Šiauliuose be žinios dingus „Olialia" mergaitei Sandrai Grafininai, jis gina jos sutuoktinį britą Nigelą Jeremy Macaulay (geriau žinomas Westo pavarde).

Tačiau savo asmeninę istoriją sunkiu nusikaltimu įtariamo vyro gynėjas atskleidė tik praėjus kuriam laikui. Jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertusius įvykius ir žmones bei tai, kas privertė prieš 20 metų bėgti iš Lietuvos, jis sutiko atskleisti tik interviu DELFI metu.

Prabilti teisininką paskatino ir pasikeitusi teisėsaugos sistema bei viena netikėta detalė.

Herojaus prototipas

Stebint režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas" neįmanoma nepastebėti vieno pagrindinių herojų Beno Ivanovo.

Savo pjesėje dramaturgas ir scenaristas Marius Ivaškevičius aprašė tikrą jauno policijos pareigūno istoriją, tačiau tuomet jis net nenumanė, kaip neįtikėtinai susiklostė Beno prototipo gyvenimas.

Dabar žengdamas Kauno gatvėmis 48-erių vyras jaučiasi saugiai, nors nusikaltėlių netrūksta ir šiandien, laukiniai devyniasdešimtieji liko miesto istorijoje, to meto spaudos puslapiuose ir jo atmintyje. Su žmona Egle ir dviem vaikais prieš penkerius metus sugrįždamas į Kauną šio straipsnio herojus pastebėjo, kad liko tik duobės ir prasti keliai, o miestas tapo daug saugesne vieta gyventi.

Tačiau vienas pasakojimas jį nejučia nukėlė į kriminalinę praeitį, kurią jis ilgai stengėsi pamiršti.

„Pietavome su kolega Vytautu Sirvydžiu ir jis su pasitenkinimu ir užsidegimu pasakojo apie neseniai matytą pjesę „Išvarymas" bei vieną jam labiausiai patikusį herojų. Neva buvęs policijos akademijos studentas Benas dirbo infiltruotas į gaują ir tokiu būdu išvažiavo į Angliją. Iš jo pasakojimo pažinau save. Nenoriu pasirodyti pagyrūniškai, bet pasakiau, kad pažinau čia save", – šypsodamasis prisiminė pašnekovas.

Nuojauta jo neapgavo ir neilgai trukus socialiniame tinkle parašęs M. Ivaškevičiui Erikas gavo patvirtinimą – vienas ryškiausių pjesės herojų yra jis.

„Pats personažas yra sulipdytas iš keleto žmonių ir pridėta mano fantazija, bet jis turi Eriko praeitį ir priežastį, su kuria jis ir pabėgo į Londoną. Benas, kaip ir Erikas, buvo infiltruotas į mafiją ir susidūręs su korumpuotais pareigūnais buvo priverstas bėgti, nes tik taip galėjo išsaugoti savo gyvybę.

Tąkart į Londoną vykau nesitikėdamas išgirsti tokių istorijų. Jei atvirai, maniau, kad pamatysiu lietuvius, kurie iš Lietuvos kaimų atvažiavo į megapolį.

Kai Kembridže jis (E. Pavlovičius) pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą, man žandikaulis atvipo. Erikas ne kartą pasakodamas sakė, kad tas etapas vertas Holivudo filmo ir visiškai su tuo sutinku", – pažintį prisiminė dramaturgas.
Kai Kembridže jis (E. Pavlovičius) pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą, man žandikaulis atvipo. Erikas ne kartą pasakodamas sakė, kad tas etapas vertas Holivudo filmo ir visiškai su tuo sutinku

Apie E. Pavlovičių išgirdęs ir surinkęs informaciją apie jo gyvenimą Lietuvoje iki emigracijos, M. Ivaškevičius Kembridže Erikui užsiminė, kad vieną dieną jis atpažins save pjesėje, knygoje ar spektaklyje.

Tačiau tos dienos dar teko palaukti, o vėlesnės E. Pavlovičiaus gyvenimo detalės taip pat sufleruoja tęsti kūrinį, pasakojant tik jo vieno gyvenimo istoriją.

Gavo užduotį tapti gaujos dalimi

1993 metais Kauną valdė nusikalstamos grupuotės ir su jomis bendradarbiaujantys korumpuoti pareigūnai. Policijos akademiją baigęs jaunas pareigūnas E. Pavlovičius buvo infiltruotas į „Šampaninių" gaują.

Jau gyvendamas Anglijoje Erikas sužinojo, kad sovietmečiu jį ir dar du jo klasiokus norėta išsiųsti į elitinį Sovietų Sąjungos padalinį „Raudonosios beretės". Pagal planą jis ten turėjo pradėti savo karjerą ir mokytis karybos. Apie tai jau buvo įspėti ir būsimo advokato tėvai.

Vaikinas ir pats norėjo savo ateitį sieti su kariuomene, tačiau tėvai jį įspėjo, jog davus priesaiką Sovietų sąjungoje, jam gali tekti pasirinkti stovyklą, o ir ateitis atrodė miglotai.

„Tėtis pasakė, kad galbūt nereikia to daryti, jog netektų atsukti ginklų prieš savus. Policijos akademija buvo susijusi su karinėmis disciplinomis, todėl ją ir pasirinkau. Buvau vienas iš trisdešimties laimingųjų, kurie praėjo didžiulį konkursą.

