Bet teisėsauga rankų nenuleidžia – pareigūnai deda visas pastangas, kad didelio rezonanso sulaukęs nusikaltimas būtų atskleistas. Tiesiog tam dar reikia laiko.

Generalinės prokuratūros atstovė Rita Stundienė DELFI sakė, ikiteisminis tyrimas nėra sustabdytas, tačiau įtarimai dėl I. Tiomkino nužudymo šiuo metu niekam nepareikšti.

„Į užsienio valstybes yra išsiųsti teisinės pagalbos prašymai, į kuriuos laukiami atsakymai“, – pažymėjo ji. Tačiau daugiau informacijos apie svarbią bylą pareigūnai kol kas visuomenei neteikia – siekiama nepakenkti itin sudėtingam ir didelės apimties tyrimui.

DELFI šaltiniai sako, kad pareigūnai tikisi sulaukti pagalbos iš Rusijos, kurioje prieglobstį yra radę buvę „brigadininkai“. Taip pat kreiptąsi pagalbos ir į kitas possovietines valstybes, kuriose dažnai lankydavosi su kriminaliniu pasauliu siejami asmenys.

Teko gręžti grindis

I. Tiomkinas buvo nužudytas dar 2014 m. liepos 5 d., apie 23.50 val., Vilniuje, Trinapolio g., prie gyvenamojojo namo – į jį buvo paleisti keturi mirtini šūviai.

Buvusio „Vilniaus brigados“ šulo nužudymo bylą tiriantys Vilniaus policijos pareigūnai buvo sulaikę du įtariamuosius, juos teismas net buvo leidęs suimti, tačiau galop įtarimai jiems buvo panaikinti. Taip pat šioje byloje keletas asmenų buvo apklausti kaip specialieji liudytojai.

Vienas liudytojų – anksčiau su „Vilniaus brigada“ sietas, tačiau dabar labai įtakingu ir turtingu lakomas verslininkas Viktoras Malachovas, pravarde Malachas. Praėjus metams po Timochos nužudymo kriminalistai namuose, kuriuose jis gyvena, atliko dvi kratas – ieškojo svarbių įkalčių.

Prabangus trijų aukštų gyvenamasis namas oficialiai yra registruotas V. Malachovo žmonos ir dukros vardu, todėl būtent jos Lietuvos valstybei pareiškė pretenzijas dėl kratų metu sugadinto turto. Paaiškėjo, kad nužudymą tiriantys Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai gyvenamojo namo trečiajame aukšte esančioje virtuvėje sugadino grindų dangą – iš pradžių joje išgręžė 28 skyles, o vėliau ją išardė iki betono ir galop išdaužė duobę.

Pareigūnai neslepia, kad ieškojo ginklo, kuriuo galėjo būti įvykdyta žmogžudystė, taip pat kitų svarbių įkalčių. Tačiau prabangiuose namuose surado du seifus, apie kuriuose V. Malachovas pareigūnams savanoriškai neužsiminė. O tai, anot pareigūnų, bylojo, kad namuose gali būti daugiau gerai užmaskuotų slėptuvių, kuriose slepiami tyrimui reikšmingi daiktai.

Kratos metu dalyvavę policijos kriminalistai prisiminė, kad iš pradžių virtuvės grindys buvo patikrintos metalo ieškikliu – tai pamatęs V. Malachovas esą „išsigando, pradėjo elgtis neadekvačiai, rėkavo“, be to, jis melavo, kad niekada virtuvėje nebuvo darytas remontas, nes nuėmus vieną grindajuostės elementų buvo pastebėta, kad po juo skiriasi dažų spalva.

Be to, vienas pareigūnų nurodė, kad rentgeno aparatas rodė, jog lubos virš virtuvės yra gana storos ir toks storis paprastai joms neįprastas.

