Apie tai J. Sasnauskas pasakojo žurnalisto Edmundo Jakilaičio „Žinių radijo“ laidoje „Kompleksiniai pietūs“.

Pirmą kartą į KGB akiratį J. Sasnauskas pateko būdamas 16 metų. Sako, kad tuomet jau buvo pažįstamas su Viktoru Petkumi ir Antanu Terlecku ir to pakako, kad represinei sovietų struktūrai kiltų įtarimų.

Paklaustas, kuo jį paklausė šios asmenybės, J. Sasnauskas teigia, kad ieškojo autoriteto.

„Tokio amžiaus visada ieškai autoriteto. Ir šiandien jauni žmonės (daro tą patį – DELFI). Praeitą žiemą buvo susitikimas Amsterdame, ambasadoje buvo nedidelė grupė žmonių ir aš pasakojau, kaip dabar galima bendrauti su Lietuva. Atsistojo mano gero draugė duktė, kurią aš dar netgi krikštijau, bet ji dabar studijuoja Olandijoje, ir sako – kaip surasti tą žmogų, tą autoritetą, kuriuo gali pasitikėti. Sakau – reikia ieškoti.

Tai yra amžius, kai tu ieškai, kuo tu galėtum kliautis. Mes irgi ieškojome žmonių, kuriais galėtume pasitikėti. Šeima, žinoma, natūraliai tiki, bet tu nori daugiau. Mokykla negali pasitikėti, kadangi žinai iš namų, iš šeimos, paskui ir iš savo patirties, kad mokykloje tau meluojama, kad tave ten nori suluošinti, varžo tavo laisvę ir taip toliau“, – apie natūraliai susiformavusį priešiškumą sovietmečiu mokykloje bruktai informacijai pasakojo kunigas.

Julius Sasnauskas

Jis teigė, kad kritiškas požiūris į okupantų valdžią susiformavo šeimoje, nes jo mama tuo metu dirbo Lietuvos radijuje ir nors negalėjo daug kritikuoti valdžios, tačiau informaciją atsirinkti mokėjo, tarpusavyje su kolegomis apie tai daug šnekėdavo ir tai natūraliai parsinešdavo namo. Be to, močiutė smetoniškoje Lietuvoje dirbo mokytoja, ji nuolat pasakojo apie tai, kaip buvo gera gyventi nepriklausomoje šalyje.

„Paskui reikėjo tik labai nedidelio paskatinimo, kad atsirastų jau tam tikras struktūrinis dalykas ir toks aiškesnis, konkretesnis. Tada jau svajoji, kaip čia prisijungti, žinai, kad yra pogrindžio spauda, kad yra žmonių, kurie priešinasi, kad yra tokių, kurie sėdėjo po kelis kartus ir nori būti panašus į juos“, – prisimena J. Sasnauskas.

Kai kunigui buvo 18 metų, jo namuose pirmą kartą buvo padaryta krata, tačiau saugumas rado tik kelis paveiksliukus ir rožinį.

Kunigas pasakoja, kad iš mokyklos vienas jo draugų, taip pat veikęs pogrindyje, buvo pašalintas, o kiti perkelti į kitas ugdymo įstaigas. Tačiau pats J. Sasnauskas teigė nėjęs į jam priskirtą Antakalnio mokyklą, pasirinko vakarinę.

„1977 m. mes jau laukėme kariuomenės, nes buvo gąsdinama, kad mus tarybinė armija išgydys, sutvarkys“, – pamena J. Sasnauskas.

Vėliau, pasak jo, prasidėjo sekimai, buvo įtemptas laikotarpis. „Aš kaip kino filme mačiau, ką reiškia visi demonstratyvūs sekimai, automobiliai iš paskos arba žmonės, stovintys naktį prie namų, arba, atsimenu, net į bažnyčią įbėgo vieną kartą“, – šypsosi pašnekovas.

Tačiau toks matomas sekimas, teigia kunigas, reikšdavo, kad žmogui tiesiog bandoma padaryti spaudimą, išgąsdinti. Jeigu KGB planuodavo operacijas, tikina jis, jiems pavaldžių žmonių nebuvo matyti.

