Šalies vadovo posto siekianti Seimo narė teigia, kad G. Nausėda, lyginant su ja, yra pernelyg nekonkretus ir naivus, tuo tarpu premjeras, tvirtina I. Šimonytė, nuo jos skiriasi viskuo, kuo tik įmanoma. Kandidatė į prezidentus teigia nesuprantanti ne tik premjero ideologinės pakraipos, tačiau ir, jos teigimu, pernelyg tiesmuko Vyriausybės vadovo humoro jausmo.

I. Šimonytė kritikuoja ir prezidentę Dalią Grybauskaitę. Dabartinę šalies vadovę, teigia ji, galinti sukritikuoti dėl užimtų pozicijų ir švietimo politikos, ir valdančiųjų „valstiečių“ atžvilgiu. Tačiau I. Šimonytė neslepia mananti, kad dabartinė valdančiųjų „valstiečių“ politika prasilenkia su liberalios demokratijos principais. Visgi, tvirtino politikė, jeigu taptų šalies vadove, šios partijos „sveikatinti“ nesiimtų.

Interviu naujienų agentūrai ELTA interviu I. Šimonytė taip pat deklaravo būgštavimus dėl tikrųjų Estijos vadovės, siekiančios susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, interesų bei tai, ko pirmiausia reikalautų iš premjero, jei rinkimai jai susiklostytų palankiai.

- Prezidentinė kampanija įsibėgėjo. Jaučiate kylančią įtampą?

- Jaučiu, kad atsiranda daugiau galimybių parodyti esamas skirtis tarp kandidatų. Iki šiol viskas buvo it paraleliniuose pasauliuose - kiekvienas (kandidatas į prezidentus. - ELTA) kalbėjo apie savo programą, kažkokiuose renginiuose dalyvavo. Vieni dalyvavo, kiti apsimetinėjo, kad vis dar nekandidatuoja. Tai dabar atsiranda toks intensyvesnis periodas, kai daugiau yra sąveikos tarp pačių kandidatų ir tenka ne tik su savo simpatikais kalbėti.

- Jūs kalbate apie intensyvumą, o jei kalbėtume apie įtampas. Turiu galvoje, ar jaučiate didesnę konkuruojančių pusių kritiką, ar tai, kad nuolatos esate jų kritikos radare?

- Turiu pasakyti, kad aš tame kritikos radare kai kurių kandidatų esu taip ilgai, kad man čia nieko naujo. Labai smarkiai to nesureikšminu. Gal ir pasitaiko vienas kitas didesnis „užvažiavimas“ auditorijose, kuriose lankosi premjeras, bet, kita vertus, aš ir nesitikiu, kad jis ims mane girti. Turbūt ir kai aš kalbuosi su savo simpatikais, negiedu ditirambų dabartinei Vyriausybei ir valdžiai.

- Iš kandidato į prezidentus premjero Sauliaus Skvernelio stovyklos pasigirsta priekaištų, kad jūs kuriate komforto sąlygas Nausėdai, kad jo nekritikuojate, nebrėžiate skirčių tarp jo ir savęs. Kalbant apie jus ir Gitaną Nausėdą - ar matote pono Nausėdos deklaracijas, pozicijas, kurių iš esmės negalėtumėte nekritikuoti?

- Žinoma, būtų gerai, kad Skirmantas Malinauskas užsiiminėtų savo štabo reikalais ir rūpintųsi savo kandidatu, o ne tuo, ką aš darau ar nedarau. Tačiau, man atrodo, kad yra toks vienas pamatinis skirtumas. Aš, matyt, nesistengiu pataikyti į kuo platesnę auditoriją. Taip, aš norėčiau ir, manau, kad galėčiau atstovauti visiems Lietuvos žmonėms, bet aš nebandau turėti dviejų nuomonių, kad, viena vertus, aš labai gerbiu žmogaus teises ir žmogaus orumą, bet, pavyzdžiui, tris lotyniškas raides sutinku rašyti tik antrajame puslapyje. Aš tame matau prieštarą, ir ši pozicija man atrodo sunkiai suprantama.

Kai kur matau tokios nekonkretikos, pavyzdžiui, kalbant apie tą pačią gerovės valstybę ar apie tokius memus, kurie labai gerai skamba žmogaus ausiai. Bet juk mums reikia kalbėti su žmonėmis ne apie tai, kas gerai skamba, o apie tai, kokie yra tikrieji pasirinkimai ir kokios tokių pasirinkimų kainos. Tai, manau, ir yra pagrindinis skirtumas, kad aš mėgstu kalbėti, kai turiu griežtą nuomonę, net jei ta nuomonė kažkam nepatiks.

