„Maldos namuose patyriau sunkią traumą, kai mane sužalojo – zoną valdžiusiems „lyderiams“ atsisakiau susimokėti“, – teigė M. Kardišauskas.
Dėl patirtų itin sunkių sužalojimų (buvo skilusi kaukolė) nusikaltėlis net buvo paniręs į komą, o kai po du mėnesius trukusio intensyvaus gydymo atsigavo, sužinojo, kad jo skriaudiko pareigūnai taip ir nenustatė. Maža to, kaip teigia nuteistasis, tyrimą pradėję pareigūnai nurodė, kad jį nužudyti pasikėsinusio nusikaltėlio jie negalės surasti, jeigu šis pats nepasakys, kas jį užpuolė ir sužalojo.
Taip ir buvo – Pravieniškių pataisos namuose nebuvo nustatytas asmuo, pasikėsinęs nužudyti M. Kardišauską. Nuo neišaiškinto nusikaltimo prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų, M. Kardišauskas užsimojo ieškoti teisybės – šiuo metu vėl Pravieniškėse kalintis, tačiau dabar čia jis uždarytas iki gyvos galvos, nuteistasis kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl neišaiškinto nusikaltimo.
Pareikalavo 20 tūkst. eurų
Valstybei kalinio iškeltoje byloje atstovavo Generalinė prokuratūra ir Kalėjimų departamentas, trečiuoju asmeniu buvo įtraukti ir Pravieniškių pataisos namai. Už tai, kad nebuvo ištirtas nusikaltimas, M. Kardišauskas reikalavo priteisti 20 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Tačiau jo reikalavimas nebuvo patenkintas – Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, jog ikiteisminis tyrimas užtruko dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, nepagrįsto delsimo ar neveikimo.
„Tyrimo trukmei baudžiamojoje byloje turėjo pirmiausia paties M. Kardišausko elgesys – atsisakydamas bendradarbiauti ir nurodyti jį galimai sužalojusį ar sužalojusius asmenis, o jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti nusikaltimą galimai padariusį ar padariusius asmenis baudžiamojoje byloje nėra ir, teismo nuomone, nebuvo galimybės gauti“, – nurodė teisėjai.
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad M. Kardišauskas į Pravieniškių pataisos namus buvo uždarytas dar 2003 m. pradžioje – tuo metu dar tik antrą kartą nuteistą nusikaltėlį Kauno teismas pripažino kaltu dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę ir išžaginimo. Jam buvo skirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė.
Dėl seksualinių nusikaltimų nuteisti nusikaltėliai zonoje nėra gerbiami, dauguma jų iš karto patenka į vadinamąjį „gaidyną“, kuriame gyvena su kitais nuskriaustaisiais. Kai M. Kardišauskas buvo atvežtas į pataisos namus, jis pateko į pirmąją valdybą. Iš karto prie „naujoko“ prisistatė zonos „bachūrų“ pasiuntinukai – jie pareikalavo eiti kartu pas vadinamuosius „vierchus“, kurie neformaliai vadovavo visam lokaliniam sektoriui.
Atsisakė mokėti, todėl buvo užpultas
Nors pagal nerašytas zonos taisykles M. Kardišauskas buvo nuteistas dėl „negarbingo nusikaltimo“, o su tokiais zonos „lyderiai“ nenori turėti nieko bendro, tačiau vis tiek iš jo buvo pareikalauta susimokėti – už tai, kad gyvens kartu su kitais nuteistaisiais.
Pagal savo taisykles gyvenęs M. Kardišauskas atsisakė susimokėti, todėl sulaukė grasinimų. Į juos nereagavo, tačiau bandė saugotis, vengė bendrauti su kitais kaliniais, net ėmė lankytis pataisos namuose esančiuose maldos namuose.
Vienas tokių apsilankymų, įvykęs dar 2003 m. gegužės 25 d., vos nesibaigė tragiškai – apie 11 val. M. Kardišauskas buvo rastas sunkiai sužalotas, jo galvoje buvo kirstinė žaizda, taip pat matėsi kraujosruvos ant veido ir nugaros. Vėliau medikai konstatavo, kad nuteistajam buvo skilusi kaukolė, kai į ją buvo smogta ne mažiau kaip du kartus.
