– Koks svarbiausias arba du svarbiausi naujai išrinktojo Prezidento Gitano Nausėdos darbai?
– Visų pirma, išrinktasis prezidentas turėtų susitaikyti su ta situacija, kurioje yra. Jis turėtų pasiruošti iškart po priesaikos vykdyti Prezidento pareigas. Tai sudėtingas periodas, tai liečia jį ir jo šeimą, privatų gyvenimą. Tai liečia labai daug įvairių dalykų. Viena jo gyvenimo pusė – asmeniniai klausimai, kuriuos jam reikės išspręsti. Taip pat nebelieka privatumo, bet ne tik jam, taip pat ir jo šeimos nariams. Tai nėra lengva. Kitas klausimas – pasiruošti po liepos 12 vykdyti Prezidento pareigas, o tai nėra lengva.
Žmonės Prezidento rinkimų metu tikisi išsirinkti ne Prezidentą, bet antrą ministrą pirmininką. Visi tikisi, kad prezidentas ir pensijas pakels, ir sukurs daugiau darbo vietų, daugelį kitų klausimų išspręs, bet jeigu žiūrėtume į įgaliojimus, vienas pagrindinių jo darbų – užsienio politika, formuoti Vyriausybę, tai bus atsakingas periodas, nes jau dabar kyla įvairios diskusijos. Skirtingai nei kitiems prezidentams, kai nevykdavo tokių audrų Seime, tai būdavo galima tikėtis, kad ta Vyriausybė, kurią turime rinkimų metu, ji ir toliau sėkmingai dirbs. Deja, šiuo atveju situacija sudėtingesnė. Prezidentui, prieš duodant priesaiką ir pradedant eiti pareigas, kyla daug uždavinių.
– Bet komandos slėpimas kol kas – ką tai rodo? Komandos neradimas ar bijojimas, kad jos narius pristabdys specialiosios tarnybos?
– Reikia galvoti, kokių sričių specialistų jis norėtų turėti komandoje. Antra, tie specialistai turėtų turėti autoritetą, kad jais pasitikėtų profesinė bendruomenė. Kitas dalykas, visi, kurie galėtų ir norėtų dirbti patarėjais, taip pat turi savo darbus, privatų gyvenimą. Tapimas prezidento patarėju tuo pačiu reiškia, kad prarandamas privatus asmeninis gyvenimas. Jų darbas yra susijęs su žiniasklaida, su kitais politikais, jie turi padėti prezidentui įgyvendinti jo įgaliojimus. Visi domėsis ne tik prezidentu, bet ir jo komanda.
– Kodėl ta komanda tarsi yra slepiama? Ar komandos nėra?
–Procesas pasirenkant patarėjus dabar yra šiek tiek sudėtingesnis. Tai yra ne tik žmogus, kuriuo aš pasitikiu, kuris yra man lojalus, kuris turi gebėjimų ir žinių. Klausimas, ar tas žmogus sutinka pakeisti darbą, pakeisti savo gyvenimą, taip pat gali būti įvairios verslo sąsajos. Kiekvienas turėjo įvairią karjerą, gal buvo kažkokių vingių.
Tas asmuo, kuris bus skiriamas politinio pasitikėjimo pareigūnu, nors čia prezidentas tikrai turi labai didelę laisvę. Jis turi atitikti ir kitus reikalavimus, ne tik moralinius, bet ir teisinius. To asmens gyvenimo kelyje neturi pasitaikyti problemų, dėl kurių jis negalėtų dirbti su slapta informacija. Aš nemanau, kad neranda tos komandos narių, bet šiuo atveju žmonės, su kuriais buvo dirbama per rinkimus, tai jų užduotis buvo kita, gebėjimai ir funkcijos, pagalba buvo kitokio pobūdžio. Dabar prezidentui nebereikia būti išrinktam, jam reikia vykdyti pareigas.
– Kiek reikėtų kviesti žmonių iš kampanijos komandos ir kiek iš šono?
