DELFI Dėmesio centre – pretendentas į Prezidentus, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
– Pristatėte savo štabo branduolį. Vienos žinomos, kitos mažiau žinomos moterys – patikėtinės. Ką tuo norite pasakyti, pristatydamas būtent moteris? Ar tai atsakymas kritikams, kad Vyriausybėje nėra nė vienos moters?
– Ne, pirmiausia tai paskirtas štabo vadovas – Vytautas Bakas. Trys moterys ne veltui buvo įvardintos patikėtinėmis. Tapus oficialiu kandidatu patikėtinio statusas suteikia teisę kalbėti kandidato vardu, skleisti jo idėjas, vizijas, programines nuostatas. Tai labai svarbu. Aš planuoju turėti ne vieną patikėtinį. Pirmos trys atspindi kelis svarbius momentus. Pirmiausia, Rasa Kazėnienė. Ją tikrai galime įvardinti kaip kovos su korupcija simbolį toje sistemoje, kuri praktiškai 30 m. buvo visiškai supuvusi. Kalbu apie bausmių vykdymo sistemą. R. Kazėnienės ryžtas, drąsa, nebijojimas mesti iššūkį ir galiausiai tapimas pirmu žmogumi, kuriam taikomas pranešėjo apsaugos įstatymas, yra labai svarbus ir aš jai labai dėkingas. Ausma Miškinienė, manau, taip pat yra tam tikros politikos simbolis, kalbant apie tuos Lietuvos rajonus, kuriuose dešimtmečiais yra susiformavusi tam tikra sistema, politinis tinkas: meras, administracija, politinės partijos. Nesakau, kad tai yra labai blogai, bet Ausma yra pokytis ir ji su tuo pokyčiu asocijuojasi. Ji turi šansą tapti mere viename iš rajonų. Ir trečioji – Ieva Gervinskaitė – yra mano bendradarbė dirbant Vidaus reikalų ministerijoje. Ji taip pat žmogus, kuris parodo, kad dirbant, nepriklausomai nuo to, iš kur esi kilęs, kaimo ar gūdžios provincijos, kaip kai kurie įvardina, galime savo darbu pasiekti bet ką.
– Premjere, rinkimų kampanijos metu atsitiktinumų turbūt jau nebūna ir tos trys moterys pristatytos būtent dėl tam tikros kritikos jums. Tai akivaizdu, ar ne?
– Ne, aš tikrai to visiškai nesieju su vyriausybe. Paimkite ankstesnių 16-os vyriausybių sudėtis, tai jeigu lygintume mano iš pradžių suformuotą vyriausybę – joje buvo trys moterys. Prieš tai buvusiose būdavo ir po dvi, ir po vieną, ar po to iš viso nelikdavo. Tikrai nenorėčiau sieti, kad čia yra kažkoks specialus žingsnis.
– Premjere, sutinkate, kad moterų Vyriausybėje nebuvimas yra tam tikra politinė problema jums, kaip kandidatui?
– Aš manau, kad tai yra labiau oponentų keliamas ir labai sureikšminamas faktas. Kartais net prasilenkiant su realybe. Bandoma kurti mitus apie mane, kuriuos man tenka paneiginėti susitikimuose su gyventojais.
– Tris patikėtines pristatėte, bet net nepasiūlėte joms pasisakyti.
– Kadangi toks buvo formatas, kad klausimus užduoda jūsų kolegos žurnalistai, tai aš džiaugiuosi, kad bent vienai klausimą uždavė.
– Naujausioje „Spinter“ apklausoje, kuri atlikta jau po Visvaldo Matijošaičio atsisakymo kandidatuoti, jūsų populiarumas pakilo vos vienu procentu ir jūsų atsilikimas nuo Šimonytės ir Nausėdos auga. Nausėda – 28 proc., Šimonytė – 22 proc., jūsų – 15 proc. Kaip jūs tai vertinate?
– Aš kol kas visas tas apklausas vertinu pirmiausia kaip atsiliepimą apie Ministrą Pirmininką ir Vyriausybę. Tai buvo esminiai dalykai. Dabar mes iš esmės startuojame su rinkimine kampanija.
