DELFI Dėmesio centre – pokalbis su prezidentu Valdu Adamkumi apie gaisrą Paryžiuje ir Lietuvos bei Ukrainos prezidentų rinkimus.

– Prezidente, pirmiausiai kreipiuosi į jus ne kaip į prezidentą, o kaip į UNESCO gerosios valios ambasadorių. Kokios mintys jums pirmiausiai atėjo į galvą, kai pirmadienį pamatėte gaisrą Notre Dame de Pari.

– Tai pritrenkiantis dalykas. Iš karto negalėjau susivokti, negali būti. Maniau, kad gal čia visai kita bažnyčia dega. Man atrodo, kad reakcija, kuri nuvilnijo per visą pasaulį, yra vienoda – tai yra savotiška tragedija, sunaikinusi šimtmečių architektūrinį kūrinį. Visa laimė, kad katedra nebuvo visiškai sunaikinta. Tuo galime džiaugtis. Dabar dedamos pastangos ir jos puikiai atspindi visų išgyvenimą. Plaukia aukos, jos plaukia nieko neraginamos, neprašomos. Plaukia ne tik smulkios, bet ir labai žymios, kurios tikrai įgalins pasaulio architektus, geriausius pasaulio menininkus, specialistus atkurti tą kūrinį. Jis, sakyčiau, yra viso mūsų krikščioniškojo, žmogiškojo pasaulio simbolis ir atspindys. Tokių architektūros kūrinių turime tik keletą visame pasaulyje. Todėl ir reakcija, tokia pati kaip ir Lietuvoje, yra natūrali – šokas. Tai sukrėtė mus visus, kad toks dalykas gali apskritai įvykti. Nė kiek neabejoju, kad visos Lietuvos žmonių simpatijos ir širdis šiandien yra su Prancūzija, su Paryžiumi. Mes išreiškėme pasiūlymą, kad Lietuva irgi dalyvautų prisidedant prie paramos katedros atstatymui. Aš galvojau apie tai. Mes finansiškai turbūt nieko nenustebinsime ir mūsų įnašas, pagal mūsų pajėgumą, turbūt nieko ypatingo nepadarytų ir nepakeistų. Bet mes turime vieną milžinišką, manau, pasaulinio lygio pajėgumą – tai mūsų restauratoriai, architektai. Manau, kad Lietuva tikrai galėtų pasiūlyti savo specialistus įsijungti į tą tarptautinę bendruomenę, kuri jungiasi atkurti Švč. Dievo Motinos katedrą.

Valdas Adamkus

– Ar jūs matote toje nelaimėje ir tam tikro pozityvumo, vienijančio krikščionis, prancūzus?

– Žinoma. Čia galima daug išvadų ir prielaidų daryti, bet ši tragedija suvienijo ne tik skirtingas tautybes, skirtingas valstybes, bet ir skirtingų religijų atstovus. Galbūt tai dangaus ženklas , kad reikėjo tokios tragedijos, kuri sukeltų visą žmoniją apjungiantį jausmą. Tai verčia pagalvoti ir apie visų mūsų ateitį. Ar mes tikrai einame tuo keliu? Ar esame apsijungę žmogiškume, pagarboje, kūryboje ir tikėjime.

– Kiti dalykai. Prezidente, kitą sekmadienį Ukraina jau turėtų išrinkti naująjį prezidentą. Kuo jūs aiškinate Volodimiro Zelenskio fenomeną, jo populiarumą?

