Kandidatas taip pat nemano, kad reikėtų visiškai naikinti „valstiečių“ mokesčių reformą ir palaiko progresinius mokesčius. Plačiau apie tai ir kitus klausimus – interviu DELFI.
- Iš Jūsų jau norisi konkretumo. Vieną labai svarbų etapą praėjote. Kas yra tie žmonės, kurie padeda Jums formuotis esmines vidaus ir užsienio politikos nuostatas?
- Tai yra pirmiausia žmonės, kuriuos turime komandos branduolyje. Tai yra Povilas Mačiulis (buvęs Kauno vicemeras – DELFI), Mindaugas Jurkynas (politologas – DELFI), Aistis Zabarauskas – aktyvus komunikacijos vadovas. Yra žmonių, kuriuos pasitelkiame kokiam nors konkrečiam tikslui. Tai yra gerai žinomi Lietuvoje politologai. Bet šiuo atveju nenorėčiau konkretizuoti pavardžių. Nenoriu dėl to, kad po to tie žmonės gali patirti nereikalingų įtampų, klausimų. Kol kas to daryti nereikia, bet aš jau Jums paminėjau ir taip nemažai pavardžių.
- Na, bet tuos politologus mes turėtume žinoti, nes jie formuoja viešąją nuomonę. Jei mes kalbiname juos kaip ekspertus ir nežinome, kad jie yra politiškai angažuoti, (tai yra negerai).
- Jie nėra politiškai angažuoti. Nes tie politologai, kurie mums padeda, jie tai daro tiesiog gera valia. Jie nebūtinai išreiškia mums paramą, bet jie nori, kad mes susiformuotume kokybiškesnę – geriau pagrįstą, argumentuotą poziciją. Dėl tos priežasties aš manau, kad jie tiesiog atlieka savo pilietinį darbą, bet jie visai nebūtinai yra numatyti kažkur dirbti po to, jeigu mes laimėtume prezidento rinkimus. Mes kol kas neturime jokių konkrečių planų, susijusių su jais. Jie tiesiog padeda mums kaip specialistai.
Yra tokių žmonių, kurie neturi labai ryškaus politinio užsiangažavimo. Jie tiesiog yra pakankamai neutralūs, objektyvūs kaip politologai. Aš gal nenustebčiau, jeigu jie tuo pačiu metu patarinėja ir kitiems kandidatams. Man tai ne problema, su sąlyga, jeigu jie elgiasi korektiškai, ir neperneša informacijos iš vieno štabo į kitą. Bet dėl savo žmonių aš tokių abejonių neturiu. Manau, kad tie žmonės, kurie mums padeda, jie dirba labai sąžiningai.
- Ar galime galvoti, kad tai būtų tas ratas žmonių, kuris, jeigu būtumėte išrinktas, Jus ir toliau suptų, ir toliau formuotų nuostatas?
- Aš matyčiau ir naujų žmonių, kurie negali aktyviai įsijungti į pačią rinkimų kampaniją, nes turi įsipareigojimų. Tas ratas plėstųsi. Be jokios abejonės labai norėčiau, kad su manimi dirbtų dalis komandos branduolio, nes rinkimų kampanijos metu aš įsitikinau jų gebėjimais, kompetencijomis.
Jokiu būdu – ne visi. Dalis žmonių net nėra tam pasirengę, jų planai yra kitokie. Jie padeda man kaip asmeniui. Jiems svarbu dalyvauti pilietiniame procese. Taip, kad manau, kad būtų mišrus pasirinkimas, ir iš artimųjų komandos narių, ir iš tų žmonių, kurie šiuo metu aktyviai komandoje nedalyvauja.
- Vienas iš tokių, rodos, Jums nelabai patogių klausimų – tas mestas šešėlis dėl (Lietuvos verslo konfederacijos prezidento) Valdo Sutkaus. Čia – būtent susiję su tarpininkavimu Jūsų susitikime su kariuomenės vadu. Koks yra tas Jūsų ryšys? Kiek jis artimas?
- Koks – ryšys? Žmogus padėjo man, tarpininkavo susitinkant su kariuomenės vadu. Aš padėkojau už tai. Kaip žinote, susitikimo metu mes kalbėjome apie kariuomenės, saugumo reikalus. Aš gerai pasiruošiau debatams, gerai juose pasirodžiau. Už tai esu dėkingas ir kariuomenės vadui, kad taip gerai informavo apie visus reikalus.
Na, ir tuo viskas baigėsi. V. Sutkus nėra nei mano komandos narys, nei ketina juo tapti, nei aš kažkokią ateitį siejau su juo. Tai yra žmogus, kuris vadovauja Lietuvos verslo konfederacijai, ir turbūt toliau nori ten dirbti ir vadovauti.