- Ar galima sakyti, kad Ingridos Šimonytės - kandidatės į prezidentus - nuomone, siekis įtikti visiems ir yra Gitano Nausėdos silpnoji pusė?

- Manau, kad nereikia stengtis įtikti visiems. Kartais yra geriau aiškiau pasakyti, kokioje pozicijoje tu esi, nes vėliau tave kas nors gali už uodegos galo pagauti ir gali tekti tas pozicijas aiškintis.

- Paklausiu kitaip - Gitanas Nausėda neseniai jums parašė pažymį už jūsų darbą būnant finansų ministre, konkrečiai, už 2008 m. krizės suvaldymą skolinantis ne iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Jis jus įvertino 4 - tai neigiamas balas, jei žiūrėsime pagal universitetinį vertinimo standartą, todėl gavote skolą. Jūs galėtumėte parašyti Gitanui Nausėdai balą vertindama konkurento programines gaires?

- Ne, tikrai aš to nedarysiu, ir man atrodo, kad čia ir yra mūsų esminis skirtumas, kad mes į prezidento postą kandidatuojame abu, o finansų ministro pozicijoje teko, deja, būti man vienai. Gitanui Nausėdai nėra tekę būti ten ir, man atrodo, kad kiekvienas gali įsivaizduoti, kad jei jis būtų buvęs būtų neva nuveikęs stebuklus. Bet faktinių įrodymų dėl tokių stebuklų mes neturime (...).

- Jūs pripažintumėte, kad kalbant apie reitingų lyderių tarpusavio skirtumus jūsų skirtis nuo Skvernelio, lyginant su tuo, kaip jūs skiriatės nuo Gitano Nausėdos, yra nelygintina. Kalbu bendrąja prasme, apie ideologines, vertybines, programines pozicijas ir nuostatas.

- Galiu pasakyti labai paprastą dalyką, aš labai sunkiai galiu pasakyti, kokios yra ideologinės Skvernelio nuostatos. Jis sako, kad yra centro kairysis, bet Vyriausybės vykdoma politika to niekaip nepatvirtina - dalinti pinigus, kuriuos atnešė ekonomikos augimas, nėra centro kairioji politika.

Tai, ką Vyriausybė daro su centro kaire, neturi nieko bendro. Dar daugiau, neturi daug bendro ir su partijos (valstiečių. - ELTA) rinkimų programa. Tad man braižyti savo idėjines skirtis su Sauliumi Skverneliu yra labai sunku, nes aš net nelabai galėčiau atsakyti į klausimą, kokia yra ta jo idėja. Man atrodo, kad vienintelė ir pagrindinė idėja yra:ekonomika auga, turim šiek tiek daugiau pinigų, sugalvokime, kaip tuos pinigus padalinti“ (...)

- Tad nesurastumėte konkrečių vektorių, pagal kuriuos jūs disonuojate vienas nuo kito?

- Mes disonuojame viskuo, kuo tik galima šiame pasaulyje disonuoti. Premjero polinkis į tokį visko žinojimą, kumščio politiką man yra labai svetimas. Aš tikrai nesu žmogus, kuris sako, kad viską žinau, ir viską galiu sutvarkyti. Aš esu tas žmogus, kuris linkęs kalbėtis su kuo platesniu ratu ekspertų, ypač tomis temomis, kuriomis aš nesu ekspertė ir ieškoti konsensuso ir galimo sutarimo.

Tuo tarpu premjerui tai nėra labai svarbu, jam tos vertybės, kurios yra laikomos liberalios demokratijos pamatu - ar tai būtų žmogaus teisės, ar tai būtų įstatymo viršenybė, ar tai būtų laisvas žodis, ką mes iš praktikos esame ne kartą patyrę - nėra taip svarbu.

Mes disonuojame viskuo, kuo tik galima šiame pasaulyje disonuoti. Premjero polinkis į tokį visko žinojimą, kumščio politiką man yra labai svetimas.