Tačiau Malachovai tokiems policijos argumentams turėjo savų paaiškinimų: „Bet kuris adekvatus ir psichiškai sveikas žmogus, išgirdęs, kad pareigūnai ardys grindis jo gyvenamojoje vietoje siekiant surasti draudžiamus daiktus ir, žinodamas, kad jų ten nėra, prieštaraus pareigūnų veiksmams, bandys drausti tai daryti, bus tuo išgąsdintas ir galimai pradės savo nepasitenkinimą pareigūnų veiksmais reikšti pakeltu balsu. Tai visiškai normalus elgesys. V. Malachovas bandė įtikinti pareigūnus, kad turto gadinti nereikia, slepiamų daiktų grindyse nėra – ir sakė visišką tiesą, kuo įsitikino patys pareigūnai sugadinę turtą ir nieko neradę.“

Galėjo elgtis profesionaliau

Būtent dėl to namo šeimininkės Lietuvos valstybei, atstovaujamai policijos, prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, pateikė ieškinį ne tik dėl padarytos turtinės, bet ir neturtinės žalos atlyginimo. Šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad valstybė namo savininkėms privalės sumokėti 2,6 tūkst. eurų padarytai žalai atlyginti. Teismo sprendimu taip pat priteistas daugiau kaip tūkstantis eurų bylinėjimosi išlaidų.

Nors namo šeimininkės prašė iš valstybės priteisti ir 3 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti, teisėjai nutarė, kad toks reikalavimas yra visiškai nepagrįstas, nes ieškovės nepagrindė priežastinio ryšio tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir tariamai patirtos neturtinės žalos. O tai – būtina sąlyga grindžiant ieškinio reikalavimus.

Nors valstybė bylą pralaimėjo ir iš mokesčių sąskaitos turės atlyginti padarytą žalą, teismas konstatavo, kad Malachovų namuose pareigūnų atliktos kratos buvo teisėtos. Tiesa, ją atliekantys kriminalistai nesielgė pakankamai profesionaliai, rūpestingai ir atidžiai, kad būtų padaryta kuo mažesnė žala svetimam turtui.

Anot teismo, „kratą atliekantys pareigūnai nesvarstė alternatyvių priemonių, kuriomis padaryta žala kratomoje patalpoje būtų padaryta kiek įmanoma minimali.“

Šioje byloje atsakovais patraukti valstybės atstovai – Vilniaus apskrities policija, Generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija nesutiko su pareikštomis pretenzijomis ne tik dėl kratos metu padarytos žalos, bet ir dėl sumos, kurią ieškovės siekė prisiteisti.

Rado ginklą su duslintuvu

Tai buvo jau trečioji byla, kuri iškelta dėl pareigūnų atliktų procesininių veiksmų – prieš tai teismui skundus buvo įteikę dėl I. Tiomkino nužudymo įtariamaisiais patraukti buvęs boksininkas Evgenijus Kuzinas, už grotų praleidęs pusę metų, ir vidaus reikalų sistemos pensininkas Henrikas Margenis, įkalintas 45 paroms. Šie įtarimai prokurorų nutarimais jiems yra panaikinti ir su Timochos nužudymu jie nebesiejami.

Vilniaus policijai gerai pažįstamas E. Kuzinas, kuris esą galėjo palaikyti ryšius su V. Malachovu, buvo sulaikytas dar 2015 m. liepos 28 d. Jo namuose kratą atlikę kriminalistai surado pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro pusiau automatinį pistoletą „Zastava M70“, skirtą šaudyti 7,65 mm kalibro šoviniais, su dėtuve ir duslintuvu bei kastetą. Dėl neteisėto ginklo laikymo vienoje bendrovėje vadybininku dirbančiam vyrui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo. Taip pat jis buvo apkaltintas vieno su kontrabandos gabenimu siejamo vyro sužalojimu, kai šis buvo apšaudytas, bet dėl to vėliau teismas E. Kuziną išteisino.

Netrukus po to prokuratūra priėmė nutarimą E. Kuzinui panaikinti įtarimus, susijusius su I. Tiomkino nužudymu. Bet dėl to Vilniaus apskrities policijos viršininkas buvusiam boksininkui skyrė prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą.

Šį perspėjimą E. Kuzinas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris perspėjimą panaikino, nes policija teisėjams nepateikė susipažinti surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos, kuria remiantis buvo suvaržytos vyro teisės.

