A. Anušauskas ja pasidalino 20-ojoje Knygų mugėje, kurioje pristatė savo knygą „Aš esu Vanagas“. Istoriko teigimu, nemažai informacijos apie legendinį ginkluoto pasipriešinimo vadą jis surinko iš artimųjų bei paties partizano dienoraščių. Sunkiausia, pasak A. Anušausko, buvo atkurti laikotarpio po suėmimo detales, nes teko remtis KGB archyvuose esančiais dokumentais, kurių dalis, kaip paaiškėjo istoriko tyrimo metu, buvo klastotės.
Be to, pristatyme kalbėjo A. Anušauskas, ilgai pagrindiniu sadistu ir Vanago budeliu laikytas Nachmanas Dušanskis tebuvo antraeilė figūra brutalioje partizano kankinimo operacijoje. Istorikas atskleidė, kad vienas pagrindinių partizanų kankinimo įrankių buvo žirklės. Laisvės kovotojas, rodo surinkti duomenys, tardymo laikotarpiu buvo sukarpytas gyvas.
Išdaviko namai buvo paruošti partizano sulaikymui
Kaip skelbia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro internetinėje svetainėje, 1956 m. A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Tam netgi buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė labiausiai kvalifikuotų šios represinės struktūros agentų grupė.
Partizanų vadas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė Kaune buvo sučiupti 1956 m. spalio 12 dieną. Dabar jau žinoma, kad juos išdavė KGB agentas Antanas Urbonas. Jo slapyvardis buvo Žinomas.
„Išdavystės klausimas istorijoje sprendžiamas daugybę dešimtmečių ar net šimtmečių. Šitoje istorijoje jis taip pat labai dažnai iškyla, kas tie žmonės arba šiuo atveju tas konkretus žmogus, kuris pasiryžo perduoti informaciją Nachmanui Dušanskiui, kad Vanagas Kaune, pas jį“, – knygos pristatymo metu kalbėjo A. Anušauskas.
Istoriko teigimu, tuo pat metu, 1945 m., kai A. Ramanauskas-Vanagas įstojo į partizanų gretas, jo būsimasis išdavikas sovietų buvo suimtas ir įkalintas. Iš kalėjimo jis išėjo jau kaip NKVD agentas.
„Po pustrečių metų išleistas jau su slapyvardžiu, t.y., užverbuotas. Dar po kelių metų jis buvo orientuotas būtent Adolfo Ramanausko paieškai. Dar po vienų kitų metų jam buvo skirti tiems laikams gana nemenki pinigai tam, kad statytųsi namą Kaune. Namas, kuris buvo paverstas Ramanauskui skirtais spąstais“, – pasakojo A. Anušauskas
Išduoti sutiko vienintelis iš užverbuotųjų
Istorikas atkreipė dėmesį, kad ilgą laiką buvo manoma, jog Antanas Urbonas esą buvo Vanago kursiokas karo mokykloje Kaune, tačiau tai, pasak knygos autoriaus, – netiesa.
„Istorijos faktus sustačius į vietą paaiškėjo, kad nei jis bendrakursis, nei kursiokas. Taip, jis mokėsi karo mokykloje, taip, jis gavo karininko laipsnį, taip, jis tarnavo Lietuvos aviacijoje, tačiau jis nebuvo nei Vanago koks nors draugas, nei kursiokas.
Taip jau išeina, kad partizanų vadai turėjo remtis žmonių pasitikėjimu ir pasitikėti tais žmonėmis, kurie juos kokiu nors būdu remia, neturėdami daug galimybių patikrinti tos informacijos. Juos, žinoma, kad rinkdavosi, tikrindavo, ar žmogus patikimas, ar ne. Aš mačiau, kad Vanagas tikrino, aiškinosi ir nusprendė pasitikėti šiuo žmogumi, su kuriuo jis per gyvenimą iki tol buvo susidūręs vos keletą kartų“, – apie partizaną išdavusį agentą pasakojo istorikas.
A. Anušausko teigimu, A. Urbonas buvo vienintelis žmogus, sutikęs išduoti vienuolika metų kovojusį ir nuo okupantų besislapsčiusį partizaną.