Nuteistasis, kuris dėl patirtų sužalojimų paniro į komą, apklaustas buvo tik po dviejų mėnesių, kai prie jo pareigūnus prileido medikai. Tačiau M. Kardišausko apklausa nedavė jokių rezultatų – nuteistasis nurodė, kad iki sumušimo zonoje tegyveno nepilną mėnesį, draugų ir priešų lyg ir neturėjo, o apie įvykį, kai buvo sužalotas, nieko neatsimena ir net negali pasakyti, ar pats užsigavo, ar buvo sužalotas.
„Mano atmintis yra sutrikusi ir daug ko neatsimenu“, – užfiksuota M. Kardišausko apklausos protokole.
Atmintis nė kiek nepagerėjo ir po mėnesio, kai dar kartą buvo surengta nukentėjusiuoju pripažinto kalinio apklausa. Ir tik po mėnesio M. Kardišauskas tyrimą atliekantiems pareigūnams prisipažino, kad vos tik atvykęs į zoną buvo pakviestas pas „lyderius“, kurie pareikalavo susimokėti už gyvenimą.
Tylėjo, nes norėjo ramiai gyventi
„Atsisakiau, todėl buvau sužalotas peiliu“, – kalbėjo jis. Kas sužalojo, negalėjo pasakyti, todėl tyrėjai vyrui parodė daugybės nuteistųjų, kurie tai galėjo padaryti, nuotraukas. Bet ir tai nedavė jokių rezultatų.
Kadangi M. Kardišausko atmintis kasdien vis gerėjo, tyrėjai vis dažniau rengė jo apklausas. Vienoje jų vyras nurodė net konkretų asmenį, kuris esą jį sumušė maldos namuose. Vėliau jį atpažino ir nuotraukoje, tačiau tyrėjai išsiaiškino, kad šis negalėjo įvykdyti nusikaltimo, nes tuo metu iš Pravieniškių buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.
Dar vienoje apklausoje, vykusioje jau po gero pusmečio, M. Kardišauskas vėl įvardijo tą patį asmenį, tačiau sužinojęs, jog jo tuo metu nebuvo zonoje, pareiškė, kad „jeigu ir prisimintų, kas sužalojo, nelabai pasakytų“.
„Nes noriu ramiai gyventi ir sulaukti bausmės pabaigos“, – teigė nuteistasis.
Tyrimą dėl pasikėsinimo nužudyti nuteistąjį atlikę pareigūnai M. Kardišauską užpuolusio vyro taip ir nesugebėjo surasti – kitų nuteistųjų apklausos taip pat nedavė jokių rezultatų, dauguma apklaustųjų teigė, kad nieko apie užpuolimą nežino ir apskritai net nėra girdėję. Tuo metu tie, kurie sužalojimo metu buvo maldos namuose, teisinosi, kad nieko nematę. Ir tai pagal nerašytas Pravieniškių zonos taisykles turėjo būti suprantama – su bet kuriuo prabilusiu liudytoju įkalinimo įstaigoje taip pat galėjo susidoroti.
Pareigūnai taip pat pažymėjo, kad tyrimas ne kartą buvo atnaujintas, o M, Kardišausko teises aktyviai gynė jo motina.
Teismas: nusikaltimo tyrimo sėkmei pakenkė tradicijos kalėjimuose
M. Kardišauskas šiandien įsitikinęs, kad pareigūnai neįdėjo daug pastangų išaiškinti nusikaltimą – esą įvykio metu maldos namuose buvo nedaug asmenų. „Tinkamos ir intensyvios jų apklausos, taip pat akistatos galėjo paspartinti ikiteisminio tyrimo eigą bei duoti rezultatų, tačiau tai nebuvo padaryta“, – jau iškėlęs bylą dėl patirtos žalos aiškino nuteistasis.
