Tyla neišlaisvina. Net ir mintyse sukalbėjus daugybę maldų.
Ši istorija – apie mažą nuskriaustą berniuką, kurį, sulaukusį vos pusantrų metukų, vaiko teisių gynėjai atplėšė nuo girtaujančių tėvų ir po kiek laiko apgyvendino Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų kongreacijos vaikų globos namuose. Istorija apie tai, kaip čia jis surado naują mamą ir tėtį – tik tada, kai apsigyveno jų namuose, vaikas išdrįso garsiai pasakyti tai, ką iki tol buvo sakęs tik jį globojusiai sesei vienuolei. Ir ši istorija dar apie tai, kaip baisūs prisiminimai berniuką persekioja iki šiol – prisiminęs, ką patyrė vienuolių seserų įkurtuose ir prižiūrimuose namuose, jis susigūžia lyg mažas išsigandęs šuniukas.
O dėdės ir tetos iš policijos ir prokuratūros sako, kad nieko nebuvo. Nebuvo jokio nusikaltimo – lyg vaikas išsigalvotų. Ne vienas – kartu su psichologe, pastebėjusia, jog berniuko elgesys išduoda, kokią traumą jis yra patyręs.
Bet ar reikia nutylėti tai, dėl ko skauda ir neduoda ramybės? Ar galima atleisti už padarytas skriaudas ir apsimesti, kad nieko neįvyko?
Vienuolė prašė niekam nepasakoti
Berniuką iš seserų vienuolių įkurtų globos namų paėmę globoti sutuoktiniai apie skaudžią mažamečio praeitį mieliau būtų nutylėję, nors ir atskleisti jo baisias patirtis ryžosi ne iš karto – tik tada, kai įtakingi Kauno prokurorai priėmė sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Jo metu ne tik nebuvo išaiškintas nusikaltimas, bet ir nenustatyta, kad Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų kongreacijos vaikų globos namams vadovavusi sesuo vienuolė būtų padariusi kokių nors pažeidimų.
Naujoji vaiko motina – labai pamaldi, todėl prabilti apie tai, kas galėjo dėtis Bažnyčios įkurtuose ir globojamuose vaikų namuose, ryžosi skaudančia širdimi. Po ilgų dvejonių ir bemiegių naktų moteris apie tai, ką girdėjo iš mažamečio globotinio, papasakojo Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms. Jos nutarė nedelsti – iš karto kreipėsi į prokurorus. Šie tyrimą nurodė atlikti Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos tyrėjams.
Dalyvaujant psichologei mažametis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją – berniukas sakė, kad „viskas“ įvyko tuomet, kai jam tebuvo vos ketveri penkeri metukai. „Tuo metu buvau dar mažas, kiti berniukai man liepė nusirengti visus drabužius“, – nedrąsiai kalbėjo vaikas.
Berniukas tuo metu net nežinojo, kaip įvardyti tai, ką su juo darė kiti berniukai – susijaudinęs nedrąsiai pasakojo, kad iki šiol negali pamiršti, kas „tai darė“, o kas iš vaikų tik žiūrėjo ir juokėsi. Ir tik vėliau išgirdo, jog tai suaugusieji vadina išprievartavimu.
„Apie tai papasakojau vienuolei, – sakė jis. – Tada ji visus berniukus pakvietė į virtuvę ir pradėjo aiškintis. O paskui kelis berniukus pasiliko, tikriausiai jiems buvo skirta bausmė – iš visų atėmė kompiuterį. Vienuolė prašė, kad niekam apie tai nesakyčiau, o už tai pažadėjo nupirkti žaislą. Vėliau nupirko didelį, raudoną džipą.“
Vaikas prisipažino, kad po šio įvykio vienas jį nuskriaudęs berniukas ne kartą teiravosi, ar jis tikrai daugiau niekam apie tai nepasakojo. Nepasakojo, nes bijojo – berniukas guodėsi, kad kartu gyvenę vaikai buvo vyresnio amžiaus, dažnai jį užgauliodavo ir tyčiodavosi, pravardžiuodavo akinuočiu arba keturakiu, nes dėl prastos regos jis nešiodavo akinius.