- Kodėl į Verslo konfederacijos vadovą reikia kreiptis, kai nori susitikti su kariuomenės vadu?
- Pabandykite susitikti su kariuomenės vadu. Vat, paskambinkite ir pabandykite susitikti taip tiesiog eidami gatve. Tiesiog – net nepakels ragelio. Taip kad šiuo atveju pats kariuomenės vadas pasakė, kad jis nekelia telefono ragelio, jeigu nemato, kas skambina. Tai, suprantate, tokiu atveju yra gana sudėtinga.
Svarbiausia, kad aš čia nematau, kur Jūs čia įžvelgiate kažkokią problemą, nes man tokiuose susitikimuose padėjo daugybė žmonių – įvairiuose susitikimuose regionuose. Gal jie ne taip gerai žinomi, kaip šiuo atveju – ponas Sutkus, bet jie padarė vienkartiniu pagrindu, padėjo, padėkojau, mes išsiskyrėme, ir tiek – žinių. Svarbiausia, mano nuomone, šitoje situacijoje buvo vienas dalykas – apie ką mes kalbėjome šitame susitikime.
Jeigu mes kalbėjome apie dalykus, kurie yra susiję su mano dalyvavimu Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose, aš nematau absoliučiai, apie ką mes čia galime diskutuoti. Aš nematau nei menkiausios šešėlio kaltės dėl to, ką aš padariau. Aš tiesiog susitikau su kariuomenės vadu, deklaravau tai. Kažkas sako – nenufotografavome visų dalyvių, tai, atleiskite, aš susitikau keliuose šimtuose susitikimų, ir turbūt žmonės man galėtų pareikšti pretenzijas, kad aš ir jų nenufotografavau, nes kai kuriuose susitikimuose dalyvavo po penkis-aštuonis žmones. Tai aš visų jų pristatyti ir fiziškai nebūčiau galėjęs. Toks mano komentaras.
- Tiesiog kito, dabar jau nebepatekusio į kitą etapą, kandidato štabas labai aktyviai kėlė neteisėto lobizmo klausimą, kaip vieną iš galimų rizikų.
- O kas yra lobizmas? Ar šiuo atveju jis yra įteisintas kaip lobistas? Jūs žinote tokią informaciją? Ir kur yra lobizmas, kuomet žmogus eina susitikti su kariuomenės vadu, ir kalbėti apie dalykinius kariuomenės klausimus. Kur Jūs matote čia lobizmą? Turbūt tie kandidatai kėlė tuos klausimus, ir nepateko į antrą rinkimų turą, nes kėlė ne tuos klausimus.
- Kalbant apie tą sudėtingą politinę situaciją, į kurią pakliuvo valdančioji dauguma po R. Karbauskio ultimatumų. Kaip planuotumėte spręsti šią situaciją?
- Aš išbandyčiau visas galimybes, pradedant nuo tos, kad valdančioji koalicija lieka egzistuoti tokia, kokia yra. Šiandien sunku iki galo apibūdinti situaciją, nes man atrodo, kad šitos partijos atstovai patys negali iki galo tiksliai apibūdinti situacijos, kuri susiklostė.
Akivaizdu tik viena, kad įtampos partijoje didėja, atsiranda priešpriešų, ir norisi iš arčiau pamatyti, ar tos priešpriešos reiškia galimą net ir frakcijos skilimą. Jeigu taip atsitiktų, turėtume visai naują status quo, kuriame reikėtų ieškoti jau kitokių sprendimų. Bet, jeigu ši valdančioji koalicija išliktų, ir, pavyzdžiui, (kaip ten buvo sakoma) Europos Parlamento rinkimai pasibaigtų santykine sėkme. Tai galbūt net ir ponas Karbauskis įkalbinėtų poną Skvernelį likti premjero pareigose.
Šiuo atveju Lietuvai svarbiausia, kad būtų politikos stabilumas, kad nebūtų mėginimo išversti vežimo lygioje vietoje, ir nuversti jį į šalikelę. Ir manau, kad prezidento vaidmuo čia yra svarbus, kad jis netaptų tuo dar papildomu destabilizuojančiu veiksniu, kuris, vadovaudamasis savo partiniais motyvais, pradeda veikti kaip dar vienas subjektas. Šiuo atveju aš, kaip nepriklausomas kandidatas, neturėdamas jokių išankstinių simpatijų arba antipatijų nei vienai pagrindinei mūsų partijai, stengčiausi optimalaus sprendimo Lietuvai.
- Jeigu viena iš Vyriausybės sudarymo sąlygų – tai labiau tikėtina tuo atveju, jeigu konservatoriai ją formuotų – būtų dabartinės mokesčių reformos panaikinimas, ar tam pritartumėte?
