Trečdalį gyvenimo Londone praleidęs 46 metų Edmundas Mažeika dar visai neseniai suko galvą dėl tų pačių klausimų – Jungtinės Karalystės sostinėje savo verslą sukūręs ir puikiai įsitvirtinęs lietuvis aktyviai domėjosi galimybėmis gimtinėje.
Mažiau kalbų – daugiau darbų: galiausiai vyras nutarė pats rasti atsakymus į šiuos klausimus, susikrovė mantą ir grįžo į nedidelį Lietuvos miestą, iš kurio išvyko prieš daugel metų. Tiesa, durų į Jungtinę Karalystę galutinai neužtrenkdamas.
Tačiau praėjus keliems mėnesiams po sugrįžimo Edmundas Mažeika atgal jau nesižvalgo ir tikina, kad gimtajame mieste jam sekasi ne ką blogiau nei Londone.
Interviu naujienų portalui anglija.today jis atskleidė, kokius panašumus ir skirtumus tarp abiejų šalių jis regi savo akimis šiandien.
– Ponas Edmundai, kada ir dėl kokių priežasčių išvykote iš Lietuvos?
– Išvažiavau tuoj po šalies įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais. Nutariau tiesiog pasinaudoti tokia proga, pakeisti aplinką. Tik dėl to, nes ir tuo metu man nebuvo bėdų su darbais, gyvenau Telšiuose rajone turėjau užtektinai veiklos.
– O kodėl pasirinkote Angliją?
– Viskas labai paprasta: ten jau gyveno pažįstamas žmogus, su juo kartu ir važiavome, vistiek – taip lengviau. Įsikūriau rytiniame Londone, visus tuos 14 metų ten ir praleidau.
– Koks buvo pirmasis įspūdis persikėlus iš nedidelio miesto į tokį megapolį?
– Atvirai kalbant, Londonas pirmosiomis dienomis pasirodė kaip visai kita planeta (juokiasi).
– Kaip pavyko įsitvirtinti toje planetoje?
– Labai paprastai, su draugu pradėjome teikti automobilių remonto paslaugas. Iš pradžių sekėsi nelabai gerai – tik po pusmečio mūsų įmonė atsistojo ant kojų.
Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, o aš įkūriau savo ribotos atsakomybės įmonę „Valdonex“ ir visą laiką nepertraukiamai verčiausi ta veikla. Iki praėjusių metų vasaros pabaigos – tuomet nusprendžiau grįžti į Lietuvą.
Tiesa, savo įmonės dar neuždariau – nežinojau, kaip seksis Lietuvoje ir, esant reikalui būčiau grįžęs atgal.
Čia jau stovi mano pastatytos ir įrengtos automobilių remonto dirbtuvės, todėl artimiausiu metu sugrįšiu į Londoną, bet tik tam, kad sutvarkyčiau įmonės uždarymo reikalus ir galėčiau visam laikui grįžti į Lietuvą.
– Tai išvažiuodamas 2004 metais Jūs galvojote apie sugrįžimą ir tam nuosekliai ruošėtės?
– Tąkart išvažiuodamas maniau, kad išvykstu metams, galbūt – pusmečiui.
Ką gi, pusmetis užsitęsė 14 metų.
Tačiau mintis apie sugrįžimą buvo visada.
– Kokias būdais Jūs domėjotės apie padėtį Lietuvoje? Ar ten bus blogiau, ar geriau? Juk apsidraudėte – palikote Londone veikiančią įmonę – ar manėte, kad Lietuvoje nepavyks įsitvirtinti?
– Aš daug bendravau su draugais, giminaičiais, žmonėmis, kurie Lietuvoje užsiima tokiu pačiu verslu, sekiau kainas.
Galų gale atėjo laikas pačiam pabandyti.
Tiesą sakant, iki grįžimo maniau kad bus daug blogiau, nes Lietuvoje automobilių remonto paslaugų kainos nedaug skiriasi nuo tų, kurios yra Londone. Mano darbui reikalingos medžiagos taip pat kainuoja ne ką pigiau.
Taigi, piršosi įvairios blogos mintys.
Tačiau greitai supratau, kad ir uždirbti čia galima kone lygiai tiek pat, kiek ir Londone.
– Dabar jau galite apibendrinti tuos 14 metų emigracijoje: koks, Jūsų nuomone, skirtumas tarp dabartinės ir anuometinės Lietuvos?
– Pamenu, tuomet, kai išvažiavome, tarp Lietuvos ir Anglijos buvo milžiniškas skirtumas, pirmiausia – kainų ir atlyginimų. Dabar, atrodo, supanašėjo viskas, tokio didelio atotrūkio nėra.
Žinoma, aš nekalbu apie atlyginimus žemos kvalifikacijos darbuotojams, tokiems kaip, pavyzdžiui, parduotuvių kasininkai ar krovėjai. Iš to, ką žinau aš, jiems ir dabar sunku uždirbti padorų atlyginimą. Bent jau tokį, dėl kurio grįžčiau aš.
– O žmonės Lietuvoje – ar pasikeitė jie?
– Sunku lyginti, tačiau kartais atrodo, kad kai kurie žmonės – labiau savanaudiški: mielai priims tavo pagalbą, bet kai jos reikės tau – neatsilieps, apsimes, kad negirdi.
– Londone praleidote trečdalį gyvenimo, tačiau Jūsų kalboje nesijaučia jokio akcento, nors kai kurie tautiečiai po 2–3 metų Londone sunkiai renka lietuviškus žodžius. Kaip čia taip?
– Lietuvių kalbą galima užmiršti ir po savaitės jeigu norima tokiu būdu pasipuikuoti. Kai žmonės kalba su akcentu po 2–3 metų, man tai neatrodo natūralu.
– Tai dabar Lietuvoje galite džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu?
– Gyvenimas pernelyg nepasikeitė, gyvendamas Telšių rajone galiu leisti sau tą patį, ką ir būdamas Londone: ne tik apsirūpinu būtinaisiais dalykais, bet išvažiuoti atostogauti į užsienio kurortus.
Normalus gyvenimas, ir tiek.
Lietuvoje netgi lengviau, net Londone teko nemažai mokėti už dirbtuvių nuomą, o čia jie priklauso man. Ir būstas Telšių rajone nekainuoja tiek, kiek Londone. Manau, kad sutaupydamas anksčiau nuomai išleistus pinigus kompensuoju pajamų skirtumą.
– „Brexit“ nepadarė įtakos Jūsų apsisprendimui grįžti?
– Tikrai ne – sprendimas jau buvo padarytas kartu su šeima, tiesiog laukėme tinkamo laiko. Kai Londone savininkai pakėlė dirbtuvių nuomos įkainį, teko rinktis – mokėti daugiau, ieškoti kitų dirbtuvių arba grįžti į Lietuvą. Tada ir nusprendėme galutinai.
Jei ne tos dirbtuvių nuomos kainos, gal dar būčiau likęs kuriam laikui. O „Brexit“ aktualijos mano gyvenimo niekaip nepaveikė.
– Tai ką Londone likusiems draugams galite pasakyti po pusmečio, praleisto Lietuvoje?
– Galiu pasakyti taip, kaip yra iš tikrųjų.
Kas juda, kruta – tam niekur pasaulyje blogai nebus.
O tiems, kurie ieško ant medžių augančių pinigų – tokiems gerą vietą pasaulyje rasti bus sunku.