„Jie mane vydavo iš savo kambario, su manimi nebebendravo, kartais man net niekas „labanakt“ nepasakydavo“, – apie gyvenimą globos namuose kalbėjo vaikas.
Jis taip pat prisipažino matęs, kaip vyresni berniukai savo kambaryje per kompiuterį „žiūrėjo seksą“: „Kai jie pamatė, kad atidariau duris, mane išvijo – liepė dingti, nuo tada jie į mane pradėjo piktai žiūrėti.“
„Niekam dar nepasakojau, tik mamai“
Kalbėdamas apie gyvenimą globos namuose su nepažįstamaisiais berniukas vengia. Ir tai yra suprantama – vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre „Užuovėja“ prieš teismo apklausą apgyvendintą mažametį stebėjusi ir su juo keletą dienų bendravusi psichologė prisiminė, kad vos tik atvykęs berniukas atrodė kiek nedrąsus ir pasimetęs, iš pradžių buvo linkęs laikytis arčiau kartu atvykusios globėjos ir tik su ja bendrauti, tačiau vėliau, nors ir nedrąsiai, bet užmezgė kontaktą su kitu berniuku.
Psichologė atkreipė dėmesį, kad vaikas iki šiol patiria emocinių sunkumų, o apie išgyvenamą nerimą ir nesaugumą liudijo jo kūno kalba konsultacijų metu: vaikas tik epizodiškai palaiko akių kontaktą, kalbantis emociškai reikšmingomis temomis apie gyvenimą globos namuose, biologinę šeimą, santykius su bendraamžiais jis ėmė gręžioti rankas, muistytis kėdėje, sukiotis. Be to, jos teigimu, buvo pastebėtas psichoseksualinės raidos neatitinkantis susirūpinimas lytiškumu: piešdamas žmones jis uždengdavo arba išvis nevaizduodavo lyties organų srities.
„Tai gali būti sietina su turimomis intymiomis trauminėmis patirtimis“, – pabrėžė specialistė.
Psichologei buvo duota nelengva užduotis – prakalbinti berniuką apie globos namuose patirtą seksualinę prievartą. Sunkiai, bet pavyko: nors vaikas konkretaus įvykio nenurodė, tačiau sakė, kad „tai nutiko seniai, kai dar globos namuose gyvenau“; „aš buvau mažiukas, o visi kiti – dideli“; „šlykštu“; „net nenoriu kalbėti“; „net liežuvis neapsiverčia sakyti“.
Psichologės teigimu, kai baigėsi apklausa, kurią nuotoliniu būdu stebėjo teisėja, berniuko globėja jam užsiminė, kad šis ne viską, ką buvo pasakojęs, pasakė.
„Tai tu galėsi viską papasakoti“, – sakė slogių prisiminimų vengiantis mažametis. Jis taip pat prisipažino, jog labai bijojo jį filmuojančių vaizdo kamerų (apklausa buvo įrašinėjama), sakė, jog jam apie „tai“ nemalonu kalbėti, net užgniaužia balsą.
Vaikus užrakindavo vienus
Tuo metu įstatyminė berniuko globėja teigė, kad apie patirtą prievartą globos namuose vaikas vis dar vengia kalbėti – pirmą kartą apie tai ji išgirdo, kai su berniuku dėl sveikatos problemų apsilankė pas gydytoją. Po medikų apžiūros į namus grįžęs vaikas pasidžiaugė, kad „daktaras nieko nepastebėjo, nes jis gyveno globos namuose su iškrypėliais – nesveikais vaikais“.
Tokie žodžiai moterį ne juokais išgąsdino – vaikas, nors ir nedrąsiai, atsivėrė.
„Jis trumpai papasakojo, kaip vyko orgijos ir jį prievartaudavo, kaip vienuolė visus vaikus užrakindavo, o pati išeidavo sportuoti arba į bažnyčią“, – globėja neslėpė, kad po tokio vaiko prisipažinimo patyrė šoką ir iš karto nutarė susisiekti su vienuole, kuri patikėjo vaiką globai.