- Čia yra tam tikra problema. Nes visi pavargome ne tik nuo partijų priešpriešos, bet visi pavargome nuo nesibaigiančių reformų, kurios, nespėjusios dar įsigyvendinti, jau yra reformuojamos. Reformuojamos reformos yra tikrai kažkas tokio, kas veda Lietuvą neaiškia kryptimi.
Negalėčiau sakyti, kad esu didelis šalininkas tos mokesčių reformos, kuri buvo įgyvendinta. Tačiau teigti, kad tai buvo visai kenksminga, destabilizuojanti Lietuvos ekonomiką reforma negalima, taip tikrai nėra. Mokesčių naštos palengvinimas sudarė sąlygas atsigauti vidaus rinkai, padidinti didelei žmonių imčiai pajamas „į rankas“, nes sumažino mokesčių naštą.
Tačiau ši mokesčių reformą – tokia plati, daug apimanti ir paskirstanti pinigus daugybei namų ūkių, bet nedidelėmis sumomis, valstybei kainavo ir dar artimiausiais metais kainuos nemažai. Todėl, jeigu korekcija ir reikalinga, tai tikrai ne dabar – peržiūrint 2019 m. planus, bet galbūt 2020 m. biudžetą priimant galima būtų kai kuriuos dalykus pristabdyti, kad sukauptume didesnę pinigų sumą kryptingesnei paramai, kuri galėtų būti nukreipta į spartesnį vaiko pinigų, mokytojų atlyginimų didinimą, galbūt tiesioginę paramą sunkiai besiverčiančioms šeimoms arba šeimų būsto įsigijimo skatinimą.
Nes tai, kas dabar atsitiko – kuomet didelė pinigų suma buvo paskirstyta, ji kartu ir apriboja galimybes imtis tos selektyvios politikos, kuri tikrai efektyviau mažintų skurdą, nes būtų nukreipta tikslingai į blogiausiai besiverčiančius namų ūkius. Dėl to šiandien ir matome tam tikrą disproporciją tarp iš inercijos einančių tolesnių pažadų padėtį pagerinti, ir, iš kitos pusės, ribotų galimybių tuos pažadus įgyvendinti. Nes naujausia Europos Komisijos (EK) išvada rodo, kad deja tie patogūs laikai, kuomet turėjome fiskalinį perteklių, gali netrukus pasibaigti. Ir Lietuva patirs ir tam tikras įtampas santykiuose su EK, kuri pradės reikalauti, kad elgtumėmės ne procikliškai, o vis dėlto – aticikliškai, ir nedestabilizuotume savo ekonomikos situacijos savo rankomis.
- Ar palaikytumėte progresinių mokesčių idėją?
- Progresinių mokesčių idėją aš palaikau nuo 2018 m. pradžios, kuomet progresinių mokesčių sistemą įsivedė latviai, ir atsirado galimybė neprarasti konkurencingumo dėl verslo ir investicijų Latvijos atžvilgiu, nes ji įgyvendino tokią sistemą.
Manau, kad mes turime būti nuoseklūs. Tai, ką mes padarėme, kol kas yra tik progresinė mokesčių sistema „pagal raidę“, bet ne „pagal esmę“, nes ji galioja su labai didelėmis „lubomis“ arba labai didele riba, nuo kurios įsigalioja didesnis tarifas. Manau, kad šitą ribą reikėtų pamažu mažinti, ir tokiu būdu – ne tiek orientuojantis į didesnius tarifus, bet į ribos nuleidimą, sukurti realesnį progresyvumą, kuris galėtų užtikrinti socialinės atskirties mažėjimą.
- Kur yra „raudonos linijos“ užsienio politikoje?
- Aš tikrai negalėčiau staiga atšildyti santykių su Rusija, jeigu neįvyktų jokių poslinkių Ukrainoje, ir mes matytume, kad visi požymiai rodo, kad Rusija neatsisako savo agresyvios politikos savo kaimynių atžvilgiu. Manau tai būtų pavojinga, nes tokį signalą arba tokią nuolaidą Rusija suprastų kaip silpnumo ženklą, ir ko gero tai galėtų ne sumažinti jos agresyvumą, o gal net ir paskatinti jos dar aktyvesnius veiksmus kaimynų atžvilgiu.
Todėl mes turėtume laikytis ir tam tikra prasme net stiprinti bendrą Europos Sąjungos poziciją Rusijos atžvilgiu. Ji yra labai aiški, skaidri, ir sako: kol yra tokia situacija Rytų Ukrainoje, Kryme, nevykdomi Minsko susitarimai, mes turime sankcijų mechanizmą. Jis turi būti taikomas. Jeigu Rusijos elgesys būtų dar labiau iššaukiantis, sankcijos gali būti net ir išplėstos. Jeigu Rusija demonstruotų bent menkiausią valią santykius pagerinti, sankcijos gali būti atšauktos arba sumažintos. Jeigu tokios žaidimo taisyklės būtų aiškios abiem pusėms, manau, kad iš to išloštų visi.