– Aš nežinau, ar norėčiau tai vadinti populiarumu. Manau, kad tai yra savotiškas tautos nepasitenkinimo parodymas. Arba tautos visų vilčių ir tikėjimo neišsipildymas, kuris perpildė tą nusivylimo taurę. Ukrainiečiai tikėjo, kad ta revoliucija, kuri prasidėjo prieš daug metų, pakeis visą Ukrainos veidą, tačiau tai neišsipildė. Tokiais atvejais žmonės kartais metasi į kraštutinumus, nežiūrėdami ar tas pakeitimas, kurio jie nori siekti, bus tikrai geresnis. Yra sunkiai pateisinama, kad tauta, būdama tokioje kritiškoje padėtyje, kokioje dabar yra ukrainiečiai, netekusi savo teritorijos dalies, ieškanti savo kelio į suverenumą, pasirenka neįtikėtiną dalyką. Zelenskis – žmogus, neturintis patirties, bet populistiškai išreiškė visos tautos nusivylimą ir dabar staiga perims katastrofiškoje būklėje esančios tautos vadovavimą. Aš visiškai suprantu tas žmonių viltis ir nusivylimus, bet vis tiek su tam tikra abejone, bet gera valia, žiūriu į tai ir galvoju, kad kiekvienas ukrainietis balsuodamas turi vis tik apsispręsti, ar jie nori savo valstybę atiduoti į geras rankas.

– Jeigu Zelenskis laimėtų, o apklausos rodo, kad greičiausiai jam pavyks, jūs būtumėte nusivylęs?

– Nesakyčiau, kad nusivylęs, bet nebūčiau tikras, ar išsipildytų mano noras matyti Ukrainą stiprią, lygiateisę visos Europos šalį. Man norisi, kad Ukraina eitų į priekį tokiu pačiu būdu, kaip mes, kai ištrūkome iš ilgos Sovietų Sąjungos okupacijos metų. Dabar aš abejoju, ar mano tie norai išsipildys. Ta prasme, yra tam tikras nusivylimas. Žinoma, aš nesakau, kad dabartinis prezidentas Porošenka padarė viską, ką galėjo, bet Ukraina jautė Vakarų pasaulio paramą. Dieve, jiems padėk. Norėtųsi, kad būtų kitaip.

– Prezidento rinkimai Lietuvoje jau įsibėgėjo, liko vos kelios savaitės. Koks įspūdis jums susidaro stebint rinkimų kampaniją? Išgirstate idėjų, kurių nesitikėjote? Matote kažką, kas jus nustebintų?

– Atvirai pasakius, man sunku atsakyti į šį klausimą. Sunku atsakyti todėl, kad aš savo atsakymu gal daug ką nuvilsiu. Esu gyvenime stebėjęs ne vienerius rinkimus už Lietuvos ribų. Mačiau kaip jie vyksta, kuriuo keliu einama, kaip tai daroma. Sakyčiau, kad šiandien, kai liko kelios savaitės iki rinkimų, aš nejaučiu, kad Lietuvoje vyks prezidento rinkimai. Nėra to dvasinio pakilimo, nėra viešai reiškiamo noro ir pareiškimo, kad štai dabar turime galimybę eiti pirmyn su naujomis idėjomis, nauju ryžtu. To noro nejaučiu nei iš kandidatų, nei iš visų Lietuvos gyventojų. Čia mano toks požiūris. Aš apgailestauju, kad per 30 m. ir jau įvykusių ne vienų prezidento rinkimų, tautoje taip ir nejaučiu to noro pasisakyti, įvertinti ir pažvelgti į priekį.

– Daug kas gali sakyti, Prezidente, kad tai gal ir gerai, gal mes tampame tokia gerąja prasme Skandinaviška šalimi, kur rinkimai nėra joks didelis įvykis?

– Gal ir taip, bet manau, kad tai neturėtų mūsų tenkinti. Žinoma, galime sėdėti ir sakyti, kad kiek pasiekėme, tiek pasiekėme. Vieni patenkinti, kiti nepatenkinti. Bet ar tai yra žvilgsnis į ateitį, ar tai žvilgsnis, kuris uždega jaunąją kartą siekti ko nors? Nors aš lenkiu galvą prieš mūsų jaunąją kartą, didžiuojuosi talentu, kurį turime šalyje. Galvoju, kad mes galime padaryti tikrai stiprų žingsnį į priekį, bet tam reikia entuziazmo, kuris turi kilti iš pačių žmonių. Aš to kol kas nejaučiu ir tai mane liūdina. Žinoma, aš vis tiek lieku optimistu, bet negaliu pasakyti, kad esu laimingas dėl to, ką matau.