Ši vienuolė – sesuo Evelina, tuo metu vadovavusi globos namams.
Vaiką globojanti moteris sakė, kad vos tik pradėjusi globoti iš biologinių tėvų paimtą berniuką suprato, jog jam labai trūksta šilumos.
„Kai Evelina jį man atvežė globoti, iš karto pasakė, kad jis yra bailiukas ir kad miegočiau kartu su vaiku, – pasakojo moteris. – Netrukus supratau, ką ji turėjo omeny – vaikas labai bijojo tamsos, taip pat – likti vienas. Kai paklausiau, kodėl, jis atsakė, kad jam vaidenasi, jog jį kažkas tempia už kojų, užmigti gali tik prie šviesos. Ir tai tęsiasi iki šiol, nors jo globa man patikėta dar 2013 m. “
Spjūvis Dievui į veidą
Vaiko globėja įsitikinusi, kad sesuo Evelina nesusitvarkė su savo pareigomis, o berniukui žadėtos psichologo pagalbos taip ir nesuteikė.
„Vėliau seserys persigalvojo ir su manimi nutraukė visus ryšius, nepadėjo gydyti vaiko, neprisiėmė atsakomybės už padarytas klaidas – savo elgesiu jos dar labiau sutraumavo vaiką, nes šis nesupranta, kaip vienuolė gali meluoti ar slėpti, dangstyti nusikaltimą“, – nurodė moteris.
Ji neslėpė, kad pasikarščiavusi seseriai Evelinai buvo parašiusi ne vieną SMS žinutę, kurią, kaip vėliau paaiškėjo, užfiksavo telefoną patikrinę pareigūnai.
„Tiesa mus išlaisvins...“; „Ar bijai“; „Padarei vaikui žalą, nuslėpei tiesą – spjovei Dievui į veidą. Koks demonas apsėdęs?“; „Kodėl negydei vaiko? Turėsi atsakyti ne tik danguje – tau tik bus į naudą. Užteks žaisti slėpynėm...“ – SMS pranešimais vienuolę atakavo berniuko globėja.
Ikiteisminį tyrimą dėl galimo seksualinio prievartavimo pradėjusi policija apklausė ne tik globos namuose dirbusias ir vaikus prižiūrėti turėjusias vienuoles, kurios prisipažino jau prieš apklausas iš sesers Evelinos sužinojusios apie pradėtą tyrimą, bet ir beveik visus čia gyvenusius vaikus – kai kurie jau yra sulaukę pilnametystės ir emigravę iš Lietuvos, todėl tyrėjai nutarė, jog jų apklausos nebūtinos.
Be to, gavę teismo leidimą tyrėjai slapta klausėsi vienuolės Evelinos ir trijų buvusių globos namų auklėtinių, kurie esą galėjo būti susiję su prieš mažametį panaudota prievarta, pokalbių bei stebėjo susirašinėjimus. Tačiau jokios reikšmingos informacjos nebuvo gauta.
Buvę globos namų auklėtiniai neigė, kad naudojo kokią nors prievartą prieš mažiausią globos namų auklėtinį, tačiau pripažino, jog su juo vengdavo bendrauti.
„Jis daugiausiai laiko praleisdavo su auklėtojomis, su jomis žaisdavo, – sakė vienas liudytojų. – Kartais matydavau, kaip jis verkia – paklausus, kas nutiko, jis sakydavo, kad labai pasiilgo tėvų, labai nori namo. “
Santykiai buvo labai artimi
Kad vaikas ilgisi savo tėvų, prisipažino pastebėjusi ir sesuo vienuolė Evelina – ją tyrėjai apklausė kaip specialiąją liudytoją. Toks stasusas yra suteikiamas asmenims, kai byloje yra duomenų, jog galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir tą veiką galimai padarė konkretus asmuo, tačiau šių duomenų nepakanka, kad šiam asmeniui būtų suteiktas įtariamojo statusas. Specialiojo liudytojo statusas ikiteisminio tyrimo metu buvo suteiktas ir keliems buvusiems vaikų globos namų auklėtiniams.
