Briuselyje esančiame didžiuliame Karališkajame karinių pajėgų ir karo istorijos muziejuje lietuvius karo istorikus – profesorių Valdą Rakutį ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialistą Karolį Zikarą – pasitiko muziejaus atstovas Pierre Lierneux. Istorikų susitikimą organizavo NATO štabe tarnaujantis priešiškos propagandos analizės karininkas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas Saulius Guzevičius.

Prieš einant į archyvus P. Lierneux aprodė milžinišką karo muziejų. Beje, čia eksponuojamos ir įvairiausių pasaulio kariuomenių uniformos. Čia pamatėme ir tarpukario Lietuvos karininko uniformą, demonstruojamą stendo centre.

Lietuvos karininko uniforma (centre, kairėje lenkiška uniforma, dešinėje čekoslovakiška)

Atskira ekspozicija skirta lenkų karininkams, tarnavusiems nepriklausomybę paskelbusios Belgijos kariuomenėje. Tikėtina, kad ekspozicijoje demonstruojamame sąraše (tai tik maža tarnavusiųjų dalis) yra ir lietuvių, bet tai dar aiškinsis istorikai.

 Ekspozija lenkų kariams, tarnavusiems Belgijos kariuomenėje

Muziejaus archyve saugoma daugybė Belgijos kariuomenės aušros laikotarpiu tarnavusių karininkų asmens bylų. Čia yra daug darbo Lietuvos istorikams. Vos atidarius to laikotarpio dokumentų stelažus, P. Lierneux iškart surado lietuvio karininko asmens bylą, kurioje rašoma, kad kapitonas Zabiello į Belgijos kariuomenę įstojo 1832 m. ir t.t.

Pasak profesoriaus V. Rakučio, Zabielos buvo garsi Kauno bajorų giminė. Jų palikuonys Lietuvoje gyvena ir dabar.

Istorikas Algimantas Daugirdas, kuris itin smarkiai domisi XIX a. sukilimais Lietuvoje ir jų dalyvių likimais, sako, kad neseniai yra sudarytas 59 lietuvių karininkų, tarnavusių Belgijos kariuomenėje, sąrašas. Tačiau į jį įtraukti ir keli 1848-1849 m. Europos pavasario kovų bei 1863 m. sukilimo dalyviai, tarnavę šioje kariuomenėje. Sąrašas toli gražu ne galutinis. „Jį reikia tikslinti ir šį darbą būtina atlikti, kad užpildytumėme baltas, bet garbingas Lietuvos istorijos dėmes“, – sako istorikas.

Mokslininkai sutarė su belgų muziejumi dėl tolesnio bendradarbiavimo.

Belgiją išgelbėjo lenkų ir lietuvių sukilimas

Karo istorikas profesorius V. Rakutis papasakojo, kaip prasidėjo ir vyko lietuvių karinė emigracija.

1794 m. lapkritį pasibaigus Tado Kosciuškos sukilimui Lietuvoje ir Lenkijoje, dalis karių sugebėjo pasitraukti į užsienį ir prisijungti prie Prancūzijos kariuomenės, dalyvavo Napoleono žygiuose. Taip prasidėjo lietuvių karinė emigracija, lietuvių dalyvavimas Europos kariniuose įvykiuose.

1830-ųjų rudenį revoliucija prasidėjo pietinėje, katalikiškoje Nyderlandų karalystės dalyje, kuri prieš kelis dešimtmečius buvo vadinama Austrijos Nyderlandais, o Prancūzijos revoliucijos įtakoje tapo Prancūzijos respublikos, vėliau imperijos dalimi. 1814-1815 m. Napoleonui pralaimėjus, ši teritorija buvo prijungta prie Nyderlandų karalystės, kuri buvo protestantiška ir nepopuliari katalikiškų provincijų tarpe. Nepriklausomybės nuo Nyderlandų idėjas rėmė Prancūzija, siekusi sukurti buferinę zoną tarp jos ir Prancūzijai priešiškų valstybių. Nyderlandų karalius su tuo, žinoma, nesutiko, ruošėsi kariauti ir paprašė Rusijos, su kurios imperatorių gimine buvo susigiminiavęs, pagalbos. Anglai buvo nieko prieš, kad Nyderlandų teritorija sumažėtų, bet labai prieštaravo prieš prancūzų įtaką ten.