Edmundas Jakilaitis ir Valdas Adamkus

– Tam tikra idėjų kova vyksta ir bent jau nėra vieno visiškai aiškaus favorito. Tai turbūt irgi yra geras dalykas?

– Teisingai, bet kuriuo keliu einame. Aš puikiai suprantu prezidentinę kampaniją, kurią ne vieną kartą mačiau už Lietuvos ribų. Ten kandidatų pasiskelbimas nėra keturių savaičių prieš rinkimus klausimas, rinkimai vyksta visus metus. Amerikoje potencialūs kandidatai visus metus bendrauja su bendruomene, dalyvauja įvairiuose renginiuose, pristatinėja savo programą. Tas bendravimas yra aiškinamojo pobūdžio, jis atskleidžia kandidato savybes, pajėgumus. O kas pas mus? Pas mus kampaniją pradeda keturios savaitės prieš rinkimus. Ir ta kampanija man kelia didelių rūpesčių. Dovanokite, Edmundai, bet ir jus tai liečia. Vyksta neva debatai – devyni kandidatai kalba po minutę. Aš manau, kad mes Lietuvoje prezidentinių debatų neturėjom, neturime ir, duok Dieve, kad turėsim.

– Jeigu antrame ture bus du kandidatai, tada yra vilties.

– Taip. Štai kur yra debatai. Du kandidatai stovi vienas prieš kitą ir teikia savo programą, aiškina, vienas kitą kritikuoja, bando įrodyti, kodėl vienas yra geresnis už kitą. Štai kur atsiskleidžia kandidato pajėgumas, programų apimtis ir tada tauta turi aiškų pasirinkimą: štai, jo idėjos man tinka, jo siūlomi sprendimai man patinka. Deja, su dideliu apgailestavimu, nors ir pats buvau to dalis, turiu pripažinti, kad iki šios dienos per 30 m. nematau tikros rinkimų kovos. Gal ši prezidentinės institucijos rinkimų tvarka kaip nors pasikeis, bus įprasminta ir priimta visuomenės.

– Pone Adamkau, jūs prieš kurį laiką sakėte, kad už jokį kandidatą neagituosite, bet galbūt pasakysite savo nuomonę. Ar dabar, stebėdamas tą viešą diskusiją, jūs jau esate apsisprendęs?

– Asmeniškai aš žinau, už ką aš balsuosiu. Kadangi nei ta diskusija, nei tas pasikalbėjimas kandidatų pridėtinės vertės daug neduoda. Na, būkime sąžiningi, negalime to vadinti debatais. Kai kurie atsinešę tekstą stovi ir skaito. Tai gal tiesiog leiskime visiems atsistoti ir tą turimą tekstą „atpilti“ per 2-3 minutes ir viskas, debatai baigti. Aš peržvelgęs visus kandidatus išskyriau keletą, kurie, manau, daugelio nuomone yra pajėgūs eiti tas pareigas. Aš renkuosi. Noriu girdėti jų idėjas, jų programą jau antrajame ture. Noriu girdėti kaip jie apgina savo pozicijas ir kad įtikintų mane, jog tai yra tas kelias, kuriuo valstybė ir tauta turi eiti. Kandidatas turi turėti aiškią viziją ir gebėti ja aiškiai pasakyti, ką jis mato, ko siekia tautai. Vizijos išreiškime turi būti aiškiai nustatyta, kuriuo keliu jis rinksis eiti, su kuo jis eis ir kaip jis bandys įgyvendinti.

