Atsinaujinimo procese „tvarkiečiai“ paspaudė ranką ir „valstiečių“ frakcijai Seime. Pastaruosius „santykius“ R. Žemaitaitis lygina su uošvės ir žento santykiais: „Būna dienų, kai žentas su uošviene geriausiai sutaria ir būna dienų, kai žentas ieško, kur uošvienė dingo“.
Su „valstiečiais“ rankomis sukirtęs R. Žemaitaitis teigia, kad su visais įmanoma sutarti – net ir konservatoriams jis nesako „ne“, nors pamena ir vienų, ir kitų teiginius, kad su „tvarkiečiais “ jie rankų nespaus. „Prisiminkite Ramūno Karbauskio pasakymą, kad su teisiamųjų ir banditų partija neprasidės, – įvardijo R. Žemaitaitis. – Konservatoriai laikėsi tos pačios pozicijos, nors pas juos nuteistų merų yra tiek, kad galėtume ir su karučiu, ir su vežimu vežti.“
Kritikos R. Žemaitaitis negaili nei paties vadovaujamiems „tvarkiečiams“, nei būsimam prezidentui. Jo teigimu, dar nematyti tokio kandidato, kuris atitiktų jo keliamus reikalavimus. Tačiau, „tvarkiečio“ teigimu, Lietuva dabar turi istorinį šansą ir jei būsimas prezidentas tinkamai pasižvalgys tiek į Rytus, tiek į Vakarus, Lietuva gali šoktelti į pirmąjį Europos šalių penketuką.
Ir nors jis kritikuoja Seimo kolegų „valstiečių“ siūlymą mažinti Seimo narių skaičių, turi kitą idėją. R. Žemaitaičio teigimu, konstituciją reiktų braukyti kitoje vietoje – teisę rinkti Prezidentą reiktų atiduoti parlamentui.
– Pradėkime nuo savivaldos. Kandidatuojate į Vilniaus miesto mero postą. Kaip vertinate savo konkurentus?
– Kiekvienas turi tam tikrą savo poziciją, tam tikrą savo įdirbį, Tik tiek, kad dalyvaudamas bendrose diskusijose išgirstu tokių keistų pasiūlymų: metro, nemokami bilietai. Toks jausmas, kad žmogus, kuris siūlo tokius pasiūlymus, arba natūraliai nesuvokia savivaldybės biudžeto ir finansinių galimybių, arba tiesiog tyčiojasi, kai pasako, kad sukurs naujų darbo vietų. Niekur pasaulyje ar Lietuvoje nesu girdėjęs, kad savivaldybė sukurtų darbo vietų. Valdininkų tikrai gali sukurti, biurokratų irgi gali sukurti, kurie trukdys verslui ir trukdys vystytis, faktas.
Darbą kuria verslas, kuris investuoja ir skaičiuoja, ar apsimoka toje savivaldybėje investuoti, ar ne. Jei meras bent kiek suvoktų, kas yra darbo vietų kūrimas, o iš tų kandidatų nemačiau tokio, kuris būtų dirbęs privačiame sektoriuje, išskyrus Dainių Kreivį. Kiti daugiau mažiau visą gyvenimą dirbo valdininkais. Tai kokias darbo vietas gali sukurti? Kokią darbo vietą gali, pavyzdžiui, Paluckas sukurti? Švietimo skyriuje tris darbuotojus įkurti? Gali.
O ką Šimašius gali sukurti net neįsivaizduoju. Jis nieko nedirbęs, tik ministerijoje ir valstybinėse įstaigose. Sinkevičius taip pat. Pirmą kartą tapo Seimo nariu ir dirbęs tik biudžetinėse įstaigose.
Kai paklausiau tokių pažadų... Man norėtųsi, kad kas nors atsiverstų bendrą Vilniaus planą. Ten yra surašyta labai daug dalykų, nereiktų žmonėms meluoti. Atsiverstų ir pamatytų: yra metro ar nėra, kur bus tramvajus, kur bus parkavimo aikštelės.
Tai vilniečių problema, kad nesidomi politikais, kurie šneka vėjus arba meluoja.
– Ko, Jūsų akimis, reikia Vilniui?
– Infrastruktūros. Visas Vilnius turi būti suskirstytas į penkias infrastruktūrines teritorijas arba, kaip aš vadinu, į penkias savivaldas. Taip kaip ir Briuselis, kaip ir dalis kitų didžiųjų Europos Sąjungos valstybių sostinių. Tai valdymo principas, kai decentralizuojamas valdymo aparatas, nes šiandien mes turime vieną falą, kaip aš jį vadinu, kuriame sukoncentruota viskas: socialiniai reikalai, plėtra ir panašiai.
