– Pone Skverneli, kuo būtumėte geresnis prezidentas nei premjeras?
– Na, matyt, tai nėra sulyginama. Kadangi yra dvi skirtingos konstitucinės pozicijos, ir aš manau, kad tuos savo privalumus, kuriuos turiu, ir kuriuos galėjau pademonstruoti būdamas Ministras Pirmininkas, galėčiau realizuoti ir būdamas prezidentu.
Aišku, prezidento atsakomybės laukas yra šiek tiek kitoks, ir manau, kad bet kuriuo atveju šalies vadovas turi spręsti neatidėliotinai pačias svarbiausias šalies problemas, kad ir nuo teismų sistemą supurčiusio skandalo, tai yra tiesioginė atsakomybė. Ir manau, kad nėra viskas gerai, ir manau, kad žmonės ir visuomenė to laukia, nes nepasitikėjimas teismais kerta per pasitikėjimą teisingumu, ir čia, matyt, laukia vienas iš didžiausių iššūkių. Aišku, kitas iššūkis - po rinkimų nedelsiant reikės suformuoti veiksmingą, darnią Vyriausybę, kuri galės, bent jau aš noriu tikėti, tęsti tuos darbus, kurie numatyti Vyriausybės programoje.
– Tai yra privalumas ar problema, kaip dabar jau matot, kad esate Ministras Pirmininkas?
– Aš manau – privalumas, kadangi tikrai matydamas ir 2,5 metų patirtį turėdamas mačiau ir matau, kad buvo galima gerokai daugiau ir rezultatyviau nuveikti, jei būtų galima užtikrinti dalykišką, konstruktyvų bendradarbiavimą dėl bendrų tikslų visų trijų valdžios institucijų. Tai mano buvimas šalies vadovu tikrai leistų užtikrinti sklandų darbą tarp Prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo.
Taip pat, net neabejoju, kad tikrai galėčiau palaikyti ir diskutuoti, vertinti konstruktyvius pasiūlymus ir opozicijos, nes tokios patirties turiu. Tikrai buvo keletas, gal per mažai tų klausimų, kur reikėjo labai stiprios politinės valios priimti sprendimus dirbti bendrai, tai tą savybę turiu, tikrai girdžiu, kalbuosi, ir esu gebantis daryti kompromisus kada reikia dėl bendrų tikslų, bet ne kompromisus su sąžine.
– Pone Skverneli, ar jūs dar pats skiriat, kada jūs premjeras, kada – kandidatas?
– Tiesiog gyvenimas verčia tai daryti, nes Vyriausybei reikia vadovauti. Ir aš tikrai stengiuosi, tikrai nesulauksiu priekaištų, kad aš Vyriausybės posėdžio metu ar po jo išėjęs pas jūsų kolegas pradedu kalbėti kaip kandidatas – griežtai to laikausi. Šiandien aš esu paėmęs laisvadienį.
– Bet tuo pat metu turėjote susitikimų kaip Ministras Pirmininkas.
– Na, aš turėjau tokį nestandartinį susitikimą, nes situacija buvo nestandartinė, kada komiteto pirmininkas kartu su Seimo pirmininku organizuoja spaudos konferenciją, ir pasakyti „žinai, gal tu palauk, rytoj, man čia šiandien svarbesnių reikalų yra“ – negalėjau to leisti. Ir tiesiog, kadangi formaliai mūsų darbo apskaita ir laikas nėra fiksuojamas, susitikau, ir tikrai džiaugiuosi, kad susitikau, nes manau, kad tą informaciją, kuri pristatyta, turi žinoti visas ministrų kabinetas, rytoj Vyriausybės pasitarime tai bus padaryta.
– Prakalbote apie galimybę kreiptis į prokuratūrą dėl Lietuvos banko nebendradarbiavimo su biudžeto ir finansų komitetu, jo vykdomu tyrimu dėl viešojo intereso. Kaip manote, ar Stasio Jakeliūno komisija sugebės sudoroti du pagrindinius jūsų konkurentus iki prezidento rinkimų?
– Tikrai norėčiau kategoriškai atmesti, tai nieko bendro su rinkimais neturi. Jeigu mes pradėsime tokį argumentą naudoti...
– Na, bet komisija išeina į finišo tiesiąją tada, kai rinkimai...
