Kalbėdama apie „valstiečių“ paramą laidoje DELFI Dėmesio centre, Ingrida Šimonytė sako, kad jai svarbi ne partijos parama, o tų rinkėjų, kurie balsavo už Saulius Skvernelį, kaip už valstybės žmogų, t.y. daugybę metų valstybės tarnybai paskyrusį asmenį: „Manau, kad aš tiems žmonėms galiu pasiūlyti tą patį. Tokią pačią patirtį, tokį patį atsidavimą valstybės reikalams. Man, be abejo, šitų žmonių balsai yra svarbūs.“
– Ponia Šimonyte, šią savaitę jūsų štabas pradėjo gana aštriai kritikuoti Gitaną Nausėdą, pirmiausiai dėl finansų. Ko tuo siekiate?
– Siekiame, kad rinkėjams iki pasirinkimo būtų aišku, kaip iš tikrųjų yra su tuo kampanijų finansavimu. Nes akivaizdu, kad visas ataskaitas reikės pateikti iki rugpjūčio 26 d. Nematome labai didelio kampanijų intensyvumo skirtumo, bet matome gana akivaizdų finansinių išteklių skirtumą, ir dėl to nusprendėme paviešinti savo kampanijos pagrindinių straipsnių išlaidas, sudėtas į eilutes, ir tai pasiūlėme padaryti ir kitiems pagrindiniams kandidatams, tame tarpe – ir Sauliui Skverneliui, kuris neišėjo į antrą turą.
Tik norėčiau pažymėti, kad S. Skvernelio kampanija kainavo, matyt, panašiai kaip ir mūsų. Ir S. Skvernelis yra žmogus, kuris kampaniją pradėjo vėliausiai, kuris turėjo tam tikrą administracinį resursą, ir kažkurios išlaidos, kurias kiti kandidatai turėjo patirti, buvo galbūt nebūtinos, pvz., galimybės sulaukti žiniasklaidos dėmesio, susitikimus su žmonėmis organizuoti regionuose ir t.t., kadangi premjeras turėjo du vaidmenis, iki 17 val., ir po 17 val.
Ta kampanija tikrai nebuvo pigi, ir premjero su visomis galimybėmis, kurios tarsi pastiprina kandidato galimybes reklamuotis ir apie save pateikti informaciją, tie skirtumai mums pasirodė dideli, ir pasiūlėme viską paaiškinti ir kitiems konkurentams.
– Politinėje kampanijoje, jūsų nuomone, tai nebus neigiama žinia apie jus? Sakys, konservatoriai vėl kabinėjasi prie visko.
– Man atrodo, lygiai tai komunikuoja Gitano Nausėdos štabo atstovai. Konservatoriai konservatoriais, bet vis dėlto norisi atsakymų. Iki šiol kalbėta, kad ši informacija bus paviešinta tada, kada numato įstatymas – po rinkimų.
Man atrodo, kada yra pakankamai ženklūs skirtumai išteklių, ir nėra tokio didelio skirtumo tarp intensyvių kampanijų... Juk niekas nesako, kas pigiau pagamino ženkliukus, marškinėlius ar lankstinukus.
– Na, jie sako, klipą pagamino dešimt kartų pigiau negu jūs.
– Bet ne klipo gamybos kaštai yra pagrindinės sąnaudos – transliacijos laikas yra pamatuojamas, kainos yra žinomos. Išorės reklamos plotų kainos taip pat žinomos, trukmė yra žinoma, ir visa tai yra suskaičiuojama.
– Ką bandote pasakyti, kad jums kyla įtarimai, kad Gitanas Nausėda kredituoja savo rinkimų kampaniją? Kad tikėtina, jog ją pabaigs į skolą?
– Nieko nenoriu tuo pasakyti, norėčiau, kad rinkėjams būtų aišku pasirenkant, kaip vis dėlto yra su kampanijų finansais. Nes dabar turime tokį gal ne visiškai sąžiningą naratyvą, kad vienas kandidatas yra nepriklausomas, suprask, jo niekas neremia, jis pats sau vienas, ir dėl to netgi turi kokį konkurencinį minusą prieš tuos kandidatus, kuriuos remia bent jau finansiškai politinės partijos. Bet klausimas, ar tikrai, ar nėra jokių kitų įsipareigojimų dėl tų pačių rinkiminių finansų.
– Kiek kainuos jūsų rinkimų kampanija?
– Negaliu dabar pasakyti, kiek iš viso, bet manau, kad tai bus apie 600 tūkst. eurų.
– Jūsų nuomone, tai nėra akivaizdus pranašumas jūsų, kaip kandidatės, prieš konkurentą, kad jūs turite partijos paramą?
– Konkurentas tos partijos paramos taip pat galėjo sulaukti savo laiku, jei būtų nusprendęs dalyvauti partijos pirminiuose rinkimuose, nes buvo vienas iš kandidatų, kuris buvo tuose rinkimuose keliamas. Kitas dalykas, mes galime kalbėti, kad partijos finansinė parama suteikia didesnes galimybes, nes yra didesni ištekliai.
Bet jeigu neturėtume palyginamų kampanijų, turbūt tada galėtume apie tai daug diskutuoti. Dabar kampanijos intensyvumo požiūriu – taip, galbūt kai kurie mūsų pasirinkimai yra brangesni, ar jų daugiau, nei rinkosi kiti kandidatai.
Bet vis dėlto, yra labai aiškūs ir labai pamatuojami skirtumai, ir būtų gerai, kad į tuos klausimus būtų atsakyta, nes priešingu atveju visada galima konstruoti naratyvą, kad kažką remia partija, ir dėl to tam žmogui geriau sekasi, yra geresnė kampanija.
– Na, pinigų turėjimas dar niekam netrukdė, o kai partija paremia puse reikalingo biudžeto...
– Bet rinkti žmonių aukas man taip pat sekėsi pakankamai neblogai, ir mes iki pagrindinės kampanijos – klipų, video, audio ir išorės reklamos, puikiausiai savo kampaniją galėjome vykdyti be jokios partijos paramos, tiesiog iš tų aukų, kurias surinkome iš daugybės žmonių.
– Dabar jau įjungėte aukštesnę pavarą, ir čia yra jūsų pranašumas.
– Brangiausia kampanijos dalis būtent ir yra išorės reklama, televizijos, radijo reklama. Jei jos iš viso nebūtų, galbūt labiau diskutuotume apie idėjas, o ne kandidatų grožį ir ne vaizdinį pusės minutės, o apie turinį. Bet bėda yra, kad jei kažkas tą daro, akivaizdu, kad kitiems kandidatams kampanijoje bėgti iš paskos.
– Galima būtų sakyti, gerai, kad jūs ginčijatės dėl finansų, nes bent jau dėl kažko ginčijatės.
– Man atrodo, mes ir daugiau turime temų, dėl ko pasiginčijame. Ginčijamės, kas labiau Dievą myli, kas labiau krikščionis, arba kas kokias raides leis rašyti kokiam paso puslapyje. Tikrai negali pasakyti, kad tų kitų skirtumų tarp mudviejų nėra. Bet kai žmonės galiausiai darys tą pasirinkimą ar išankstiniame balsavime, ar sekmadienį, būtų gerai, kad kažkas, kas naudoja žodį „nepriklausomas“, kad būtų visiškai aišku, kad ir yra nepriklausomas.
– Kalbant apie skirtumus, ponia Šimonyte, įsivaizduokime, kad esu britų parlamentaras, nedaug žinantis apie Lietuvą, ir jūsų klausiu, kuo jūs skiriatės. Ką jūs man atsakytumėt?