– Jeigu kampanijoje kartu su prezidentu dirba žmonės, kurie ne tik puikiai gali dirbti kampanijoje, bet puikiai išmano kažkokią sritį, tarkime užsienio politiką, vidaus politiką, tai galima manyti, kad dalis jų galėtų būti patarėjų korpuso srityje. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad rinkimų kampanija duoda labai daug laisvės, daug gali sugalvoti būdų, esi laisvas, kai tu tapsi patarėju, jeigu pradėsi siūlyti tokius sprendimus, kurių pagal Konstituciją ir būti negali, tada sukelsi krizę ir problemas pačiam prezidentui.
Puikūs gebėjimai rinkimų komandoje nebūtinai reiškia puikius gebėjimus būnant patarėju. Kartais patarėjas gali turėti visai kitas savybes, galbūt jam tada nereikia būti tokiam komunikabiliam, nereikia turėti tokios išmonės, bet turėti kitokių gebėjimų. Visų pirma, reikalingi profesiniai gebėjimai. Tai yra asmuo, kuris yra patarėjas tam tikroje srityje. Jis ne tik turi būti lojalus prezidentui, bet jis turi būti srities profesionalas. Prezidentūra nėra tokia didelė institucija, visi patarėjai bendrauja su tos srities, kurią kuruoja, kolegomis.
– Bet gal sunku surinkti komandą todėl, kad norisi naujų žmonių: dabartinės prezidentės komandos perimti nesinori, o Valdo Adamkaus komanda jau išsivaikščiojusi. Kokie žmonės iš tiesų turėtų būti kviečiami į patarėjų korpusą?
– Gali būti žmonės iš visur. Prezidentūra nėra kažkoks ministerijų papildymas. Prezidento funkcijos ir jo įgaliojimai yra kiti, jam reikia įvairių patarėjų. Jam reikės aktyviai dalyvauti užsienio politikoje, spręsti kitus klausimus. Reikalavimai Prezidento komandai yra daug didesni. Jeigu visi ateina iš ministerijų, nėra gerai. Tų žmonių, kurie ateis į komandą, darbo profilis bus visai kitoks. Norėčiau atkreipti dėmesį į komandų perimamumą. Vienas ar kitas asmuo, kuris dirbo ar dirba politinio pasitikėjimo pareigūnu, pavyzdžiui, Dalios Grybauskaitės komandoje, tikrai galėtų dirbti ir Nausėdos komandoje, jeigu prezidentas pasirinks ir pasiūlys.
– Jūsų akimis, kurie patarėjai Prezidentui yra svarbiausi?
– Man atrodo, kad yra blogai, kai prezidentui pasidaro vienas arba du svarbiausi. Prezidentui turi būti svarbi visa komanda, jis turi matyti ir žinoti požiūrių įvairovę, sprendimų įvairovę, matyti platesnį spektrą. Nėra gerai, kai atsiranda „pilkasis kardinolas“. Manau, kad tai nėra gerai. Tos užduotys, kurias turi vykdyti Prezidentas, yra labai plačios ir atsakingos. Jis yra valstybės vadovas, jis neturi susikoncentruoti tik į vieną sritį, jam reikia įvairių gebėjimų. Jis turi matyti valstybę, turi tarnauti valstybei, matyti platesnį ratą. Tos žinios ne visada turėtų būti malonios. Aš, žinoma, galiu kalbėti tik apie Valdą Adamkų, aš labai vertinu jo pagarbą ir meilę žmogui, tai išskirtinis jo bruožas. Antra, noras išgirsti įvairią nuomonę, matyti ir gauti skirtingą konfliktuojančią informaciją. Sprendimą priima prezidentas, bet tam, kad būtų rastas teisingas sprendimas, reikia matyti platesnį spektrą.
– Kokie santykiai yra galimi su dabartine Vyriausybe?
– Jeigu nekunkuliuotų Seimas, atsakymas nebūtų sunkus. Jeigu žiūrėtume teisės požiūriu, krizės Vyriausybėje nėra. Ministras pirmininkas yra, ministrai irgi yra, Vyriausybė veikia. Jeigu vertintume tik pagal šiuos kriterijus, galėtume sakyti, kad neturėtų kilti didelių problemų, nes liepos 12 dieną, kai prisieks prezidentas, Vyriausybė grąžins įgaliojimus ir pagal Konstituciją, prezidentas siūlys ministro pirmininko kandidatūrą Seimui. Jeigu Seimas pritars, Vyriausybėje gali būti tik keli pasikeitimai, kurie nesudarys konflikto. Priešingu atveju – naujos Vyriausybės formavimas. Jeigu būtų palaikymas keisti Vyriausybę, tada faktiškai būtų Vyriausybės atsistatydinimas. Visi praranda postus, bet ta nauja Vyriausybė turėtų gauti įgaliojimus Seime. Turi būti tvirtinama Vyriausybės programa.