„Vaiko iniciatyva buvome sutarę, kad jam būsiu mama, mūsų santykiai buvo labai artimi, – vienuolė prisiminė, kad berniuku ėmė rūpintis, kai šiam tebuvo sukakę vos keturi metukai. – Vaikas nebijodavo su manim kalbėtis – tikslios datos negaliu pasakyti, tačiau vieną vakarą jis atėjęs gan drąsiai pasakė, kad ką tik kitas berniukas liepė laižyti ar tai čiulpti. Klausiau, ką jam liepė laižyti ar tai čiulpti, tada jis nurodė, kad pirštą... Kad niekas neišgirstų mūsų pokalbio, nusivedžiau jį pasikalbėti į kambarį, paklausiau, ką jam liepė daryti, bet jis negalėjo pasakyti. Kai dar kartą paklausiau, ką liepė čiulpti, jis atsakė, kad pirštą. Berniukas tuo metu atrodė lyg supykęs, įsižeidęs, gal net buvo nustebęs, kad dėl to ėjome rimtai pasikalbėti.“
Vienuolė neslėpė, kad šio pokalbio metu berniuką „pagyrė, kad jis to nedarė“ ir sutarė, jog kitą kartą pasakys, jeigu kiti vaikais vėl lieps ką nors daryti. O paskui pasikalbėjo su berniuku, kuris mažyliui liepė čiulpti...
„Aš jį apibariau, kad tokių liepimų vaikams negali skambėti, taip pat pasakiau, kad namuose negali būti vartojami tokie žodžiai kaip „čiulpk“ ar panašiai, – teigė sesuo.
Ji įsitikinusi, kad berniukas globos namuose nepatyrė prievartos, o jo pasakojimai apie prievartavimą – neįtikėtini.
„Stengdavausi jo nepalikti vieno su vyresniais vaikais, saugojau nuo jų agresijos“, – sesuo Evelina pabrėžė, kad jos santykiai su berniuku buvo labai atviri, jis šia pasitikėjo ir tikrai būtų papasakojęs, jeigu vyresni vaikai būtų jį nuskriaudę. Be to, ji esą būtų tai pastebėjusi iš jo elgesio.
Netiki vaiko pasakojimu
„Negaliu paaiškinti, kodėl dabar berniukas pasakoja apie globos namuose patirtą seksualinę prievartą – tikrai tokio atvejo nežinau, o jeigu būčiau žinojusi, į jį būčiau sureagavusi“, – sakė sesuo vienuolė.
Nieko apie prieš mažametį galimai panaudotą prievartą policijos tyrėjams negalėjo pasakyti ir kitos vienuolės bei jų įkurtuose globos namuose gyvenę vaikai – visi tvirtino, jog berniuką labai mylėjo, niekad neskriausdavo ir iki šiol negali patikėti, jog visa tai, ką dabar sako vaikas, yra tiesa.
Nutarime nutraukti tyrimą Kauno prokurorai citavo ir dalį psichologės, bendravusios su berniuku, išvadų – esą vaikui atmintyje gali būti išlikusios sunkios patirtys šeimoje, santykiai su biologiniais tėvais ir globėjų šeima.
„Vertinant visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, galima teigti, kad nesurinkta konkrečių duomenų apie buvusius draudžiamus lytinius santykius ar tvirkinamuosius veiksmus, taip pat nenustatyta netinkamo tarnybos pareigų atlikimo, todėl baudžiamasis procesas nutrauktinas, konstatuojant, jog nepadaryta jokia veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“, – nurodė prokurorai.
Svarbiausi – vaiko parodymai
Toks jų sprendimas nustebino berniuko globėją – nežinodama, kur daugiau kreiptis, ji užsuko į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą (KOPŽI). Jo darbuotojai, išgirdę papasakotą istoriją, negalėjo patikėti, nors per savo darbo praktiką yra susidūrę su daugybe istorijų, kai tyrimą atlikę pareigūnai nemato jokio nusikaltimo.
