Norinčių kalbėti atsiranda iki šiol
Pristatant šią knygą buvo surengta diskusija, kurioje dalyvavo knygos autorius, DELFI žurnalistas Dainius Sinkevičius, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė, Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius ir apie Pravieniškių pataisos namų realybę viešai prabilti išdrįsęs čia bausmę atlikęs Jonas. Diskusiją moderavo DELFI vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė.
Knyga „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ prasidėjo nuo D. Sinkevičiaus straipsnių ciklo portale DELFI. Knygos autorius pasakojo, kad ši istorija pradėjo dėliotis jam domintis kita byla ir jos ikiteisminiu tyrimu. Po jos vienas nuteistasis pradėjo jam rašyti ir pasakoti, kas vyksta, vėliau norinčių kalbėtis atsirado ir daugiau.
Knygoje pasakojama apie tai, kad Pravieniškėse daug metų veikė nusikalstamas susivienijimas, kuris išnaudodavo kalinius, pasirinkdavo, kurie naujokai tapdavo vergais, skirstydavo juos į kastas, kuriose aukštesnę poziciją užimantys vadovaudavo nuskriaustiems kaliniams, sukurdavo taisykles, kurių laikydavosi ne tik kiti kaliniai, bet ir jų prižiūrėtojai.
Realybė, kurią teko išgyventi žemiausių kastų Pravieniškių kaliniams, atrodo tokia žiauri, kad net sunku ja patikėti. Viešai apie ją prabilęs Jonas, kalėjęs dešimt metų, knygos pristatyme tik sunkiai atsiduso: „Čia ne filmas, ten toks gyvenimas“.
Po to, kai viešai visai Lietuvai papasakojo, kaip Pravieniškėse buvo mušamas, kankinamas ir prievartaujamas, Jonas neslepia iki šiol nerandantis ramybės. Nelengva atsigauti ir jo artimiesiems. „Išdrįsau kalbėti su psichologų pagalba: du metus nei mama, nei krikšto mama nežinojo. Mamai iki šiol lengvas šokas, kad su manimi taip buvo, ir kad Pravieniškių pareigūnai žinojo, bet nieko nedarė“, – sakė Jonas.
Sutikusių kalbėtis su žurnalistu nuteistųjų buvo ir daugiau. „Kai pirmieji tekstai DELFI pasirodė, buvo ypatingai daug nuteistųjų, kurie norėjo pasakoti, kas ten darosi. Tuo metu bachūrai uždraudė jiems, pasakė nuneš galvas, jei apie tai kalbės. Tada buvo pauzė, paskui atsirado narsių, kurie norėjo kalbėtis. Aišku, buvo savų interesų, pavyzdžiui, norėjo pereiti į kitus pataisos namus dėl to, kad tie atskleidė kažkokią nusikalstamą veiklą. Dabar vėl nauja banga, ypatingai daug eina laiškų, siunčia man ir messenger žinutes, naudojasi tuo pačiu internetu, sako, tik neišduok mūsų. Gyvai pabendrauti negali, nes vyksta karantinas. Realiai situacija ar prieš penkis mėnesius, ar prieš mėnesį yra tokia pati“, – sakė D. Sinkevičius.
Gyrė už drąsą žurnalistus ir Joną
K. Mišinienė neslėpė, kad D. Sinkevičiaus atskleista istorijos pusė privertė ją į daug dalykų pažiūrėti kitomis akimis. „Jaučiu tam tikrą sutrikimą. Mūsų centras vadinasi kovos su prekyba žmonėmis, mes daugybę metų dirbome, kad įkalinimo įstaigos turėtų gyventojų, ir atėjo diena, kai mes pasižiūrėjome kas darosi kitoje barjero pusėje, kad ten vyksta tas pats prievartavimas. Mums didžiulis sukrėtimas, mes norime padėti tai šauniai žurnalistų komandai, kuri verčia naują puslapį Lietuvos žurnalistikoje. Esame tiek pripratę, kad nematome žurnalistų heroizmo, kiek yra nesaugu kelti tokią idėją, gal ateis diena, kai ta drąsa bus įvertinta“, – kalbėjo ji, taip pat už drąsą kalbėti viešai dėkodama Jonui.
„Jonas šaunuolis, kad pasiryžo padėti mums, įvardinti daiktus tikrais vardais, kai kalbame apie prievartavimą ir žalojimą. Čia daugybė dalykų labai akivaizdūs ir mes tiesiog neįvardiname jų. Tarkime, tos subkultūros, indiškas žodis kastos, net pavadinimus turime toms sritims. Bet ar mums tai priimtina, kas čia per sugalvojimas, suskirstyti visuomenę, kad ir nusikaltusią?“, – susimąstyti kvietė K. Mišinienė.
