„Su pirmąja sovietų auka – Aleksandru Barausku – įžengėme į sovietų okupacijos laikotarpį, kurį dažnai vadiname neutraliai – sovietmečiu. Keistas terminas, sudarantis galimybę suvelti visą mūsų nelaisvės istorijos periodą, kuriame kaip niekad daug pralieta kraujo. XX amžiaus vidurys buvo vienas kraupiausių mūsų istorijoje. Tačiau kaltės šešėlis dar iki šiandien klaidžioja ir nesuranda reikiamo adresato“, – penktadienį per iškilmingą minėjimą Seime sakė Arūnas Gumuliauskas.
Jo teigimu, 1941 metų sausį sovietų represinė struktūra NKVD numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių.
„Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai. Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Todėl vėliau sovietų budelių apetitas sumažėjo“, – teigė A. Gumuliauskas.
„Antai „operacijos“ išvakarėse vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 tūkst. 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 tūkst. 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai“, – kalbėjo parlamentaras.
Anot jo, masinio trėmimo akcija Lietuvoje prasidėjo 1941 metų birželio 14 dieną 2–4 val. ir oficialiai truko iki 18 dienos, nors iš tikrųjų ešalonai formuoti ir siųsti už krašto ribų iki birželio 22 dienos.
„Beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų. Kas trečias iš jų netrukus mirė nuo šalčio, bado ir ligų“, – dėstė istorikas.
Jis pabrėžė, kad svarbu išsaugoti gyvą praeities atminimą, nes be tiesos ir atminimo negali būti susitaikymo.
Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą.
Sovietams okupavus Lietuvą 1940–1953 metais iš šalies ištremta apie 130 tūkst. žmonių, dar apie 156 tūkst. lietuvių įkalinta.
Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusija nepripažįsta buvusios Lietuvos ir kitų šalių okupacijos.