Rusijos caras Nikolajus I, kuris pagal Šventosios sąjungos nuostatus, sukurtus 1815 m., turėjo apsaugoti Europą nuo revoliucijų, nusprendė į Belgiją pasiųsti Rusijai pavaldžios Lenkijos karalystės kariuomenę.

Pasklidusi žinia, kad Lenkijos kariuomenę caras ketina siųsti į Belgiją malšinti revoliucijos, visiškai neatitiko šios kariuomenės karininkų vidinių nusistatymų. „Jie galvojo, kaip nuo tų rusų išsivaduoti, o ne malšinti kažkokių žmonių sukilimą“, - sakė profesorius V. Rakutis. Esant tokioms nuotaikoms, Lenkijoje prasidėjo sukilimas. Jis nebuvo suplanuotas, o gaivališkas – Varšuvos karo mokyklos jaunimas nusprendė sukilti. Sukilimas greitai išsiplėtė, netrukus jis prasidėjo ir Lietuvoje.

Tai labai smarkiai padėjo Belgijai – dėl sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje caras nebegalėjo pasiųsti jokios pagalbos Nyderlandams, nes rusams tuo metu reikėjo kariauti su lietuviais ir lenkais. Nors olandai ir įsiveržė į maištingąją teritoriją, juos išstūmė prancūzai ir taip atsirado Belgija.

O Lietuvoje ir Lenkijoje, nors ir įvyko daug garsių mūšių, sukilimas buvo paskandintas kraujyje. Prasidėjo žiaurios represijos. Daugybė karių pasitraukė į Vakarus. Jie ieškojo, kur galėtų toliau kovoti ir iš to pragyventi. Todėl lietuviai ir lenkai ėmė stoti į besikuriančią Belgijos kariuomenę.

„Esame sudarę 59 lietuvių, tarnavusių Belgijos kariuomenėje, sąrašą, kuris dar gali didėti. Apie šiuos žmones ir kalbėjome Karališkajame karinių pajėgų ir karo istorijos muziejuje. Belgų istorikams irgi labai svarbios tų žmonių istorijos, kilmės, motyvacijos, ryšiai, nes tai yra belgų istorija, kuri nėra labai didelė. Tai gali būti tiltas tarp Belgijos ir Lietuvos. O atliekant šių žmonių gyvenimų tyrimus, labai neblogai gali pasitarnauti Belgijos archyvuose esantys asmeniniai dosje“, – sakė V. Rakutis.

Lietuvių ir lenkų belgai laukė išskėstomis rankomis

Istorikas A. Daugirdas apie sukilėlių pasitraukimą į Vakarus papasakojo detaliau: „Nesėkmingai baigiantis 1831 m. sukilimui, daugybė lietuvių sukilėlių, kartu su lenkais, iš Lietuvos ir Lenkijos traukėsi į Prūsiją. Tik generolo Henriko Dembinskio daliniai pasuko kita kryptimi – per Lietuvą pasiekė Lenkiją, jie atžygiavo iki Varšuvos. O generolo Antano Gelgaudo vadovaujamas korpusas (apie 12 tūkst. karių) pasiekė Prūsiją.

Prūsijoje buvo internuota daugybė sukilėlių, tarp jų ir daug lietuvių (tarp jų ir sukilimo garsenybės iš Žemaitijos Pranciškus Šemeta, Ezechelis Stanevičius, Vladimiras Gadonas ir kt.). Internuotieji kurį laiką siaubingomis sąlygomis gyveno karantine. Galiausiai buvo sutarta, kad sukilėlius priims Prancūzija“.

Belgijoje tuo metu vyko prancūzų remiama revoliucija prieš olandų viešpatavimą. „Buvo kuriama Belgijos kariuomenė ir reikėjo kovose užgrūdintų vyrų, karo meną išmanančių specialistų. Į Belgiją kurti kariuomenės patraukė ir lietuviai. Yra sudarytas sąrašas – galima tvirtai teigti, kad dešimtys lietuvių – 1831 m. sukilėlių – buvo vienaip ar kitaip susiję su Belgijos kariuomene. Nemažai jų tarnavo besikuriančioje belgų kariuomenėje. Jų galėjo būti ir daug daugiau – didelis darbas dabar atrinkti juos. Manoma, kad į Prancūziją kartu su sukilėliais lenkais pasitraukė iki trijų tūkstančių lietuvių karių, dalis jų paskui pateko į Belgiją, ir į kitų šalių kariuomenes, nemažai jų dalyvavo netgi JAV pilietiniame kare. Iš viso Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje atsidūrė apie 15-20 tūkst. lenkų ir lietuvių sukilėlių“, – pasakojo A. Daugirdas.