- Ne mažiau nei pretendentų į valstybės postą programos, o gal net dar labiau visuomenei įdomios pačių kandidatų užvestos temos. Pavyzdžiui, kuris kandidatas, tapęs prezidentu, būtų labiausiai telkiantis politines partijas. Gitanas Nausėda sakosi turįs misiją susodinti konservatorius ir valstiečius, ponai Skvernelis ir Andriukaitis sako, kad tokios funkcijos apskritai nereikia. Kokia jūsų dispozicija šiuo klausimu?

- Man atrodo, kad prezidento pareiga būti lyderiu yra svarbi, tačiau jau būdamas lyderiu tu natūraliai telki žmones ir nebūtinai tik politines partijas, bet galbūt ir verslo, akademinio elito, nevyriausybinių organizacijų žmones. Čia nėra kaip vaikų darželyje, kai tu susodini Karbauskį su Landsbergiu ir sakai, kad jūs kažkaip tarpusavyje susitarkite. Man atrodo, kad tu turi turėti ir savo matymą, ką reikėtų išties spręsti ir tada ieškoti sąlyčio taškų. Pirmiausia tam reikia išmanyti, kaip veikia pats procesas, o procesas tikrai neveikia kaip vaikų darželyje, kur tu pasodini du susipykusius berniukus už stalo.

- Jūsų nuomone, G. Nausėda, kalbėdamas apie taikinimą ir žiūri į minimą procesą kaip į „vaikų darželį“?

- Man atrodo, kad jis truputį naiviai įsivaizduoja, kaip išties yra ieškomas konsensusas politinėse batalijose. Nėra taip, kad, jeigu tu nesi su jokia partija niekada susijęs, tai būtinai tau palengvins kalbėjimą. Yra tikimybė, kad tave visi atmes ir toliau eis pyktis. Reikia žinoti, kokios yra nesutarimų šaknys, kokios yra galimybės vienais ar kitais klausimais kalbėtis. Tai, man atrodo, kad tas telkimas yra svarbus. Prezidentė sutelkė politines partijas pasirašyti susitarimą dėl gynybos. Tad tokie dalykai yra kaip instrumentas ir yra pakankamai svarbūs, tačiau nereikia naiviai įsivaizduoti, kad tam pakanka būti tiesiog viršpartiniu žmogumi, nes bet kuris prezidentas pagal Konstituciją yra viršpartinis.

- O kalbant apie problemas, dėl kurių reikėtų susėdus susitarti. Kai kas pasakytų, kad, jei kalbėtume konkrečiai apie „valstiečius“ ir konservatorius, esminių konceptualių skirčių tarp šių partijų nėra daug arba tiesiog, kad yra daug sričių, kuriose sąsajos akivaizdžios - požiūris į šeimą ar kai kuriuos vertybinius klausimus, ypač jei kalbėtume apie krikdemiškąjį konservatorių sparną ir „valstiečius“. Jūsų nuomone, kiek yra klausimų, kuriuose būtų nesunku surasti bendrų vardiklių?

- Aš manau, kad reikia kalbėti apie tas sritis, kuriose neprasminga kas ketverius metus pradėti naujas reformas. Pirma mintis, kuri šauna į galvą, kaip visa ko matas yra švietimo sistema. Tu negali po kiekvienų Seimo rinkimų rizikuoti, kad ateinanti nauja valdžia sakys, jog viską, ką darė ši valdžia, yra nesąmonė, mes viską darysime kitaip (...).

- O kaip susitarti? Ar, tarkim, jūsų minimu švietimo politikos klausimu įmanoma susitarti be medijavimo, ar gali partijos pačios tą padaryti?

- Manau, kad partijos gali bandyti, bet tai yra sunkiau negu be prezidento medijavimo, nes tada pradeda veikti vidiniai politiniai interesai. (...) Ir dažnai vidinis interesas susitarti pasidaro ganėtinai menkas.

- O prezidentė, kuri švietimo klausimais, įsisiūbavus pedagogų protestams, turėjo labai aiškias dispozicijas, galėjo elgtis kitaip? Ar jūs būtumėte pasielgusi kitaip?

- Taip, aš gyvenime nebūčiau pasirašiusi etatinio mokytojų apmokėjimo įstatymo. Tai buvo pateikta kaip didelė reforma, ji buvo prastumta per pusantro mėnesio, su niekuo nediskutuojant, o vėliau ir pačiai prezidentei teko teikti pasiūlymus, kaip lopyti tą sistemą, kurioje, išlindus spragoms, mokytojai sulipo į Švietimo ir mokslo ministeriją per langus. Man atrodo, kad vien to greitumo pristabdymas ir pasakymas - žiūrėkite, štai čia klausimai, kurių mes neišsprendžiame trisdešimt metų, tai dvi savaitės nieko nepakeis. (...)