– Aš galiu pasakyti, matyt, rytoj komiteto posėdyje bus priimti sprendimai, kad komisija netvirtins išvadų šitam politiniam sezone, kad nebūtų spekuliuojama. Tik noriu paminėti tuos argumentus, sulaukdavo kai kurios tarnybos priekaištų: kaip tik rinkimai – jūs kažką dirbate. Na, nėra situacijos, jeigu ji yra subrendus, ir reikia priimti sprendimus, negali žiūrėti: dabar – rinkimai, paskui bus dar vieni rinkimai, po to – Seimo rinkimai. Dėl to manau, kad jei yra galimai padaryta žala mūsų šalies gyventojams, kurie tuo metu dėl galimos, pabrėžiu, bankų manipuliacijos, kalbant apie taip vadinamą VILIBOR`ą patyrė nuostolių, turėtų būti atsakyta. Ir čia – viešojo intereso ginimas.
Niekas nieko nekaltina, juo labiau aš negaliu to daryti, kadangi nežinau pilno tyrimo, pilnos medžiagos. Man šiandien buvo pateikta informacija, kad nebuvo bendradarbiavimo, kad buvo pateikta galimai melaginga ar nepilna informacija, ir kad ji jau buvo žinoma 2012 m., ir jeigu būtų priimti sprendimai, mūsų šalies gyventojai tikrai būtų patyrę gerokai mažesnius nuostolius. Šiandien skaičiuojama, kad tai gali būti iki pusės milijardo eurų, bet tą turėtų atsakyti komitetas, kuris tyrimą galutinai pabaigs, ir viešą interesą atstovaudama galbūt generalinė prokuratūra.
– Bet kuriuo atveju, tai būtų neįtikėtinai didelės apimties tyrimas. Jūs žinote, kad dalis tik paskolų, turbūt mažoji dalis susieta su VILIBOR`u, didžioji dalis – su EURIBOR`u, kur Centrinio banko galimybės yra žymiai...
– Tai irgi yra atsakymai, dėl ko didžioji dalis mūsų kreditų buvo imta litais, kodėl buvo skatinama būtent taip elgtis, kodėl, nepaisant tų visų rizikų...
– Didžioji dalis kreditų buvo imta litais, jūs sakot? Būsto?
– Aš kalbu apie būsto pirmiausiai kreditavimą.
– Taip, bet buvo susieta tam momentui... Jūs pats skolinotės litais?
– Aš skolinausi eurais. Toliau, labai svarbu, kada atsirado pirmi krizės signalai, pirmi simptomai, matyt, priežiūros institucija turėjo reaguoti ir nepalikti žmonių vienų, kada VILIBOR`o palūkanos didėjo ženkliai, beveik 10 proc. siekė – na, nėra visai tikslu, nesiekė, kada buvo perrašinėjamos sutartys – irgi papildoma našta. Ir kada buvo keičiama banko marža, priežiūros institucija, man atrodo, turėjo veikti gerokai aktyviau, juo labiau, jei ta informacija disponavo. Ar taip buvo 2012 m., matyt, atsakys ir pats Lietuvos bankas.
– Kol kas iš to, ką jūs kalbat, suprantu, kad manote ar sakote, kad Vitas Vasiliauskas dirba netinkamai centriniam bankui.
– Aš negaliu to tvirtinti, nes išklausiau tik vieną pusę, mačiau tik vienus argumentus.
– O kada susitiksite su centriniu banku?
– Manau, rytoj Vyriausybės posėdyje, jeigu šitą klausimą svarstysim – posėdyje dalyvauja ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas, ir net neabejoju, kad jis taip pat galės pasisakyti, sureaguoti. Noriu, kad ministrai girdėtų tą informaciją, girdėtų paaiškinimus, o po to jau bus, matyt, tam tikras protokolinis sprendimas, jeigu bus.
– Protokolinis sprendimas kreiptis į teisėsaugos instituciją.
– Tikrai nenoriu pasakyti, koks jis bus, mes turime apsvarstyti kabinete, kokie bus ministrų siūlymai, priimti sprendimai. Galiausiai bus išklausytas ne tik komiteto pirmininkas, kurį mes kviečiame, jeigu sutiks – panašu, kad taip – ateiti į posėdį, bet, kaip ir minėjau, Lietuvos banko valdybos pirmininkas galės išdėstyti savo argumentus ir atsakyti į klausimus.