Dabar žinau ir tai, kad turėjau būti paskirtas į ekonominių nusikaltimų skyrių, bet atsitiktinai bedžiau pirštu į Vidaus reikalų ministerijoje buvusias duris be jokių užrašų ar ženklų. Ten laikinai veikė, kaip vėliau paaiškėjo, gyvenimą pakeitęs šeštasis skyrius, kur ir gavau užduotį tapti gaujos dalimi ir būnant jos viduje teikti informaciją pareigūnams".

Jaunas pareigūnas tuomet gerai nesuprato, koks pavojus jam gresia ir to, kad kartą patekus į gaują, iš jos išeiti gyvam ar švaria sąžine yra tiesiog neįmanoma. Tik vėliau, jau pabėgęs į Angliją, iš grupuotės narių Erikas sužinojo, kad patys pareigūnai, kurie iš tiesų turėjo jį saugoti, įdavė mafijai, o tuometis Organizuoto nusikalstamumo ir kriminalinių procesų tyrimo valdybos vyresnysis komisaras Juozas Rimkevičius, kurio sprendimu jis ir atsidūrė gaujoje, net neketino saugoti savo pavaldinio.
Jaunas pareigūnas tuomet gerai nesuprato, koks pavojus jam gresia ir to, kad kartą patekus į gaują, iš jos išeiti gyvam ar švaria sąžine yra tiesiog neįmanoma. Tik vėliau, jau pabėgęs į Angliją, iš grupuotės narių Erikas sužinojo, kad patys pareigūnai, kurie iš tiesų turėjo jį saugoti, įdavė mafijai.

„Pavojus man buvo kilęs ir dėl tuomečio VPK kriminalinės policijos vyriausiojo komisaro Visvaldo Račkausko. Tačiau šiose operacijose mane tiesiogiai kuravo J. Rimkevičius. Jis ir pasiūlė keisti mano pasą, pavadinti kitu vardu ir jo kabinete rašiau prašymą leisti dalyvauti ir vykdyti nusikaltimus.

Pirmą kartą man buvo pasiūlyta išvažiuoti į Sankt Peterburgą ir susitikti su KGB pareigūnais, nes tuo metu buvo manoma, kad narkotikų kelias į Vakarus eina būtent per Lietuvą. Ten, atrodo, savaitę praleidau.

Dar patys pareigūnai man aiškino, kad infiltruoti pareigūną iš Lietuvos yra brangu, o ir žinių, kaip tinkamai tai daryti, nebuvo. Buvo sukurta legenda, kad aš prie Vilniaus viešbučio susimušiau su kažkokiais gruzinais ir mane dėl to pašalino iš policijos.

Man buvo suteiktas naujas vardas ir pavardė. Taip tapau Ernestu Paulausku, kuris gimęs 1973 metų birželio 27 dieną. Į mano pasą buvo įrašytas ir ketvertas, kaip paprastai žymimi moterų asmens kodai. Nemanau, kad atsitiktinai. Viskas pradėjo aiškėti palaipsniui.

1993-1995 metais tarp policijos ir nusikaltėlių neegzistavo jokia riba. Pats mačiau, kaip Kauno miesto policijos komisariato pareigūnai bendrauja su banditais ir kartu tariasi, ima pinigus ir leidžia vykdyti nusikaltimus. Tačiau šiandien jų sistemoje nebėra. Korumpuoti pareigūnai buvo sukūrę ir grupuotę, kurios pagrindinės veiklos buvo prostitucija ir automobilių vagystės", – atsidūsta į prisiminimus paniręs DELFI pašnekovas.

Erikas Pavlovičius

Prieš infiltraciją Erikui teko praeiti ir tikrų tikriausią nusikalstamo pasaulio mokyklą bei išmokti vagystės technikų. Tuo metu itin populiarias „Žigulių" vagystes vykdė bene visos grupuotės. Automobiliai buvo vagiami tiek Lietuvoje, tiek ir Vengrijoje, Bulgarijoje ir Vokietijoje. Vėliau juos veždavo į Rusiją parduoti.

„Vagystės vykdavo dviem būdais. Jei mechaniniu, užtrukdavo šiek tiek ilgiau – minutę, nors ir tiek gal net nereikėjo. Su „prakrutkėm" užtrukdavom sekundes. Pastaruoju metodu nedirbau, o su liniuote mane išmokė, bet pats vogti nevogdavau. Jie buvo įsitikinę, kad nesugebėsiu ir tiesiog nesu sutvertas vagystėms, todėl tik dalyvaudavau ir viską stebėdavau.

Tie vagys buvo tokie šalti, jog net automobilio savininkui priėjus nesudrebėdavo nei vienas veido raumuo. Kartą iš Saulėtekio Vilniuje reikėjo išvažiuoti vogtu automobiliu. Užsidėjome policijos mirgalkę ir išvažiavome ramiai iš miesto. Tai buvo laikas, kai žmogaus gyvybė buvo verta cento, todėl saugus nesijaučiau niekada, o sprendimus tekdavo priimti labai greitai.
Vagystės vykdavo dviem būdais. Jei mechaniniu, užtrukdavo šiek tiek ilgiau – minutę, nors ir tiek gal net nereikėjo. Su „prakrutkėm" užtrukdavom sekundes.

Mačiau nemažai nusikaltimų, dalyvavau juose. Labai gerai prisimenu ir 1995 metais vykusį susišaudymą Kaune. Susipyko dvi brigados, o kitoje buvo susikompromitavę policininkai. Vieną jų peršoviau. Buvo dienos metas ir pradėjo rinktis vaikai iš kiemų, todėl reikėjo atsitraukti. Žinau, kad jis išgyveno", – pasakojo jis.