„Buvo likęs vienintelis kelias – kuo greičiau apskųsti prokuroro nutarimą“, – sakė centro vadovė Kristina Mišinienė.
Taip ir buvo padaryta – centro pasamdytas advokatas vyresniajam prokurorui pateikė skundą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo. Teisininkas įsitikinęs, kad byloje yra surinkti aiškūs įrodymai, kad prieš mažametį buvo panaudota seksualinė prievarta.
„Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius vaikus bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna, – teigė advokatas. – Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai.“
Be to, jo nuomone, priimant nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą didžiąja dalimi buvo vadovautasi asmenų, kurie turėtų būti įtariami padarę nusikalstamą veiką ir asmenų, kurių atsakomybėje buvo mažametis ir kurie turėjo užkirsti kelią galimai prievartai.
„Šie asmenys turi aiškų ir tiesioginį motyvą slėpti aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos padarymu, ir nurodyti tiesos neatitinkančias aplinkybes, neigiant seksualinės prievartos faktą“, – skunde nurodė gynėjas.
Ko yra vertos vaiko patirtos kančios?
Bet ir vyresnysis prokuroras nutarė, kad ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas – esą surinkti įrodymai neleidžia daryti neginčijamos kategoriškos išvados, jog mažamečio atžvilgiu buvo atlikti nusikalstami veiksmai. Prokuroras taip pat pabrėžė, kad „ėmėsi visų įstatymo numatytų priemonių ikiteisminio tyrimo metu kilusioms abejonėms ir prieštaravimams pašalinti, tačiau, ir išnaudojus visdas procesines galimybes, šito padaryti nepavyko.“
Berniuko globėja ir KOPŽI nesutinka su prokurorais ir rankų dar nenuleidžia – jau įteikė skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ir viliasi, kad vaiko skriaudikai vis dėlto bus išaiškinti.
„Nesuprantame, kodėl iš vaiko ir jo šeimos atimama teisė į išsamų, teisingą tyrimą? – prokurorų priimtais sprendimais stebėjosi KOPŽI vadovė K. Mišinienė. – Jei per jautru, nepatogu tirti Kaune, gal yra galimybė perduoti kitai apygardai? Puikiai suprantame, kad pateikti ir palaikyti tokius kaltinimus galingos institucijos – Katalikų Bažnyčios – sektoriui reikia tvirto „stuburo“, aukšto principingumo – bet ar vaiko patirtos kančios to nevertos?
Nei kunigo sutana ar abitas, nei baltas chalatas ar kokia kita uniforma neturi „apakinti“ prokuroro, kad šis šališkai vartytų turimus dokumentus ir darytų tokias išvadas, kaip kad šiame ikiteisminiame tyrime. Juk kalba eina ne apie pareigų ar pozicijos garbingumą – o apie galimą nepriežiūrą, nekompetenciją, smurtą.“
„Jei norime, kad aukos laiku prabiltų ir ne 50-ties metų sulaukusios raudodamos pasakotų, kas jas ištiko vaikystėje, atsakingai tirkime dabar – mes, visuomenė, pati Bažnyčia palaikys sąžiningą teisėsaugą“, – pažymėjo KOPŽI vadovė.
Tuo metu vaikų globos namams vadovavusi sesuo vienuolė Evelina apie mažo berniuko gyvenimo dramą su DELFI nebuvo linkusi kalbėti.
„Kadangi prokuroro nutarimas yra apskųstas, tai liečia mažametį vaiką, todėl šios situacijos nekomentuosime – pasitikime tyrėjais ir nenorime, kad mūsų nuomonės pakenktų tyrimui, jeigu jis toks bus“, – sakė sesuo Evelina.
Vienuolių įkurti Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų kongreacijos vaikų globos namai šiuo metu jau yra uždaryti. Tokį sprendimą priėmė pačios seserys, pasitarusios su Bažnyčios valdžia.