„Tai buvo vienintelis žmogus, kuris tai padarė, nes kiti žmonės, kurie buvo užverbuoti saugumo, atsisakydavo perduoti informaciją apie Vanago buvimą, jeigu jį sutiktų. Tiesiog sakydavo, kad neteiks tos informacijos. Bet va vienas žmogus atsirado. Turiu pasakyti, kad motyvus galima surasti, išsiaiškinti“, – teigė istorikas.
Išdavystės motyvai, anot A. Anušausko, buvo tiesiog buitiniai, galbūt galėjo prisidėti siekis apsaugoti save ir savo aplinką. Vis dėlto baime, įsitikinęs tyrėjas, tokio A. Urbono elgesio pagrįsti neįmanoma, nes žiaurios represijos už informacijos neteikimą tuo laikotarpiu jau esą nebebuvo taikomos.
„Jis turėjo tą galimybę, jis galėjo rinktis, galėjo išduoti, galėjo neišduoti, galėjo nutylėti. Pasirinko išdavystės kelią. Pabrėšiu, tai buvo 1956 m., tai ne stalininiai laikai, tos baimės buvo stipriai įdiegtos, bet jos jau buvo visai kitokios, todėl tos išdavystės baime jau negali pateisinti“, – pabrėžė knygos autorius.
Dėl sadistinių kankinimų paaiškinimo klausė net psichiatrų
Nachmanas Dušanskis – tai kone dažniausiai A. Ramanausko-Vanago istorijoje minimas NKVDistas, vienas partizano budelių. Jis gimė Lietuvoje, netoli Šiaulių. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui visa laiką dirbo tardytoju. Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, jis dirbo Kaune, greitai darė karjerą ir medžiojo partizanus.
Žiaurumu garsėjęs vyras vadovavo Juozo Lukšos-Daumanto sugavimo operacijai. O žymiausia jo akcija – tai Adolfo Ramanausko-Vanago kankinimai.
DELFI primena, kad 1956 m. sulaikytam A. Ramanauskui-Vanagui prieš mirtį teko iškentėti protu nesuvokiamą KGB pareigūnų žiaurumą. Partizano byloje buvo rašoma, kad jau tą pačią sulaikymo dieną, po 8 val. tuomet vos 38 metų vyras dėl stiprių sužalojimų akyje pristatytas į ligoninę. Antropologiniai palaikų tyrimai parodė, kad į dešinę akį A. Ramanauskui-Vanagui buvo durta net 5 kartus.
„Sužalojimų išmatavimai labai panašūs: 2–5 milimetrai, vadinasi, tai galėjo būti sukelta tuo pačiu įrankiu, nedideliu, smulkiu, duriamuoju“, – anksčiau DELFI sakė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkė Justina Kozakaitė.
Kaip rodė ankstesni rašytinių dokumentų tyrinėjimai, per daugiau nei 13 mėnesių kalinimo KGB kalėjime partizanas buvo žiauriai mušamas, jam buvo nupjauta dalis lyties organų. Palaikų tyrimai parodė, kad net ir 1957 m., po mirties nuosprendžio priėmimo, vyras toliau buvo kankinamas.
Knygos „Aš esu Vanagas“ pristatymo metu svarstyta, kas galėjo lemti tokį sadistinį pareigūnų elgesį, tačiau, pasak A. Anušausko, tam logiško paaiškinimo rasti neįmanoma.
„Kalbant apie tuos žmones, kurie ėmėsi brutalaus kankinimo, turiu pasakyti, kad konsultavausi su psichiatrijos katedros profesoriumi Germanavičiumi. Aš irgi klausiau – paaiškinkite man tą sadizmo motyvaciją, ar galima kaip nors sveiku protu paaiškinti. Turiu pasakyti – ne, sveiku protu tai nėra paaiškinama. Jeigu mes mėginsime tame ieškoti logikos, tai sunkiai rasime.