- Jūs esate sakęs, kad esate konservatyvus žmogus. Kur yra Jūsų ribos sprendžiant įvairios žmogaus teisių, socialinius klausimus?
- Manau, kad esu konservatyvus žmogus, nes visu savo ir savo šeimos gyvenimu demonstruoju tą konservatyvumą. Gyvenu meilėje ir santarvėje su žmona jau trisdešimt metų. Auginame dvi puikias dukras, ir tai man yra didžiulė vertybė. Nes aš mačiau savo tėvų pavyzdį, kaip jie gyveno meilėje ir santarvėje ilgus metus. Tie dalykai plaukia iš širdies. Jie atsiliepia ir mano visuomeninėms pažiūroms. Ir dėl tos priežasties aš galiu laikyti, kad šeima, tėvynė, man yra tokios sampratos, kurios yra nekintamos.
Esu tinkintis žmogus, nors ir reguliariai nepraktikuojantis katalikas, tačiau vertinu bažnyčios vaidmenį kaip tam tikrą moralinę uolą mūsų visuomenėje. Ji suteikia žmonėms atramą tame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, kuriame kartais jie pasimeta, ir neranda psichologinės pagalbos, sugyvenimo su aplinka. Taip, kad visi tie dalykai man nėra tušti, man tai yra turinį turintys dalykai. Aš juos vertinu, ir juos gerbiu.
- Tai įsivaizduoju, kad nesiektumėte liberalizuoti šeimos instituto per partnerystės įteisinimą..
- Manau, kad mes turime daryti žingsnius, kurie užtikrintų žmogaus teises. Žinoma, kad aš noriu, kad visi žmonės būtų laimingi ir gerbiami. Bet aš nuo pat pradžių sakiau, kad turime atsižvelgti ir į daugumos nuomonę, ir į ketinimus užtikrinti žmogaus teisių įgyvendinimą Lietuvoje. Šiuo metu, atsižvelgiant į realią situaciją, kuri yra susiklosčiusi, aš manau, kad kai kurio konsensuso mes jau galime pasiekti, ir pirmiausia įteisinti labai aiškias prielaidas bendro gyvenimo institutui Civilinio Kodekso nuostatose.
Bet aš tuo nesustočiau, ir aš eičiau toliau – kaip prezidentas skatinčiau dialogą tarp konservatyvesnės visuomenės daugumos ir homoseksualų mažumų. Aš įsitikinau, kad visuomenės nuomonė daugeliu klausimų kinta. Pavyzdžiui, ji pakito pilietybės išsaugojimo klausimu. Prieš kokius septynerius-aštuonerius metus turbūt referendumas būtų davęs priešingą rezultatą. Šiandien mes turime didelę daugumą žmonių, balsuojančių už pilietybės išsaugojimą. Jų nuostatos pasikeitė, nes jie asmeniškai, emociškai turi ryšių su emigravusiais žmonėmis, ir jų požiūris į emigraciją tapo kur kas palankesnis.
Aš labai noriu, kad mes neužsidarytume barikadose, ir nebendrautume tik tarpusavyje, o kaip tik skatinčiau dialogą, kuris būtų konstruktyvus, draugiškas, pagarbus, ir ieškotume sprendimo ateityje.
- Paskutinis klausimas: kuo, Jūsų paties vertinimu, Jūs skiriatės nuo I. Šimonytės?
- Aš esu tikrai nepriklausomas kandidatas. Aš neturiu įsipareigojimų partijai. Galiu turėti savarankišką poziciją, ir ją įrodinėti, nepriklausomai nuo man daromų įtakų.
Aš nežinau – ponia Šimonytė pati turėtų tai pasakyti, ar ji turėjo tokių situacijų praeityje, kuomet ji stojo prieš partijos arba Vyriausybės vadovo valią? Ar ji vis dėlto paklusdavo tiems sprendimams, ir juos įgyvendindavo. Ji pati galėtų tuos pavyzdžius pateikti geriau.
Antras dalykas – aš turiu darbo ir valdiškose institucijose, ir privačiame sektoriuje patirties. Tai taip pat svarbu, ypač tuomet, kai reikia derinti interesus, ir kuomet reikia geriau, empatiškiau suprasti ir ekonominius dalykus, ir kartu norą papildyti biudžetą, tai yra surinkti biudžetą ir vykdyti viešąsias funkcijas. Tokie yra pagrindiniai dalykai, kurie, mano nuomone, skiria mane nuo konkurentės.