Tarp lietuvių, dalyvavusių kuriant Belgijos kariuomenę, buvo ir itin aukšto rango karininkų. A. Daugirdo žiniomis, keletas iš jų turėjo papulkininkio laipsnį (dabar tai būtų pulkininkas leitenantas). Pavyzdžiui, Vincentas Matusevičius – buvęs Trakų pavieto sukilėlių vadas, Belgijos kariuomenės dokumentuose nurodoma, kad jo laipsnis – papulkininkis. Laipsniai visiems buvo palikti tokie, kokius turėjo sukilimo metu.

Belgijoje vyko mūšiai – olandai nenorėjo paleisti belgų. Tuo buvo labai suinteresuota ir Rusija, kuri nuogąstavo, kad revoliucijos išplis po visą Europą.

Rusija jau 1830 m. buvo paruošusi savo kariuomenę vykti į Prancūziją ir Belgiją malšinti šiose šalyse prasidėjusių revoliucijų, tačiau jai sutrukdė 1830 m. lapkritį Varšuvoje ir 1831 m. pavasarį Lietuvoje prasidėjęs sukilimas.

Nepriklausomybę iškovojusi Belgija ėmėsi stiprinti savo kariuomenę svetimšaliais karininkais. Be prancūzų čia buvo laukiami ir lenkų, ir lietuvių sukilėlių karininkai, tapę emigrantais.

„Mes pirklių tauta, kariauti mums sunkiai sekėsi, todėl mums reikėjo tikrų karių iš užsienio“, – paaiškino belgų istorikas P. Lierneux.

Mūšis dėl Antverpeno

1831 m. lapkričio 15 d. susirinkę Londone Anglijos, Prancūzijos, Rusijos ir Prūsijos atstovai pasirašė susitarimą, užbaigiantį olandų-belgų karą ir nustatė skiriančią abi šalis sieną.

Bet Nyderlandų karalius Vilhelmas I ignoravo šį tarptautinį susitarimą ir atsisakė perleisti Belgijai Antverpeną. Jis įsakė ginti Antverpeno miestą ir jame esančią galingą tvirtovę. Belgų kariuomenė buvo nepajėgi savo jėgomis užimti gerai įtvirtintą miestą. Todėl belgai ėmėsi priemonių stiprinti savo kariuomenę, priimant į ją daug svetimšalių.

1832 m. balandžio mėnesį Belgijos ambasadorius Londone Sylvain van de Weyer susitiko su kunigaikščiu Adomu Čartoriskiu, turinčiu didelį autoritetą lenkų bei lietuvių emigrantų tarpe ir paprašė jo pagalbos pritraukiant sukilėlių karininkus į belgų kariuomenę. Belgai pageidavo priimti 600 artileristų, 2 tūkst. kavaleristų ir kelias kuopas pėstininkų iš pasklidusių po Europą emigrantų. Greitai buvo suplanuota ir Antverpeno operacija, kuriai vadovauti paskirtas prancūzų generolas Etienne Maurice Gerard. Beje, tai tas pats generolas, kuris 1812 m. gruodžio mėnesį kartu su maršalu Michel Ney gynė Kauną nuo puolančių M. Platovo kazokų.

Antverpeną šturmavo 60 tūkst. karių korpusas. Žemaitis P. Šemeta buvo gen. E. M. Gerardo štabe. Po nepilno mėnesio Antverpenas buvo užimtas ir perduotas Belgijos karalystei. Po to dar buvo kuriami tolimesni planai įtraukti į belgų kariuomenę daugiau užsieniečių. Ketinta net įsteigti 2
kuopas lietuvių šaulių Belgijos kariuomenėje, tačiau šiems planams galą padarė carinė Rusija,
padariusi didelį spaudimą Vakarų Europos valstybėms ir belgai tų planų nerealizavo.

„Lietuva neturėjo savo valstybės, bet turėjo kariuomenę, kuri buvo išsiskirsčiusi po visą Europą. Mūsų sukilėliai noriai kovėsi konfliktuose, priešiškuose Rusijos interesams – Belgijoje, Vengrijoje, Italijoje ir kitur“, – apibendrino istorikas A. Daugirdas.

