– Aštuoniasdešimt procentų galiojančių biuletenių – turbūt jūs pats nesitikėjote tokio rezultato?
– Manau, kad nei aš, nei kiti nesitikėjo. Bet laidą norėčiau pradėti nuo švento padėkojimo visiems kauniečiams už tokį parodytą pasitikėjimą. Norėčiau sakyti, kad nežinau, kaip atitarnausiu, bet tikrai – kūnu, siela, dvasia – viskuo atidirbsiu. Atidirbsiu už tokį pasitikėjimą ir įvertinimą.
– Aštuoniasdešimt procentų. Kuo jūs pats tai aiškinate? Daugiau nei 100 tūkst. balsų.
– Žmonės patikėjo, pamatė permainas, supranta, kad miesto tvarkymas nėra privatus verslas, ir nėra taip, kad ką sugalvoji, tą pačią dieną gali daryti. Yra visos procedūros, kurios užtrunka, teisiniai ginčai ir t.t. Vis dėlto, Dariaus ir Girėno stadioną, tegul pavėlavę, pusantrų metų beveik, bet pradėjome renovuoti. Kiti darbai irgi pradėti. Gal vienas iš motyvų, kad daug planų buvom išsikėlę ir ne viską padarėm, ką svajojom padaryti miestui, už tai ir ėjau antrai kadencijai.
– Daug kas sako, kad jūsų situacija išskirtinė dėl to, kad Kaune buvo labai lengva parodyti pokyčius, nes daugelį metų pokyčių ten buvo mažai. Sutinkate su tuo? Kad Vilniuje taip sužibėti būtų žymiai sunkiau.
– Vilniuje daug pokyčių kažkada parodė Artūras Zuokas. Nežinau pagal skaičius, bet miestas tada keitėsi ir Kaunas nepelnytai buvo apleistas, ir visi vilniečiai juokaudavo, kad tai yra benzino kolonėlė tarp Palangos ir Vilniaus. Dabar, kiek žinau, šio juoko jau nebėra. Tai – didelis dalykas.
– Kaunas po dar ketverių metų. Ką jūs norėtumėte padaryti per šį laiką?
– Pirmiausia norėčiau tuos projektus visus, kuriuos daromės, kur turime leidimus statybai, tai – ledo ritulio arena šalia Girstučio kultūros rūmų, galvoju, kad dviejų mėnesių bėgyje tikrai pradėsime statyti. Jau būtume pradėję, bet konkursai užsitęsė, apskundimai ir t.t. Noriu prie arenos baseiną pastatyti, prie Žalgirio arenos saloje. Projektas kaip ir baigtas. Norime mokslo salą padaryti... Tai nėra naujas projektas, bet ilgas. Mes taip įdomiai projektus darome: mes darome tarptautinius architektūrinius konkursus, kad iš viso pasaulio galėtų, ir po pusantro šimto architektų studijų dalyvaujančių, mes renkame juos, ir tai yra lėčiau, bet garantuočiau, kad nebus taip, kad kažkas kažkam ranką turi pabučiuoti, ar pan.
– Dvidešimt septyni procentai gautų balsų visuomeniniam komitetui, ir tikėtina, kad kituose rinkimuose tų komitetų bus dar daugiau. Auga ir gaunamų balsų skaičius. Kuo jūs tai aiškinate?
– Man šiek tiek tai nėra naujovė. Aš kažkada, prieš darydamas „Vieningo Kauno“ visuomeninį judėjimą, pasižiūrėjau, kaip Estijoje tai vyksta. Ten miesto tarybose yra apie 50 proc. tokių kaip mes, visuomenininkų, o toliau eina partijos. Ir tai priverčia partijas pasitempti, padidinti savo kokybę, žmonių atrankoj, žmonių konkurencijoje.
– Partija sako, kad jūs niekam neatsakingi, galite elgtis kaip norite, nes virš jūsų nieko nėra.
– Virš mūsų yra miestiečiai, kuriems mes ir dirbame. O partijos – jie dirba vieni kitiems.
Pasižiūrėkite į partijų likučius. Vieninteliai konservatoriai liko Kaune. Kitur irgi jie visur tirpsta, nes neišlaiko savo pažadų rinkėjams ir neturi kokybiškų bebrų.
– Ką jūs turit omeny?
– Pajuokavau.
– Keturiasdešimt vienas tarybos narys, įskaitant merą. Įskaitant jus, trisdešimt trys - vienoje frakcijoje. Jūsų paties neglumina, kad beveik nesigirdės jokios kitos minties? Tik tarpusavyje reikės diskutuoti.
– Bet mes taip ir dirbdavome iš pat pradžių, visi klausimai būdavo aptariami, nesvarbu, kiek partijų narių prieidavo, komitetuose. O tada išeidavo į tarybą, ir čia...
– Komitetuose, turite omeny tarybos narių komitetus?
– Taip, ir toliau išeina į tarybą, ir toliau jau važiuoja be diskusijų. Ir meras, ir kiti gali būti „nedasigilinę“, bet komitetai nusprendžia, kuris klausimas kaip turi būti išspręstas, prieš tarybos posėdį dar peržiūri truputį, ir viskas.
– 80 proc. rinkėjų balsų. Jeigu būtumėt nujautęs tokį rezultatą, gal būtumėt kitaip galvojęs dėl prezidento rinkimų?