Laikas nuo laiko Erikas savo kuratoriaus pasiteiraudavo, kaip viskas vyks, jei jis perduos policijai visą jam žinomą informaciją. Jaunas pareigūnas jau tada suprato, kad nusikaltėliai neleis jam ramiai gyventi.

Tuomet jam buvo pasakyta, kad suėmus gaują bus suformuotas policijos praktikoje koridoriumi vadinama schema, kai į laisvę paleidžiami keli gaujos nariai, nors, pavyzdžiui, naudingos informacijos suteikė tik vienas.

Viską, ką žinojo, E. Pavlovičiui tekdavo rašyti į dienoraštį skyriuje, kuris buvo įsikūręs Saltoniškių g. 19, Vilniuje. „Tuo laiku toks policijos planas reiškė, kad visiems trims nupjautų galvas. Visi trys krenta, o vienas iš jų kaltas. Mane laužė, kad operaciją būtų galima padaryti greičiau.

Mane saugojo tik informacija, kurią turėjau. Užnugario nebuvo ir tada tai supratau labai aiškiai. Supratau, kad jei operacija įvyks, man bus negerai, todėl likau su informacija, kurią saugau iki šiol. Prisimenu net kai kuriuos valstybinius numerius. Jei kai ką atskleisčiau, ir net jei senatis yra, bet atsiranda naujai paaiškėjusios aplinkybės, tų automobilių savininkai galėtų pradėti kelti ieškinius pačiai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai. Reikia šito? Mano vidiniu įsitikinimu – ne. Ne dabartinė ministerija yra kalta dėl to, kas dėjosi Lietuvoje tuo metu.
Mane saugojo tik informacija, kurią turėjau. Užnugario nebuvo ir tada tai supratau labai aiškiai. Supratau, kad jei operacija įvyks, man bus negerai, todėl likau su informacija, kurią saugau iki šiol.

Su pagarba žiūriu į pareigūnus, kurie dirba savo darbą ir dabar nenoriu užtraukti ant ministerijos tokio negero šleifo. Praėjo daug metų ir daugybės tų pareigūnų, kurie iš tiesų buvo nusikaltėliai, net nebėra tarp gyvųjų. Dalis jų susprogdinti, o dalis sušaudyti. Liko tik skeveldros tų, kurie galiausiai kur nors Londone statybose dirba".

Erikas tikina, kad daugiausiai gaujos Lietuvoje tuo metu uždirbdavo iš nuolat vykdomų vagysčių. Gaujos narys vogti turėjo nejausdamas jokios baimės ar moralinio pasipriešinimo. „Iš pradžių tik prieiti prie automobilio, vėliau jį atidaryti, įsėsti ir išlipti nieko nedarius ir visa tai pridengti. Tokia buvo nusikaltėlių schema. Įsifiltravus ir tavo baimės dingsta arba, jei nedingsta, tau kitas pareigas sugalvoja, kurioms neturi baimių.

Buvo ir policijos priedanga. Mus informavo, ar yra priedanga ir ar pavogto automobilio savininkas parašė pareiškimą. Jei pareiškimas parašytas, automobilis į Rusiją nebeišvažiuodavo.
Iš pradžių tik prieiti prie automobilio, vėliau jį atidaryti, įsėsti ir išlipti nieko nedarius ir visa tai pridengti. Tokia buvo nusikaltėlių schema. Įsifiltravus ir tavo baimės dingsta arba, jei nedingsta, tau kitas pareigas sugalvoja, kurioms neturi baimių.

Jį dalimis parduodavo Lietuvoje ar leisdavo savininkui išsipirkti. Jei viskas būdavo gerai, per tris paras vagys jį nugabendavo į Sankt Peterburgą", – pasakojo E. Pavlovičius ir netrukus prisiminė nesutarimus tarp grupuočių, kurie darė įtaką ir visam nusikalstamam pasauliui Lietuvoje, – tarp gaujų buvo ne tik konkurencija, bet ir savos taisyklės, kurių buvo privaloma paisyti.

Sudėtingiausia, būnant infiltruotu į gaują žmogumi, vis dėlto yra išlaikyti aiškų atstumą tarp savęs ir kriminalinės subkultūros, kurioje leidi ištisas paras.

Aš esu iš kariškių šeimos ir nuo mažens buvau mokomas nevogti, nemeluoti, gyventi sąžiningai ir nenusikalsti. Mokiausi gaudyti nusikaltėlius, bet įėjau į jų ratą ir negalėjau net tėvams ar kažkam kitam pasakyti, kad aš pareigūnas. Prieš visus buvau nusikaltėlis.

Giminaičiai taip pat skambino tėvams ir sakė, kad jų sūnus su banditais susidėjo. Lieki vienas su savo teisybe ir pradedi suprasti, kad pareigūnai tavęs net nepridengs.

Taip ir nutiko. Manęs nepridengė ir buvau įmestas tarp dviejų ugnių bei pats turėjau rinktis kažką vieną. Tik dar neaišku, ką..."

„Nežinau, kiek tokių kaip aš išliko gyvi..."

Mūsų atviro pokalbio metu Erikas nužvelgia netoliese esantį Lukiškių tardymo izoliatorių. Žvelgiant pro langą tarsi ant delno matyti niūrus pastatų ansamblis. Čia prieš keletą dešimčių metų jam teko lankytis ir nusikaltėlio statusu. „Kai pradedi gyventi su nusikaltėliais...žinau, kaip pateikiama, kokie yra nusikaltėliai, bet jie gyvena savo gyvenimą, turi savas taisykles ir taip pat yra žmonės. Ten juk yra ir meilė. Jie ir vaikus, ir šeimas turi, ir myli. Ten ir draugystės, ir pasiaukojimas vardan kito yra. Ten yra visiškai atskiras nusikaltėlių pasaulis ir duonos kąsniu jie dalijosi su manimi.

