Apie tai „DELFI Dienoje“ pokalbis su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi.
– Praėjusią savaitę vyko Miuncheno saugumo konferencija. Viešojoje erdvėje buvo minimi ypač tarp JAV ir Europos šalių tvyrojusi įtampa, ginčai, nesutarimai - tokių būna visada, bet panašu, kad šįsyk jų buvo kaip reta daug - ir dėl INF, ir dėl Irano, įsipareigojimų. Kokius iššūkius ir grėsmes išskirtumėte Lietuvai?
– Lietuvą atskirti – sudėtinga, mes jaučiame sroves, įtampa ten visada yra, toje konferencijoje. Vyksta Amerikos ir Europos dialogas, kuriame tikrai daug apsižodžiavimų. Išskirčiau gal tuo, kad atvyko didžiausios Amerikos delegacijos desantas, apie trisdešimt kongresmenų, senatorių, viceprezidentas. Gana solidi komanda, o šiaip įtampa tvyrojo stipriai: dėl takoskyros Irano klausimo ypatingai. Bet iš teigiamų momentų galiu pasakyti, kad konferencija prasidėjo labai džiugiai – minint Lietuvos vardą. Pirmoji diskusija buvo apie gynybą ir saugumą, vokiečių ministrė kalbėjo apie Lietuvą dėl sėkmingo bendradarbiavimo. Lietuva buvo minima tikrai labai dažnai, turėjome dar atskirą diskusiją apie gynybą su ekspertais. Manau, kad visos mūsų silpnos vietos ir iššūkiai – puikiai žinomi.
– Vakar vyko ES užsienio reikalų ministrų susitikimas, kur didžiausias dėmesys – Ukrainai. Bet ar neatrodo, kad pasaulis šiek tiek pamiršo ją ir paliko vieną tvarkytis su agresoriumi? Iš kitos pusės, pvz., Vengrija iki šiol yra tas blokas, kuris stabdo euroatlantinius Ukrainos siekius.
– Mes tam ir esame, kad nebūtų pamiršta ne tik Ukraina, bet ir tam tikros vertybinės orientacijos. Dėl jų mes turime kovoti ir ES, ir NATO. Taip jau tikrai nėra, kad pamiršta, nes mes sutarėme dėl papildomų sankcijų dėl karinių veiksmų ties Kerčės sąsiauriu. Dėl Vengrijos – spaudimas tikrai yra didžiulis, esame atvirai išsakę ne kartą savo poziciją, kad taip neturėtų būti.
– Artėja 5-osios Krymo aneksijos metinės. Pasaulis nepripažįsta šios aneksijos, bet... didesnių sprendimų šiuo klausimu nesigirdi?
– Tai yra Krymo aneksijos nepripažinimo politika. Ji egzistuoja, kaip žinia, daugiau ar mažiau veikia, bet mes turime tą politiką labiau užpildyti turiniu. Ne tik dėl to, kad metinės, bet ir dėl to, kad niekam nekiltų abejonių dėl mūsų pozicijos. Šiandien ir kitos metinės – dangiško šimtuko, kuomet Maidane žuvo šimtas žmonių. Dėl tikėjimo Europos ateitimi mes visi turėtume šiek tiek susitelkti ir suprasti, ką darome. Ukraina vis dar išlieka išbandymo pratimas visiems, ir tarptautinėms organizacijoms. Mes gana aktyviai tame dalyvaujame.
– Bet ministre, kur galėtų būti, pabrėžiu, realistiškai vertinant dabartinę atmosferą, proveržis? Kaip jį pasiekti?
– Jeigu mes pasieksime, kad Ukrainos interesai iš tiesų būtų apginti. Tai, ką jie įtvirtino savo Konstitucijoje, ką reiktų pabrėžti – europinę integraciją, kad jiems nebūtų trukdymų iš išorės. Toks proveržis ir būtų. O jeigu tos nematomos jėgos, kurios neturi balsavimo teisės, bet netiesiogiai paveikia procesus nugalės, jeigu kažkurios mūsų sąjungininkės dėl kažkokių nacionalinių ar ekonominių priežasčių pamins tas vertybes, tada proveržio nebus.