– Jei jūs esate britų parlamentaras, tai jums turbūt labai aišku, kaip yra veikiama politikoje, kad neįšokama į politiką netikėtai, iš kažkokios kitos veiklos, bet veikiausiai tai yra dalyvavimas vietos politikoje, nacionalinėje politikoje, parlamento rinkimuose, ir per tam tikras partines struktūras, šiuo atveju, galbūt ne tiek per afiliaciją ar per ryšį, kurį aš turiu su Tėvynės sąjunga.
Man atrodo, būtų nesudėtinga paaiškinti, kad esu žmogus, kuris yra politinio lauko dalyvis daugybę metų. Toks turbūt ir yra esminis skirtumas, nes su tuo ateina patirtis, su tuo ateina ne įsivaizdavimas apie tai, kaip yra daromi kompromisai ir sprendimai politikoje, kas su kuo kalbasi ir kaip visa tai veikia, o praktinė patirtis, kuri yra svarbi. Lygiai taip pat ir kalbant apie tarptautinį atstovavimą.
Kažkada stebėjau debatus tarp trijų galimų Europos komisijos vadovų, ir į juos bežiūrėdama pagalvojau, kad juos visus tris pažįstu. Tai, man atrodo, yra tam tikras privalumas, kurį suteikia mano patirtis, kad aš šiame viešame sektoriuje jau daug metų dirbu.
– Ponia Šimonyte, ar partinė parama, kaip dabar matote, yra didžiausia jūsų silpnybė? Kai kas sako, kad tai sukuria lubas, kurias, aišku, jūs jau pramušėte.
– Išvis nemanyčiau, kad tai yra silpnybė, nes tą paramą nusipelniau gauti, nes laimėjau pirminius partijos rinkimus. Aš niekada nėjau į rinkimus kaip Pilypas iš kanapių, kad aš dabar eisiu, o TS-LKD tegul pasiskiria kažkokį kitą kandidatą.
Buvo pirminiai rinkimai, aš tuose pirminiuose rinkimuose nugalėjau, buvo aišku, kad su ta pergale ateis ir partijos finansinė parama. Bet visa veikla rinkiminės kampanijos metu mano ir mano štabo buvo organizuojama savarankiškai, štabas su partija buvo visiškai nesusijęs.
Žmonės, kurie dirba štabe, atėję iš įvairiausių sričių: kas iš „Maisto banko“, kas iš verslo, kas iš žiniasklaidos ar kūrybinių industrijų, IT sektoriaus – mes puikiausiai susiplanavome patys veiksmus, ir su partija buvo paprastas sutarimas, kad yra tam tikros lubos bendro biudžeto, prie kurio partija gali prisidėti, toliau visa veikla yra mūsų pačių sprendimas ir atsakomybė.
– Kodėl, jūsų nuomone, kai kurie TS-LKD ryškiausi žmonės – Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė – taip reagavo į Gitano Nausėdos mintis, kad Šimonytė vengia sąsajų su TS-LKD?
– Negaliu pasakyti, nes man atrodo, prielaida, kad aš kažko vengiu, yra nelogiška.
– Jūs kalbėdama tarsi bandote pagrįsti, kad esate atskira nuo partijos, kad jūs savarankiškai organizuojate, planuojate.
– Aš tik noriu pasakyti, kad turėjau visišką sprendimų laisvę, kaip atrodys kampanija, programa, kaip atrodys kažkokie sprendimai. Mano savanorių būryje yra tikrai daug TS-LKD skyrių žmonių, kurie dirba ant žemės, klijuoja plakatus, rinko parašus ir t.t. Bet yra taip pat ir kitų partijų, ar kitoms partijoms prijaučiančių žmonių, pvz., liberalaus jaunimo.