Ir iš čia (moja ranka į kalėjimo pusę) man teko traukti kai kuriuos gaujos narius. Visi traukdavome pinigais juos ir už tai, kad neprasižiodavo, jiems iš karto būdavo paruošta pirtis, vakarienė, restoranai, merginos... žodžiu, viskas būdavo daroma dėl tų žmonių.

Tu sukiesi tame rate ir žiūri jam (nusikaltėliui) į akis, o jis išgėręs tave apsikabina ir prisipažįsta draugystėje ir meilėje. Ir tu žinai, kad tai tik laiko klausimas... Tu jau jauti tam žmogui simpatiją. Tu kasdien su tuo žmogumi <...> ir jis nežino.... Atiduoda tau tam tikras paslaptis, bet tu matai, kad per tave jis eis ir sėdės.

Tu pažįsti jo žmoną ar merginą, matai jo vaikus ir matai, kad jie neturės to tėvo ir tai bus dėl tavęs. Tai buvo labai sunku. Jautiesi sulaužytas iš visų pusių, – po šios išpažinties vyras trumpam nutyla ir susimąsto, – įsivaizduojate, o dabar tas pats Henrikas Daktaras yra mano klientas. Dabar jis jau žino ir tai, kad buvau infiltruotas į gaują. Sužinojęs jis tik pradėjo juoktis ir pasakė, kad visa tai buvo jų klestėjimo laikais".

Pasiteiravus, ar teisininkui neatsirado vidinių prieštaravimų, prieš sutinkant ginti H. Daktarą, jis atsiduso: „prieštaravimas man buvo 1993-1998 metais. Būtent tuo metu mano charakteryje ir gyvenime įvyko didžiausias įmanomas lūžis. Galbūt ir būčiau nesutikęs čia ateiti ir kalbėti ar kalbėti kažkada apskritai, bet man, kaip žmogui, o ne kaip pareigūnui, įvyko viską sujaukęs lūžis.

Nežinau, kiek tokių kaip aš išliko gyvi, nes tikrai nebuvau vienintelis bandomas tokiu padaryti. Nežinau ir to, kiek viso buvo tokių jaunų pareigūnų, kaip aš. Mano žiniomis dar buvo Aleksandras Sacharukas. Jis dirbo pagal tą pačią liniją tik Vokietijoje su automobiliais. Jam sekėsi geriau. Man nelabai gerai (šypsosi). Aš galbūt per daug žinių, baimės ir analizės turėjau viduje. Greitai supratau, jog jei prasižiosiu daugiau, už mano nugaros pareigūnai nestovės ir gali būti, kad neišliksiu. Tai buvo savisauga.

Pagalvojau, kad jei išduosiu juos (gaują) visus ir tą visą informaciją, kurią turiu, man tuomet bus šakės. Tam tikrą informaciją, kuri saugojo mane gaujoje, laikau ir iki šiol. Vėliau sužinojau, kad galimai manimi ir patys tie pareigūnai norėjo atsikratyti fiziškai bei suversti viską ant „Daktarų" ir tokiu būdu areštuoti. Tai buvo gaujos narių, kurie iki šiol yra gyvi, versija. Ką padariau? Paviešinau viską ir išvažiavau į Angliją. Aš galvoju, kad tai buvo vienintelis būdas, kaip galėjau išlikti gyvas".

Parašęs skundus į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją jis atskleidė visas savo vykdytų operacijų aplinkybes. Prokuroras Ramutis Jancevičius tuomet jaunam pareigūnui pasakė, kad jį tiesiog pakišo, o STT pareigūnas konstatavo, jog dėl to, kad jau buvo šaudęs į žmones, negaus ginklo ir bus sunku įsidarbinti teisėsaugoje. Tačiau E. Pavlovičiui pasiūlė vykti dirbti į periferiją. „Kai išėjo straipsnis, pasakė, kad net ir to pasiūlyti nebegali. Tik prasitarė, kad bylą gal ir laimėsiu, jei turėsiu labai gerą advokatą", – prasitarė jis.
Teisininkas įsitikinęs, jog tokiam darbui buvo visiškai netinkamas. Anot jo, dažniausiai tam pasitelkdavo našlaičius, kurie negalės niekam pasiskųsti ir nutikus nelaimei nebus kam gedėti. Jauno žmogaus vertybės taip pat turėtų būti tokios, jog nebūtų sunku jas sulaužyti bei priversti vogti ar daryti dar žiauresnius nusikaltimus.

Erikas tvirtina, kad sakyti, jog sistema juo ir kitais jaunais pareigūnais pasinaudojo, būtų neteisinga, nes tai darė konkretūs pareigūnai, kurių pavardes jis šiandien mini. Jis drąsiai sako, kad tai buvo pareigūnų eksperimentas su žmonėmis, tačiau nepavykęs.

Teisininkas įsitikinęs, jog tokiam darbui buvo visiškai netinkamas. Anot jo, dažniausiai tam pasitelkdavo našlaičius, kurie negalės niekam pasiskųsti ir nutikus nelaimei nebus kam gedėti. Jauno žmogaus vertybės taip pat turėtų būti tokios, jog nebūtų sunku jas sulaužyti bei priversti vogti ar daryti dar žiauresnius nusikaltimus. Jei galiausiai toks pareigūnas taptų nusikaltėliu ir pamirštų savo pareigą informuoti kolegas, tuomečiai policininkai būtų galėję jį šantažuoti kompromatu prieš nusikaltėlius.