Jis taip pat pabrėžė, kad Pravieniškėse esančiuose maldos namuose pareigūnai privalėjo užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir saugumą.
M. Kardišausko teigimu, užpuolimas paveikė jo savijautą ir sveikatos būklę ilgam: „Gulėjau Reanimacijos skyriuje, buvau nuolat slaugomas, sutriko mano orientacija, reikėjo daug pastangų ir kantrybės, kad ji atsistatytų.“
Nors nusikaltimas ir nebuvo atskleistas, tačiau pareigūnai dėl to yra nekalti – M. Kardišausko ieškinį atmetęs Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad dėl to atsakomybę turi prisiimti pats nuteistasis.
„M. Kardišausko apsisprendimas nebendradarbiauti su ikiteisminį tyrimą atliekančiais pareigūnais taip pat apsunkino ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimybes nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kitas tyrimui reikšmingas aplinkybes“, – nurodė teisėjai.
Anot jų, tyrimo veiksmų nerezultatyvumą lėmė ir įkalinimo įstaigose kalinamų asmenų bendravimo su teisėsaugos pareigūnais specifika.
„Visiems žinoma ir neįrodinėta pripažintina ta aplinkybė, kad asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmes, yra linkę vengti bendradarbiauti su pareigūnais, ką nulemia tiek įkalinimo įstaigose vyraujanti tradicija, tiek neigiamas kitų įkalintųjų požiūris į bendradarbiaujančiuosius“, – teismo teigimu, vien faktas, kad baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas užtruko dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, nepagrįsto delsimo ar neveikimo.
Apie šią istoriją pasakojama knygoje „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme A. Česnulevičius buvo nuteistas už tai, kad dar 1999 m. vasarį su bendrininkais pagrobė iš naktinio klubo ėjusią merginą ir ją penkias paras įkalino nuošalioje sodyboje, o iš jos motinos reikalavo 50 tūkst. JAV dolerių išpirkos.
Strasbūre išnagrinėta byla atskleidė, kad bent jau Pravieniškių pataisos namų vadovybė iš savo klaidų nepasimokė – po to, kai buvo nužudytas A. Česnulevičius, kaliniai įkalinimo įstaigoje nužudė ne vieną kalinį. Vieno jų – Mantvydo Janulio nužudymo aplinkybes iki šiol narplioja Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjantis „Pravieniškių mafijos“ nusikalstamo susivienijimo bylą.
M. Janulio tėvas ir sesuo taip pat į teismą buvo padavę Lietuvos valstybę – jiems taip pat pavyko prisiteisti keliasdešimties tūkstančių eurų kompensaciją. Ši ypatingai žiauri istorija taip pat yra aprašyta knygoje „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“.
Ieškojo užtarimo Strasbūre
Ar Pravieniškėse sunkiai sužalotas M. Kardišauskas pasinaudos teise apskųsti valstybę Aukščiausiajam Teismui, o galbūt – ir Strasbūrui, jam atstovavusi advokatė dar nežino, tačiau greičiausiai Lietuva vis dėlto tokio ieškinio sulauks: Pravieniškėse kalintis nuteistasis buvo iškėlęs ne vieną bylą dėl esą netinkamų kalinimo sąlygų pataisos namuose, taip pat piktinosi, kad kalėjime negali nusipirkti ir išsikepti mėsos. Jis net bylinėjosi dėl to, kad pareigūnų konvojuojamuose automobiliuose nėra įrengtos atskiros patalpos suimtųjų bagažui laikyti.
Dėl sužalojimo Pravieniškėse M. Kardišauskas jau buvo kreipęsis į Strasbūro teisėjus – Lietuvą kaltino pažeidus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, kurioje yra draudžiamas nežmoniškas ar žeminantis orumą elgesys. Šioje byloje M. Kardišauskas jau bandė įrodinėti, kad valstybė neapsaugojo jo nuo smurto, patirto jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, ir neužtikrino veiksmingo jo užpuolimo ir sužalojimo aplinkybių tyrimo.