– Manote, kad stipriai pasikeis vertinimas?
– Manau, kad tas vertinimas tikrai turėtų keistis. O tuos reitingus turėtų analizuoti politologai, apžvalgininkai, sociologai. Tai jie, beje, ir sėkmingai daro. Faktas tas, kad jeigu spręstume tik pagal sociologines apklausas, tai nereikėtų ir rinkimų. Vieną galėtume paskirti Prezidentu, kitą Premjeru, trečią Seimo Pirmininku. Palaukime… Manau, pirmas tikras komentaras galės būti gegužės 12 d. Kai klausimas „kaip vertinate rezultatus?“ bus tikrai labai aktualus. Ir ne man vienam.
– Premjere, kiek surinksite procentų pirmajame ture?
– Aš dabar darau viską, kad įgyčiau kuo didesnį žmonių pasitikėjimą. Kad mano vizija ir Lietuvos ateitimi patikėtų kuo daugiau žmonių. Neabejoju, kad tas procentas tikrai nebus mažesnis negu dabar rodo skaičiai. Labai tikiuosi, kad po antro turo tie skaičiai bus gerokai didesni.
– Kas jums būtų geras rezultatas?
– Geras rezultatas būtų patekimas į antrą turą. O skaičiais ir procentais dabar vardinti tikrai nenoriu.
– Ar su Ramūnu Karbauskiu esate aptarę, kas galėtų būti teikiamas ministru pirmininku, jei būtumėte išrinktas prezidentu?
– Taip, tokios kalbos yra. Bet yra žodis „bet“. Pirmiausiai reikia laimėti prezidento rinkimus, kitaip tos kalbos bus beprasmės.
– Ar tai planuojate pristatyti visuomenei?
– Taip. Manau, kad balandžio mėnesį, kada jau prasidės tikroji rinkimų kampanija, aš tikrai įvardinsiu bent dvi pavardes.
– Kas tai galėtų būti?
– Reikia suprasti, kad tai priklausys nuo daugumos Seime. Konstitucija labai aiškiai apibrėžia ir Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad dauguma teikia kandidatą į ministrus pirmininkus. To aš privalėčiau laikytis, jeigu laimėsiu rinkimus, ir, žinoma, laikysiuosi. Natūralu, kad jeigu pavyktų man laimėti, tai norint sėkmingai bendradarbiauti su vyriausybe, tikrai bus tariamasi. Manau, ir mano nuomonė bus svarbi. Mes įvardinsime arba aš įvardinsiu bent dvi pavardes balandžio mėnesį, kas galėtų realiai, pabrėžiu – realiai, užimti šias pareigas, jeigu reikės.
– Jūs sakote „realiai“. Čia turbūt atsakote į tuos gandus dėl V. Matijošaičio, kas, bent jau politologų nuomone, tikrai būtų nerealu. Nes ministras pirmininkas turi turėti didelį palaikymą valdančioje daugumoje, o Matijošaitis yra delegavęs vos du narius į jūsų sąrašą.
– Taip, bet aš manau, kad vis tiek po šių prezidento rinkimų pačioje vyriausybėje bus nemažai pokyčių. Visiškai nesvarbu, kaip jie baigtųsi. Jeigu mes laikysimės to paties principo, kaip ir po Seimo rinkimų, kad ieškome žmogaus ne pagal partiškumą, bet pagal dalykines ir profesines savybes, tai viskas yra įmanoma. Bet šiuo atveju jūs esate visiškai teisus – ši Seimo kadencija parodė, kad ne tik premjero, bet ir kiekvieno ministro palaikymas Seime yra būtinas.
– V. Matijošaitis į šį klausimą atsakė: „Gal tada Ramūnas Karbauskis man ir partiją atiduotų, jei jau siūlytų į ministrus pirmininkus?“
– Kas čia žino. Gal tai gali būti derybų klausimas.
– Ar „valstiečių“ partijoje yra žmonių, kurie galėtų užimti ministro pirmininko postą? Pirmiausiai turiu omenyje Virginijų Sinkevičių.
– Neįvardinčiau šiandien pavardžių, bet taip, tikrai partijoje ir frakcijoje yra tokių žmonių.