Erikas Pavlovičius

Mitai apie Daktarą

Nors iki šiol Kauno mafijos vadeiva ir pavojingiausiu nusikaltėliu yra laikomas šiuo metu iki gyvos galvos nuteistas kalėti Henrikas Daktaras, Erikui toks mitas atrodo juokingas. Žinomas teisininkas sako, kad pavojingiausi ir laikę visus nusikaltėlius savo valioje Kaune buvo ne tik „Daktarai". Su jais veikė nemažai kitų grupuočių, buvo ir šeimos, kurioms priklausė „Šampaniniai", kurių vadeiva taip pat kali kartu su Henyte vadinamu nuteistuoju. Būtent „šampaniniu" E. Pavlovičius ir turėjo tapti.

„Tas Henriko Daktaro mitas buvo labiau sukurtas žiniasklaidos ir pačių policijos pareigūnų. Jis buvo tarsi Kauno nusikalstamo pasaulio veidas, bet tai buvo legenda, o ir pats viešumo nevengė. Gal norėjo, kad apie jį taip kalbėtų, nes mėgo dėmesį.

Tiesa ta, kad buvo daug šeimų, kurios „prižiūrėdavo" skirtingus Kauno mikrorajonus, pavyzdžiui, buvo atsakinga už Žaliakalnį šeima, kita rūpinosi Panemunės reikalais ir t.t. Visi mikrorajonai turėjo savo lyderius. Kiekviena gauja turėjo ir brigadas. „Šampaniniai" – viena tokių gaujų ir turėjo savo lyderį Vidmantą Siaurusevičių. Brigada turėjo atskiras banditėlių grupeles, kurios užsiimdavo skolų išmušinėjimu, plėšimais, vagystėmis, prostitucija ir panašiomis nusikalstamomis veikomis. Svarbu tai, kad kiekvienas nusikaltėlis turėjo gauti leidimą vykdyti tokius nusikaltimus.

Žinoma, buvo ir laisvai samdomų banditėlių, bet ir jie turėdavo sumokėti 10 000 dolerių per metus už tokį leidimą. Visi nusikaltėliai veikė tiksliai pagal planą, o jų hierarchija atrodė kaip geometrinė figūra. Darantys nusikaltimus be leidimo būdavo šalinami", – DELFI pasakojo E. Pavlovičius.

Vilijampolėje veikęs „Vilijos" restoranas taip pat buvo ne vienintelė gaujų susitikimų vieta, nors turbūt būtent šis restoranas sulaukdavo daugiausiai dėmesio. Erikas prisimena, kad ten buvo du įėjimai. Centrinis, kur neretai vykdavo ir susišaudymai, bei iš dešinės pusės buvęs kitas. Jis buvo skirtas pabėgimui ir administraciniams reikalams tvarkyti. Vos tik įžengus pro šias duris už grotų kabėdavo žurnalai su pavogtų automobilių numeriais. Ten buvo galima patikrinti, ar galima automobilį išpirkti, o galbūt jis jau iškeliavo į Rusiją pardavimui.
Tas Henriko Daktaro mitas buvo labiau sukurtas žiniasklaidos ir pačių policijos pareigūnų. Jis buvo tarsi Kauno nusikalstamo pasaulio veidas, bet tai buvo legenda, o ir pats viešumo nevengė. Gal norėjo, kad apie jį taip kalbėtų, nes mėgo dėmesį.

„Mums jų (nusikaltėlių) pasaulis atrodo keistas, bet taip jie mato gyvenimą. Tarsi kita kultūra. Ten gyvenant neatrodo, kad tu darai nusikaltimą. Jiems tikrai keistai atrodo kitoks gyvenimas. Ten būdami žmonės mano, kad nusikaltimai – vienintelis būdas pragyventi ir išsimaitinti. Eidami nusikalsti jie tarsi eina į darbą.

Ten viskas aiškiai apibrėžta ir jei pasakysi kokį nors netinkamą žodį, greitai būsi pažemintas iki „gaidžio" ar „chazejkos". Kai jie išgeria, tampa psichopatais, todėl ir nutraukti gyvenimą nebuvo didelė problema. Aš visa tai sužinojau jau būdamas gaujoje".

Pabėgimo planas

Sužinojęs, jog užnugario nėra bei norėdamas baigti šią operaciją, E. Pavlovičius kreipėsi į savo kuratorius. Jam buvo liepta tęsti operaciją, tačiau su tuo nesutikęs jis nusprendė kreiptis į kitus policijos skyrius. Paprašius priimti į darbą transporto policijoje, jis išgirdo teigiamą atsakymą, tačiau išėjus iš pastato automobilyje jo jau laukė lemtingu tapusio šeštojo skyriaus kuratorius. Rankose jis turėjo jaunojo pareigūno bylą ir be užuolankų pasakė, kad jis darbo negaus niekur, kol bus įdarbintas jų skyriuje.

„Spjoviau ir bandžiau vis tiek darbintis, bet man visur kelius sistemoje užkirsdavo Visvaldas Račkauskas. Jis man liepė keletą metų pasitrinti kur nors toliau, nes vis tiek mano biografijoje jau buvo ryšys su gaujomis. Nieko niekas nedarė ir buvau pririštas.

Tik įsivaizduokite: tėvai nesuprato, kas vyksta, o aš išeidavau, kada noriu, pareidavau, kada noriu, namuose nenakvodavau. Tuo metu atsirado kažkokie ginklai, slapti pokalbiai ir mėlynės ant veido.