Tai ar dabar turėčiau pasakyti, kad su tais žmonėmis nebendrauju? Lygiai taip pat su jais bendrauju, ir jie lygiai taip pat man yra svarbūs ir kampanijos dalis. Ir dėl to tą pačią rinkiminę naktį mano štabe buvo visokių žmonių, bet tie žmonės buvo pasirinkti pagal labai aiškų principą: tai buvo štabas, finansiniai rėmėjai, ir savanoriai. Ir tiek, kiek tarp tų savanorių daug dirbusių žmonių buvo partijos žmonės, tiek jų ir buvo.
– Rasos Juknevičienės pareiškimas apie susitikimą su Gitanu Nausėda, kurio metu, anot Juknevičienės, jis teiravosi apie galimybę išmesti Ušacką iš partijos – ar tas pareiškimas su štabu derintas vienaip ar kitaip? Kaip tai vertinate?
– Vertinu kaip nereikalingą archeologinį kasinėjimą. Ar taip buvo, ar nebuvo, negaliu pasakyti, nes nedalyvavau tame susitikime. Tikrai žinau, kad tų susitikimų buvę. Taip pat su Gitanu prieš pirminius partijos rinkimus esame apie juos šiek tiek kalbėję, bet kadangi dabar esame konkurentai, aš tikrai nieko nepasakosiu, nekomentuosiu, nei matau reikalą tai daryti.
Matyt, šioje situacijoje buvo gal emocija, gal reakcija į tą pasakymą, kad aš kažkokiu būdu bandau atsižegnoti nuo partijos, man nuo jos atsižegnoti būtų tikrai labai sudėtinga, nes esu laimėjusi partijos pirminius rinkimus, ir daug kartų esu sakiusi, kad taip, mane remia TS-LKD, bet nesiruošiu apsimesti, kad jų nepažįstu vien dėl to, kad kažkokiu būdu apeliuočiau į žmones, kurie nemėgsta konservatorių.
Stengiuosi apeliuoti į visus žmones tuo, ką galiu pasiūlyti, o ne žaisdama kažkokiomis jų emocijomis, simpatija ar antipatija konkrečioms politinėms jėgoms.
– Jūs buvote susitikusi su Gitanu Nausėda prieš pirminius rinkimus jau tada, kai pasakėte, kad sutinkate kandidatuoti?
– Ne.
– Svarstėte galimybę jį paremti?
– Nenoriu atskleisti šitų detalių, bet kadangi jis pats viešai kartą yra patvirtinęs, kad mes buvome susitikę, dėl to šitą sakau šiandien. Priešingu atveju to nesakyčiau dabar.
– Valstiečių parama jums svarbi?
– Man svarbi parama tų žmonių, kurie balsavo už Saulių Skvernelį, bent jau tų žmonių, kurie balsavo už S. Skvernelį dėl to, kad jis, kaip sakoma, yra valstybės žmogus. T.y., jis dirbęs valstybei daugybę metų, turi valstybinio darbo patirtį, ir tai daugeliui žmonių imponuoja. Manau, kad aš tiems žmonėms galiu pasiūlyti tą patį. Tokią pačią patirtį, tokį patį atsidavimą valstybės reikalams. Man, be abejo, šitų žmonių balsai yra svarbūs.
– Turite tam tikrą antagonizmą, kad mes su Skverneliu esame valstybės tarnautojai, savo gyvenimą atidavę valstybei, o šitas – iš privataus verslo, ir kažkuo prastesnis?
– Toli gražu ne. Esu daug kartų sakiusi, kad tikrai negalima jokios patirties menkinti, bet turime kalbėti apie konkretų kontekstą. Tai yra, apie darbą, apie kurį dabar čia kalbame – prezidento pareigas, kurios vis dėlto reikalauja, ar kuriose yra pageidautinas tam tikras dalyvavimas politikoje ir tam tikras viešo darbo patyrimas.
Man atrodo, net tas pats Valdas Adamkus buvo žmogus, kuris turėjo patyrimą, tik ne Lietuvoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bet tai yra svarbu, nes tada galbūt turi mažiau iliuzijų dėl to, ką gali padaryti, ir konkrečiau matai, kur iš tikrųjų yra tie taškai, dėl kurių sprendimai įvyksta arba neįvyksta.