– Tiek daug veiklos būnant Ministru Pirmininku, tai kam eiti į prezidentus? Ir dar kai liko pusantrų metų?
– Kaip ir minėjau, labai svarbu tuos pokyčius, kuriuos pradėjo Vyriausybė, kad jie galėtų būti sėkmingai įgyvendinti. Beprecedentiniai sprendimai, kurie buvo susiję su socialinės atskirties ir skurdo mažinimu, matau grėsmę vien tame pasakyme, kad mūsų sprendimai įvardijami įvairiais epitetais: ir „katastrofa“, ir bus atšaukti atgal, pakeisti. Ir šiandien debatuose mes girdėjome tam tikrų pasakymų, skepticizmo kalbant apie tuos pačius vaiko pinigus, arba pasisakymų, kad reikėtų Vyriausybei daryti tai, kas jau yra padaryta. Matyt, trūksta pilnos informacijos turėjimo.
Tikrai noriu užtikrinti tų pokyčių įgyvendinimą, ir galiausiai padaryti tai, kad esminis dalykas, ką parodė ir parlamentiniai tyrimai – šalį turi valdyti konstituciškai išrinkta valdžia, o ne kažkas kitas.
– Ką turite omeny?
– Pirmiausiai turiu omeny Vytauto Bako komisijos išvadas, kur buvo labai aiškiai identifikuota, kad sprendimus priiminėjo, susijusius su politika, valstybės valdymu, atskirų asmenų, pareigūnų skyrimu, grupės, kurios nebuvo rinktos, ir asmeniškai nebuvo rinkti.
– Tai jūs matote tokią riziką, kad jei prezidentu būtų išrinktas Gitanas Nausėda, ar Ingrida Šimonytė, ar Vytenis Andriukaitis, ar Arvydas Juozaitis...
– Nenoriu minėti konkrečių pavyzdžių, bet tokia galimybė yra, ir matant, koks yra...
– Kad grupuotės užimtų valstybę?
– Jūs neinterpretuokite ir man neįdėkite tų žodžių, kurių nesakau. Bet yra tikrai noras ir bandymas išsaugoti ir interesus, ir kad nebūtų atskleisti tam tikri sprendimai, kurie buvo padaryti ir sukėlė nemažą žalą mūsų šalies gyventojams ir valstybei, tai natūralu, taip ir turėtų, matyt, elgtis.
– Praplėskite šią mintį, premjere. Nes jūs leidžiate suprasti, kad kitiems kandidatams laimėjus prezidento rinkimus, tos grupės, kurios minimos Bako komisijos išvadose...
– Aš taip neminiu, nekalbu apie visus kandidatus, bet tokia tikimybė yra.
– Apie kurį kandidatą ar kandidatę jūs kalbate?
– Nenorėčiau kalbėti pavardėmis, aš kalbu apskritai apie tą sistemą, kuri ne vieną dešimtmetį mūsų šalyje funkcionavo, buvo įvairiausių epizodų ir etapų. Aš manau, kad šiandien mes turime kalbėti apie tai, kad užtikrintume žmonių rinktų politikų realų dalyvavimą politinėje valdžioje, ir nebūtų daroma jiems kažkas už nugaros.
– Bet jokie papildomi ikiteisminiai tyrimai, panašu, nevyksta po tų išvadų, ponas Bakas pralaimi teismus koncernui dėl garbės ir orumo...
– Mes galime kalbėti gerokai plačiau. Tai yra politiniai sprendimai. Mes nekalbame apie ikiteisminius tyrimus, kurie dabar turėtų būti kažkokie lygiagretūs negu tie, kurie yra dėl politinės korupcijos bylose. Mes kalbame apie išvadas ir išvadų padarymą, kalbant apie mūsų politinės sistemos atsparumą, skaidrumą, apie tuos pačius teismus, kuriuos jūs paminėjote. Irgi matome, kad tai yra iššūkis ir problema, kada buvo nevisiškai pagrįsti sprendimai ir teismuose priiminėjami.