Tačiau šioje byloje jis nepasiekė savo teisybės – teisėjai nutarė, kad valstybė įdėjo pakankamai daug pastangų atliekant tyrimą dėl jo sužalojimo. Šioje byloje taip pat buvo keliamas klausimas ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau M. Kardišausko skundas dėl galimo materialiojo aspekto pažeidimo nebuvo priimtas – teisėjai nurodė, kad nuteistasis į Lietuvos administracinius teismus dėl žalos atlyginimo iš Pravieniškių pataisos namų dėl pareigūnų neveikimo kreipėsi jau suėjus senaties terminui.
Tuo metu atsakydamas į M. Kardišausko argumentus dėl to, kad nebuvo išaiškinti kalti asmenys, nurodė, jog „valstybės pareiga atlikti veiksmingą tyrimą yra ne pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, bet pareiga imtis priemonių“.
„Šiuo atveju nebuvo akivaizdaus tyrėjų neveikimo, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos valdžios institucijos būtų vengusios patraukti baudžiamojon atsakomybėn pareiškėją sužalojusį asmenį ar asmenis, kai tik tam būtų pakakę surinktų įrodymų“, – Strasbūro teismo teigimu, procesinis aspektas M. Kardišausko byloje nebuvo pažeistas.
Apgalvoti ir šaltakraujiški nusikaltimai
Nors po užpuolimo Pravieniškėse su teisėsaugos pareigūnais nebendradarbiavęs M. Kardišauskas teigė, kad dėl savo ramybės ir ateities negali įvardyti savo užpuolikų, nes dar nori išeiti į laisvę, tačiau bent iki šiol įkalinimo įstaigos durys jam neatsivėrė. Tuo metu, kai Kaišiadorių prokuratūra tyrė kalinio sužalojimą, Lietuvos kriminalinės policijos biuras aiškinosi kitus nusikaltimus, kurių padaryme dalyvavo M. Kardišauskas ir kiti pavojingi nusikaltėliai. Būtent šie nusikaltimai ir užkirto kelią tuomet dėl išžaginimo kalėjusiam kauniečiui išeiti į laisvę – 2014 m. sausį Vilniaus apygardos teismas M. Kardišauską ir dar du jo bendrus nuteisė griežčiausiomis bausmėmis – įkalinimu iki gyvos galvos.
„Šis nuosprendis svarbus tuo, kad pasiųsta žinia, jog už apgalvotus, šaltakraujiškus, taip pat itin žiaurius nusikaltimus taikoma itin griežta bausmė“, – iš karto po nuosprendžio paskelbimo sakė valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras Arūnas Urbelis.
Skirdamas bausmę M. Kardišauskui teismas atsižvelgė, kad jis ne kartą teistas už sunkius ir labai sunkų nusikaltimus, neišnykus teistumui, padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi pagal įstatymą priskiriamos labai sunkių, viena – sunkių nusikaltimų kategorijai. Anot teismo, M. Kardišauskui inkriminuojami nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai: „Nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo dėsningas jo pasirinkto gyvenimo būdo rezultatas, M. Kardišausko veiksmų, kuriais šis sąmoningai veikia priešingai teisei, kryptingumą patvirtina ir jo elgesys pataisos įstaigoje, kurioje pastarasis atlieka laisvės atėmimo bausmę – sprendžiant iš bylos medžiagos, M. Kardišauskas sistemingai pažeidinėja nustatyto režimo reikalavimus. Ir nors bausmės atlikimo metu jis buvo keletą kartų skatintas, pastaraisiais metais M. Kardišauskui buvo skiriamos tik drausminės nuobaudos.“
Teismas pabrėžė, kad M. Kardišausko įvykdyti nusikaltimai sukėlė neatstatomas pasekmes, buvo iš anksto apgalvoti ir gerai organizuoti, padaryti tiesiogine apibrėžta tyčia dėl žemų paskatų – savanaudiškumo, keršto, baimės sulaukti atsakomųjų veiksmų už prieš tai padarytus nusikaltimus. Ir, anot teisėjų, iš esmės vienas paskui kitą – nuo 2000 m. balandžio iki rugpjūčio, sunkinančiomis aplinkybėmis buvo atimtos trijų asmenų gyvybės.