– Nes turbūt to negalima nepamatyti tarp žmonių, kurie ilgą laiką dirba valstybės tarnyboje, turbūt yra tas požiūris, kad mes čia aukojame savo talentą už valdišką algą, o šitie gyvatės... Neturite tokio požiūrio?
– Visiškai ne. Gerbiu bet kokį darbą, kurį žmogus daro su atsidavimu ir visiškai nesvarbu, kokiame – privačiame ar valstybiniame sektoriuje. Nes išties mes labai dažnai nuvertiname darbą, kurį daro žmonės viešajame sektoriuje, bet čia jau yra mūsų pačių gėda, o ne žmonių, dirbančių privačiame sektoriuje.
Čia – politikų bėda, kad jie nesugeba pažiūrėti žmonėms drąsiai į akis ir pasakyti, kad pigi valdžia žmonėms brangiai kainuoja, nes tai neva nepopuliaru. Visiškai priešingai. Manau, kad kiekvienas darbas yra gerbiamas, kiekviena patirtis – labai svarbi. Bet klausimas, ką iš tos patirties gali pasiūlyti konkrečiai šiai pozicijai. Tai aš tiesiog bandydama subendrinti savo patirtį, manau, kad turiu ką pasiūlyti. Manau, kad Saulius Skvernelis, būdamas premjeras ir politikoje ne pirmus metus, taip pat turėjo ką pasiūlyti.
– Jūsų karjera labai panaši, tik jūs nenešiojote antpečių. Bet karjera tam tikroje institucijoje nuo apačios iki viršaus ir t.t.
– Galbūt yra kažkas panašaus.
– Rinkimų kampanija. Turite mažai laiko ir daug tikslų. Kur važiuojate ir pagal ką renkatės vietas, kurias lankyti?
– Neišduosiu taktikos. Negali pasakyti, kad lankaisi vien tik ten, kur matai, kad tau kažkiek trūksta palaikymo, ar kur galbūt galėtum daugiau to palaikymo mobilizuoti – lankaisi ir ten, kur tave žmonės stipriai palaikė, pvz., Kaune lankiausi savaitgalį, nes man tikrai labai svarbu, kad kauniečiai man parodė labai daug pasitikėjimo.
Turiu pasakyti, kad tas rezultatas man pačiai buvo labai malonus siurprizas, nes aš tikėjausi gero rezultato Kaune, bet rezultatas pranoko mano lūkesčius, tiesiai šviesiai sakau, dėl to esu tiems žmonėms labai dėkinga. Ir dėl to maniau, kad labai svarbu atvažiuoti pabūti žmonių šventėje kartu. Kad pasakyčiau „ačiū“ tiek daug žmonių, kiek tik sugebėsiu toje šventėje sutikti. Bet yra, aišku, ir tam tikros savivaldybės, kur rezultatai buvo galbūt...
– Jūs likote trečia 22-ose savivaldybėse, jų visų turbūt neapskrisite.
– Tikrai neapskrisiu, ir tikrai stengiamės tuos išteklius laiko ir galimybių vis dėlto panaudoti efektyviai, nes laiko yra mažai.
– Ką rodo dabar jūsų patirtis, kiek svarbu yra dalykinė diskusija, įsitraukimas į pokalbius apie valstybės reikalus, o kiek svarbu tam tikra emocija, kuri ateina iš kandidato?
– Pasakysiu, kad svarbu ir tas, ir tas. Bet mano supratimu vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų veikia, nors galbūt yra žmonių, kurie galvoja kitaip, bet mano nuomone tai, kas iš tikrųjų veikia, yra gyvas bendravimas su žmonėmis.