– Ne, aš tikrai nesigailiu dėl prezidento rinkimų, nes galvoju, kad miestiečiai tikrai pasitikėjo tiek manim, tiek visa komanda, ir jie žino – mūsų visi pradėti darbai nėra užkišti kaip triušiai kažkur, jie visi viešoj erdvėj ir laukia. Bet mato žmonės permainas, mato parkuose permainas, mokyklų stadionai per ketverius metus 24 sutvarkyti, aš pats šypsausi važiuodamas per miestą.
– Sakote, jei būtumėte nutaręs po tokio palaikymo eiti į prezidentus, būtų išdavystė miestiečių pasitikėjimui?
– Nu kauniečių niekada kaunietis neišduos. Tikrai niekur nepriverstumėt eiti po to, kai prižadėjau, kad niekur neinu ir kad pabaigsiu tai, ką pradėjau.
– Kalbant apie jūsų apsisprendimą ir būsimus prezidento rinkimus. Ar jūs esate nutaręs, nekalbu dabar apie pavardę, aktyviai remti kažkurį iš kandidatų? Aktyviai agituoti, fotografuotis plakatuose, raginti miestiečius kažkurį rinktis kandidatą?
– Galim gal nespėlioti, Edmundai, esi gan tiesus visada, pažįstami ne pirmą dieną. Man tekę bendrauti su įvairiais premjerais, ir su konservatorium Kubilium, ir su socdemu Butkevičium, ir paskutiniu metu bendrauju su Sauliumi Skverneliu. Tai galiu parodyti. Kubilius sėdėdavo ir žiūrėdavo, ir nesuprasi, ką galvoja. Butkevičius viską, ko paprašysi, žadėdavo, bet nieko nedarydavo. Skvernelis, manau, kad tuos pažadus, ką prižadėjo, ir čia nereikia galvoti vien apie Kauną – žinau, kad ir kituose miestuose, kalbant su merais, prižada ir daro. Kad ir ta estakada, kuri kai kam gal ir šypseną kelia, bet vietiniam gyventojam tai yra labai svarbu, gyvybiškai. Ir nesuprantu, kažkiek ten tų milijonų Lietuvai, kokia bėda buvo pastatyti prieš dvidešimt metų?
Stadionui gavom paramą ir dar, kadangi keičiasi, įsitikinęs 100 proc., kad padės. Mokslo salą irgi finansavimą susitvarkėme per ministeriją. Miestui būtų sunku.
– Tai suprantu, kad Skvernelio neremsite, kad jis liktų Ministru Pirmininku, tokia jūsų logika?
– Tai va ir galvoju, gerą mintį davei. Bet šiaip vienintelis premjeras, su kuriuo... dar yra tas dalykas, kad abu kažkada su antpečiais vaikščiojome. Irgi, ten truputį kitokie žmonės, prie jų priprasti reikia, bet jie – žodžio žmonės.
– Jūs sakote, kad buvęs policininkas buvusį policininką geriau supranta, tą norite pasakyti?
– Laikosi žodžio buvę policininkai.
– Ir dėl to raginsite balsuoti už Saulių Skvernelį?
– Aš raginsiu, ar neraginsiu...
– Na, jūs dabar jau raginat iš esmės.
– Tai iš esmės tada neklauskit.
– Viena partija lieka iš esmės. Kitoms partijoms Kaune – labai sunkus laikas, tai – akivaizdu. Nesant taryboj partijai rodytis miestiečiams – beveik neįmanoma. Jums pačiam neatrodo, kad tai yra tam tikra problema?
– Tai yra problema, iš tiesų ir tai partijai, kuri lieka, irgi yra problema. Nenoriu aš dabar to viso sąrašo skaityti, kas dabar ateina. Aš pažįstu tuos žmones, ir tikrai yra problema. Anos partijos jau ant to grėblio užlipo, kad jos nežiūrėjo savo narių, kokybės, reitingavimo, paskatinimo ir pan., ir už tai jos išsitrynė.
Čia ne vien „Vieningas Kaunas“ ištrynė juos, bet jie patys save išsitrynė. Pas mus buvo likę po tris keturis narius tose partijose. Partijos pirma turi susikelti kokybę. Bet yra buvę istorijų, kad partijos nebesugeba, nes visi nori savo gimines, draugus ir artimuosius susidėti į tas partijas, bet nežiūri į narių atrinkimą pagal kokybę. Pas mus, Kauno savivaldybėje, kai atėjau 2015 m., dirbo 15 tarybos narių, ir visi susiję su konservatoriais, visose savivaldybės įmonėse.
– Dabar, pone Matijošaiti, bus du jūsų sūnūs taryboje.
– Bet čia taryboje, bet ne savivaldybės įmonėse.
– Bet kuriuo atveju, taryboje. Kodėl siūlėte savo sūnums eiti į tarybą?
– Noriu, kad jie augtų pilietiški ir mylėtų savo miestą. Bet ne į autobusų parką, ne į troleibusų parką, ne į švaros įmonę, kur gali neiti į darbą, o gauti atlyginimą. Seniau buvo tokia sistema.
– Norite, kad jūsų sūnūs apsiprastų su miesto reikalais ir kažkuris kandidatuotų po kelerių metų?
– Jie abu dabar bus išrinkti. Dainius jau antrą kadenciją, Šarūnas – pirmą kadenciją. O kokia miestui nauda iš to, kad praeitoje taryboje, dar šioj, besibaigiančioj, buvo Andrius Kupčinskas, Andriaus Kupčinsko žmona, ir dabar ateina Andriaus Kupčinsko tėvas iš Seimo. Man juokinga.