Savo kalbą pranešėja pradėjo nuo aptarimo, kaip yra suprantamas žmogaus orumas.

„Pradedant kalbėti šita tema, pirmiausia, mums kyla didelės dvejonės, ir dažniausiai girdime priekaištų, kad čia yra ne moksliniai argumentai, kalbant apie žmogaus orumą. Todėl pirmiausia norėčiau parodyti žmogaus orumo sampratos problematiką, pagrindžiant moksliniais argumentais“, – sakė G. A. Vasiliauskaitė.

Sesuo Gabrielė atkreipė dėmesį, kad visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tapusi pagrindu vėlesniems tarptautiniams dokumentams ir konvencijoms, pradedama patvirtinant, kad laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas yra visų žmonių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas.

„Pasak Juškevičiaus, žmogaus orumas yra laikomas tvirta teisine kategorija, neatsiejama nuo žmogaus egzistencijos fakto, iš kurio kyla visos prigimtinės žmogaus teisės. Tačiau paradoksalu, jog žmogaus orumo terminas, nors ir būdamas daugelio tarptautinių teisių, aktų bei nacionalinių konstitucijų turinio dalimi, nėra suvokiamas vienareikšmiškai“, – pastebėjo G. A. Vasiliauskaitė.

Kalbėdama jo citavo teisėtyrininką Joną Juškevičių, kuris yra teigęs, kad egzistuoja įvairios filosofinės, politinės, etinės žmogaus orumo sampratos, dėl šios priežasties dažnai kyla prieštaravimų dėl paties šios sąvokos turinio.

„ Mokslinėje literatūroje susiduriama su daugybe jos interpretacijų, kurių turinys priklauso nuo to, kokios mokslo šakos atstovai ją interpretuoja. Bendriausia prasme Vaišvila žmogaus orumo sampratą apibūdina laikantis dviejų skirtingų pozicijų, kurias padiktuoja žmogaus orumo kilmė: pirmoji pozicija būtų, kad orumas yra susijęs su pačia žmogaus būtimi, žmogui orumas yra būdingas a priori, tai yra jis nėra nei priskirtas sau, nei suteiktas kitų žmonių ar visuomenės, todėl niekas negali atimti žmogaus teisės į orumą. Antroji samprata, kurią labai dažnai girdime vartotojiškoje visuomenėje, kad žmogui orumas yra suteiktas kitų ir/ ar paties žmogaus susikurtas“, – aiškino G. A. Vasiliauskaitė.

Pasak pranešėjos, pirmoji žmogaus orumo samprata yra kildinama iš biblinės tradicijos, ja grindžiama ir krikščioniškoji orumo samprata, žmogaus sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Antroji samprata, jos teigimu, kyla iš žmogaus vertingumo, naudingumo, ar tinka gyventi visuomenėje. Pagal pastarąją sampratą, orumo reikšmės nesiorientuoja į pradines orumo ištakas, nes orumo esmę nusako ne per jo priežastis, ne per jį kuriančias savybes, o per galutinį rezultatą, tai yra žmogaus vertingumą.

„Lietuvos Aukčiausiojo Teismo Senatas 1998 m. gegužės 15 d. nutarime pabrėžė ir apibrėžė garbę ir orumą, kaip asmens savęs vertinimą, kurį lemia visuomenės įvertinimas.

Skirtingų orumo sampratų akcentu galėtų būti ir Kanto požiūris, jog orumas yra tai, kas žmogų labiausiai išskiria iš kitų gyvūnų. Remiantis šiuo požiūriu, teigiant priešingai, kad bendrasis kiekvienam asmeniui būdingas prigimtinis žmogaus orumas skiriasi priklausomai nuo asmens statuso, teisinės ar kitokios padėties, kurią lemia visuomenės įvertinimas, tektų konstatuoti abejotiną išvadą, kad ne visi žmonės vienodai skiriasi nuo kitų gyvūnų“, – kalbėjo G. A. Vasiliauskaitė.