„Tai rodo M. Kardišausko cinišką požiūrį į kitų asmenų prigimtines teises ir ypač į žmogaus gyvybės vertę“, – pastebėjo teismas.
Nužudė mažametės akivaizdoje
Itin sudėtingą baudžiamąją bylą, kurioje buvo teisiami Kaune ir Žemaitijos miestuose gyvenę nusikaltėliai, išnagrinėjęs teismas nustatė, kad M. Kardišauskas ir taip pat iki gyvos galvos įkalinti organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausę Šarūnas Juodžbalys ir Audrius Skėris nužudė Kauno nusikalstamos grupuotės lyderiu vadintą Ramūną Kuzminą, pravarde Ramaškė.
Ši nusikaltimą organizavo vienas „Psicho“ grupuotės lyderių Viktoras Mula. Jis dar 1994 m. buvo užpuolęs R. Kuzminą su žmona ir juos apiplėšęs, todėl supratęs, kad už šį itin įžūlų nusikaltimą gali sulaukti keršto, nutarė užsakyti jo nužudymą. Žudikai apie mėnesį stebėjo Ramaškės namus, kol 2000 m. birželį jam į galvą paleido du mirtinus šūvius. Šaltakraujiškas nusikaltimas buvo įvykdytas iš karto po to, kai R. Kuzminas į savo vairuojamą automobilį pasodino mažametę dukrą.
Be to, M. Kardišauskas su bendrais nužudė ir apiplėšė Šiauliuose gyvenusią vaistinės vedėjos pavaduotoją Almą Zinkutę – moteriai į krūtinę ir galvą buvo paleisti trys mirtini šūviai. Po jų nusikaltėliai susirinko moters namuose rastus vertingus daiktus, papuošalus (kai kuriuos nuplėšė nuo jau negyvos aukos kūno).
M. Kardišauskas ir A. Skėris taip pat buvo pripažinti kaltais dėl Šiaulių verslininko žmonos Rimos Bielskienės nužudymo. Moteris nužudyta 2000-ųjų balandžio 11 d. savo bute – žudikai siekė iš jos namų pagrobti 50 tūkst. litų (beveik 15 tūkst. eurų). Patekę į jos namus nusikaltėliai ėmė kankinti savo auką – A. Skėris metaliniu strypu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai į pakaušį, taip pat kartu su M. Kardišausku mušė ją rankomis. Po to jie moteriai lipnia juosta surišo blauzdas, rankas, užklijavo burną, taip atimdami jai galimybę priešintis, o galop M. Kardišauskas nukentėjusiosios galvą ir kūną apvyniojo medžiagine antklode, o ją pačią pasmaugė.
„Tuo momentu ateina pas jį tyrėjai: štai šeši nusikaltimai, pasakyk ką tu apie juos žinai, o jis jautė spaudimą ir iš nuteistųjų, ir iš pareigūnų“, – advokatas suskaičiavo, kad pas M.Kardišauską tyrėjai lankėsi 95 kartus kol vyko tyrimas ir 17, kai byla jau buvo nagrinėjama teisme.
Kad su pareigūnais kalbėjosi apie nusikaltimus, patvirtino ir pats žudikas – jis sakė, kad iš pradžių kriminalistai jį vaišino kava, taip pat parūpindavo maisto, tačiau vėliau esą ėmė naudoti psichinę ir fizinę prievartą.
„Buvau mušamas ir kankinamas“, – supratęs, kad greičiausiai daugiau laisvės taip ir neišvys, puolė gintis M. Kardišauskas.
Nors M. Kardišauskas yra nuteistas griežčiausia įkalinimo iki gyvos galvos bausme, tačiau jis, kaip ir kiti „gyvagalviai“ dar turi galimybę išeiti į laisvę – Seimas priėmė įstatymą, kuriuo įkalintieji iki gyvos galvos gali būti išleidžiami iš įkalinimo įstaigos atlikę ne trumpesnę kaip 25 m. laisvės atėmimo bausmę.