Aš gyvenime nebūčiau pasirašiusi etatinio mokytojų apmokėjimo įstatymo.


- Manau, kad prezidento vaidmuo nėra tik susodinti prie stalo, o tiesiog pasakyti - žiūrėkite, aš prisiimu ir sau atsakomybę už tai, kad mes surastume sprendimą, kur nė vienas iš jūsų nebus kaltas labiau nei kitas.

- Jūs paminėjote, kad dėl etatinio mokytojų apmokėjimo būtumėte pasielgusi kitaip nei prezidentė. Nėra geresnio indikatoriaus kandidatui į prezidentus patikrinti nei deklaruoti tai, kaip būtų elgiamasi realiomis, esamu laiku vykstančiomis situacijomis. Ką dar jūs būtumėte dariusi kitaip ar taip pat ką prezidentė darė pastaruoju metu. Pavyzdžiui, kai kilusios įtampos tarp Vyriausybės ir Prezidentūros yra daugiau nei akivaizdžios ir daugiau nei liepsnoja?

- Tiesą sakant, nėra lengva pasakyti, kaip tos įtampos taip lengvai užsiliepsnojo. Nėra gerai duoti labai didelį pasitikėjimo mandatą ir nedalyvauti procese, o paskui sudalyvauti procese paskutinę minutę ir pasakyti, kad man šitaip netinka. (...)

- O kalbant apie pačius santykius, gal ir banalu šnekėti apie nuo savivaldos rinkimų prasidėjusius kivirčus tarp Prezidentūros ir Vyriausybės. Apskritai, žvelgiant į ilgesnę metų perspektyvą, D. Grybauskaitė tiek S. Skverneliui, tiek Ramūnui Karbauskiui papriekaištavo dėl ištrūkimo iš Konstitucijos numatytų rėmų. Jūs, jei būtumėte prezidentė, būtumėte panašiai barusi šiuos politikus?

- Visus tuos atvejus prisiminti yra be galo sunku. Aš pasakysiu taip, pačioje pradžioje, kai ši dauguma gavo valdžią ir suformavo savo Vyriausybę, prezidentė labai ilgai ir labai šios Vyriausybės atžvilgiu laikėsi džentelmeniškai, nors ne visiškai logiškų sprendimų buvo jau tada. (...) Todėl man atrodo, kad jeigu yra įmanoma kažkuriame etape tiesiog išvengti ribinių pozicijų, tai tų ribinių pozicijų reikia bandyti ir vengti. Pasitikėjimas yra svarbu, tačiau reikia viena akimi matyti, kas vyksta, o ne paskutiniu etapu pasakyti, kad viską, ką jus padarėte, yra negerai. Tai kelia kartais ir pagrįstą įtampą. Dažnai pasigirsta (iš valdančiųjų. - ELTA), kad mes viską buvome suderinę, o Prezidentūra paėmė ir vetavo. Tad arba kažkas meluoja, arba tikrai atsitiko kažkokių pasikeitimų, kurie nepuošia politinio diskurso.

Pasitikėjimas yra svarbu, tačiau reikia viena akimi matyti, kas vyksta, o ne paskutiniu etapu pasakyti, kad viską, ką jus padarėte, yra negerai. Tai kelia kartais ir pagrįstą įtampą.


- Manau, kad pagrindinė prezidentės klaida buvo tai, kad ji bent jau iš pradžių tikrai nevertino tradicinių politinių institutų, kurie sveikai demokratijai yra labai svarbūs. Labai svarbu, kad būtų galios ir atsvaros tuo pačiu metu, labai svarbu, kad nebūtų taip, kad kai mes turime daugumą, tai mes esame diktatūra mažumai. Dabar viskas, ką girdime, tai tik politikos menkinimas, kaip kažkokios nešvarios veiklos, kur eina žmonės su kažkokiais savo interesais, o ne norėdami savo Tėvynei pasitarnauti. Panašu, kad prezidentei neatrodė, jog jai tai yra svarbu ir, man atrodo, kad tai nebuvo naudinga mūsų demokratijai.

- O kalbant apie tas pačias politines partijas. Jūsų frakcijos lyderiai ir konservatorių partija, kuri jus delegavo į prezidentus, yra ne kartą pabrėžusi, kad būtent „valstiečių“ kuriamos inercijos prieštarauja liberalios demokratijos principams. Jūs tos pačios nuomonės?