Visas gyvenimas – karas

Po sukilimo ginklų nesudėjusių lietuvių karininkų gyvenimai – pribloškiantys. A. Daugirdas papasakojo vieną iš įspūdingiausių biografijų. Neabejotina, kad jei tai būtų buvęs britas, prancūzas, italas ar pan., apie šį žmogų jau seniai būtų prikurta filmų, prirašyta knygų.

Rusijai spaudžiant, 1833 m. iš Belgijos kariuomenės buvo pašalinta daug sukilėlių iš Lietuvos ir Lenkijos. Tada majoras Pranciškus Šemeta su vienu iš lenkų sukilėlių vadų generolu Henriku Dembinskiu persikėlė į Egiptą. Šios šalies valdovas Muchammad Ali Pasha kūrė didžiulę kariuomenę, kad atsiskirtų nuo Osmanų imperijos. Buvo kviečiami kariniai instruktoriai iš užsienio. Mūsų sukilėliai Egipto valdovui padėjo sukurti maždaug 200 tūkst. kareivių kariuomenę. Maža to, Egiptui užėmus kaimynines valstybes, P. Šemeta dalyvavo kuriant Egiptui pavaldžios Sirijos kariuomenę.

Jiedu su H. Dembinskiu dalyvavo Egipto kare su Turkija. P. Šemeta buvo generolo H. Dembinskio štabo viršininkas.

 Pranciškus Šemeta

1848 m. Vengrijoje kilo sukilimas prieš Austriją. Čia dalyvavo daug lenkų sukilėlių. Vengrų sukilime dalyvavo ir H. Dembinskis. Kurį laiką šis generolas buvo vyriausiasis sukilusios Vengrijos kariuomenės vadas. Labai didelė tikimybė, kad daugybėje mūšių kartu su H. Dembinskiu kovęsis P. Šemeta, kuris buvo laikomas šio generolo dešiniąja ranka, taip pat dalyvavo Vengrijos įvykiuose.

P. Šemeta kariavo ir Italijoje – šios tautos nacionalinio didvyrio generolo Giuseppe Garibaldi vadovaujamose kovose. Jis tarnavo G. Garibaldi štabe, yra duomenų, kad P. Šemeta netgi buvo štabo viršininkas.

P. Šemeta, nepaisant to, kad beveik visą gyvenimą kariavo, mirė sava mirtimi, sulaukęs garbaus amžiaus (gimė 1802 m. Šiaulių pavieto maršalkos šeimoje, mirė 1882 m. Drezdene). Po mirties vokiečiai jam, kaip kovotojui už Europos išsivadavimą, pastatė paminklą. Deja, jis, manoma, buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metu bombarduojant Drezdeną (tąsyk sąjungininkai ant miesto, kuriame nebuvo nors kiek rimtesnių karinių objektų, išmetė šimtus tūkstančių tonų sprogmenų, nužudė tūkstančių civilių. Tai buvo baisiausias nebranduolinis bombardavimas per žmonijos istoriją).

Tai nepelnytai pamiršta

„Belgų valstybės kūrimosi laikotarpiu pirmųjų karių iš Lenkijos ir Lietuvos atvykimas buvo svarbi paspirtis. Juos galima vadinti Belgijos kariuomenės kūrėjais. Patys belgai sako, kad jie buvo pirklių, prekybininkų tauta, ir kariuomenės reikalai jiems visada buvo svetimi, savų kadrų jie turėjo labai nedaug – tik maža dalis Nyderlandų karininkų buvo belgiškos kilmės, prancūzų ten irgi nelabai kas priėmė. Todėl šitie atvykę žmonės buvo labai svarbūs. – sakė profesorius V. Rakutis, – Valstybės aušros laikotarpis buvo labai svarbus Belgijai, todėl mūsų karių atvykimas turėjo nemažos reikšmės. Šitas epizodas yra nepelnytai užmirštas ir labai gerai, kad šiandien mes vėl grįžtame prie šitų temų ir darome naudą ne tik Lietuvos, Lenkijos istorijai, bet taip pat ir Belgijos istorijai“.

Lietuvos istorija nesibaigė su imperatorium Vytautu, mes toliau kariavome, - sakė A. Daugirdas.