lauki, nieko nesulauki, kitą rytą vėl lauki“. Vaizdas yra ganėtinai niūrus“,

Jo teigimu, respondentai nurodė, kad dažnai net savaitėmis jų niekas nelanko. „Užeina paštininkai ar socialiniai darbuotojai kartą per savaitę, tačiau bendravimas labai paviršutiniškas, funkcinis, apie reikalus“, – kalbėjo M. Čiuželis.

Tyrimas atskleidė ir tai, kad žmonės iki 70 metų jaučiasi laimingesni. Tai susiję ir su sveikatos problemomis ir dar didesniu socialiniu aktyvumu. Beje, gyvenantys kaime jaučiasi laimingesni nei gyvenantys mieste.

„Tyrimas atskleidė keletą šokiruojančių paradoksų. Daugiau nei 80 proc. respondentų atsakė, kad jie laiko save bendraujančiais asmenimis, tačiau į tai, ar jie turi, su kuo bendrauti, teigiamai galėjo atsakyti vos trečdalis žmonių. Reiškia, kad žmonės nori bendrauti, siekia to bendravimo, tačiau arba techniškai, fiziškai, neturi, su kuo bendrauti, arba su tais žmonėmis, kurie yra šalia, neturi jokio emocinio ryšio. Tai pakankamai didelė tragedija. Daugelis tų žmonių vis dar turi vaikų, ne po vieną vaiką. Tie vaikai lanko, bet, matyt, tas santykis su artimaisiais yra arba išblėsęs, arba tapęs labiau toks „mama, tėti, kaip gyveni, ar nieko netrūksta“ ir bėga toliau, o vyresnio amžiaus žmonėms reikia gerokai daugiau nei funkcijos“, – kalbėjo tyrimo rezultatus pristatydamas M. Čiuželis.

Daugiau nei pusė respondentų išgyvena vienokias arba kitokias vienatvės apraiškas: tiek socialinę, tiek emocinę vienatvę.

Tyrimo metu taip pat buvo bandoma įvertinti respondentų emocinę būklę per depresijos sampratą. „Mums yra identifikavę vos du žmonės, kad jie serga ir jie žino, kad jie serga depresija. Vis dėlto trylika kitų respondentų arba mums to nėra pasakę, arba nėra įsisamoninę iki galo. Jų atsakymai šimtu procentų į konkrečius klausimus identifikuoja galimai sunkią depresijos formą“, – teigė M. Čiuželis.

Beje, nors tyrimo rezultatai parodė, kad garbaus amžiaus asmenys jaučiasi vieniši, net 72,1 proc. respondentų nurodė, kad turi palankias sąlygas bendrauti, turi bent vieną asmenį artimoje aplinkoje, su kuriuo gali pasikalbėti. Beveik trečdalis nurodė, kad neturi, su kuo bendrauti.

Tyrimo rengėjų teigimu, „Sidabrinės linijos“ pašnekovai yra socialiai apleisti žmonės, netgi turimų artimųjų ratas nepatenkina jų visaverčio, kokybiško bendravimo poreikio. Todėl galima teigti, kad bendravimo stygių jaučiantys asmenys objektyviai patiria socialinę izoliaciją.

Tyrimas taip pat parodė, kad net 65 proc. respondentų nesijaučia priklausantys jokiai draugų grupei, 60 proc. nurodė, kad tokios draugų grupės jiems labai trūksta, tačiau beveik pusė nurodė, kad jiems sunku užmegzti naujas pažintis.

Įdomu tai, kad net 64 proc. apklaustųjų teigė, kad net tada, kai jie yra kartu su kitais žmonėmis, jie nesijaučia, kad tie žmonės būtų su jais.

Daugiau nei pusė nurodė, kad net ir bendraudami neturi kam atsiverti ir nuoširdžiai pasikalbėti.

Taip pat buvo aiškinamasi, kodėl žmonės skambina ir kreipiasi į „Sidabrinę liniją“. Po tyrimo išskyrė keturias svarbiausias priežastis: vienai grupei žmonių trūksta žmogiškojo ryšio, bendravimo, jie liūdi ir jaučiasi vieniši, kita grupė žmonių yra socialiai aktyvūs ir nori pasidalinti energijos ir noro bendrauti pertekliumi, dar kiti skambina dėl to, kad smalsu ir norisi išbandyti ar užmegzti naujas pažintis, o ketvirtoji grupė – žmonės skambina prašydami sujungti su pažįstamais, su kuriais bendrauja, nes šie pokalbiai yra nemokami.

Pagyvenusių žmonių Lietuvoje skaičiuojama per 300 tūkst., šia linija naudojasi apie 2 tūkst.