Buvo akivaizdu, kad bendrauju tikrai ne su policijos pareigūnais, bet tėvai tylėjo ir žiūrėjo, kuo tai baigsis. Tikrai turėjau viltį, kad viską išspręsiu. Iš pradžių maniau, kad viršininkai stovi už manęs ir pridengs, o baigęs operaciją galėsiu eiti dirbti į kabinetą. Viskas prailgo ne dėl mano kaltės, o pačio vadovo. Tas komisaras neišmanė, ką daryti su tokiu eksperimentu. Aš tiesiog buvau jaunas pareigūnas ir su manimi buvo atliktas eksperimentas.

Mano žiniomis, tas komisaras niekada nebuvo matęs nusikaltėlio ar bylos. Tokius mes vadinome „kanceliarinėmis žiurkėmis" ir į Interpolą jis pateko vien dėl to, kad mokėjo anglų kalbą, o tuo metu niekas jos nemokėjo. Viskas dėl anglų kalbos ir ką... Froido dar paskaitė.

Kalbėjau su H. Daktaru ir apie praeitį. Jo pasakojimais remiantis, visi jie (nusikaltėliai) žinojo viską ir kartu su pareigūnais pūtė į vieną dūdą. Žinoma, kiek sako H. Daktaras...tikėti ar netikėti (šypsosi)".

Vyras tikino, jog bandė įsidarbinti barmenu, tačiau viskas būdavo gerai iki kas nors suuosdavo jo ryšius su kriminaliniu pasauliu ir mįslingą darbą policijoje. Taigi, ilgainiui jis suprato, kad visos durys jam buvo užtrenktos.

Taip galiausiai E. Pavlovičius nusprendė, kad vienintelis būdas išlikti yra emigracija ir tuoj pat priduria, jog išvyko ne norėdamas daugiau uždirbti, o buvo išvarytas iš sistemos savo vadovo. Greitai jo galvoje gimė pabėgimo planas.

Būdamas dvidešimt šešerių jis sugalvojo, jog reikia susirasti merginą, ją vesti ir išvykti į povestuvinę kelionę. Taip 1998 metais buvęs pareigūnas atsidūrė Anglijoje. Apie tai, kad ši kelionė yra ne laikina, o gali trukti ir visą likusį gyvenimą, pirmoji Eriko žmona sužinojo tik prieš pat kelionę iš tuometės spaudos, kai buvo paviešintos jo operacijos detalės.

Tuo metu tėvams klausiant, kas vyksta su jų vienturčiu sūnumi ir kaip jis galėjo tapti nusikaltėliu, šis atkirsdavo, jog neprivalo atsakinėti į jų klausimus. Tik prieš didįjį savo gyvenimo pabėgimą atskleidė visą tiesą, tačiau tai, kad sūnus vykdė operaciją, jie buvo informuoti jam esant suimtam ir laukiant teismo. Giminaičiai Vilniuje išsiaiškino, kad jis yra buvęs pareigūnas ir apie tai papasakojo E. Pavlovičiaus tėvams.
Būdamas dvidešimt šešerių jis sugalvojo, jog reikia susirasti merginą, ją vesti ir išvykti į povestuvinę kelionę. Taip 1998 metais buvęs pareigūnas atsidūrė Anglijoje. Apie tai, kad ši kelionė yra ne laikina, o gali trukti ir visą likusį gyvenimą, pirmoji Eriko žmona sužinojo tik prieš pat kelionę iš tuometės spaudos, kai buvo paviešintos jo operacijos detalės.

Dėl automobilio vagystės jam ir gaujos, kurioje dirbo, nariams teko atsakyti prieš teismą. Kaip pasakoja kaunietis, dirbdamas priedangoje pareigūnų jis ne tik buvo kankinamas elektrošoku, mušamas per padus, kad neliktų mėlynių, smaugiamas ir dusinamas. Nežinodami, kad jis yra pareigūnas, o ne vienas iš grupuotės narių, sulaikydami pareigūnai su juo elgėsi taip, kaip ir su kitais vagimis ar žudikais.

„Žinau, kad buvo gauti anoniminiai laiškai, kuriuose rašoma, jog mane eliminuos santuokos sudarymo metu prie Kauno rotušės. Mačiau, kad vasario 14-ąją, mano pirmųjų vestuvių dieną, policija buvo apsupusi viską aplink. Tačiau neilgai trukus išskridau į Jungtinę Karalystę. Iki tol spaudoje išėjo du straipsniai. Žmonai daug neaiškinau ir kai klausė tik pasakiau, kad ir ji neturi ko prarasti, todėl geriausia išvykti. Norėjau viską pradėti iš naujo ten ir tapti kitu žmogumi bei atsikratyti tos kriminalinės praeities", – pasakojo pašnekovas.

Su žmona Erikas išsiskyrė po kelerių metų, nors oficialiai ši santuoka nutrūko tik jam sutikus tikrąją gyvenimo meilę ir pradėjus svarstyti apie antrą santuoką ir šeimą. Iki sutiko antrąją žmoną vyras išgyveno depresiją, kurią vienu metu skandino alkoholyje, ir nepriteklių. Tačiau paklaustas, ką labiausiai norėtų ištrinti iš filmo scenarijų primenančios savo praeities, jis greitai atsako, kad nieko. Ištrynus bent vieną jo praeities scenarijaus detalę, subyrėtų viskas, kas sekė iki šios dienos mūsų pokalbio.

„Mane šis gyvenimas labai stipriai užgrūdino. Ir darbe dabar tai padeda. Praeitis padėjo greitai suprasti, ko noriu ir pastūmėjo toliau siekti savo tikslų. Jaučiau sąžinės graužatį prieš tėvus, draugus ir grupiokus.