- Man labai sunku vertinti tą partiją kaip partiją. Kai ji laimėjo 2016 metų rinkimus, atsirado labai daug žmonių, kurie iš viso nėra partijos nariai, tas pats Saulius Skvernelis nėra partijos narys. Jis, ne taip, kaip aš, kuri politikoje buvo pastebėta tik su viena politine jėga, jis prieš Seimo rinkimus rinkosi, kas duos geriausią pasiūlymą. Tai reiškia, kad jis idėjiškai nebuvo su šia politine jėga susisijęs, galbūt dabar jau susisiejo.

Saulius Skvernelis, Ingrida Šimonytė

Tad kartais sunku pasakyti, kur yra frakcijos ar Ramūno Karbauskio įsivaizdavimas apie dalykus, o kur yra partija, kaip tam tikra vertybių sistema. Dabar atrodo, kad tai yra vieno žmogaus valios įrankis, o tai nieko bendro neturi su liberalia demokratija. (...) Atrodo, kad visais klausiamais partija turi vieną nuomonę, ir ta nuomonė yra Ramūno Karbauskio.

- Tad jei taptumėte prezidente, turėtumėte planą arba kažkokią dispoziciją sveikatinti jūsų įvardijamą situaciją „valstiečių“ partijoje.

- Aš tikrai nesiruošiu sveikatinti „valstiečių“ frakcijos ir „valstiečių“ partijos konkrečiai. Esu pasakiusi, kad po to, kai „valstiečių“ frakcija bus opozicijoje, aš ginsiu juos, nes, manau, kad opozicijos teisės, kad ir kas tai būtų, tiesiog turi būti apgintos ir užtikrintos. Ir man visiškai nesvarbu, ar ta opozicija bus tuo metu „valstiečiai“, ar kokia nors kita jėga, su kuria aš nesu asmeniškai susijusi.

- Dar vienas klausimas, kuris kyla iš pačių kandidatų į prezidentus - tai ginčas, kuris prezidentas būtų geriausias arba atvirkščiai - pavojingiausias. Pavyzdžiui, kalbant apie „valstiečių“ dominavimą Seime, būgštaujama, kad prezidentu tapusiam Sauliui Skverneliui nuo galinės sėdynės į ausį šnibždės Ramūnas Karbauskis. Tačiau panašių strėlių lekia ir į jūsų pusę dėl konservatorių - jus delegavusios partijos. Matote čia skirtumą?

- Matau skirtumą pačių kandidatų požiūryje. Saulius Skvernelis, paskelbęs apie savo kandidatavimą „valstiečių“ suvažiavime, pasakė labai paprastą dalyką, kodėl jį reikėtų rinkti ir kodėl jis yra tinkamas kandidatas.

Jis pasakė, kad jį reikėtų rinktis dėl to, kad nebūtų ginčų tarp skirtingų valdžios institucijų. Tai, mano nuomone, yra labai pavojingas dalykas, nes parodo, kad žmogus nevertina checks and balances, kurie vis dėlto yra demokratinės sistemos pamatas. Man, pavyzdžiui, būtų visiškai nesvarbu, jeigu 2020 metais rinkimus laimėtų ir Vyriausybę formuotų Tėvynės sąjunga, o „valstiečiai“ būtų opozicija, aš „valstiečių“ teises ginčiau kuo nuožmiausiai.

Tačiau jeigu tokių principų kandidatas nevertina ir mano, kad šito nereikia, tai pats toks galvojimas yra pavojingas, o ne tai, kad vairuos Karbauskis.

Jeigu tokių principų kandidatas nevertina ir mano, kad šito nereikia, tai pats toks galvojimas yra pavojingas, o ne tai, kad vairuos Karbauskis.


- Jūs pati kalbate, kad, nors ir netapote konservatorių nare, buvote ištikima vienai partijai. Ar sugebėtumėte būdama šalies vadove kritiškai žiūrėti į konservatorių sprendimus?

- Aš tikrai nejaučiu jokios skolos Tėvynės sąjungai už tai, kad ji mane pasirinko kandidate. Tai buvo demokratinis procesas, mane pasirinko. Bet aš esu žmogus, kuris perėjo kartu ir su Andriumi Kubiliumi, ir su tuometine Vyriausybe pakankamai sudėtingus laikus, dėl to mes turime tam tikrą pasitikėjimą vieni kitais, ir tai yra labai natūralu. Tačiau jeigu kažkas daro nesąmones, tai aš nesijausiu įpareigota tas nesąmones paremti.