Užkliuvo artimos draugystės

Teisėsaugai pretenzijų turėjo ir ilgametis vidaus reikalų sistemos darbuotojas, buvęs kontržvalgybininkas H. Margenis. Jam taip pat buvo pareikšti, bet vėliau panaikinti įtarimai dėl I. Tiomkino nužudymo, jo sodyboje buvo rasti legaliai laikomi ginklai.

Paaiškėjo, kad iki nužudymo VRM sistemos pensininkas itin dažnai bendravo su Timocha – per keturis mėnesius buvo užfiksuoti 56 skambučiai, be to, H. Margenis buvo įsigijęs atskirą telefono kortelę, kuria išimtinai bendravo su buvusiu „Vilniaus brigados“ šulu.

Henrikas Margenis
Kriminalinės policijos pareigūnai taip pat išsiaiškino, kad H. Margenis su I. Tiomkinu buvo susitikęs nužudymo dieną ir kalbėjosi telefonu prieš pat į šį paleidžiant keturis mirtinus šūvius.

Pareigūnai taip pat turėjo duomenų, kad H. Margenis bendravo su Rusijoje gyvenančiu buvusiu „brigadininku“ Dovydu Kaplanu, su kuriuo I. Tiomkino santykiai tuo metu esą buvo labai įtempti dėl finansinių nesutarimų.

Kadangi H. Margeniui įtarimai buvo panaikinti, šis kreipėsi į teismą ir prašė valstybės atlyginti jam padarytą žalą beveik 50 tūkst. eurų. Vilniaus miesto apylinkės teismas H. Margeniui buvo priėmęs palankų sprendimą – konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teisėjai nesielgė ypatingai atidžiai ir rūpestingai, kai H. Margenį sulaikė, o po to – ir suėmė 45 dienoms.

Be to, teismas nutarė, kad nors pareigūnai elgėsi formaliai teisėtai, bet toks jų elgesys neatitiko bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai ir tuo metu, kai į laisvę iš kalėjimo paleistam įtariamajam skyrė kitas kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Teismas nebuvo itin dosnus – iš valstybės priteisė tik 2 tūkst. eurų žalai atlyginti, bet pinigai H. Margenio taip ir nepasiekė, nes valstybei atstovaujančios institucijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui. Šis apylinkės teismo sprendimą panaikino ir konstatavo, kad pareigūnų veiksmai buvo teisėti, kai šie H. Margenio sodo namelyje atlikdami kratą ieškojo filmuotos medžiagos ir nuotraukų, kurios galėjo būti padarytos susitikimų metu esą tariantis dėl I. Tiomkino nužudymo, ginklo ir šaudmenų, telefono, užrašų ar net kelionės bilietų.

Apeliacinės instancijos teismo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad buvęs kontržvalgybininkas gali būti susijęs su labai sunkaus nusikaltimo padarymu. „Ikiteisminis tyrimas H. Margenio atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, siekiant išsiaiškinti, ar jis dalyvavo I. Tiomkino nužudyme“, – pabrėžė ieškinį atmetę teisėjai.

Tuo metu H. Margenis anksčiau DELFI buvo prisipažinęs, kad dar prieš nužudymą I. Tiomkinas esą buvo prašęs jį suvesti su vienu buvusiu aukštu pareigūnu.

„Aš esu buvęs operatyvinis darbuotojas – net išėjęs iš darbo tokiu ir likau, tai yra įaugę kraujyje, nusikaltimų netyriau, bet informacija disponavau“, – kalbėjo H. Margenis. Tačiau kas nužudė I. Tiomkiną, jis negalėjo pasakyti, nors versijų turėjo įvairių. Vieną jų pasakė ir pareigūnams – esą panašiai buvo nužudyti ir kiti su nusikalstamu pasauliu susiję asmenys.

„Mano byloje turbūt net agentūrinio pranešimo nebuvo, kad būtent aš padariau šį nusikaltimą, ir iki šiol negaliu suprasti, kaip ši žmogžudystė buvo tiriama – kai mane išleido iš kalėjimo, tik po mėnesio pareigūnai atliko kratą mano sodo namelyje. O ar svarbių įkalčių nereikėtų ieškoti iš karto?“ – klausė jis.