Reikia suprasti, kaip sunku pasiekti tą sutarimą. Matome, kad komentarai iš įvarių Europos sostinių būna labai negatyvūs, kritikuojantys tas sankcijas. Jos būtų efektyvesnės, jeigu mes laiku reaguotume. Tarkime, Kerčės incidentas įvyko lapkričio pabaigoje, o mes tik dabar pasiekėme politinį sprendimą ir per porą dienų jis bus įgyvendintas. Tai toli gražu nėra greitas sprendimas. Kita vertus, geriau negu visai nereaguoti. Sakyti, kad yra visai blogai tikrai negalima, bet džiaugtis tuo, ką padarėme, irgi neišeina. Mes turime palaikyti spaudimą. Diskusija parodė absoliučiai vienodus vertinimus, bet judėjimas, kai toks lėtas, tikrai nieko gero nedaro.
– Kaip būtų galima dar labiau paveikti Rusiją?
– Mes dabar nieko kito nenaudojame, tik sankcijas, galėtų būti tam tikra politinė izoliacija, nesakau, kad staiga reiktų nutraukti visus kontaktus, diplomatai ir karo metu turi šnekėtis, bet aukščiausio lygio susitikimai suteikia Rusijai progą parodyti, kad ji yra tarsi dėmesio centre. Visa tai yra naudojama propagandinėje erdvėje. Manau, kad nereikėtų suteikti tokių avansų. Tuo labiau, kad jie net neturi jokio pagrindo. Visos sutartys, kiek mes kalbame, jas visas Rusija pažeidinėja.
– Ar mes ir toliau laikomės pozicijos, kad Lietuva nemato galimybės gerinti santykių su Rusija?
– Atsakykime į klausimą, kaip mes suprantame santykių gerinimą. Aš įsivaizduoju, kad santykiai bent kiek pasikeis tada, kai Rusijos laikysena retorikos prasme pasikeis, aš jau net nekalbu apie situaciją realybėje, bet kai skiriasi požiūris, tikslai ir vertinimas, tada sunku kažką pasiekti.
– Vakar ES užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini po ministrų susitikimo Briuselyje patvirtino, kad pasiektas politinis susitarimas šiuo klausimu. Kokios tos naujos sankcijos galimos?
– Kol nėra atlikti techniniai veiksmai, dar nelabai galiu to skelbti. Kalbama apie asmenis, kurių lėšos bus užšaldytos ir jiems nebus leista atvykti į ES teritoriją.
– Bet ar to pakanka, jūsų akimis?
– Žinoma, kad nepakanka. Kai kurie partneriai ES mano, kad padidinti sankcijas būtų neefektyvu, nes ypač ekonominės sankcijos kenkia ir jų interesams. Tai yra tiesa, nes kai įvedamos sankcijos, prisimename, kad lazda turi du galus. Bet tai yra vienintelė priemonė, kurią mes naudojame prieš Rusiją, kitų priemonių mes tiesiog nenaudojame. Vien jau šios atsisakyti būtų didžiulė klaida. Tada mes būtume pralaimėtojai.
– Jūsų manymu, ar Europa gali sutarti dėl absoliučiai griežtos raudonos linijos?
– Mes tą liniją jau esame nubrėžę ne kartą, tik jos yra nuolat pažeidžiamos, o mes vis dar toleruojame tai. Tai mūsų klaida. Kiekviena šalis turi savo nacionalinę patirtį. Net ir tose šalyse, kur buvo požiūris į Rusiją teigiamesnis, nusivylimas dabartine situacija tik auga. Kaip veikia žaidimas be taisyklių, matome ir Prancūzijoje, ir Graikijoje, daug kur.
– Ar teisingai suprantu, kad jūs, susitikęs su kitų šalių ministrais, dažniausiai būnate priešingos nuomonės, nei būna dauguma?
– Tai turbūt nėra blogybė. Diskusijose būna ir taip, kad laimi mažumos nuomonė.
– Bet reformos ir Prezidento rinkimai Ukrainoje. Kaip jie keičia šalies kursą?
– Kiekvieni rinkimai kiekvienoje šalyje nėra tas laikas, kai yra daromi nepopuliarūs sprendimai ar reformos. Dėl inercijos ten daug kas ir taip vyksta gana sunkiai. Vis dėlto įsisteigia antikorupcinis teismas, kitos įvairios organizacijos, labai kruopščiai buvo atrenkami teisėjai. Vyksta daug dalykų, jau pasikvietė ir prekybos balansas. Žmonės turi tai pajusti. Kaip ir visose šalyse, yra jaučiamas labai didelis nusivylimas politikais. Nepamirškime, kad dar ir karas vyksta. Labai linkime ir tikimės, kad Ukraina nepasuks iš šio kelio. Tenka bendrauti ir su prezidentu Petro Porošenka, ir su ministrais. Niekas nesako kažko, kas būtų kažkaip antieuropietiška.