- Tam tikra mada tapo kandidatams į prezidentus įvardinti dabartinės Vyriausybės ministrus, kuriems, laimėjus rinkimus, būtų parodytos durys. Nausėda sako, kad tai yra socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, Vytenis Andriukaitis rodo į finansų ministrą Vilių Šapoką ir sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Jūs esate pasirinkusi ministrų, su kuriais atsisveikinti norėtumėte?

- Esu girdėjusi gandą, kurį skleidė Vyriausybėje, kad jeigu mane išrinks, tai liks tik vienas ministras. Kadangi premjerą reikia teikti tą patį, tai spėju, kad tas vienintelis ir yra premjeras.

O jei rimtai tai nenoriu rodyti pirštu į konkrečius ministrus, nes, mano supratimu, problema yra ne ministrų, kaip fizinių asmenų, o problema yra paties požiūrio - supriešinimo profesionalumo ir politikos.

Tai aš klausčiau premjero visai kitaip, man nesvarbu Jonaitis, Petraitis, norėčiau, kad moterų atsirastų Vyriausybėje, nes dabar keistai atrodome. Tad sakyčiau, kad prašome pasiūlyti ministrus, kurie tikrai turi atramą ir pasitikėjimą parlamente. Ir jeigu galite įrodyti, kad dabartiniai ministrai turi, tai tada aš galiu su jais pasikalbėti apie darbus, kurie, mano supratimu, yra svarbūs padaryti.

- Premjeras pats užsimena, kad po prezidento rinkimų tikriausiai bus persvarstyta profesionalų vyriausybė. Jis argumentuoja tuo, kad profesionalai padarė savo ir dabar jau reikės politikų. Jūsų nuomone, kokios yra tikrosios priežastys?

- Gal premjeras pagaliau suprato, kad kai nėra bendros kalbos tarp Seimo ir Vyriausybės, tai rezultato pasiekti tiesiog negali, ir aš turiu apie tai ką pasakyti. Aš pati buvau profesionalė, paimta į Vyriausybę iš technokratų luomo, taip kaip beveik visi dabartiniai ministrai. Aš žinau dvi sąlygas, kurios yra svarbios, kad tu galėtum dirbti tokiomis sąlygomis. Pirma sąlyga yra, kad tave palaiko dauguma, kuri yra Seime, antra sąlyga, kad tave palaiko premjeras. Be šių sąlygų tu gali pakeisti ministerijos struktūrą, gali valytojus atleisti arba elektrikus priimti ar visus persodinti iš mašinų ant paspirtukų... Tokius dalykus gali daryti, tačiau tik ne didelius pakeitimus. Kai tik bus kažkas ne taip, kaip atrodo valdančiajai daugumai arba premjerui, tai tada sulauksi pasakymų, kad tavęs nepažįsta ar, kad viskas, ką darai, yra blogai. Todėl jei tu negali tikrai pasakyti, kad tave palaiko, tai kam gadinti savo reputaciją.

- Prezidentė Dalia Grybauskaitė susilaukė kritikos dėl pernelyg kietos komunikacijos Maskvos atžvilgiu. Ne vienas kandidatas deklaruoja, kad reikia minkštesnio kalbėjimo, nes dabartinė Lietuvos pozicija iškrinta iš ES valstybių fono. Jūsų nuomonė - tęsti ar minkštinti kalbėjimą Rusijos atžvilgiu?

- Klausimas - dėl ko? Ar mes norime, kad Putinas mums pamotų ranka, įsileistų sviesto daugiau į Rusiją. Klausimas - koks tikslas? Paminkštinimas dėl paminkštinimo? O ką mes esame nusiteikę paaukoti iš savo principinių nuostatų, jeigu tai reikėtų daryti. Retorika yra kiekvieno žmogaus asmeniniai dalykai, bet faktai yra tokie, kokie yra. Rusija yra valstybė, kuri pastaruosius kelerius metus nuosekliai pažeidinėja tarptautinės teisės principus, savo pačios pasirašytas sutartis, okupuoja kaimyninių šalių teritorijas. Ar mes galime kažkaip perkalibruoti savo vertybes ir sakyti, kad čia nieko tokio, kai patys eventualiai galime būti vieni iš tokių taikinių. Man kartais atrodo, kad yra naivus galvojimas, jog mes galime kažkaip ir draugauti, ir būti labai principingi. Dabartinio režimo kontekste aš nematau tam labai didelių galimybių.