– Jūs minėjote, kad vienas iš pirmųjų darbų, be teismų, aišku, Vyriausybės – kaip tą pavadinti, turbūt reorganizavimas. Nes jūs puikiausiai žinote, kad yra Konstitucinio teismo nutarimas, dar po Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės kreipimosi 1998 m., ir kad daugumos teikiamas Ministras Pirmininkas iš esmės automatu turėtų būti prezidento teikiamas Seimui. Bet dėl ministrų kandidatūrų, pvz., Gitanas Nausėda sako, kad neabejotinai jus skirtų Ministru Pirmininku, jei valdančioji dauguma jus teiktų. Bet reikalautų, kad Vyriausybėje būtų mažiausiai trečdalis moterų, vadinasi, trečdalis ministrų pasikeistų vien dėl to, kad jie – ne moterys. Jūs tokio reikalavimo būsimam premjerui turbūt nekeltumėte, jei būtumėte išrinktas prezidentu?
– Tokio reikalavimo nė vienas prezidentas negali kelti. Ir jei galvoja kažkas, kandidatuodamas į prezidentus, kad gali primesti personalijas, į ministrų kabinetą paskirti sau tinkančius žmones, tikrai taip nėra, ir konstituciškai būti negali.
Tai Ministras Pirmininkas teikia sąrašo viso kabineto ministrų, o tada yra aiškios procedūros, pagal kokius kriterijus turi būti vertinama. Pirmiausia – antikorupcinis vertinimas. Po to – natūralu, susiję klausimai, turi būti ir gali būti užduodami apie kompetenciją.
Bet kalbėti apie pavardžių pasirinkimą, kad čia bus mano ministrai – nes ir kiti kandidatai sako: norėčiau, kad švietimo ministras būtų mano, kiti nori, kad užsienio reikalų ministras būtų mano. Reikėtų laikytis Konstitucijos griežtai. O kalbant apie Vyriausybę, gali būti ir toks atvejis, kad Vyriausybė negrąžins įgaliojimų, o turės atsistatydinti, ir taip gali būti. Išrinkus, pvz., mane prezidentu.
– Išrinkus jus prezidentu Vyriausybė tikrai turės atsistatydinti, nes Ministras Pirmininkas pervažiuos pusę kilometro į kitus rūmus. Vienas iš grasinimų, ką kalba jūsų kolega Ramūnas Karbauskis, kad, pvz., Ingridai Šimonytei laimėjus prezidento rinkimus, bus pirmalaikiai rinkimai, nes bus didelė krizė ir t.t. Jūs pats esat iš palaikytojų šios teorijos?
– Aš manau ir tikiuosi, kad žmonės bet kuriuo atveju pasirinks tą, kuris besąlygiškai laikysis Konstitucijos. Pati doktrina yra išaiškinta Konstitucinio teismo. Tad jei Seime yra dauguma, ji turi teisę teikti Ministrą Pirmininką.
– Tą patį sakė ir ponia Šimonytė, sėdėdama jūsų vietoje: jeigu dauguma pateiks, jūs būsit Ministras Pirmininkas.
– Be abejo, tačiau yra ir kiti niuansai, kad gali būti ir kita dauguma. Gali aktyviai ir prezidentas dalyvauti daugumos formavime, mes turėjome tokių pavyzdžių. Ir nežinia, kaip būtų po tų rinkimų, ir kokie vidiniai persistumdymai Seime, tai kiekvienas politikas išreiškė savo nuogąstavimus, tikrai nenoriu minėti gerbiamo Ramūno Karbauskio, ką jis įžvelgė.
Konstituciškai – taip, bet tai tikrai priklausys nuo prezidento pozicijos, kokią jis norės matyti daugumą, nes matėme, kad būna visko, bet tiesiog reikia gerbti žmonių sprendimą ir palaukti. Jei po prezidento rinkimų bus maždaug pusantrų metų iki Seimo rinkimų, tai labai yra gera galimybė tiek valdančiai daugumai dar pademonstruoti savo darbingus ir sprendimus, tiek opozicijai konstruktyviai oponuoti ir stengtis įrodyti, kad ji yra verta žmonių pasitikėjimo.
