Apie tai laidoje „DELFI Diena“ kalbame su Algirdu Sysu ir politologe Kamile Šeraite.
– Petro Cvirkos paminklas pačiame Vilniaus centre. Ką su juo daryti?
– K.Š. Iš tikrųjų, diskusijos jau prasidėjo prieš keletą metų. Šiuo metu yra inicijuota peticija, po kuria jau pasirašė beveik tūkstantis asmenų. Mano nuomone, šis paminklas turėtų būti pakeistas kitu mūsų istoriniu simboliu. Turime suprasti, kad šis Petro Cvirkos paminklas yra skirtas ne rašytojui, o kolaborantui.
A.S. Man tai primena 1968 metus, kai Kinijoje buvo sugriauti visi paminklai, sunaikino visus žvirblius ir paskui turėjo didelę katastrofą. Man toks paminklų panaikinimas yra atgrasus. Mes juk istorijos nesuklastosime. Tai yra mūsų istorijos etapas – blogas, bet jis buvo. Kai aš nuvažiuoju į Vieną, tai ten pilna paminklų žmonėms, kurie buvo ir geri, ir blogi. Vilniuje tikrai yra tiek erdvių, kur galima pastatyti labai daug paminklų. Visiems užteks vietos, bet pirmiausia mes norime nugriauti.
K.Š. Visiškai suprantama. Socialdemokratai visada yra linkę pamiršti istoriją, kad gyvuotų mitas, kad ir tada dirbome Lietuvai, bet nori pabrėžti, kad reikia nenugriauti, o pakeisti simboliu, dėl kurio galėtų nuspręsti visi vilniečiai, kad jis mums visiems būtų artimas ir nekvestionuojamas.
– Tai kas vietoje to paminklo turėtų stovėti, nes, panašu, mums vis dar sunku susitarti dėl šių dalykų?
– K.Š.Mano nuomone, sprendimą turi priimti vilniečiai. Pavyzdžiui, mūsų partizanai, kurie rašė dienoraščius, kūrė eilėraščius, dainas, kurios iki šiandien skamba mūsų lūpose. Kodėl tada paminklas yra ne jiems? Bet tik patys vilniečiai turi nuspręsti, kas gali stovėti vietoje šio paminklo, bet jis turėtų būti pakeistas.
A.S. Teisingai sako Kamilė, kad pirmiausia vilniečiai turi nuspręsti, bet ne peticijomis tai yra daroma. (…) Kai nėra sprendžiami svarbesni dalykai miesto gyventojams, tada mes galime surasti labai įdomių temų. Bet yra didžiajai daliai aktualiau dėl kitų problemų. Galbūt tai yra rinkimų šou.
K.Š.Tai nėra rinkimų šou. Vieniems atrodo, kad žiurkės Vilniuje yra labai didelė problema, kitiems, kad šiukšlės. Tai yra tiesa, bet istorija ir nacionalinis saugumas bus labai svarbūs klausimai. Jie yra esminiai.
– Bet turime ir tokių, pripažinkime, prieštaringų paminklų – ką su jais daryti?
– K.Š.Kaip ir gerbiamas Seimo narys minėjo, šiuo metu yra inicijuotas įstatymo projektas, kurio tikslas yra desovietizuoti viešąsias erdves. O kaip tai padaryti – tai atiduoti sprendimo teisę istorikams, profesoriams, kurie galėtų pateikti savo rekomendacijas.
– Bet gal jau reikia priimti sprendimą, kaip ir su Žaliojo tilto skulptūromis?
– A.S. Tai jokio plebiscito nebuvo. Ponas Šimašius nutarė, kad reikia nuimti, nuėmė, jie dabar ilsisi. Jeigu tikrai kalbame apie vilniečių nuomonę, tai darykime plebiscitą, nuspręskime. Jeigu reikia, kad ten žydėtų rožės – gerai, aš nesu prieš, bet reikia elgtis pagal įstatymus. Čia yra veidmainystės. Čia yra vienasmenis sprendimas.
– Iš kitos pusės, kodėl šis – paminklų nukėlimo klausimas, kyla tik dabar? Kodėl reikėjo laukti trisdešimt metų?
– K.Š. Pirmiausia šio klausimo reikia paklausti buvusių Vilniaus metų ir valdžių, kodėl sprendimai nebuvo priimti, mano manymu, to reikėjo, kai pradėjome kurti savo nepriklausomą ir laisvą valstybę. Aš viliuosi, kad ateinanti valdžia imsis šių klausimų.
Visą pokalbį žiūrėti vaizdo įraše.
DELFI primena, kad Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo vaidmens įtvirtinant sovietų okupaciją Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.
P. Cvirka 1940-aisiais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą įstojo į komunistų partiją, buvo marionetinio Liaudies seimo deputatas, padėjo sovietizuoti Lietuvą.