Ar buvo Vanagui užduodami konkretūs klausimai, ką apie jį saugumas žinojo, bet nežinojo, kur padėta – apie archyvus, apie iš Lukšos likusius slaptaraščius, apie dar kokias nors turimas priemones? Taip, klausimai iš tikrųjų buvo, pavyzdžiui, kur slapstėsi paskutinis kelis mėnesius, ko KGB nežinojo. Nežinojo, kur yra tebeslapstoma dukra. Klausimų buvo, bet tai irgi negalėjo paaiškinti to sadizmo. Tiesiog nėra loginio paaiškinimo“, – kalbėjo A. Anušauskas.
N. Dušanskis buvo antraeilė figūra
Pasak pokalbį su autoriumi moderasuvio Vytauto V. Landsbergio, tam tikros knygoje aprašomos smulkmenos leido nusipiešti Vanago kankintojo portretą. Būtent šios detalės, tikino V. V. Landsbergis, jam padėjo režisuojant filmą apie žinomiausią ginkluoto pasipriešinimo vadą.
„Kadangi mes apie Dušanskį su pačiu nemažai kalbėjome, kai rašėme įvairias scenarijaus versijas, aš atsimenu pora tokių smulkmenėlių, porą mažų razinų, kurios galbūt padeda kažkiek suprasti jo charakterį. Visų pirma, vienas dalykas, kad jo artimieji buvo žuvę holokausto metu ir jis galėjo turėti keršto ir perdėtos neapykantos motyvų.
Yra vienas toks mažas fragmentėlis, kurį pats pasakojai, kaip buvo, kai Dušanskis gavo savo pirmąjį atlygį jau kaip NKVD darbuotojas ir atvažiavo pas savo mamą norėdamas jai parodyti, kad jis uždirba, kad jis jau ne kažkoks gatvės chuliganas, ir mama sako – žinai, ne, aš tų tavo pinigų neimsiu. Tokia maža detalytė ir man kaip režisieriui už tokių dalykų kabinantis galima atrasti žmogaus nepasitikėjimą savimi ir tokių dalykų, kurie vėliau gali pasireikšti kažkokiu sadizmu.
Kitas dalykas, kad tiek laiko medžiojo ir nesurado, tai, aišku, matyt, natūraliai, kai tu galų gale sugauni, negavai ir ordinų, apdovanojimų, kuriuos buvai numatęs savo karjeroje. Jau uždrausti kankinimai, aktyviai tardyti negalima, bet kažkas viduje, tas žvėris neišlaiko“, – N. Dušanskio žiaurumui paaiškinimą bandė rasti režisierius.
Vis dėlto, pasak A. Anušausko, N. Dušanskis toli gražu nebuvo pagrindinis Vanago budelis, kaip manyta iki šiol.
„Iš tikrųjų daugelio įsivaizdavimas iki šiol buvo, kad Nachmanas Dušanskis buvo vienas pagrindinių personažų. Bet jis vis dėlto buvo antraeilė figūra. Aš identifikavau, kas dalyvavo visoje toje brutalioje akcijoje. Identifikavimui pagelbėjo 1992-1993 metais mūsų Generalinės prokuratūros tardytojų atlikti veiksmai. Suprantu, kad byla buvo pradėta, pradėta labai gerai, deja, ji paskui kuriam laikui buvo padėta į lentyną.
Tuo metu, 1992-1993 metais, mūsų prokuratūra sugebėjo apklausti keletą labai svarbių liudininkų, tarp jų ir Nachmano Dušanskio tiesioginį viršininką KGB pulkininką Leonardą Martavičių, kalėjimo prižiūrėtojus, kurie matė visą šitą istoriją. Visi išsijuosę melavo. Bet melavo, kas įdomu, tiek viršininkai, tiek žemiausio rango pavaldiniai tais pačiais žodžiais. Tai daug ką pasako apie išmoktus tekstus.
Saugumo darbuotojai, prabėgus keturiems dešimtmečiams, melavo apie tą istoriją visai užmiršę, kokius jie dokumentus pasirašė. Pavyko surasti tuos dokumentus, jų parodymai ir jų pasirašyti dokumentavai prieštaravo vieni kitiems ir išaiškėjo, kad visoje toje brutalioje akcijoje dalyvavo penki konkretūs žmonės – du pulkininkai, papulkininkis N. Dušanskis, majoras ir kapitonas – Dušanskio pavaldiniai“, – vardijo istorikas.