„Kriminalistai buvo įsitikinę, kad aš buvau pažįstamas su D. Kaplanu, o jis norėjo nužudyti I. Tiomkiną, esą už tai pažadėjo tris milijonus, – sakė H. Margenis. – Bet bendraudamas su D. Kaplanu šios temos neliečiau. Pareigūnai iš pradžių aiškino, kad aš I. Tiomkiną nužudžiau, bet kai pamatė, jog esu prastos sveikatos ir sunkiai vaikštau, negaliu bėgioti, pareiškė, kad aš galėjau organizuoti, nes tokius dalykus nusimanau.“

Kas buvo Timocha

Prieš mirtį I. Tiomkinas daugiau laiko praleisdavo Latvijoje, nei Lietuvoje. Jis yra buvęs artimiausias Vilnių po Nepriklausomybės atkūrimo valdžiusios gaujos vadeivos Boriso Dekanidzės patikėtinis.

Kaip yra rašęs DELFI kriminalinių naujienų žurnalistas Ainis Gurevičius, taksistu dirbęs I. Tiomkinas dar sovietų laikais ėmėsi reketo. Išlikusiuose 1989 m. KGB dokumentuose I. Tiomkinas minimas, kaip „organizuotos reketininkų grupės“ vadeiva (šiai grupei KGB turėjo atskirą operatyvinę bylą „Staja“ („Gauja“). Saugumiečiai ėmė juo dar labiau domėtis dėl tuo metu užsienyje gyvenusio B. Dekanidzės (netrukus tapusio „Vilniaus brigados“ bosu), turėjusio Vokietijos pilietybę.

KGB užsienio piliečiams skirdavo itin daug dėmesio. Saugumiečių operatyviniais duomenimis, B. Dekanidzė ieškojo kanalų narkotikų kontrabandai per Sovietų Sąjungos sieną, tam jis pasitelkė I. Tiomkiną, „vadovaujantį organizuotai nusikalstamai reketininkų grupei“.

1991-ųjų pradžios Lietuvos KGB operatyvinėje byloje „Gauja“ jau rašoma, kad ši grupuotė, besiverčianti reketu ir kontrabanda, turi „korumpuotų ryšių valdymo ir teisėsaugos organuose“. B. Dekanidzės ir I. Tiomkino gauja ėmė stiprėti, kitos Vilniaus grupuotės viena po kitos tapo jiems pavaldžios. Paklususieji privalėjo mokėti 10 proc. savo pajamų į „obščiaką“ – bendrą kasą. Tačiau buvo ir tokių, kurios nepakluso.

Igoris Tiomkinas (pirmas iš k.), Dovydas Kaplanas (antras iš k.)
Viena iš nepaklusniųjų gaujų buvo „Zelionyje“ („Žalieji“). Gauja nusprendė likti savarankiška. Jai vadovavo Anatolijus Tomilinas, pravarde Zelionyj (Žalias) (gim. 1955 m.). „Brigadininkai“ baisiai niršdavo, kai atėję susirinkti duoklės iš Gariūnų prekiautojų, kioskelių savininkų, kt. verslininkų, išgirsdavo, kad šie jau sumokėję „žaliesiems“.

A. Tomilinas ir Igoris Zorkinas (Baronas) 1992-ųjų rugsėjo 9 d. buvo sušaudyti Vilniuje, Šeimyniškių g., bokso salėje. Surasti A. Tomiliną buvo lengva – jis kasdien sportuodavo toje pačioje salėje Šeimyniškių g.

Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos žiniomis, rugsėjo 9-ąją į šią sporto salę atvažiavo keturi „brigadininkai“ – vienas šaudė iš automato „Kalašnikov“, kiti stebėjo. Daugybe kulkų buvo suvarpytas ir A. Tomilinas, ir I. Zorkinas. Beje, rikošetavusi kulka sužeidė ir vieną iš „Vilniaus brigados“ vadeivų Viktorą Polonskį (Vesnuška).