Galvojau, kad visi vis tiek galvos, jog esu nusikaltėlis ir labai norėjau visiems įrodyti savo teisybę. Taigi, baigęs kriminologiją ir žmogiškųjų išteklių teisę Jungtinėje Karalystėje, grįžau su dar didesniu žinių bagažu ir po dvidešimties metų nusprendžiau keisti viską iš esmės. Ir tas jaunatviškas maksimalizmas bei didybės manija jau seniai dingo. Tarsi išoperuota. Siaubingiausia buvo likti vienam su savo mintimis ir tiesa prieš viską aplink.

Vos tik išvykus ir kai viskas buvo paviešinta, apėmė labai keistas jausmas. Tarsi būčiau lifte trečiame aukšte ir jis užstrigtų bei neužilgo pradėtų staigiai leistis į pirmą aukštą. Pirma mintis buvo, kad dar nepasiektas dugnas, bet supratau, kad nulėkiau nuo vėžių. Niekada nenorėjau pakelti ranką prieš save, bet supratau, kad viską reikia keisti.

Tik kai viskas pradėjo tvarkytis, supratau ir tai, kad sirgau depresija. Buvo siaubinga. Anksčiau išgėrus alkoholio man būdavo linksma, o vėliau, po visos šios istorijos, pradėjau alkoholio vartoti daugiau nei įprastai ir visada būdavo liūdna. Lankiausi pas psichologą, kuris pasakė, kad viską reikia keisti".

Iš pradžių savo tėvų E. Pavlovičius nematė net septynerius metus. Iki Lietuva tapo Europos sąjungos dalimi, vykti į Angliją buvo brangu, o jei būtų grįžęs jis, vargu ar galėtų ramiai išvykti atgal, todėl ilgus metus jis ramiai savo laimės ieškojo užsienyje.

Erikas Pavlovičius

Teistumas ir sunki pradžia

Apie tai, kad Erikas buvo teistas jis informavo ir advokatūrą. Dar Sauliui Skverneliui einant Policijos generalinio komisaro pareigas, E. Pavlovičius kreipėsi į jį prašydamas pateikti jo bylą, tačiau jam buvo atsakyta, kad jokių duomenų nebėra. Tik prieš keletą metų jis sužinojo, kad ji (byla) iš tiesų egzistuoja, tik niekas nenorėjo kelti skandalo. Kita vertus, dėl to E. Pavlovičius Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai jaučia pagarbą. Ilgainiui sistema buvo išvalyta, o senų ir susikompromitavusių pareigūnų, kurie turėjo valdžią jo darbo metu, nebeliko.

„Jei viskas būtų iškilę, gal ir daugiau atsirastų tų, kurie dirbo priedangoje. Tik hipotetiškai galiu spėti, kad mūsų buvo ir daugiau. Pats nežinau. Tik apie du žmones girdėjau, bet būtų tikrai įdomu sužinoti ir kitų istorijas.

Kaip kartą tiksliai pasakė mano grupiokas, buvau toks nepavykęs agentas. Nesusitvarkiau su savimi ir netapau marionete. Žinote, gal ir advokatas būčiau dar geresnis, jei būčiau prisitaikantis, kaip visiška prostitutė (juokiasi). Jei būčiau visiškai sulūžęs, gal man geriau būtų buvę ir nusikaltėliu tapti.

Dabar, kai dirbu su kriminalinę praeitį turinčiais klientais, galiu greitai pralaužti tą barjerą ir žinau, kiek žadėti galiu, o kiek ne. Civilinėse ir administracinėse bylose, atrodo, rezultatą žinau praktiškai visada. Su tiek patirties ir žinių dirbti tikrai lengva, o ir emocijos amputuotos. Teisme prieš mane niekas nesuveiks. Ta emocija turėtų būti daug didesnė, nei kada nors buvau išgyvenęs, o tai padaryti yra sunku", – atsidūsta E. Pavlovičius.

Jau gyvendamas Anglijoje iš gaujos narių jis sužinojo versiją, jog korumpuoti pareigūnai buvo sukūrę planą, kaip susidoroti ir su gauja, ir su per daug žinančiu jaunu pareigūnu. „Jie sakė, kad pareigūnai mane patys norėjo „užversti", o mano žmogžudystė viešai būtų pateikta kaip dar vienas gaujos narių nusikaltimas. Žinoma, kas dabar žino, kaip čia būtų buvę, bet bėgti tikrai turėjau".

Svečioje šalyje DELFI pašnekovui teko imtis ir savo verslo. Kaip pasakoja E. Pavlovičius, per bene savaitę jis atidarė Rytų Europos gyventojų mėgstamų maisto produktų parduotuvę. Sutiktas išeivis iš Rusijos jam parūpino pirmąsias prekes ir taip Erikas galėjo pradėti verslą.

„Juodus darbus dirbau vos kelis mėnesius. Supratau, kad ilgiau negaliu ir pradėjau mokytis, o tam, kad įsitvirtinčiau, reikėjo verslo. Likau su taburete, lova ir viena šakute, nes viską užstačiau ir pardaviau. Pasiskolinau 10 000 svarų sterlingų ir paskui, po dviejų metų, atsidariau keturias parduotuves ir turėjau šimtą frančizių taškų.

Tuo metu verslas tikrai sekėsi puikiai. Pavyzdžiui, degtinę iš Lietuvos pirkdavome už 57 centus, o Anglijoje ji jau kainavo 7,99 svarų sterlingų. Taip ir namus įsikūriau, ir susikūriau sau gyvenimui pagrindą".