Į tardymus buvo atnešamas, pagrindinis kankinimų įrankis – žirklės
Anot A. Anušausko, atskleisti A. Ramanausko-Vanago budelius ir išsiaiškinti daugiau detalių apie partizano kalinimo ir kankinimo laikotarpį nebūtų buvę įmanoma be ekspertų pagalbos, kurie padėjo patikrinti KGB dokumentus, pamatyti suklastotą informaciją.
„Paaiškėjo, kad protokolų parašai Ramanausko vardu – klastotės, paaiškėjo, kad jis į tardymus buvo ne atvestas, o atneštas, nes buvo tokia jo sveikatos būklė. 1992-1993 m. prokurorai užsakė ekspertizes ir nustatė kankinimų įrankius. Žiauriai, aišku, nuskambės, bet vienas pagrindinių buvo žirklės. Žmogus sukarpytas gyvas ir paskui susiūtas“, – žiaurias partizano kankinimo detales atskleidė istorikas.
Knygos autoriaus teigimu, KGB budeliai iš karto apgalvojo ir planą, kas iš jų taptų atpirkimo ožiais, jeigu reikėtų atsakyti už tokį brutalų ir sveiku protu nesuvokiamą elgesį.
„Vykdytojai, kaip tokios sėkmingos KGB akcijos, jau šlovino vieni kitus. Ir Vilniuje, ir Maskvoje dalinosi apdovanojimus, bet du aktyvūs šitos saugumietiškos operacijos dalyviai buvo palikti be jokių apdovanojimų. Kadangi tuo metu jau visi žinojo, kokios to brutalaus kankinimo pasekmės, kad Adolfas Ramanauskas nepaprastai sunkios būklės kalėjimo ligoninėje, kad jis gali neišgyventi, mano versija tokia, kad du žmonės, du žemesnio rango saugumiečiai buvo palikti kaip ieškininkai, kad jeigu vis dėlto reikės surasti kaltuosius, jeigu neišgyventų, – tai štai jie, mes jų net neapdovanojom. Štai, imkit juos, nuteiskit Maskvoje arba Vilniuje“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Anušauskas.
Rado atsakymą į amžiną klausimą – kodėl partizanai nesulaukė Vakarų pagalbos
Paklaustas, ar, jei turėtų progą, dabar norėtų kuo nors papildyti savo knygą, A. Anušauskas patikino, kad naujos informacijos po knygos išleidimo atsirado.
„Atsirado net apie tuos antiherojus, t.y., tuos žmones, kurie buvo kitoje barikadų pusėje, nes nepabrėžiant jų vaidmens kartais sunkiau suprasti ir herojaus poziciją. Atsirado nauja informacija apie Ramanausko budelį, atsirado nauja informacija apie dezinformavimą, kuris buvo nukreiptas būtent prieš Laisvės kovos sąjūdį, ir jis prasidėjo nedelsiant, jau 1950 m. – į Vakarus, į aktyvių lietuvių išeivių rankas buvo siunčiama iš anksto paruošta, suklastota informacija ir tos klastotės lietė labai konkrečius žmones. Ne tik apskritai sąjūdį, tačiau ir Kovos sąjūdžio lyderius, tai Adolfą Ramanauską, Joną Žemaitį ir labai gerai žinomą partizaną mūsų istorijoje Lukšą-Daumantą“, – vardijo knygos autorius.
Anot jo, ši informacija gali tapti atsakymu, kodėl Lietuvos miškuose kovoję partizanai taip ir nesulaukė pagalbos ir palaikymo iš Vakarų.
„Apie juos tos klastotės guli, tiesą sakant, ant pakankamai aukšto rango politikų stalo Vakaruose. Deja, tuo metu jie neturėjo galimybių patikrinti tos informacijos. Jie turėjo ją priimti arba nepriimti, kokią ją gauna ir pagal tai spręsti, kokia gi situacija Lietuvoje, kas Lietuvoje iš tikrųjų dedasi.
