Smurto pobūdis pasikeitė
Medicinos psichologė Rūta Klišytė laidoje „DELFI diena“ paklausta apie tai, kaip apskritai smurtas veikia vaikus, pabrėžė, kad labai dažnai, jeigu pats žmogus patyrė smurtą, didelė tikimybė, kad ateityje jis taip pat gali smurtauti.
„Veikia neigiamai, keičiasi ne tik mąstymas, bet ir visas gyvenimas, net sakyčiau, kad lemtis keičiasi. Smurtas yra neišvengiamas gyvenimo palydovas. Nebūkime naivūs: smurto visada bus, nes žmogus yra smurtaujantis sutvėrimas. Taip yra biologiškai, o kultūra, deja, negali to eliminuoti. Kai smurtaujama prieš vaikus, o tai tęsiasi jau ilgus metus, anksčiau lyg buvo nieko tokio – mušti vaiką tai tėvo reikalas, auklėti diržu vaikus tarsi buvo leidžiama, nes vaikas yra tėvų nuosavybė.
O dabar mes gyvename jau kitokiame pasaulyje. Žmogaus, vaiko teisės yra tokios pat. Smurtas tikrai yra blogybė, kurios mes negalime išvengti, bet stengiamės ją sumažinti. Nereikia smurtauti ten, kur tikrai įmanoma, nes yra dalykų, kur neįmanoma išvengti“, – sakė psichologė.
Daug pavojingesnis – psichologinis smurtas
R.Klišytės teigimu, už fizinį smurtą yra daug pavojingesnės kitos formos smurtas – psichologinis smurtas. Psichologė tai aiškina tuo, kad psichologinį smurtą daug sunkiau pastebėti. Žmogus, kuris patiria smurtą, kartais to gali net nepastebėti. „Psichologinį smurtą aš vadinčiau psichiniu. Pscihinis smurtas yra labai žalingas, jis yra pavojingesnis tuo, kad nėra taip aiškiai pastebimas.
Jį sunkiau pastebėti net ir tam, prieš kurį smurtaujama. Jam juk sakoma, kad tai yra vardan jo gėrio, kad norima, jog neva jam būtų geriau, todėl nužemina jį, nuvertina. Yra toks terminas „Gaslight“ (filmo pavadinimas „Žibintų šviesa“). Tai yra toks senas, bet geras filmas apie tai, kaip stengiamasi parodyti, kad tu kalbi niekus, kad to nebuvo, kad tu klysti ir įsivaizduoji, visiškai nuvertinamas žmogaus suvokimas ir jausmai. Yra pačių įvairiausių psichologinio smurto formų, o blogiausia tai, kad jis yra sunkiai pastebimas ir vaiko teisių specialistai tikrai negali jo vertinti esamomis priemonėmis“, – DELFI diena kalbėjo psichologė.
Smurtautojai nebesuvokia realybės
Mykolo Romerio universiteto docentas, kriminologas Alfredas Kiškis laidoje pabrėžė dar vieną svarbų dalyką. Smurtą gali nulemti taip pat ir žiaurūs filmai, žiniasklaida. Jis pabrėžia, kad yra visas kompleksas veiksnių, kurie gali turėti įtakos tam, kad žmogus smurtauja.
„Aš nelabai norėčiau vertinti biologinio smurto pagrindo. Mes visgi esame socialinės būtybės, elgesio normos formuojasi visuomenėje. Jeigu gyventume negyvenamoje saloje, tai aš neturėčiau socialinio elgesio taisyklių. (…) Žinoma, aš matau ne tik šeimą, nors ji yra vienas svarbiausių veiksnių.
Svarbu visas kompelksas, pavyzdžiui, mūsų draugai. Labai svarbu, kad mes domėtumėmės, su kuo bendrauja mūsų vaikai, svarbu kalbėti ir su jais. Kitas dalykas – žiniasklaida. Žinoma, gali tai mūsų ir neveikti, galime žiūrėti į smurto scenas, bet gali jos ir neturėti mums didelio poveikio. Bet kai kurie žmonės tarsi susikuria dirbtinį nerealų pasaulį, ir sunkiai atskiria realybę, pavyzdžiui, kad jeigu spirtume nukritusiam žmogui į galvą, jis gali jau ir nebeatsikelti“, – tikina A.Kiškis.