– Ir V. Sinkevičius yra vienas iš tų žmonių?
– Jūs sugebate užduoti klausimą ir tada kitą, patikslinantį, su atsakymo užuominą. Kaip ir sakiau, ateis balandžio mėnuo ir aš pasakysiu pavardes.
– Gal būtų laikas baigti šešėlių teatrą, kai įtakingiausios politinės partijos lyderis neužima pareigų. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra valdanti partija. R. Karbauskis yra tos partijos pirmininkas. Gal tokiu atveju reikėtų pasakyti, kad jums tapus prezidentu, jis užims premjero poziciją, kaip tarsi ir priklausytų?
– Tokio tiesioginio priklausymo ir įsipareigojimo nėra. Prieš Seimo rinkimus buvo aiškiai įvardinta, kad ne partijos pirmininkas, kad turime kitą kandidatą. Ir tas pažadas buvo įgyvendintas. Šiuo atveju, manau, kad pirmiausia tai yra daugumos sprendimas. Bet kokiu atveju, žinant poziciją, jeigu ji nepasikeis, nemanau, kad R. Karbauskis pretenduotų į kokias nors oficialias pareigas.
– Jam tektų toks vaidmuo kaip Kaczynskio Lenkijoje, kai viena partija yra iš esmės delegavusi ir prezidentą, ir kontroliuoją vyriausybę bei parlamentą, o pats lyderis stebi procesą iš šalies.
– Tai visiškai nėra tapatu su Lenkija. Aš tikrai pakankamai gerai žinau situaciją, kaip yra susiklosčiusi politinė sistema kaimynystėje. Lietuva ir Lenkija šiuo požiūriu yra visiškai nelyginami dalykai. Seimo rinkimus ne kažkokios partijos nulėmė, o žmonės. Lygiai taip pat bus ir dabar. Ne partijos nuspręs, kas bus prezidentu, tai padarys Lietuvos žmonės.
– Nemanote, kad didelei visuomenės daliai tai gali atrodyti įtartina situacija, kad R. Karbauskis galėtų kontroliuoti ir prezidentą, ir Vyriausybę, ir Seimą.
– Kadangi jis šiandien absoliučiai nekontroliuoja Vyriausybės, nesikiša ir niekada nesikišo į veiklą, o atlieka labai svarbų darbą – tai aš sakau labai atsakingai. Seime yra labai didžiulė frakcija su skirtingais žmonėmis, skirtingomis patirtimis ir nuomonėmis, tai Karbauskio darbas sutelkiant frakciją yra esminis dalykas. Jis nesikiša nei į Seimo vadovybės klausimus, nei juo labiau į Vyriausybės. Taip, mes su frakcija turime labai glaudų ryšį, bet tai natūralu, nes joks Vyriausybės sprendimas nebūtų priimtas be pritarimo Seime.
– Prezidento tiesioginė veiklos funkcija, ką ir sako Konstitucija, yra užsienio politika, taip pat su nacionaliniu saugumu susiję klausimai. Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos stringa, prasidėjo diskusija dėl Europos ateities apskritai. Kurie iš Emmanuelio Macrono pasiūlymų jums atrodo priimtini, kurie ne?
– Pirmiausiai norėčiau pasakyti kelis akcentus dėl „Brexit“. Mes turbūt realiai turėsime situaciją, kad galimas išstojimas be susitarimo. Dėl to esame pasiruošę ir pateikę įstatymo projektus, kurie tą situaciją švelnintų ir apgintų tiek mūsų piliečių interesus, tiek Jungtinės Karalystės piliečių, gyvenančių čia, interesus. Kalbant apie pasiūlymus, kurie sklinda iš Prancūzijos, norėčiau akcentuoti tai, kas, mano nuomone, yra tikrai nepriimtina. Tai aš tikrai labai skeptiškai vertinu galimybes turėti vieningą ES biudžetą, finansinį pareigūną ar asmenį, atsakingą už finansus.
– Nepritartumėte viceprezidento ar tarybos vicepirmininko kandidatūrai, atsakingai už finansus? Net jeigu tai būtų Dalia Grybauskaitė?