– Premjere, jūs esate kalbėjęs, ir šioje studijoje esate tai sakęs, dėl dabartinės Vyriausybės veiklos, kad bus balsavimas prezidento rinkimuose dėl jūsų kandidatūros. Na, įsivaizduokim situaciją, kuri bent kol kas, žvelgiant į sociologinius tyrimus, yra reali: liekate trečias. Ir liksite Ministru Pirmininku?
– Be abejo, esu uždavęs įvairių klausimų, kas būtų, jeigu būtų. Bet šiandien turime trumpą laikotarpį iki prezidento rinkimų, ir mano tikslas įgyti kuo daugiau žmonių pasitikėjimą. Kada bus jų verdiktas, šioje studijoje, matyt, kitą rytą būsiu pas jus ir tada kalbėsime, kas toliau. Sprendimai yra įvairūs. Jei dabar susitaikyčiau, kad lieku trečias, ir ką man reikės daryti, tai aš tikrai nedalyvaučiau rinkimuose, ar tai nerimtai atrodytų.
– Koks yra jūsų politiko idealas Europoje, pasaulyje?
– Norėčiau kalbėti apie Lietuvos politiką. Kas daro didžiausią įspūdį. Bent aš pats pagalvojau, ir pasvarsčiau, ir paskaičiau, ką tie žmonės atsiminimuose rašo, arba kaip jie elgėsi vienoj ar kitoj kritinėj situacijoj, manau, kad tai būtų Algirdas Mykolas Brazauskas, ir tas pats Valdas Adamkus, kurie skirtingais etapais turėjo labai sudėtingą situaciją, bet bent jau man imponavo...
Aišku, yra ir skirtingi. Bet kalbant apie toleranciją, kompromiso paiešką, ypač kalbant apie pirmąją Valdo Adamkaus kadenciją, ir apskritai Brazausko kadenciją, kur jis buvo pirmas prezidentas atkurtos valstybės su visais šitais iššūkiais, tikrai rasčiau daug teigiamų savybių, bruožų, sprendimų. Jie nebuvo lengvi, bet būtini. Išvairuoti ir krizes tam tikras. Prisiminkime krizę šalyje, kada buvo taip vadinamas savanorių maištas, reikėjo labai atsargių išmintingų sprendimų. Prisiminkime karą Kaukaze, Rusijos prieš Gruzijos, mūsų tuometinio prezidento Valdo Adamkaus laikyseną, telkimą tarptautinių partnerių.
Tikrai įvardinčiau ir daugiau žmonių, net ir šiandien veikiančių, iš kurių galiu daug ko pasimokyti. Tikrai esu jaunas politikas, politikoje nesu taip ilgai, kaip kiti, bet tikrai yra žmonių, iš kurių galima imti pavyzdį. Yra lyderystės klausimai, gebėjimas ilgai vadovauti savo valstybei ar Vyriausybei – ta pati kanclerė Angela Merkel. Tai irgi nebuvo labai lengvas laikotarpis Vokietijai, patiriant pirmiausiai įvairiausių vidaus problemų, išorės krizių. Yra pavyzdžiai, kuriuos galima analizuoti, kas lėmė, kad tai yra sėkmės istorijos.
– Visuomenė negalėjo nepastebėti jūsų vis kylančio konflikto su prezidente Dalia Grybauskaite. Kada jis prasidėjo?
– Na, matyt, visuomenė išties labai jautriai reaguoja, tai – natūralu.
– Na, ir jūs jautriai reaguojat.
– Visi mes jautriai reaguojam, ir prezidentė, ir aš jautriai sureaguoju. Tikrai stengiuosi kiek įmanoma maksimaliai išlaikyti konstruktyvumą, ir galiu tik pakartoti, kad, mano nuomone, prezidentė aktyviai įsijungė pasisakydama į rinkiminę kampaniją, tačiau nepaisant to, liko dar keletas mėnesių. Aš – Ministras Pirmininkas esu, Respublikos Prezidentė yra Respublikos Prezidentė, ir bus iki paskutinės dienos. Mes tikrai turime ieškoti galimybių bendradarbiauti gerbiant vienas kitą, tokios pozicijos reikia laikytis. O aš manau, kad problemos visos, kurios ir matomos, ir suaštrėja, prasidėjo net ne tada, kai aš tapau Ministru Pirmininku, bet gerokai anksčiau, būnant vidaus reikalų ministru.
