Nors R. Šimašius dar neįvardija, su kuria politine jėga derėsis dėl koalicijos, po pergalės rinkimų štabe žurnalistams teigė, kad su Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais apie tai jau yra kalbėjęs, o sekmadienio naktį apsikeitė žinutėmis su partijos vadovu Gabrieliumi Landsbergiu. Koalicijos partneriams R. Šimašius sako kelsiantis aiškius tikslus ir nepriimsiantis „nepagrįstų, nepamatuotų ir neįgyvendinamų reikalavimų dėl pozicijų“.

Iš karto po pergalės paskelbimo antrajai kadencijai perrinktas miesto meras DELFI sutiko duoti išskirtinį interviu apie planuojamus darbus ir miestą vis dar kankinančias rimtas problemas.

Su R. Šimašiumi kalbėjome apie tai, kada Vilniuje atsiras ir ar atsiras nacionalinis stadionas, ar nenutiks taip, kad vilniečiams vaikus teks vesti į privačias mokyklas, ar sostinė kada nors išsivaduos iš nuolatinių spūsčių ir ar meras dar sugebės su A. Zuoku rasti bendrą kalbą miesto taryboje.

– Remigijau, jūs esate sakęs, kad jūsų antroji kadencija bus kitokia negu buvo pirmoji. Ką darysite kitaip?

– Visų pirma, pirmoji kadencija man pačiam kaip merui buvo nauja, aš labai ruošiausi tam darbui, bet ir vilniečiai manęs nežinojo kaip mero, ir aš pats savęs nežinojau kaip mero. Šiandien aš žinau, kaip funkcionuoja savivaldybė, žinau dar daugybę kitų dalykų, ką reikia naujai, kitaip, geriau daryta. Ir, antras dalykas, tai tuo metu pirmoji mano pirmos kadencijos dalis buvo grynai susijusi su finansinių problemų sprendimu. Tai, sakyčiau, buvo toks labai didelis iššūkis, bet jis gali skambėti kaip toks nuobodokas ir toks vargo darbas. Nebuvo daug kuo pasidžiaugti, nes, kad žmonės laiku gauna atlyginimus, tie žmonės džiaugdavosi, bet visi kiti to nematydavo.

Tik antroje kadencijos dalyje rimtai pavyko atsigręžti į tokius, kai kas vadina, higieninius dalykus, bet, iš tikrųjų, tai patys svarbiausi dalykai mieste – kad būtų viskas tvarkinga, viskas veiktų, viskas funkcionuotų.

Tik antroje kadencijos dalyje rimtai pavyko atsigręžti į tokius, kai kas vadina, higieninius dalykus, bet, iš tikrųjų, tai patys svarbiausi dalykai mieste – kad būtų viskas tvarkinga, viskas veiktų, viskas funkcionuotų.

Dabar, be abejo, yra daugybė didesnių projektų, kurie yra ant starto pozicijos – ir daugiafunkcinis kompleksas, ir koncertų salė, ir infrastruktūrinių projektų, ir švietimo projektų. Yra daugybė projektų labiau keičiančių miesto veidą. Dalis jų yra vizualūs, su statybomis susiję, dalis yra tokie, sakykime, visiškai minkštieji, bet svarbesni, tarkim, švietimo pokyčiai. Aš turiu labai ambicingų planų švietime ir, tikiuosi, kad pavyks suburti koaliciją, kuri irgi tokiais pokyčiais patikės.

– Pakalbėkime apie nacionalinį stadioną. Visai neseniai premjeras Saulius Skvernelis bendraudamas su rinkėjais sakė, kad jis mano, jog Kaunas stadioną turės greičiau, o Vilniuje jis gali ir neiškilti.

– Aš, tiesą sakant, nesilyginu su Kaunu šiuo atveju. Gal ir greičiau turės, gal ir negreičiau. Tai man nėra joks rodiklis. Vilnius konkuruoja su kitais miestais. Bet, kalbant apie nacionalinį stadioną, mes su vyriausybe esame viską sutarę ir visi procesai vyksta. Žinia, nevyksta lengvai, nes nuo pat pradžių buvo ant tam tikrų tokių keistų pamatų pastatyta, bet, aš manau, kad viskas vyks sklandžiai, ir tai yra vienas iš mano uždavinių. Vis dėlto, kad atsirastų deramas sostinei stadionas ir, aš manau, kad geriausias variantas turėti deramą stadioną yra būtent toks, koks dabar suderėtas.

– Kada jūs manote, kad realu turėti nacionalinį stadioną Vilniuje?

– Tai iš esmės yra trejų metų projektas nuo sutarties pasirašymo.

Tai iš esmės yra trejų metų projektas nuo sutarties pasirašymo.

– Daug kalbama apie tai, kad ES paramos tam projektui gali ir nepavykti gauti. Koks tuomet būtų scenarijus?

– Žinot, visų pirma, norėčiau pradėti nuo šito scenarijaus pakomentavimo. Man atrodo, kad tai yra spekuliacijomis apipinta tema, nes kai kažkas susėdo ir nusprendė, kad čia yra rizikinga ir nepavyks, tai nuo to momento ir tapo rizikinga. Iki tol viskas vyko sklandžiai ir pagal grafikus, ir kaip viskas buvo sudėliota.

Man, tiesą sakant, iki šiol yra truputėlį mįslė ir nenoriu labai daug spekuliuoti apie tai, kodėl Vyriausybė būtent taip nusprendė. Arba Vyriausybės tam tikros struktūros, bet paskui ir Vyriausybės vadovas tai patvirtino. Po to, be abejo, mano politiniai oponentai tai pasigavo ir labai daug eskalavo, tai, manau, irgi buvo politinės kovos dalis. Aš manau, kad iš principo, ES pinigų prasme tai nėra rizikingas projektas. Tiesiog problema yra, kad Vyriausybė, kuri tame turi tarti žodį, jie taip mano. Tai čia yra problema.

Net jeigu ir perskirsčius lėšas – ką dabar esame apsitarę su Vyriausybe, kad intensyvumą europinių lėšų padidintų kituose projektuose, o šitą finansuotume iš savivaldybės lėšų – tai visiškai galimas variantas.

– Dar viena miestiečiams itin aktuali sritis – švietimas. Sostinėje iki šiol stinga darželių. Ką žadate daryti šioje srityje ir ar atsiras tų naujų valstybinių darželių?

– Pirmiausiai, noriu labai pasidžiaugti, kad tie iššūkiai, kuriuos turėjome prieš ketverius metus, dabar yra visiškai kitokie. Jeigu prieš ketverius metus buvo, kad – netelpam į darželį, duokit mums bet kokį, tai dabar yra – mes norime geresnio darželio. Tai yra labai geras rezultatas.

Tiesą sakant, aš prieš ketverius metus sau tokį tikslą ir kėliau, kad mes kiekybės problemą iš principo būtume išsprendę, tikrai dar ne pilnai, ir dabar kalba eitų apie darželius arčiau namų, apie darželius, kurie yra erdvesni, apie darželius, kuriuose ugdymo procesas vyksta toks, kad mes galėtume pasakyti, kad, kai nuo trijų metų vaikas ateina į lopšelį-darželį, ugdymo įstaiga prisideda prie laisvos, atsakingos ir kūrybingos asmenybės ugdymo.

Manau, kad galėčiau drąsiai taip pasakyti, dar reikia labai nemažai padirbėti. Ir tai yra ne tik apie naujų darželių statybą, čia yra lengvesnioji dalis. Didesnis iššūkis yra padaryti, kad iš tikrųjų mes tikrai ugdytume laisvas atsakingas asmenybes be jokių išlygų.

Manau, kad galėčiau drąsiai taip pasakyti, dar reikia labai nemažai padirbėti. Ir tai yra ne tik apie naujų darželių statybą, čia yra lengvesnioji dalis. Didesnis iššūkis yra padaryti, kad iš tikrųjų mes tikrai ugdytume laisvas atsakingas asmenybes be jokių išlygų.

– Tai vietų darželiuose nebetrūksta, problema išspręsta?

– Aš galiu pasakyti, kad trūksta vietų ir netrūksta vietų, ir būti vienodai teisus. Viena vertus, visi be išimties vilniečiai, kurie nori vaiką išleisti į darželį, turi vietą. Tačiau ne visi turi ten, kur labiausiai norėtų. Tam tikra prasme, tai visą laiką egzistuoja, nes visą laiką būna geresnių ir blogesnių, tai yra net daugiausiai laisvų vietų darželiuose turinčiuose miestuose.

Kai kuriuose rajonuose trūksta darželių, tai, be abejo, ten statysime ir statome, ir dar kartą grįžtu prie to, kad ne tik naujų darželių statyba yra aktualu, bet, iš tiesų, ir atmosfera viduje, aplinka, ugdymo kokybė. Būtent tam ir daugiausiai dėmesio.

– Kaip suprantu, darželių problema jau persikėlė į pirmas klases. Pirmokų sparčiai daugėja, klasės perpildytos.

– Šita problema į pirmas klases persikėlė jau 2016 m. Netgi 2015 m. jau buvo 500 daugiau pirmokų negu 2014 m., 2016 m. dar 600 daugiau. Ir mes turime tą visą bangą, kuri tęsiasi. Šiandien pirmokų mes turime apie 1200 daugiau, negu buvo prieš ketverius metus. Tą buvo galima prognozuoti, čia yra viskas aišku, nes nuo to laiko, kai vaikas gimsta, labai aišku, kada sueina darželinis amžius, mokyklinis amžius, gimnazijos amžius. Tai buvo galima prognozuoti. Man buvo labai didelis iššūkis prieš trejus, ketverius metus, kaip padaryti, kad visi vaikai tilptų į pradines mokyklas. Ir taip, šiandien mes turime mokyklų iššūkį dėl ko statome arba artimiausiu metu planuojame statyti iš viso penkias mokyklas.

– Kur tos mokyklos bus?

– Pirmiausiai, kur jau šiandien yra statoma, tai yra Gabijos gimnazijos priestatas, nors, iš tikrųjų, tai yra netgi atskiras korpusas, visiškai atskira mokykla šalia Perkūnkiemio, kur taip trūksta vietų, taip pat Balsiuose, kur irgi, žinome, kad trūksta vietų. Taip pat projektuojama Pilaitėje, Pavilnyje ir Bajoruose.

Gintarė Bakūnaitė, Remigijus Šimašius

– Jūs sakote, kad buvo galima nuspėti, jog šita problema iškils ir vienuose debatuose pripažinote, kad šią problemą reikėjo spręsti anksčiau. Kodėl tai nebuvo padaryta?

– Man tai yra labai aišku ir kai 2015 m. aš tapau meru, pradėjau tuos dalykus spręsti nuo pirmos dienos. Klausimą, kodėl anksčiau nebuvo spręsta, turbūt ne man reikėtų užduoti. 2015 m. pavyko padaryti labai daug ir turiu pasakyti, kad labiausiai man badė akis visiškas neūkiškumas ir neatsakingumas, kai buvo mokyklų, kurios užpildytos tik trečdaliu, o buvo mokyklų, kurios perpildytos.

Tai, be abejo, į ką nukreipėme viskas jėgas, tai tinkamai išnaudoti visas patalpas. Tarkim, Centro mokykla ar Lelevelio gimnazija buvo pertvarkytos, kad priimtų vaikus. Pavyzdžiui, Centro mokykla šiandien jau yra naujai perpildyta vaikais, o prieš tai buvo mažiau negu trečdaliu užkrauta dėl to, kad ne ta kalba, kuri buvo paklausi, buvo mokoma. Be abejo, tada prasidėjo naujų mokyklų planavimas, projektavimas ir darbai. Čia yra ilgalaikio planavimo priemonės.

Pirmiausiai, kur jau šiandien yra statoma, tai yra Gabijos gimnazijos priestatas, nors, iš tikrųjų, tai yra netgi atskiras korpusas, visiškai atskira mokykla šalia Perkūnkiemio, kur taip trūksta vietų, taip pat Balsiuose, kur irgi, žinome, kad trūksta vietų. Taip pat projektuojama Pilaitėje, Pavilnyje ir Bajoruose.

– Darželių trūkumo problema buvo sprendžiama 100 eurų kompensacijomis. Ar nebus taip, kad teks vesti ir į privačias mokyklas?

– Ne, tikrai nebus. Arba, kita vertus, galima pasakyti, kad iš dalies yra. Jau seniai. Aš dar net į politiką nebuvau nuėjęs ir labai advokatavau tą principą, ir, ačiū Dievui, kad visos ugdymo lėšos lygiai taip pat keliauja į privačias mokyklas, kaip ir į savivaldybės mokyklas. Tik aplinkai palaikyti skirtos lėšos yra atskirai tik savivaldybės mokykloms suteikiamos.

Mano bent jau dėl darželių principas buvo ne tai, kad užkišti skyles, čia, visų pirma, yra principas užtikrinti įvairovę, nes miestas tam ir yra miestas, kad žmonės rastų patenkinimą savo įvairių poreikių. Ir jeigu nori specifinio ugdymo, ne vienodo ugdymo, tam būtina turėti didelę įvairovę ir savivaldybinių, ir privačių įstaigų. Tai reikalinga ir darželiuose, ir mokyklose, ir gydymo įstaigose, ir teikiant socialines paslaugas, ir bet kur.

– Nematote tendencijos, kad privačios įstaigos naudojasi ta 100 eurų kompensacija ir kainų nemažina?

– Nenoriu naktį iš sekmadienio į pirmadienį pristatinėti labai didelių teorijų, bet yra labai aišku, kad vienur kaina krito mažiau negu 100 eurų, ten, kur tiesiog buvo didelė paklausa, kur buvo prestižiniai darželiai ir tėvai labai veržėsi. Kai kur krito netgi daugiau negu 100 eurų. Kai kur dabar matome ir tendenciją, kai atsirado nauji darželiai (nes vis dėlto per šiuos ketverius metus atidaryti penki nauji savivaldybiniai darželiai), kad kai kurie privatūs darželiai netgi užsidarė, nes pradėjo trūkti vaikų.

Remigijus Šimašius

– Dažnas vilnietis pasakytų, kad vienas didžiausių galvos skausmų – spūstys Vilniuje. Jūs sutinkate, kad tai viena didžiausių miesto problemų?

– Taip, tai yra viena didžiausių tokių kas rytą ir kas vakarą jaučiamų problemų. Aš sakyčiau, kad, kalbant apie problemas, arba aš labiau vartočiau žodį iššūkis, sakyčiau, kad švietimo kokybės kėlimas yra dar didesnis iššūkis negu spūsčių problema, nes nuo to labai priklauso miesto ateitis.

Bet, be abejo, spūstys, judėjimo neparankumas yra didžiulis iššūkis, galima sakyti, ir problema Vilniuje – t.y., ir automobilių spūstys, ir nepatogus pėsčiųjų judėjimas. Taip, judėjimo problemų sprendimas yra vienas iš mano tų keturių punktų, kur aš nuo pat pradžių sakiau, kad bus pokyčiai. Ir vienas iš tų šešių punktų, kur sakiau remsiuosi sudarydamas koaliciją.

Švietimo kokybės kėlimas yra dar didesnis iššūkis negu spūsčių problema, nes nuo to labai priklauso miesto ateitis.

– Jūs siūlot vilniečiams grįžti prie archajiško būdo ir daugiau vaikščioti pėsčiomis.

– Iš tiesų, nesiūlau aš to daryti, tai tiesiog yra fakto pripažinimas. Man keista, kad dalis žmonių, kurie ir politikoje bandė užimti aukštas pareigas, netgi su ironija į tai žiūrėjo – ką jūs čia siūlot, pėsčiomis vaikščioti, tai neateis iš Fabijoniškių žmogus į darbą, į centrą pėsčiomis. Be abejo, kad neateis, bet norėdamas atvažiuoti viešuoju transportu, jis turi ateiti iki stotelės ir paskui nuo stotelės ateiti iki darbo, ir kokybiškai laukti autobusų sustojime. Tai pats pagrindinis dalykas, ką visi praktikuoja, be išimties. Netgi automobilių mylėtojai. O po to, be abejo, yra viešasis transportas, asmeniniai automobiliai, dviračiai, paspirtukai.

– Minėjote, kad Vilniuje atsiras papildomos A juostos, bus atnaujintas viešas transportas. Manote, kad to tikrai pakaks, kad žmonės persėstų į autobusus ir troleibusus?

– Aš net neabejoju. Jeigu šiandien matome, kad viešojo transporto vartotojų skaičius per paskutinius metus išaugo 6 proc., mes matome daugybę šeimų, kurios atsisako antro automobilio ir pasilieka ties vienu automobiliu, modernios priemonės kaip „Trafi“, kelionių planavimo sistema užtikrina, kad daugiau žmonių epizodiškai arba nuolat naudojasi priemonių kompleksu – viešuoju transportu, dalinimosi automobiliais, pavėžėjimo paslaugomis. Aš net neabejoju, kad tai yra ateitis.

Mes turime suvokti, kad keičiasi kartos. Man yra 45 metai, dabar žiūriu į jaunus žmones, kuriems yra 25 metai. Jie automobilio dažnai neturi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios aš įsigijau automobilį būdamas dvidešimt kelerių metų. Todėl, kad neturi laiko, o laikas šiandien skaičiuojamas kiek kitaip. Gali skambėti paradoksaliai, bet apie tai yra padaryti tyrimai, kad ši karta visiškai kitokio požiūrio.

Jie automobilio dažnai neturi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios aš įsigijau automobilį būdamas dvidešimt kelerių metų. Todėl, kad neturi laiko, o laikas šiandien skaičiuojamas kiek kitaip. Gali skambėti paradoksaliai, bet apie tai yra padaryti tyrimai, kad ši karta visiškai kitokio požiūrio.

– Kritikai sako, kad reikia griežtesnių priemonių. Pavyzdžiui, didinti automobilių stovėjimo kainas miesto centre, kad čia mažėtų srautas.

– Dabar tikrai, iš sekmadienio į pirmadienį naktį ne tas laikas kalbėti apie detalias priemones. Be abejo, kad reikalinga daug priemonių, priemonių kompleksas.

– Tai neatmetat galimybės, kad tame komplekse gali būti ir radikalesnių sprendimų?

– Nežinau, ar griežtesnių, ar radikalesnių, ar tvirtesnių, ar drąsesnių. Čia galima daug būdvardžių sugalvoti, bet, be abejo, reikia viso rimto priemonių komplekso.

– Paskutinis klausimas. Jūsų vedamas visuomeninis komitetas iškovojo daugiausiai mandatų, bet antras pagal vietų taryboje skaičių – A. Zuoko vedamas sąrašas. Ar po tokios aršios rinkimų kovos dar pavyks dirbti kartu?

– Aš labai norėčiau pasakyti, kad pavyks. Tikrai labai norėčiau. Aš manau, kad daugelis dalykų netgi idėjų prasme, ką mes siūlome Vilniui, ko norime Vilniui, skiriasi tik dalis, dalis yra tokių pačių. Bet.. na gal ir palikime taip, kad aš viliuosi, kad taip bus. Ar aš esu labai optimistiškas dėl to? Turbūt nesu labai optimistiškas, bet vis dar viliuosi, kad taip ir bus. Kad darbas bus kartu ir dėl Vilniaus, o ne špilkuojantis ir ieškant kažkokių kabliukų, priekabių ar kitų dalykų.

Kita vertus, galiu pasakyti, kad mano frakcijos dydis šiandien savivaldybėje yra dviem vietom didesnis negu buvo 2015 m. , t.y., turiu tvirtesnę atramą ir tai labai svarbu. Tai yra gera pradžia, bet tai nėra 26 mandatai iš 51. Tai, be abejo, veiksmingos koalicijos klausimas išlieka labai labai aktualus.