Ir akivaizdu, kad su visais žmonėmis pabendrauti gyvai, kokio ilgio kampanija bebūtų, yra tiesiog fiziškai neįmanoma, ir dėl to yra visos reklamos ir kažkoks kitas turinys, kuris rinkėjams labiau pateikia kažkokį vaizdą, emociją, užkabina visai kitus jutimus.
Visada galvojau, kad nieko nėra svarbiau ir taikliau kaip pabendrauti su kuo daugiau žmonių – jei ne tu pats, tai tada tavo savanoriai, tie žmonės, kurie gyvuoju žodžiu kalbasi su žmonėmis ir kartais atsako į klausimus, kurie žmonėms kyla dėl įvairiausių priežasčių.
– Berods, Rolandas Paksas turėjo tikslą paspausti pusę milijono rankų... Kiek žmonių fiziškai sutikote rinkimų kampanijoje? Skaičiavote, kiek salėse, kurias aplankėte, galėjo būti žmonių?
– Salėse buvo skaičiuojama.
– Buvo tikslas, kiek reikia pamatyti žmonių akių porų?
– Ne, niekada. Maždaug įsivaizduoju, kokio dydžio yra salės, ir kiek ten yra žmonių, tai pasakysiu, kad visose salėse, kuriose buvau – ar bibliotekos, ar kino teatro salė, ar arenos salė, – paprastai būdavo taip, kad žmonės netilpdavo į auditoriją, ir skaičiuoti juos vien tam, kad save užganėdinti kažkokia malonia statistika, tikrai manau, kad būtų buvusi visiška tuštybė.
Bet labai džiaugiuosi, kad žmonių į susitikimus ateidavo labai daug, ir turėdavome visada tokių žmonių, kurie yra drąsūs, žingeidūs, kurie nori užduoti klausimą, kartais – nepatogų. Man atrodo, tai yra pati geriausia kampanija.
– Pasikeitė jūsų požiūris ar įsivaizdavimas, ko žmonės nori iš prezidento?
– Ne, nepasikeitė. Mano pagrindinis įspūdis yra, kad žmonės vis dar žiūri į prezidentą kaip į didelį didelį viršininką. Į parlamentą – taip pat, kaip į didelių viršininkų būrį. Man atrodo, kad tai yra problema, ir tą bandžiau pasakyti per kampaniją žmonėms, kurie kartais su manimi nesutikdavo.
Bandžiau pasakyti, kad tai yra tik mūsų atstovai. Ir jie yra tokie, kaip ir mes, jie neturi paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus, vis vien visi klausimai reikalauja kažkokio gilesnio susitarimo ar konsensuso. Ir negali nuo savęs numesti atsakomybės sakydamas, kad „aš ten balsavau, tegul jie ten viską kažkaip išsprendžia“.
Ne, tai yra mūsų visų sprendimai, ir mes tuose sprendimuose, ar per savo deleguotus politikus Seime, ar per savo dalyvavimą nevyriausybinėse organizacijose, verslo organizacijose, profesinėse sąjungose, prie tų sprendimų tiktai ir galime prieiti.
– Sociologai ir apžvalgininkai įžvelgia dvi stiprybes: viena stiprybė Nausėdos – sociologinė aprėptis, kur jis gali pataikyti į beveik visas tikslines auditorijas, o Šimonytės stiprioji dalis – mobilizacija. Jūs irgi taip galvojate, žiūrėdama į būsimų rinkimų rezultatus, kad kiek ateis – labai svarbu, nes mano tai tikrai ateis.
– Labai svarbu, kiek ateis, bet svarbu dėl pačios demokratijos. Man tiek buvo jau stiklinių lubų uždėta per šiuos rinkimus, kad aš niekaip negaliu patekti į antrą turą, kad niekaip negaliu gauti daugiau nei konservatorių balsai 2016 m. per rinkimus. Tai aš tik daužau tas lubas ir tikiuosi paskutines pramušti taip pat.