Daugėja laisvių, bet nebelieka atsakomybės
R.Klišytės teigimu, nereikia pabėgti nuo to, kad žmogaus psichika yra labai lėta, o visuomenė šiuo metu labai sparčiai keičiasi.
„Mes turime suprasti, kad kuo daugiau vaikai gauna laisvių, tuo daugiau yra ir atsakomybės ir visokių kitų veiksnių. Jeigu vaikus auklėjame taip, kad yra tik laisvės, o jokios atsakomybės nėra, nėra pareigų, tai blogai. Kartais paklausiu tėvų, kokias pareigas jų vaikai turi namuose, o jie tyli tėvai ir mąsto. Galiausiai atsako, kad jokių, nebent kažką nunešti, pasikloti lovą. Tai yra vienintelės, populiariausios pareigos.
Tai ko mes norime? Noriu pasakyti, kad visuomenė labai pasikeitė. Vertybiniai lūžiai yra labai aštrūs ir skausmingi. Ypač šeimoms ir vaikams, nes žmogaus psichika negali taip greitai pasikeisti, tai yra labai inertiška. Žmogaus psichika yra labai lėta, jokiais įstatymais jos nepakeisime, kad visi staiga liautųsi smurtauti, kad visi vaikus mylėtų taip, kaip juos reikia mylėti, auklėtų, kaip reikia teisingai auklėti. Deja, bet ne. Mes suteikiame daug laisvių vaikams, bet laisvės padariniai yra tokie, kad jie elgiasi žymiai laisviau“, – kalbėjo medicinos psichologė.
„Vaikams reikia rodyti, reikia juos mokyti, vaikai turi padėti tėvams. Pavyzdžiui, padėti pagaminti pietus, tai irgi pareiga. Nereikia tik aiškinti, kokios pareigos, viskas daroma natūraliai.
„Galima kalbėti, kaip šeima atrodo išoriškai, bet mes nieko nežinome apie tos šeimos vidinius santykius, ar santykiai yra normalūs, galbūt patologiniai, kokie santykiai tarp vyro ir žmonos. Tėvas prieš vaikus gali ir nesmurtauti, bet gali naudoti psichologinį smurtą, pavyzdžiui, moterys jį yra labai gerai įvaldžiusios“, – pabrėžė psichologė.
Smurto grandinė tęsiasi
Mykolo Romerio universiteto docentas, kriminologas Alfredas Kiškis taip pat pabrėžė, kad jeigu smurtaujama fiziškai, didėja tikimybė, kad jis vėl smurtaus.
„Manau, kad smurtas vaikus labai blogai veikia. Jeigu smurtaujama fiziškai, didėja tikimybė, kad jis vėl smurtaus, tai tarsi užburtas ratas, iš kurio išeiti tikrai nėra lengva. Keistas dalykas, kad žmogus supranta, kad fizinis smurtas yra blogai, bet jeigu jį patį mušė, jam irgi labai sunku susilaikyti nemušus.
Jis gali labai gerai suprasti, kad smurtauti prieš savo vaiką negalima, bet jo galvoje esantys mechanizmai veikia taip, kad viskas vyksta tik per smurtą. Aš savo studentų paprašau pakelti rankas tų, kurie nėra nei karto gyvenime patyrę jokio fizinio smurto prieš savo tėvus. Jau keliolika metų pastebiu, kad situacija tarsi nesikeičia, iš grupės visada atsiranda bent keli žmonės, kurie patyrė smurtą. Noriu pabrėžti, kad yra skirtumas tarp tų, kurie pakelia rankas nuo tų, kurie jų nepakelia. Tie, kurie pakelia, yra drąsesni.
Aš matau didelę spragą, kai kalbame apie pareigas. Kaip tas pareigas turėtų diegti ne tik tėvai, bet ir mokykla. Mūsų mokykla orientuota labiau į pasiekimus, mokslus, pamokas, bet vertybiniai dalykai, kad tu turi kažką padaryti per save, o ne dėl to, kad aš tau liepiu, taip pat svarbu“, – tikina kriminologas.