„Turime atsipeikėti, nesvarbu, ar čia dėl to, kad iš sovietinių laikų likę, ar dėl to, kad mes ne daug mėnesių dirbame, turime visa gerkle rėkti, kad mums netinka. Jei dabar to nepasakysime, tai apipainios mus visus ir mes įklimpsime visi, pradėsime galvoti, kad bachūras tai bachūras, o gaidys gal ir nusipelnė būti gaidžiu“, – sakė K. Mišinienė.
Publikos paklaustas, ar nebijo rašyti tokiomis temomis, D. Sinkevičius atsakė, kad tai – tiesiog jo darbo dalis. „Manęs neišgąsdins, per gyvenimą viską esu matęs, esu ir nukentėjęs. Tai mano darbas ir žinojau, kad turiu tai padaryti. Nereikia nieko bijoti: jei šiais laikais kažkas kažką norės padaryti, tai ir padarys, iš anksto neperspės“, – sakė D. Sinkevičius.
Teisingumo ministras supykdė publiką
Ko reikia, kad situacija pasikeistų? D. Sinkevičiaus nuomone, reikia keisti visą įkalinimo sistemą. „Reikia keisti ten daugybę metų dirbančius žmones, reikia naujo požiūrio į nuteistuosius, kol to nebus, mes negalime kalbėti apie kitus dalykus“, – kalbėjo jis.
„Turi būti kamerinis režimas, po du sėdėti, prižiūrėtojas turi būti kaip ir draugas, bet tuo pačiu neturi peržengti ribos. O pas mus prižiūrėtojas valdovas, kaliniai tarp savų irgi turi savo valdovus, ir jie vieni su kitais veda reikaliukus“, – kalbėjo D. Sinkevičius.
Teisingumo ministras E. Jankevičius neneigė, kad problemų sistemoje tikrai yra daug, bet tikino, kad priemonių gerinti situacijai jau imtasi ir ji gerėja.
„Vienareikšmiškai pasikeis ir jau keičiasi, pavojingi išskirstyti į skirtingus pataisos namus, tokios mafijos tikrai nėra, autoritetai vadinami neturi prieigos ir negali žeminti kitų, ir izoliuoti. Taip bus ir toliau“, – kalbėjo jis.
Pasak jo, sistemoje dirba apie 3500 pareigūnų. „Taip, tam tikri pareigūnai nėra vakarietiškai apmokyti, nežino, kaip elgiamasi vakarietiškuose kalėjimuose, jų požiūris sovietinis, bet tikrai ne visi. Turime labai daug gerų, sąžiningų pareigūnų“, – pabrėžė E. Jankevičius.
Kalbėdamas apie visuomenės reakcijas į šią skandalingą situaciją ministras pridūrė, kad „reikia atsakingai suprasti, kad žmonės iš nusikalstamo pasaulio nėra kvaili, moka manipuliuoti, moka apgauti“.
E. Jankevičius taip pat kreipėsi į knygos pristatyme dalyvavusį Joną, primindamas, kad jis buvo nuteistas už nužudymą: „Kalėjimuose žmonių žeminimų tikrai negali būti, bet tikiuosi, kad jūs atgailaujate, kad jums irgi skauda dėl to, ką padarėte“.
Tokie ministro žodžiai buvo sutikti publikos pasipiktinimu. K. Mišinienė pastebėjo, kad tai, ką pasakė ministras, labai reikšminga, nes tai yra visuomenės nuomonė, lemianti, kad turime tai, ką turime. „Visuomenė suteikė mandatą įkalinimo organizatoriams organizuoti bausmes, mes sutikome su tuo, bet mes nesuteikėme mandato kankinti žmones. Jonas jau atkalėjo, neetiška kalbėti apie tai, ką padarė, nes tarsi siunčiate žinutę visuomenei, kad gal jam taip ir reikėjo, jei jis būtų geras, nebūtų pakliuvęs į tokią situaciją. Nuolat girdime tą diskusiją. Dėl seksualinių nusikaltėlių nuolat girdime, siųskite į zoną, tegu padaro dar baisiau. Turime suvokti visuomenės mąstymą ir jį kažkaip keisti. Nežinau, ką reikia padaryti, kad mes, visuomenė, pasakytume: kankinkite juos, žeminkite, paverskite vergais. Tai nenormali situacija“, – baisėjosi ji.