Reikia pažinoti savo tautą, jos santvarką, struktūrą ir pagrindines problemas. Dar svarbiau sugebėti pasakyti, kaip jis visas problemas mato ir planuoja spręsti. Ką nori padaryti, kad Lietuva savo gyvenimo kokybe priartėtų prie visos Europos lygio. Kita kandidatas turi sakyti, kodėl nesutinka su pirmojo siūlymais, kritikuoti ir paaiškinti, kodėl jo kelias būtų aiškesnis. Kitas dalykas, kad visos tos reformos apie kurias klabama, t.y. sveikatos reforma, švietimo, socialinės apsaugos ir t.t., tai yra tik tuščias burbulas, niekas nesikeičia. Tas gerovės laipsnis, kurį jaučia kiekvienas žmogus, deja, manau, negerėja. Tai didžiausias mano nusivylimas.

Antroji dalis – užsienio politika. Čia kandidatas turi būti labai reprezentatyvus, mokantis kalbas, galintis bendrauti su užsienio atstovais ir tinkamai atstovauti tautai tarptautinėse konferencijose. Jis turi galėti laisvai dalyvauti ir bendrauti su pasaulio lyderiais. Štai yra prezidentas, kurį tauta renka ir į kurį sudėtos visos viltys. Tai yra kriterijai, kuriais vadovaudamasis aš pasirinkau.

– Prezidente, pagal jūsų kriterijus ir tai, kad pažįstate kai kuriuos kandidatus, jūs jau esate apsisprendęs?

– Taip, aš esu apsisprendęs. Tik galvoju, kad vis tiek norėsiu išgirsti antrojo kandidato siūlomas pozicijas – gal jis mane nustebins. Aš negaliu sakyti, kad aš aklai tikiu tik vienu kandidatu ir galvoju, kad tik jis vienas yra tinkamiausias. Visokių dalykų pasitaiko.

– Ar tai yra kandidatas, kuris 2004 m. dirbo jūsų rinkimų štabe?

– Manau, kad būčiau nesąžiningas, jeigu pasakyčiau, kad ne.

– Ar, jūsų nuomone, tai, kad Gitanas Nausėda neturi vadovavimo patirties, neturi politinės patirties yra stiprybė ar silpnybė?

– Pasakyti, kad tai yra stiprybė būtų neteisinga. Žinoma, tie dalykai yra reikalingi. Bet aš galvoju, kad jis nėra tiek izoliuotas nuo tų dalykų. Būdamas stiprus ir aiškus vienos gyvenimo srities tarptautinio lygio specialistas, jis turėjo kontaktų su užsienio žmonėmis, bendravo. Jis puikiai supranta vidaus problemas, kurios slegia žmones. O kitas dalykas, kad prezidentas turi tam tikrą pasitikėjimą ir autoritetą tautoje. Jam spręsti kiekvienos atskiros gyvenimo srities problemas nereikia. Tai ne jo pareiga, tam yra ministrų kabinetas, tam yra Ministras Pirmininkas. Premjeras turi programą, kuri yra suderinta su prezidentu. Prezidento pareiga yra palaikyti tą programos vykdymą, išlaikyti tautoje pasitikėjimą ir tikėjimą ateitimi. Prezidentas turi būti autoritetu visose kitose srityse. Manau, kad mano pasirinktas kandidatas turi tas savybes.

Valdas Adamkus ir Edmundas Jakilaitis

– Tai suprantu, kad jūs esate tvirtai apsisprendęs balsuoti už vieną kandidatą, bet reikalui esant galėtumėte balsuoti ir už kitą?

– Taip. Aš nesu aklas ar užsidėjęs akidangčių, kad negalėčiau peržengti savęs ir savo įsitikinimų. Man svarbu valstybės ir tautos gerovė. Dar svarbiau – kiekvieno Lietuvos žmogaus gerovė. Taigi aš turiu būti atviras tam. Jeigu aš pamatysiu kitame kandidate visa tai, kuo tikiu, aš galiu tą nuomonę ir pakeisti.