Kriminalistų žiniomis, egzekucijoje dalyvavo ir I. Tiomkinas. Netrukus jis buvo suimtas. Bylą tyrę policijos pareigūnai sako neabejoję Timochos kalte, tačiau po kelių mėnesių prokuratūra nusprendė, kad surinktų įrodymų teismui bus per mažai, I. Tiomkiną paleido į laisvę. O dvigubos žmogžudystės byla teismo taip ir nepasiekė.

Į kalėjimą ilgam I. Tiomkinas pateko tik po keleto metų. Bet ne už žmogžudystę, o už turto prievartavimą ir dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ veikloje. Už tai jam buvo skirta 10 metų nelaisvės. Už grotų išbuvo beveik 9 metus ir 2004 m. buvo paleistas anksčiau laiko.

Išlikusiose 1992-1993 metų nuotraukose I. Tiomkinas pozuoja su kitu itin garsiu „Vilniaus brigados“ nariu D. Kaplanu, pravarde Dodikas. Šiose nuotraukose jie stovi greta vienas kito. Vienoje iš nuotraukų Timocha pasipuošęs oranžiniu švarku ir išdidžiai spaudžia mobiliojo telefono mygtuką.

D. Kaplanas – vienintelis „brigados“ narys, kuriam pavyko sukaupti milžiniškus turtus ir tapti labai svarbiu asmeniu. Tiesa, ne Lietuvoje, o Rusijoje. Dabar Dodikas yra Rusijos oligarchas, artimas aukščiausiems Rusijos vadovams, dalyvauja sprendžiant kadrų klausimus „Gazprome“, valdo didžiules įmones ir t.t. „Vilniaus brigados“ klestėjimo laikais jis nuolat buvo minimas Lietuvos žiniasklaidoje.

Dodikas, pvz., dalyvavo šalį sudrebinusiame (kai tai iškilo į viešumą) Vidaus reikalų ministerijos (VRM) „vamzdžių“ skandale. Paaiškėjo, kad tuometinė VRM vadovybė, pro pirštus žiūrėjusi į „brigados“ siautėjimą, ginklus policijai pirko iš... „Vilniaus brigados“ ir jos bendrininkų Izraelio piliečių. Šis sandėris organizuotiems nusikaltėliams atnešė didžiulį pelną. Vėliau Vilniaus policijai darant kratą D. Kaplano namuose buvo rasti minėtojo sandėrio dėl automatų „Kalašnikov“ tiekimo iš Lenkijos.

Dokumentuose ginklai buvo vadinami „vamzdžiais“. Dodikui teko pasėdėti ir lietuviškoje areštinėje – kratos metu jo namuose buvo rastas vienas pistoleto šovinys. Tuo pretekstu jis buvo sulaikytas, nes dėl aferos su ginklais nepavyko įrodyti nusikaltimo.

Paskui jis išvažiavo iš Lietuvos ir itin prabangiai įsitaisė Rusijoje. Dar 2012 m. Italijos žiniasklaida ūžė dėl D. Kaplano 45-ojo gimtadienio šventimo Sardinijoje. Dar vykstant pasirengimo milžiniškai puotai darbams, italų žurnalistai susidomėjo neišpasakyta prabanga ir užmojais.

Paaiškėjo, kad D. Kaplanas savo gimtadienio puotai skyrė 1,5 mln. eurų (400 tūkst. – Stingo honoraras už koncertą vakarėlyje, 30 tūkst. eurų už paplūdimio nuomą Sardinojoje ir t.t. ) .

Laikraštis „Corriere della Sera“ pranešė, kad į puotą buvo sukviesta daugybė rusų oligarchų (Romanas Abramovičius, Ališeras Usmanovas atvyko netgi savaite anksčiau). Paplūdimyje Arcakenoje jau buvo pastatytas fontanas, montuojama scena, kai staiga, likus savaitei iki šventės, darbai buvo sustabdyti. Buvo paaiškinta, kad dėl didelio žiniasklaidos susidomėjimo, kuris gali būti pavojingas svečiams (nors buvo pasamdyta 120 apsaugininkų), puota perkeliama į Prancūziją, į Kanus.