Todėl kartais mūsų tas supratimas – o kodėl Vakarai nepadėjo sunkiai kovojantiems lietuviams – šitoje vietoje ir turi tam tikrą atsakymą. Dezinformavimas apie vadus, apie sąjūdį buvo pakankamai intensyvus, kad iškreiptų požiūrį į tai, kas iš tikrųjų dėjosi Lietuvoje“, – teigė A. Anušauskas.
Į duobę buvo įmestas su kriminaliniais nusikaltėliais
Po kelis dešimtmečius trukusių paieškų, partizanų vado palaikai Našlaičių kapinėse rasti praėjusių metų birželio pradžioje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. A. Ramanauskas-Vanagas kapavietėje buvo užkastas su kitais dviem už nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis sušaudytais kriminaliniais nusikaltėliais.
Kaip anksčiau aiškino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų (LGGRC) centro darbuotojas Dalius Žygelis, sovietai tikslingai siekdami nuslėpti politinių kalinių palaikus užkasdavo su kitų mirusiųjų – kriminalinių nusikaltėlių, ligoninėse mirusių ir artimųjų neturinčių – palaikais. Istoriko teigimu, Našlaičių kapinėse KGB sušaudytų politinių kalinių palaikus užkasdavo nuo 1956 iki 1969 metų.
Pasak tyrėjų, palaikai buvo gerai išlikę, jie nebuvo paveikti cheminių medžiagų. Specialistų aiškinimu, tai gali būti laimingas atsitiktinumas, pavyzdžiui, pamiršus palaikus prieš užkasimą apipilti chemikalais, arba tuo metu (1957 metais) dar galėjo apskritai nebūti reglamentuota praktika taip naikinti palaikus.
Be to, tyrėjai nustatė, kad A. Ramanausko-Vanago kūnas į duobės dugną buvo įmestas veidu žemyn, o tai esą taip pat galėjo būti atsitiktinumas lėmęs, kad palaikams ilgi metai dirvoje nepadarė negrįžtamos žalos.
Padėjo netikėtai atsiradęs liudininkas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su sovietų okupacija kovojusio Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago palaikų ieškojo kelis dešimtmečius. 2017 metų pradžioje į centrą kreipėsi asmuo, pateikęs informacijos apie Našlaičių kapinėse užkasto artimo giminaičio galimą kapavietės vietą. Šis ir kiti liudijimai padėjo tiksliau nustatyti vieną iš šiose kapinėse esančių sušaudytų asmenų užkasimo vietų.
Apie galimai užčiuoptą siūlo galą Vilniaus universitetas kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovais pranešė 2017 metų gruodį. Tyrėjai tuomet paskelbė nustatę, kad Našlaičių kapinėse buvo užkasti nuteistieji mirties bausme 1956–1969 m. laikotarpiu, taip pat ir už politinius nusikaltimus.
Iki tol buvo žinoma, kad šiose kapinėse buvo laidojami negyvi gimę kūdikiai, įvairiose ligoninėse mirę asmenys, neturintys artimųjų, benamiai, neatpažintų asmenų kūnai. Taip pat šiose kapinėse buvo užkasamos medicininės atliekos iš įvairių gydymo įstaigų.
2017 metų gruodžio pradžioje Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškoms Našlaičių kapinėse skirta 140 tūkst. eurų. Partizano iškilmingos valstybinės laidotuvės surengtos 2018 m. spalį.
DELFI primena, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, sovietams okupavus Lietuvą įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.
A. Ramanauskas-Vanagas kartu su kitais septyniais partizanų vadais 1949 vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Seimas įstatymu pripažino deklaraciją Lietuvos valstybės tęstinumui itin reikšmingu teisės aktu. Šiuo dokumentu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis paskelbė, kad prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui.
A. Ramanauskas-Vanagas 1956 m. buvo suimtas, o 1957 lapkričio 29 d. Vilniuje sušaudytas. Jo žmona partizanė B. Mažeikaitė- Ramanauskienė sovietų teismo nuteista 8 metus kalėti lageriuose.