Vienuolės vertinimu, antroji žmogaus orumo sampratos apibrėžtis neatlaiko kritikos.

„Todėl, kalbant apie orumo sampratą, mes pasirenkame remtis krikščioniškąja žmogaus orumo samprata, kuri yra kildinama iš biblinės tradicijos ir remiasi žmogaus prigimtimi.

Sukūrimo veiksmu žmogus buvo apdovanotas unikalia prigimtimi, apibūdinama kūno ir dvasinės sielos vienove. Joje kūnas ir dvasinė siela nėra dvi atskiros žmogaus dalys, bet būdamos suvienytos jos sudaro vieną prigimtį“, – dėstė G. A. Vasiliauskaitė.

Pasak jos, tai, „jog žmogus yra vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, jog tik žmogus sugeba pažinti ir mylėti savo Kūrėją, ir tai, jog tik žmogus yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime, yra esminis jo orumo pamatas'.

„Tik todėl, kad žmogus buvo sukurtas ypatingu būdu, kitaip nei visi kiti žemėje esantys kūriniai, tik žmogus turi jam vienam būdingas savybes, yra protingas ir laisvas – vienintelė morali būtybė. Nes tik tas, kas yra laisvas, gali būti moraliai atsakingas. Žmogus negali jokiomis aplinkybėmis tapti priemone kitam žmogui. Pačiai žmogaus prigimčiai prieštarauja žmogaus kaip įrankio arba priemonės panaudojimas kito subjekto sumanytam tikslui pasiekti“, – dėstė G. A. Vasiliauskaitė.

Nemato galimybės atskirti žmogaus gyvybės ir orumo

Sesuo Gabrielė dėstė, kad žmogaus pats didžiausias gėris yra gyvybė.

„Žmogaus gyvybė ir orumas sudaro žmogaus vientisumą. Be gyvybės nėra asmens, nėra ir jam būdingo orumo. Kitaip sakant, nėra žmogaus orumo be žmogaus gyvybės, ir atvirkščiai. Tai yra labai svarbu, kalbant šiandienos vartotojiškoje visuomenėje“, – sakė G. A. Vasiliauskaitė.

Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas, atskleisdamas konstitucinę žmogaus orumo sampratą, konstatavo, jog žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia – žmogaus esmę.

„Todėl žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantis žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau už įstatymą. Žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento ir baigiasi natūralia oria mirtimi“, – dėstė G. A. Vasiliauskaitė.

Tai, kad gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, pasak pranešėjos, yra faktas, kurį 1973 m. spalio 1 d. įrodė prancūzų genetiko profesorius Jerome'as Legeune'as.

Jis sakė: „žmogiškosios būtybės gyvenimas prasideda jos pradėjimo momentu, nuo to momento ji yra tobula ir unikali“. Kalbėdamas Helsinkyje (...), jis pridūrė: „žmogus nebūtų žmogus, jei jis pradėjimo momentu jau nebūtų žmogumi“.

„Visą savo gyvenimą žmogus lieka žmogumi savo prigimtimi – ne „daržove“ ar dar kuo nors, kaip mes dabar girdime“, – sakė G. A. Vasiliauskaitė.

Vadovaujasi moksliniu mirties supratimu

Pasak sesers Gabrielės, žmogaus mirties faktą, mokslininkai įrodė, kad galima užfiksuoti tik mirus žmogaus smegenims. Medicinos literatūroje smegenų mirties klinikinė diagnozė pirmą kartą aprašyta 1959 m., o jos koncepcija suformuluota 1968 m. Harvardo medicinos mokyklos Smegenų mirties apibrėžties komiteto.

„Smegenų mirtis tai yra negrįžtama visos galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos dar veikia. Tai reiškia, kad tai nėra tapatu biologinei mirčiai.

Tad kiekvienas žmogus turi teisę gimti, gyventi, ir turi teisę mirti. Tokiu būdu susiduriama su prieštaravimais – tokiais kaip abortas ir eutanazija“, – kalbėjo G. A. Vasiliauskaitė.