– Nekalbėkime apie personalijas. Nemanau, kad ši pareigybė prisidėtų prie ES vienybės išsaugojimo. Daug šalių tokią poziciją turi. Tai, manau, yra esminis dalykas, nes susiję ir su finansine perspektyva. Taip pat galiu pasakyti, kad skeptiškai žiūriu į siūlymus dėl bendros Europos kariuomenės kūrimo. Be abejo, pamatinių vertybių, tokių kaip teisės viršenybė, žmogaus teisės ir laisvės principai, klausimu jokių didelių diskusijų ir taip nėra, nes tai yra vertybės, kurios mus visus jungia.
Bet yra keletas „bet“, kai mes kalbame apie sprendimus, kurie susiję su laisvu paslaugų ir prekių, kapitalo judėjimu, arba apribojimu tam tikru, kalbant apie tą pačią paslaugų direktyvą ir jos įgyvendinimą...
– Taip, bet čia jau nėra Macrono pasiūlymai.
– Bet tai sklinda iš Paryžiaus ir kitų sostinių, kurios turi tikrai didžiulę galią. Kitas svarbus dalykas – tie siūlymai tikrai labai dažnai užslėpia galbūt tikruosius tikslus ir mūsų kai kurios labai svarbios grupės, kaip vežėjai, ūkininkai, jaučiasi diskriminuojami.
– Premjere, kuris Macrono pasiūlymas yra toks, apie kurį jūs pasakytumėte: o, šis tikrai geras.
– Aš manau, kad apie tai bus galima ir reikės diskutuoti antradienį – aš pristatinėsiu užsienio politiką Rytų Europos studijų centre. Tada ir įvardinsiu, kas yra gera, kas yra bloga. Kokie yra mūsų interesai ir santykiai.
– Suprantu, kad nesate detaliai susipažinęs su Prancūzijos prezidento siūlymais?
– Tikrai esu susipažinęs su tuo, kas yra skelbiama viešoje erdvėje ir manau, kad šiame etape to pakanka.
– Žadate važiuoti pirmojo vizito į Lenkiją, jeigu būsite išrinktas? Kodėl ne į Vokietiją, kodėl ne į Baltijos šalis?
– Manau, kad tai būtų logiška ir priimtina, kalbant apie pastarųjų metų santykius su Lenkijos Respublika. Turbūt ne veltui Lenkija išrinko mane ir metų žmogumi. Tikrai labai svarbu, kalbant apie strateginę partnerystę įvairiose srityse. Pirmiausia – ekonomika. Lenkija yra ypač svarbus ekonominis partneris, didžiulis potencialas, auganti ekonomika, kurios mes šiandien dar neišnaudojame. Antra, mums gyvybiškai svarbūs infrastruktūriniai projektai – pirmiausiai, sinchronizacija. Jeigu ne Lenkijos pozicija, šiandien mes neturėtume tų sprendimų, kurie jau padaryti. Žinoma, dar ne iki galo ir mes matome mūsų Baltijos valstybių, sesių, bandymą atsigręžti atgal. Tas sprendimas, tas veikimas, tam tikro spaudimo padarymas, kad nekeistų pozicijos, yra labai svarbu.
– Matote Estijos ir Latvijos nenorą?
– Matau ne nenorą. Man penktadienį teko susitikti su naujuoju Latvijos Ministru Pirmininku ir matau, kad naujai vyriausybei vėl yra bandoma sukelti abejonių dėl kelių dalykų. Vienas jų – ar sinchronizacijos kryptis per Lenkiją, o ne per Suomiją yra tinkama, nors viskas jau nuspręsta ir pasirašyta. Penktadienį mes sutarėme, kad nepaisant abejonių jungtis bus per Lenkiją ir 2025 m. bus padėtas taškas.