– Šioje situacijoje aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad politiniai interesai neturėtų tarnauti valstybės nestabilumui. Jeigu jau kyla toks klausimas, kad norima keisti dabar veikiančią Vyriausybę, tai tas procesas turėtų būti daug aiškesnis.
– Ar Jums neatrodo, kad dabartiniai valdantieji, besiderantys dėl naujos koalicijos, bando į viską įvelti ir pareigų nepradėjusį eiti Gitaną Nausėdą?
– Išrinktas prezidentas neturi savarankiško statuso. Kitaip sakant, šiuo atveju susidaro tam tikra konkurencija su veikiančiu prezidentu. Šiandien prezidentė yra Dalia Grybauskaitė ir visi klausimai, susiję su Prezidento galiomis, yra jos rankose. Išrinktas prezidentas, kuris savo įgaliojimus gaus tik po inauguracijos, jis yra tik išrinktas. Tas periodas yra duotas jam pačiam susivokti savo dabartinį statusą.
– Ką šiuo atveju daro Nausėda, kai susitinka su partijomis, jų lyderiais?
– Man atrodo, kad gal kažkiek skuba, kita vertus, dabartinė prezidentė elgiasi labai kantriai ir korektiškai. Matote, jo aktyvumą inspiravo problemos Seime. Galbūt susidaro toks įspūdis, kad Seime besiformuojančiai daugumai yra paranku, kad išrinktasis prezidentas jau yra tarsi įveltas į tą situaciją, jau jis kažkam kažką žada, mes to nežinome.
– Gal taip jis ruošia darbo lauką, kad netektų stovėti prie skardžio ir galvoti: šokti, nešokti?
– Tas skardis liepos 11 ar 12 dieną gali pasikeisti kardinaliai. Tai yra politinis procesas. Prezidento darbas tuo yra sudėtingas, kad jis kiekvieną dieną gali tikėtis, jog situacija gali būti vis kitokia. Tai reiškia, kad net ir dabartinė situacija gali kardinaliai pasikeisti. Man atrodo, kad negali pasiruošti iš anksto, reikia būti pasiruošus priimti sprendimus kiekvieną dieną.
– Pats Nausėda pasakė, kad jis aktyviai dalyvaus vidaus politikoje. Ar tinkama užimta pozicija?
– Jūsų akimis, politinio užnugario ir patirties neturinčiam prezidentui, ar matote daugiau galimybių, ar iššūkių?
– Negalima sakyti, kad Gitanas Nausėda visai neturi tos politinės patirties. Visus procesus, ypač ekonominius, būdamas kituose postuose, jis tikrai stebėjo. Niekas neturi patirties dirbti prezidentu, kol juo netampa, tokios mokyklos nėra. Mes turime galimybių palyginti prezidentus, jų darbas ir iššūkiai buvo skirtingi, pasiekimai ir nesėkmės taip pat skirtingos. Man atrodo, kad po priesaikos Nausėda nepasimes ir susitvarkys. Aš gal tik truputį išgyvenčiau dėl to spaudimo, kurį jis patiria iš Seimo, taip pat nestabilumas Vyriausybėje. (…) Prezidentas negali stovėti šone ir žiūrėti, kas čia vyksta.
– Kur šalies prezidentas turi turėti „raudonas linijas“?
– Jis turėtų jas brėžti pats. Svarbu tai, kad būtų labai aiškiai nubrėžtos Konstitucijos ribos. Tose ribose jokio žingsnelio už jų nėra. Čia yra absoliučios ribos, bet tų ribų viduje galima matyti žingsniu, kaip bus įgyvendinta tavo strategija, gali matyti, kur bus tavo prioritetai, bet juos reikia nusibrėžti pačiam. Mes turime prisiminti, kad prezidentas negali išspręsti visų valstybės klausimų.
Visą pokalbį žiūrėkite DELFI laidoje.