Kalbėdama apie eutanaziją, sesuo Gabrielė naudojosi apibrėžimu, kad tai yra veiksmas arba veiksmo nebuvimas, turint tikslą nutraukti paciento gyvybę, siekiant išvaduoti iš kančių. Eutanazijos terminą pirmasis pavartojo XVII a. F. Bekonas, ir tai reiškė lengvą ir neskausmingą mirtį, paminėjo ji.

„Kokie elementai turėtų būti, kad mes tai vadintume eutanazija? Pirmiausia, turėtų būti, kad gydytojo intencija yra numarinti pacientą. Tada, kad gydytojas veikimas – tik paciento interesų vardan. Laukiamas ir galutinis veiksmo rezultatas – paciento mirtis“, – sakė G. A. Vasiliauskaitė.

Ji pastebėjo, kad eutanaziją (ten, kur tai yra leidžiama) atliekantys gydytojai sako, kad tai yra gailestis: „mums gaila paciento, žiūrėkite, kaip jis kankinasi“.

„Tada gydytojas padaro sprendimą, įvertina gyvybės kokybę. Bet iš tikrųjų mes negalime kalbėti apie gyvybės kokybę kaip tokią. Kaip aš galiu pasakyti, kurio iš mūsų gyvybė yra geresnė? Kaip aš galiu įvertinti? Ar tas žmogus, kurį mes vadiname „daržove“, nėra žmogus, ir jo gyvybė yra mažiau vertesnė nei mano? Ar jis mažiau mane suvokia ir supranta?“, – klausė sesuo Gabrielė.

Mato priežasčių, kodėl žmogus nebenori gyventi

Sesuo Gabrielė prisiminė, kad lankydama ir susitikinėdama su Toronto didžiųjų klinikų sielovadininkais, ir pati dirbdama vienoje ligoninių, susidūrė su atveju, kai buvo atvežama ligonė, kuri yra visiškai paralyžiuota, ji gali „kalbėti“ tik akimis.

„Toje ligoninėje kiekvieną savaitę daro susitikimų vakarą, kada skiriama lietuviškoms dainoms, labai buvo įspūdinga pamatyti, kaip tai yra svarbu tai ligonei. Ji negali dainuoti, bet ji būdavo su ašaromis akyse. Ta buvimo prasme, tai yra meilės aktas būti kartu“, – pasakojo G. A. Vasiliauskaitė.

Vienuolė sutiko, žmogus turi teisę būti laimingas. „Nes kiekvienas žmogus nori būti mylimas“, – pridūrė sesuo Gabrielė, pasidžiaugdama, kad dabar jau ir Lietuvoje ligoninėse turi būti sielovadininkai, kurie galėtų išklausyti žmogų.

Vienuolės įsitikinimu, žmogus, kai jo klausosi pasijunta mylimas. „ Mes galime pamatyti – kada žmogus jaučiasi mylimas, tada jis nori gyventi“, – sakė sesuo Gabrielė.

Jos neįtikina argumentai, kad žmogus jaučia skausmą. Pasak vienuolės, jau yra medikamentų, kurie gali tą problemą spręsti, ir nereikėtų jų naudojimo priešinti su oria mirtimi.

„Kada žmogui yra nuimamas skausmas, plius, kai yra žmogui parodomas dėmesys, kiekvienas žmogus nori gyventi. Kiekvienas žmogus nori būti reikalingas, nes iki pat savo natūralios, orios mirties, jis lieka asmeniu, kurį reikia gerbti“, – sakė sesuo Gabrielė.

Pateikė sukrečiantį pavyzdį

Kalbėdama apie žmonių skirstymą į vertus ir nevertus gyventi, sesuo Gabrielė pateikė sukrečiantį pavyzdį. Ji priminė Hitlerio dekretą įteisinti eutanaziją.