– Pone Skverneli, nemanot, kad būdamas Ministru Pirmininku galbūt net negalėtumėte sau leisti taip aštriai pasisakyti apie prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri yra teikusi jus į Ministro Pirmininko pareigas, ir, skirtingai, nei Ministras Pirmininkas, kurio figūra vis dėl to yra politinių kompromisų rezultatas, prezidentas yra tautos išrinktas vienintelis Lietuvoje pareigūnas?
– Nemanau, kad buvo kažkokios retorikos...
– Na, kad su prezidente bendrausime tik taip, kaip su rinkimų kampanijos dalyve.
– Matot, jei pasirenka kažkas iš vienos ar kitos pusės dalyvauti politiniam procese rinkimuose, nors manau, kad tikrai statusas pats įpareigoja, kaip jūs pasakėte, tiesiogiai išrinkto aukščiausio šalies pareigūno, kuris prisiekęs būti visiems vienodai teisingas, galbūt nuo tokių politinių rinkiminių susilaikyt reikėtų. Jei tai būtų kritikuojamas kaip Ministras Pirmininkas, Vyriausybės vadovas, tai natūralu, kad tą gali daryt, ir darė.
Bet kokiu atveju, bet koks pareigūnas turi teisę atsakyti į kritiką, jei jis mano, kad ji yra nepagrįsta, ar kitą nuomonę išsakyti. Manau, kad tai labai svarbu, ir tie laikai, kada yra viena teisinga nuomonė šalyje, vienas neklystantis žmogus, ir kiti negali turėti kitokios nuomonės, manau, turėtų būti praeityje. Reikia telkti, jungti, vienyti tuos žmones, kada galima tą padaryti. Ir išlaikyti tą aukštą prezidento statusą ir visiems būti vienodai teisingu.
– Jūs sakot, prezidentė dalyvauja rinkimų kampanijoje. Už ką ji agituoja?
– Galbūt reikėtų sakyti ne vien tik už ką, bet prieš ką.
– Prieš jus, tai jūs sakot.
– Aš nesakau, bet jūs paklausėt, aš pasakiau savo pamąstymą. Galbūt aš nesu teisus, bet toks įspūdis man, ir ne tik man susidaro.
– Pone premjere, keletas dalykų. Jūs pritartumėt privalomiems skiepams, atsižvelgiant į dabarties aktualijas?
– Aš tikrai nepritarčiau privalomiems skiepams, manau, kad turime kalbėti apie žmonių švietimą ir sąmoningumą, ir užtikrinti, kad mokslo įrodymais, mokslo tiesa pagrįsti sprendimai būtų priimtini visuomenei. Kada mes sugebėsime tą padaryti, bus didžiausias efektas. Kiekviena prievarta sukelia atmetimo reakciją.
– Net frakcijoje savo negalima to pasiekti...
– Absoliuti dauguma frakcijos narių laikosi tos pozicijos, ir taip elgiasi gyvenime: skiepijamės patys. O kad frakcijoje yra kitokių nuomonių – esame demokratinė frakcija.
– Ar sutiktumėte, kad dabartinis tymų proveržis Lietuvoje, yra dabartinio ministro darbo brokas?
– Tikrai nemanau. Manau, kad tai rezultatas to, kad mes pakankamai didelei daliai žmonių sukėlėme abejonių. Anksčiau tai buvo ne vienerių ir net ne trijų metų laikotarpis, kad apskritai skiepai yra blogis, kad be jų galima gyventi. Galbūt individualiai taip ir galima spręsti, jei gyvenčiau izoliuotai. Tačiau esame visuomenės nariai, mes bendraujame visur, ir mano individualus noras, jeigu nėra medicininių priežasčių neskiepyti, tikrai negali nustelbti ir mūsų kitų visuomenės narių interesų.
Aš noriu leisdamas savo vaiką, ar pats eidamas į viešą vietą neparsinešti tokio užkrato, kuris jau turėjo būti išnykęs. Kaltinti dabartinį ministrą nematau jokio pagrindo.
– Premjere, kaip manot, ar jūsų šansai tapti prezidentu su kiekviena diena auga, ar mažėja?
– Pasižiūrėsime į reitingus, kada bus skelbiami. Manau, kad didėja.