- Jūs tarsi laukiate kamuoliuko iš Kremliaus pusės, kad jie žengtų kažkokį konkretų žingsnį ir tada reflektuoti santykius?

- Taip, tu turi matyti, kad žmonės kažkaip permąstė tai, ką jie padarė.

- Panašu, kad Estijos lyderė Kersti Kaljulaid to kamuoliuko nelaukė. Kaip manote, kiek mūsų lietuviškojoje politikoje Rusijos atžvilgiu esama tradicijos, galbūt tautinio asmeniškumo ar išdidumo? Ar, žvelgiant į Estijos prezidentės pavyzdį, estai artikuliuoja gudresnę strategiją?

- Mes turime gana mažai informacijos apie tai, kokios yra tikrosios šio Estijos prezidentės sprendimo priežastys. Aš labai tikiuosi, kad mes sužinosime, koks yra tikslas. Ambasados atidarymas man tikrai neatrodo pakankamai rimtas pagrindas.

Galbūt yra kažkokie kiti dalykai, kurie dabar nėra matomi vandens paviršiuje. Tai man tik parodo, kad šalia interesų ir grėsmių panašumo tarp Baltijos valstybių trūksta vienybės. Galbūt čia ir yra ta tema, kur mums, kaip trims Baltijos valstybėms, reikėtų pabandyti bendrą poziciją išsiaiškinti. Rusija dažnai laikosi tokios taktikos, sakyti, kad dvi šalys yra geros, jas kažkaip paglostyti, o trečioji yra bloga. Toks bandymas mus priešinti buvo pastebėtas ne vieną kartą. Labai svarbu, kad mes nepasimautume ant šito kabliuko.

- Bet sutinkate su tuo, kad Lietuvos užsienio politika, lyginant su latviais ir estais, yra kur kas principingesnė. Pavyzdžiui, dar prieš sugriūnant Sovietų Sąjungai estai sakydavo, kad dėl savo nepriklausomybės kovos iki paskutinio lietuvio.

- Aš manau, kad objektyviai kai kuriuos dalykus mes matome. Tiesiog Kaliningrado sritis yra mūsų pašonėje su visais „iskanderais“. Ir mes to nematyti negalime. Tiesa, Estija ir Latvija turi savo niuansų dėl didelės rusakalbių diasporos.

Negali sakyti, kad mes čia esame visi vienodi, mes turime savo kontekstų, kuriuos turime matyti, bet istorinės patirtys mūsų yra absoliučiai tos pačios. Mes esame tos trys šalys, kurios tikrai būtų buvusios kitur, tikrai būtų neblogesnės už Skandinavijos šalis, jei ne 50 metų okupacija. Mes turime labai aiškią sąskaitą ir labai aiškų vertinimą, kas šią didžiulę sąskaitą mums išrašė. To nematyti ir bandyti kažkaip oportunistiškai pagudrauti ir kažkokios naudos išlaužti - tuo mes ir skiriamės nuo didžiųjų valstybių. Didžiosios valstybės savo principus yra linkusios pastumti po kilimu.

- Paskutinis klausimas, negaliu nepaklausti matydamas Šveiko portretą jūsų kabinete. Jūsų humoro jausmas viešajame kalbėjime yra viena iš išskirtinių komunikacijos savybių. Tačiau ir premjeras Saulius Skvernelis šiuo atžvilgiu yra jums konkurentas. Paklausiu taip, jūs suprantate premjero humorą?

- Kartais man jo juokai nejuokingi. Tačiau galbūt taip, kaip man nejuokingos kažkokios humoro laidos, aš visada buvau didesnė mėgėja tokio humoro, kuris yra su dvigubais dugnais ir netiesmukas.

Todėl man premjero humoro jausmas truputėlį per tiesmukas. Visgi aš negaliu sakyti, kad jis jo visiškai neturi, čia jau auditorijos klausimas, kas kam labiau priimtiniau. Man priimtiniau mįslės, šarados, truputį paslėptos prasmės. Premjeras turi „tiesesnį bajerį“ ir kartais galbūt aš ir nusijuokiu iš to, ką jis pasako, tačiau, kartais man tai būna tiesiog per tiesmuka.