„1939 m. nacistinėje Vokietijoje pradėta eutanazijos programa „asmenims, kurių gyvenimas nevertas gyventi“. Kai kažkas nusprendžia, kad jų gyvybės kokybė yra nereikalingas, mes žinome rezultatą“, – sakė pranešėja.

Ji taip pat citavo Šv. Joną Paulių II, kuris sakė, kad eutanazija yra iškreiptas gailesčio supratimas.

„Tikroji užuojauta skatina dalytis kito žmogaus skausmu. Ji nežudo to, kurio skausmų negalime pakelti.

Negana to, eutanazijos veiksmas pasirodo dar labiau iškreiptas, kai jį atlieka tie, kurie turėtų globoti šeimos narį kantriai ir su meile, kai antai giminaičiai, arba tie, kurie pagal savo ypatingos profesijos prigimtį turėtų slaugyti ligonį net skausmingiausiu, paskutiniu jo gyvenimo laikotarpiu, kaip antai gydytojai“, – citavo vienuolė.

Pranešėja taip pat citavo tyrimą, kuriame buvo nagrinėjamos priežastys, kodėl žmonės nori eutanazijos.

„Padarius tyrimą, paaiškėja labai tiesmukiška tiesa, kad žmogus bijo būti našta šeimai, jaučiasi apleistas. Tai yra pati svarbiausia priežastis, kada žmogus sako: „aš noriu numirti“. Galime matyti, kad nepakeliamas skausmas priežasčių sąraše nurodomas tik trečioje arba penktoje vietoje.

Vadinasi, socialinė problema yra pati svarbiausia. Tai, ką mes tada sprendžiame? Vadinasi, eutanazijos problemą išspręstų didesnis artimųjų rūpestis ligoniu, slauga ir nuskausminimas. Ar mes negalime to padaryti? Turime visas priemones tai padaryti, bet kodėl mes to nedarome? Kas mums trukdo tai daryti?“, – retoriškai klausė sesuo Gabrielė.

Mato skirtumą tarp užsispyrėliško gydymo netaikymo ir eutanazijos

Pasak pranešimo skaitytojos, yra skirtumas tarp eutanazijos ir užsispyrėliško gydymo netaikymo.

„Bioetikos ekspertas, gydytojas ir kunigas prof. Andrius Narbekovas yra pasakęs, kad „žmogui galima netaikyti užsispyrėliško gydymo, kuris tik dirbtinai pratęsia agoniją. Užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju žmogus mirs dėl ligos natūralia mirtimi, o ne todėl, kad nebuvo taikomos gyvybę palaikančios priemonės“, – sakė sesuo Gabrielė.

Kartu ji paminėjo pavyzdį apie gydytoją Bangą, „kurią Lietuva atsisakė gydyti, ir ji išvyko į Ispaniją, kur jai dvejus metus pratęsė gyvenimą“.

„Tie dveji metai, kurie atrodė nieko verti, maždaug, jau kaip ir nebereikalingi, padėjo vaikams tapti stipresniais, ir priimti šitą faktą“, – pasakojo sesuo Gabrielė.

Vienuolės supratimu, moraliai leistina, tam tikromis sąlygomis, atsisakyti vadinamojo užsispyrėliškojo gydymo.

„Tai reiškia nebetaikyti tų medicinos procedūrų, kurios nebe atitinka realios ligonio padėties dėl šių priežasčių – kada gydymas yra neefektyvus, arba kada toks gydymas pačiam ligoniui yra nepakeliamas. Šiais atvejais tam tikros priemonės nėra taikomos, neturint intencijos sukelti mirtį, bet siekiant nutraukti neefektyvų arba ligoniui nepakeliamų priemonių naudojimą“, – sakė sesuo Gabrielė.

Pasak jos, tų veiksmų negalima vadinti eutanazija.

„Eutanazija bus tuomet, kada netaikomos gyvybę palaikančios priemonės dėl to, kad pati ligonio gyvybė, kuri gali būti palaikoma, yra traktuojama kaip našta ligoniui ir tokiu būdu turi būti nuimama nuo ligonio“, – sakė sesuo Gabrielė.