Gynybiniai klausimai su Lenkija. Visgi tai yra didžiausia mūsų NATO kaimynė, turinti kaimynystėje didžiausią kariuomenę, kuri stipriai modernizuojasi, įsigyja naujas sistemas. Jos ir mums labai reikalingos. Žinoma, neatmeskime ir istorinių, kultūrinių ryšių. Tiek mūsų visuomenė, gyvenanti Lenkijoje, tiek lenkų tautinė mažuma Lietuvoje, tiek istoriniai tarpvalstybiniai ryšiai yra labai svarbūs. Dėl to ir planuočiau pirmąjį vizitą į Lenkiją. O po to, be abejo, būtų mūsų kaimynės – Latvija ir Estija.
– Jūs pradėjote kalbėti apie energetiką. Jūs Astravui siūlote atominę jėgainę perdaryti į dujinę. Premjere, kas jums pasiūlė tai pasiūlyti?
– Aš nesu tiek stiprus energetikoje, kad galėčiau pats savarankiškai generuoti tokias idėjas. Tikrai buvo tartasi ir kalbėtasi su energetikos ministru, ministerija. Išanalizuota, kokia dar yra alternatyva tam, kas statoma mūsų pašonėje. Tai tikrai yra labai realus pasiūlymas, išnaudojant beveik 70 proc. infrastruktūros, kad būtų galima konvertuoti atominę į dujų elektrinę. Tokių pavyzdžių yra, toje pačioje Baltarusijoje. Jų yra ir už Atlanto. Vėlgi tai yra apsisprendimo klausimas. Šitas siūlymas yra labai pragmatiškas signalas kaimyninei valstybei – ar jūs, statydami nesaugią elektrinę, siekiate diversifikuoti energetinių resursų tiekimą į Baltarusiją, spręsti energetines problemas, ar visgi tai yra tam tikras politinio spaudimo įrankis ir tai nėra politiškai savarankiškas projektas, ką mes tikrai įtariame. Pažiūrėsime, koks bus atsakymas. Mūsų siūlymas tikrai yra racionalus – užtikrinti pigių dujų tiekimą, turėti saugią generacinę sistemą, nepriklausyti nuo rusiškų dujų. Tai būtų tam tikras signalas tarpvalstybinių santykių atšilimui.
– Premjere, nereikia būti dideliu diplomatinės kalbos specialistu, kad suprastum, jog atsakymas greičiausiai bus diplomatiškas ir mandagus. Bus padėkota už jūsų iniciatyvą ir tiek.
– Nespėliokime, gal taip ir bus. Bet yra konkretūs siūlymai. Jeigu tai iš principo diskutuotina ir priimtina, tuomet galima tęsti derybas ir svarstyti klausimo sprendimus. Jeigu bus kategoriškas atsakymas „ne“, tai bus irgi signalas. Bet mes galėsime ramiai sau ir žmonėms pasakyti, kad mes padarėme viską.
– Premjere, ar jūs pats nuoširdžiai tikite, kad pateikėte rimtą ir realų pasiūlymą Baltarusijai? Finišo tiesioji, prieš atominės elektrinės startą…
– Aš manau, kad tai yra rimtas ir racionalus pasiūlymas, jeigu statyba susijusi su tais lūkesčiais, kuriuos turi Baltarusija.
– Juk puikiai žinote, kad yra sutartys su „Rosatom“, kad jie iš dalies kredituoja šitą statybą, kad „Rosatom“ nestato dujinių elektrinių…
– Be abejo. Bet jeigu yra noras spręsti energetinio savarankiškumo klausimus, tai šitos alternatyvos yra svarstytinos. Svarstytina ir finansavimo šaltinių paieška, ir naštos sumažinimas. Žinoma, būtų gerokai paprasčiau, jeigu ankstesnės valdžios būtų ėmusios veiksmų tada, kai tik buvo paskelbta apie Astravo statybas. Bet mes atsistojome prieš faktą – kai viskas jau beveik baigta statyti, tai ir bandome daryti, ką dar galime: nuo teisinės bazės, iki paskutinio siūlymo. Tie, kurie sako, kad dabar beliko mums tik padalinti jodo tabletes gyventojams – tai nėra juokas. Vyriausybė yra priėmusi tokius sprendimus ir investuoja pinigus, kuriuos galėtume nukreipti visai kitur. Bet turime investuoti į tai, kas būtų, jeigu įvyktų branduolinis incidentas.