Dėl pogrindinės veiklos J. Sasnauskas buvo suimtas po 1979 m., kai 45 Baltijos šalių piliečiai pasirašė memorandumą, tarp jų buvo ir garsusis disidentas Sacharovas.

„Čia buvo ta banga, mes tapome aukomis, pirmiausiai, Olimpinių žaidynių. Nežinia, kiek jie būtų toleravę. Aišku, suimti dvidešimtmečių nenorėjo, ir tas garsas, ir, galų gale, jiems patiems, jie tikrai nebuvo kažkokie žvėrys, tikrai nenorėjo sunaikinti žmogaus.

Mes dažnai tą klausimą keldavome, ar jie galėtų užmušti. Girdėdavome, kad Bulgarijos disidentą Londone nudūrė užnuodytu skėčiu. Galvodavome, ar jie galėtų tą mums padaryti. Bet jie turbūt nesiekė žmogaus sunaikinti fiziškai, nes tą galėjai padaryti labai laisvai, tai tik techniniai dalykai“, – svarsto kunigas.

Julius Sasnauskas

J. Sasnauskas prisimena, kad jo suėmimo metais pogrindyje jau buvo leidžiama keliolika leidinių, jautėsi stiprėjantis pasipriešinimas okupantų valdžiai, todėl, teigia jis, Olimpinės žaidynės Sovietų sąjungai tapo pretekstu „apsivalyti“.

Jis KGB kalėjime buvo laikomas pusantrų metų. Vėliau dar penkeriems metams išsiųstas į tremtį.

„Viskas yra prasminga. Tu tuo metu galbūt to nematai, bet praeina kažkiek laiko, ir tos patirtys, ir pažintys – viskas turi savo vertę. Gyvenimas buvo kaip gyvenimas. Aišku, turi viską pradėti vienas krašte, kur šalta, kur svetimi, kur tave laiko priešu. Bet paskui susidraugavau ir su mokykla, ir su aplinkiniais, ir netgi buvo sunku išsiskirti“, – tremties metus pamena vienuolis.

Tremtyje jis dirbo santechniku, daugiausiai katilinėse: „Visko buvo, bet žmogus daug ką gali pakelti ir čia nieko nuostabaus.“

Lietuva jau beveik 30 metų nepriklausoma, ar už tokią šalį J. Sasnauskas kovojo?

„Tą klausimą, galima sakyti, nuo pat pirmųjų nepriklausomybės metų (užduoda – DELFI) ir aš prieš 20 metų ir juo labiau prieš kokius 25 metus, net dar prieš 10 metų nežinojau, ką atsakyti. Paprastai išsisukinėdavau. Bet dabar aš drąsiai galiu pasakyti – už tokią Lietuvą. Kai aš pamačiau tą jaunąją kartą, įvairiais būdais ir iš arčiau, kur nors mokykloje ar šiaip gatvėje, ir tikrai yra skirtumas tarp tų, kurie užaugę laisvėje. Tada pamatai, kad iš tikrųjų kitoks žmogus, kad laisvė yra būtina“, – įsitikinęs pašnekovas.

Anot jo, laisvėje užaugę žmonės taip pat turi sužeistumo, yra jautresni, bet jie esą yra atviresni, geresni.

„Nėra to trigubo dugno, kaip mes natūraliai turime. Jie neturi agresijos, mes anksčiau eidavome gatve, tai būtinai turi ką nors pečiu užkliudyti. Aš dabar kartais geriu kavą Pilies gatvėje, man gražu žiūrėti, kai jie susitinka, visi apsikabina. Aš galvoju, iš kur tai? Aš turiu tą teoriją, kad netgi tos stirnos arba lapės, kurios eina prie Akropolio, eina dėl to, nes jaučia, kad žmogus yra pasidaręs geresnis“, – teigia vienuolis.

Kunigas svarstė, kad emigracija yra „tarybinio mentaliteto aidas“ ir teigė manantis, kad ateityje ji mažės. „Pabėgt, pabėgt į Vakarus. Jos natūraliai mažės keičiantis tam mąstymui“, – įsitikinęs J. Sasnauskas.

Visą pokalbį klausykite čia: