Norėjo suderinti mokslus ir sportą
Kraštietis P. Dambrauskas į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko užbaigti vidurinės mokyklos ir stoti į universitetą, kuriame galėtų suderinti mokslus ir krepšinį.
Septyniolikmetis vaikinas jau tuo metu svarstė po universiteto baigimo vystyti kartu su tėčiu jo ilgus metus puoselėtą ūkį, bet norėjo išbandyti save ir krepšininko amplua.
„Mano tėtis Saulius jau daug metų užsiima žemės ūkiu. Jame augau ir žinojau, kad vienam iš mūsų – man, mano broliui arba sesei, vieną dieną viską reikės perimti. Būtų apmaudu viską išparduoti svetimiems žmonėms. Viską, ką tėtis tiek metų kūrė savomis rankomis“, – pasakoja P. Dambrauskas.
Į svajonių šalį išvyko septyniolikos
Dambrauskų ūkyje Kėdainių rajone žemės ūkio konsultantai – dažni svečiai, nereti – ir specialistai iš užsienio.
„Pas mus kaip tik lankėsi danas. Šiek tiek vertėjavau jam ir tėčiui kalbantis, pasinaudojęs proga, pats klustelėjau, ką, jo manymu, man, ketinančiam tapti ūkininku, reikėtų studijuoti. Jis patarė rinktis tokias studijas, kurios būtų naudingos plėtojant šį verslą. Agronomija – taip, jis sakė, naudinga, bet to galima išmokti ir dirbant ūkyje, būnant šalia tėčio. Apsisprendžiau stoti į verslo vadybą. Kadangi Amerikoje labai palankios sąlygos studijuoti ir žaisti krepšinį, apsisprendžiau vykti ten. Norėjau ir pakeliauti, ir pasaulio pamatyti, ir anglų kalbą patobulinti. Esu realistas ir, tiesą pasakius, žinojau, kad mano šansai vieną dieną patekti į NBA yra labai menki, bet vis tiek norėjau išbandyti save“, – prisimena P. Dambrauskas, pamokas Šviesiojoje gimnazijoje iškeitęs į „North Hills“ krikščioniškosios mokyklos angliškus vadovėlius Šiaurės Karolinos valstijoje įpusėjus vienuoliktai klasei.
Pasirinko geriausią variantą...
Baigęs mokyklą, jaunas lietuvis verslo vadybos studijoms pasirinko Ohio Valley universitetą Vakarų Virdžinijos valstijoje.
„Vienas iš motyvų, kodėl išvykau toks jaunas – tai, jog gauti stipendiją universitete krepšiniui lengviau, jeigu į jį stoji baigęs mokyklą Amerikoje. Kuomet esi ten, treneriai gali atvykti ir pasižiūrėti, kaip tu žaidi. Jeigu įstoti bandai baigęs mokyklą Lietuvoje, jie tave vertina tik iš tavo siunčiamų vaizdo įrašų ir „prasimušti“ kur kas sunkiau, – pasakoja kraštietis. – Antra, būdamas vietoje, galėjau apsidairyti, pavažinėti po universitetus, susipažinti su treneriais. Atidaviau stojimo dokumentus, kai kurie koledžai dvejojo, nesulaukiau atsakymų, dėl kitų dvejojau pats. O Ohio Valley universitetas man iškart patiko. Bendravau su krepšinio komandos treneriais, jie manęs labai norėjo, žadėjo man daug žaidybinių minučių.“
...visomis prasmėmis
Ne kas kitas, bet nedidelis penkis šimtus studentų turintis universitetas Povilą ir suvedė su jo žmona Felicija. Jųdviejų pažintis – puikus įrodymas to, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta be reikalo.
Kraštietis šią aukštąją mokyklą pasirinko dėl palankiausių sąlygų žaisti krepšinį, jo išrinktoji – dėl to, kad tai buvo vienintelė įstaiga, į tinklinio komandą ją priėmusi po traumos.
„Dvyliktoje klasėje paskutinėse varžybose patyriau traumą – plyšo priekiniai kryžminiai raiščiai, – pasakoja tinklininkė F. Zartman. – Norėjau žaisti tinklinį, bet po šios traumos daugelio universitetų komandoms tapau praktiškai nereikalinga. Ohio Valley universitetas vienintelis man pasiūlė beveik visą stipendiją ir galimybę žaisti.“
Lietuvis netruko užkariauti širdį
Simpatija tarp Povilo ir Felicijos užsimezgė, kai šis buvo pirmajame Ohio Valley universiteto kurse, o ji – vienu kursu aukščiau.
„Buvau universiteto vaikinų krepšinio komandos vadybininkė. Mudu supažindino vienas bendras pažįstamas“, – šypsosi rusvaplaukė Felicija, Lietuvoje gyvenanti beveik trejus metus.
180 cm ūgio amerikietę netruko papirkti 195 cm ūgio lietuvis šviesiais plaukais, žydromis akimis... ir rytų Europos akcentu kalboje.
„Dievaži, negalėdavau atsiklausyti Povilo akcento jam kalbant angliškai. Man, tiesą pasakius, labai patikdavo klausyti jo ir lietuviškai bendraujančio su kitais dviem tautiečiais universitete. Klausydavau ir galvodavau: „Kokia graži kalba!“ Nors, pripažinsiu, apie Lietuvą prieš tai nebuvau girdėjusi. Girdėjusi buvau tik apie krepšininką Žydrūną Ilgauską, bet ir tai tik tiek, kad jis europietis. O Povilas apskritai buvo ne tik pirmasis lietuvis, bet ir pirmasis gyvenime užsienietis, su kuriuo aš susipažinau“, – šypsosi žavinga rusvaplaukė.
Pirma mergina, kurią pamilo
Povilui Felicija taip pat krito į akį. Jį nuginklavo rusvaplaukės gražuolės šypsena, juokas, energija, linksmas, šmaikštus būdas. Jis tiesiog pajuto norįs visą laiką būti greta jos.
Tiesa, vaikinas būgštavo, kad šaukštai po pietų – manė, jog merginos širdis jau užimta.
„Buvau beveik tikras, kad mudviejų bendras draugas yra jos vaikinas. Paklausiau, o jis patvirtino, jog jie – tik labai geri draugai. Ėmiausi naujo tikslo Amerikoje – užkariauti Felicijos širdį“, – juokiasi P. Dambrauskas.
Pasimatymai ėmė keisti vienas kitą, o santykiai – rimtėti nebe dienomis, o valandomis.
„Pradėjau apie ją pasakoti artimiesiems Lietuvoje. Jie uždavinėjo daug klausimų, o aš tiesiog atsakinėjau į visus nuoširdžiai. Iš mano pasakojimų Felicija jiems patiko vis labiau ir labiau, o aš pats tapau pastebimai laimingesnis. Kartą mamai „Skype“ pokalbio metu prisipažinau manantis, kad Feliciją pamilau. Mama nustebo: „Oho, Povilai, tu niekada apie jokią merginą to nesakei...“ Turbūt tada tėvai suprato, kad tai – labai rimta“, – svarsto iš Daukšių kaimo kilęs P. Dambrauskas.
Pakvietė vykti kartu
Kad viskas – labai rimta, suprato ir Povilas, ir Felicija. Meilė – didėjo, o vaikino laikas Amerikoje – tirpo. Reikėjo apsispręsti.
Felicija neslepia – santykių, kurie tęsiasi jau šešerius metus, pradžioje mylimasis iš iki tol jai dar negirdėtos Lietuvos ją buvo perspėjęs: „Pasakų Povilas nesekė ir makaronų ant ausų man nekabino. Jis iškart įspėjo, jog po universiteto baigimo bet kuriuo atveju vyks namo ir, jeigu išsirutulios rimta draugystė, aš turėsiu į Lietuvą važiuoti kartu. Jis paklausė, ar to noriu, ar galėčiau susitaikyti su tuo, kad čia palikčiau savo šeimą, savo draugus.“
„Aš žinojau, kad bus sunku. Bet kuriuo atveju. Jeigu į Lietuvą grįšime abu – jai bus sunku dėl to, kad šeima liks toli. Jeigu aš išvyksiu, o ji – liks, bus sunku atskirai, o gal net ir nepakeliama. Žinojau, kad dėl atstumo jausmai gali atšalti ir, tikėtina, galiausiai išsiskirtume. Nė negalėjau apie tai pagalvoti. Bijojau prarasti Feliciją. Todėl beprotiškai džiaugiausi, kai ji į mano pasiūlymą atsakė teigiamai“, – pripažįsta Povilas.
Ranką ir širdį pasiūlė netradiciniu būdu
Felicija nepabūgo. Nepabūgo ji ne tik keisti gyvenamąją vietą – kraustytis iš vieno žemyno į kitą. Nepabūgo ji persikelti kone septynis su puse tūkstančio kilometrų iš Amerikos į nedidelį miestą vidury Lietuvos. Į šalį, kurios kalba – velnioniškai sunki, o žmonės šypsosi kur kas mažiau negu amerikiečiai.
Jai tereikėjo išmokti lietuvių kalbą, nes kitą kalbą – tą, kuria mylėjo, myli ir prieš trejus metus prisiekė amžinai mylėti Povilą, Felicija jau mokėjo labai gerai.
Merginos apsisprendimą dar labiau paskatino tai, kad lietuvis pasiūlė jai savo ranką ir širdį.
„Prisimenu kaip šiandien. Buvo sausio 23 diena. Daug prisnigo. O jeigu sniego Amerikoje iškrenta nemažai, jo greitai nepabarsto. Amerikoje tai tikrai žiema visuomet kelininkus užklumpa netikėtai“, – juokiasi P. Dambrauskas.
Universitete dėl snygio atšaukė paskaitas. Vis dėlto pora apsisprendė ne namuose likti, bet į miestą vakarienės važiuoti.
„Galvojau nušausiantis du zuikius vienu šūviu. Pasipiršiu – vis tiek giliai širdyje vyliausi, kad Felicija sutiks – ir vakarieniausim šia proga“, – prisimena kraštietis.
Prieš kurį laiką gavęs mylimosios tėvų palaiminimą, vaikinas telefone suprogramavo savo merginai... lietuvių kalbos testą. „Na, žinote, ji jau buvo pramokusi pagrindinius žodžius. Teste buvo paruošti keli angliški klausimai, tarkime, kaip lietuviškai pasakyti „laba diena“ ir panašiai. Na, o paskutinis testo klausimas buvo: „Ar tekėsi už manęs“, – šypsosi P. Dambrauskas, brangų prisiminimą išmaniajame telefone tebesaugantis ir šiandien.
Tiesa, ne viskas tądien klojosi kaip iš pypkės. Felicija buvo labai alkana, tad priverstinis lietuvių kalbos testas pradžioje ją ne juokais suerzino... bet į paskutinį testo klausimą teigiamai atsakydama gražuolė prapliupo ašaromis.
Tautybė nieko nelemia
Jau po pusmečio pora Amerikoje sumainė aukso žiedus. Šventėje dalyvavo ir Povilo šeima iš Lietuvos.
„Prieš man iškeliaujant į Ameriką seneliai pusiau juokais, pusiau rimtai sakė: „Va, išvyksti ten, parveši mums į Lietuvą „amerikonę“. Jie vis kartojo, kad geriau – lietuvė. Jų žodžius nuleidau juokais. Dariau tai, kas man geriausia. Nemanau, kad būčiau laimingas su kokiu nors žmogumi vien dėl to, kad jo tautybė vienokia ar kitokia. Žmogaus vidus viską lemia. Charakteris, vertybės. O tuos dalykus lemia ne tautybė. Visokių žmonių yra Amerikoje, visokių žmonių yra Lietuvoje, – kalbėjo jaunasis ūkininkas. – Aš neieškojau amerikietės – tiesiog sutikau Feliciją ir ją pamilau... Supratau, kad be to žmogaus nebegaliu gyventi. Ir kad pradėjau kasdien augti su ja kartu.“
Vieta, kurioje gera
Tiesa, krepšinis vis dar užima didelę dalį P. Dambrausko gyvenimo. Jaunas vyras Regionų krepšinio lygos B diviziono A grupėje gina Kėdainių „SC-Balticum“ komandos garbę. O F. Zartman – pati didžiausia jo sirgalė.
„Noriu palaikyti fizinę formą. Mano tėtis – puikus to pavyzdys. Jam – penkiasdešimt ketveri, o jis bėgioja, sportuoja, krepšinį žaidžia. Džiaugiuosi tarp darbų turėdamas galimybę pajudėti“, – tvirtina P. Dambrauskas.
O rusvaplaukė F. Zartman Lietuvoje, krepšinio šalyje, ne vien šią sporto šaką pamilo. Iš Mariettos miesto, turinčio šimtą tūkstančių gyventojų, kilusi mergina netruko pritapti Lietuvoje ir priprasti prie ūkiško gyvenimo būdo savo mėlynakio išrinktojo P. Dambrausko šeimos namuose.
„Man patinka tikra, šalta žiema su sniego pusnimis. Patinka gamtos grožis. Jį, beje, įvertino ir mano giminės, kurie jau lankėsi Lietuvoje. Man patinka natūralus, sveikas maistas, kuriuo galiu mėgautis Lietuvoje. Gal kiek liūdina tai, kad čia žmonės mažiau šypsosi negu Amerikoje ir šiek tiek gėdijasi su manimi kalbėti angliškai... Bet viskas gerai, nes šalia turiu mylimiausią žmogų pasaulyje – Povilą. Lietuva bus puiki vieta augti mūsų vaikams“, – meiliai žvelgdama į greta sėdintį mylimąjį šypteli F. Zartman.