Kembridže Erikas su iš Kauno pas jį atsikrausčiusia žmona organizavo renginius, kviesdavo atvykti net Lietuvos žvaigždes, o augant vaikams sugalvojo įkurti ir lietuvišką mokyklą. Tarsi mažąją Lietuvą Vakaruose kūrusi teisininko žmona suprato, jog nori savo vaikus matyti augant tik tėvynėje, todėl vyrui buvo iškelta sąlyga sugrįžti į šalį, kurią jis kažkada paliko bėgdamas tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis.

„Nežinojau, ką darysiu Lietuvoje. Turėjau šiek tiek pinigų, bet svarsčiau, kad galbūt statybose ar taksistu dirbsiu. Tik žmona matė mano pašaukimą ir vis sakė, kad turiu dirbti su teise ir tai yra mano sritis. Grįžome ir įkūriau teisinių konsultacijų įmonę. Taip galėjau ir savo studijų metu įgytas žinias panaudoti, o kadangi tame pačiame pastate buvo ir kolegos V. Sirvydžio kontora, vėliau jis man pasiūlė ateiti ir pabandyti. Nusistačiau sau planą, bet viską, ką buvau suplanavęs, įgyvendinau dvigubai greičiau".

Erikas sako, kad didesnių svajonių, nei tos, kurios jau išsipildė jo gyvenime, negali ir turėti. Teisininkas džiaugiasi puikia šeima, įdomiu darbu ir žmonėmis, kurie jį supa gyvenime.

Besikalbant jis prisipažįsta, kad jo norui pagaliau atsiverti ir viską atvirai papasakoti pritarė ir žmona. „Ji žinojo, koks man šis laikotarpis svarbus. Žmona puikiai supranta, kad noriu jį paleisti. Taigi, tebunie tai bus tarsi išpažintis".

„Advokatų kontora Gustaitis, Pesenka, Sirvydis, Vaicekauskas ir partneriai“ atstovo advokato kasdienybė taip pat negąsdina. Atvirkščiai – kitokį darbą savęs dirbančio jis jau nė neįsivaizduoja. Tik klausiamas apie skandalingas bylas prasitaria, kad jaunystėje įgyta patirtis pakeitė ir požiūrį. Nusikaltėliams jis nesistengia moralizuoti, bet ir netikėdamas klientu ar verčiamas meluoti jo bylos niekada nesiims. „Man lengviau žmogų ginti nei kaltinti. Gal todėl ir tiems, kurie yra kalti dėl mano istorijos, nejaučiu pykčio. Tik nebenoriu gyventi praeitimi. Dabar tikrai esu laimingas ir nebejaučiu naštos", – atsidūsta pašnekovas.

Po interviu E. Pavlovičius šypsodamasis sakė, kad ir dabar atmintyje nevalingai vėl ir vėl iškyla gyvenimo fragmentai, ilgus metus neleidę ramiai gyventi. Tačiau net ir prisiminęs visas šio savo gyvenimo laikotarpio detales jis nebejaučia anksčiau kausčiusios baimės.

Tokie atvejai – reti

Norint sudėti visus taškus ant „i" šioje filmą primenančioje istorijoje, kreipėmės į vieną iš tuomečių Lietuvos kriminalinės policijos vadų Beną Lazutką. Su E. Pavlovičiumi jis nedirbo, bet susidūrė su ne vienu panašiu atveju. DELFI pašnekovas patvirtino, jog tiriant įvairius sunkius nusikaltimus buvo taikomas nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelis. Tačiau dažniausiai tokioms užduotims buvo pasirenkami ne patruliuojantys pareigūnai, o tiesiogiai su žmonėmis nedirbantys operatyvininkai ir kitų tarnybų darbuotojai. Kitaip tariant, žmonės, kurie nebūtų lengvai atpažįstami.

„Tai buvo gana reta, tačiau tikrai taikoma praktika. Reikalavimai buvo tokie, kad jis (infiltruojamas pareigūnas) turėjo turėti tam reikalingas savybes ir žinių apie struktūrą. Jis jau turėjo žinoti, kas ten veikia ir kokie žmonės. Jei mes ten nueitume, nežinotume nei nuo ko pradėti, nei ką kalbėti. Vėliau buvo taikomos įvairios rimtos kombinacijos, infiltruojama daugiau žmonių", - prisiminė patyręs pareigūnas.

Anot nuo 1980 metų kriminalinėje policijoje skirtinguose miestuose ir pareigose dirbusio specialisto, dažniausiai pareigūnai būdavo infiltruojami tiriant narkotikų ir nelegalaus ginklų platinimo bylas. „Tokia priemonė buvo veiksminga ir padėdavo išsiaiškinti prekeivius narkotikais ir ginklais. Tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė, sistema labai ištobulėjo, atsirado daug naujų darbo metodų".

DELFI pašnekovas taip pat pastebėjo, kad po 1990 metų buvusios Sovietų sąjungos šalyse vyko perversmas ir keitėsi santvarka, todėl tas laikotarpis turi gana specifinį atspalvį. Kita vertus, daug korumpuotų pareigūnų nebuvo, nors ši problema tikrai egzistavo. „Esmė tokia, kad gyvenimas staigiai pagerėjo, o policijos darbuotojo galimybės užsidirbti buvo kiek apribotos. Kai kurie norėjo gerai gyventi. Jokia sistema neapsaugota nuo nesąžiningų žmonių, nors tai nebuvo masinis reiškinys", - kalbėjo B. Lazutka.