Šiuo metu visa infrastruktūra orientuota į senamiestį arba į dešinįjį Neries krantą, o visas likęs Vilnius arba tai, kas už Neries į viršų, yra kaimai.
Vilniaus savivaldybė visiškai nežiūri bendrojo plano ir nežiūri, kur infrastruktūra turėtų eiti. O kai Vilnių suskirstai į penkias infrastruktūras, reiškia finansavimą skirstai pagal tas penkias išsidėsčiusias vietas.
– Nors vieną, Jūsų akimis, rimtą konkurentą mero rinkimuose turite?
– Visi jie yra rimti. Lietuvoje yra bėda, kokios nėra Vokietijoje. Teko šiek tiek darbuotis Angelos Merkel kompanijoje. Žmonės pas mus „valgo akimis“, svarbus momentinis įspūdis: „Patiko, gerai pakalbėjo, o gerai pakalbėjo ir man patiko, todėl aš balsuoju“. Bet niekas nesigilina.
– „Tvarkos ir teisingumo“ pavadinimas buvo šmėstelėjęs ir Prezidento rinkimuose. Tiesa, ne visiškai tiesiogiai. Kalbu apie iš partijos jau pasitraukusio Rolando Pakso ketinimą siekti Prezidento posto. Kaip tai vertinate?
– Labai džiaugiuosi, kad mūsų partija pernai rugsėjį atsinaujino. Matyt, mano žemaitiškas užsispyrimas lėmė tai, kad teko „pravalyti“ kai kuriuos žmones. Leidžiu sau sakyti tą žodį, nes tikrai „pravalymas“ įvyko.
Nemanau, kad valstybinėje veikloje gali dalyvauti tokie žmonės kaip Ručiai, Komskiai, Gražuliai, dabar net ir Paksas. Ir dėl paprasto dalyko. Su juo buvau susitikęs dar vasarą, kalbėjome, kaip įsivaizduojame partijos strategiją, nes jis buvo partijos įkūrėjas ir globėjas, bet jis pradėjo kalbėti apie Kaliningrado srities ir Lietuvos nusiginklavimą, militarizavimą, lito įvedimą.
Suvokiau, kad kažkas su žmogumi negerai ir kažkurioje vietoje yra kažkokia aplinka, kuri prikabino kažkokius svorius ir jis turi kalbėti kažkokius kosminius ateivinius dalykus. Tada supratau, kad atėjo laikas išsiskirti.
Su juo, sakyčiau, išsiskyrėme gražiuoju. Su kai kuriais kolegomis nelabai gražiuoju. Teko net šalinti iš partijos.
O Paksas dar pernai sausį pareiškė, kad bus kandidatas į prezidentus. Dėl to kažkada jam ir pasakiau, kad aš galiu norėti ir svajoti tapti Kataro princu, bet kad tapčiau princu, turėčiau tapti pirmuoju karaliaus vaiku, o kad tapčiau pirmu karaliaus vaiku, mažų mažiausiai turėjau giti prieš trisdešimt metų.
Yra konstitucija, kuri tą dalyką riboja. Yra politikų, kurie jam kerštauja. Keista, kad Lietuvos politikai nesugeba išspręsti tokio elementaraus dalyko, kurį pasakė Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pasakė, kad buvo neproporcingai pritaikyta bauda ir jam suteikti galimybę kandidatuoti tik į Lietuvos parlamentą. Suteikime. Šioje vietoje aš baimės nematau. Žmogžudžiai užrašo, kad jie yra teisti ir šiandien jie gali dalyvauti rinkimuose.
Bet kai žinai, kad negali, o atėjęs šneki nesąmones, ateini į partiją ir partijos pirmininkui sakai, kad ir jis turėtų taip kalbėti... Kaip mano kolegos pažiūrės į tokius svaičiojimus?
– Sakote, kad partijos viduje įvyko „pravalymas“. Ar dar liko žmonių, kurie taip pat turėtų būti „pravalyti“?
– Ne, kai kuriems žmonėms, kurie dar rugpjūčio mėnesį puolė ginti Petrą ar Komskį, pasakėme, kad jie pabūtų su mumis, pažiūrėtų, kokia situacija, kaip viskas pasikeis ir tada įvertintų. Labai džiaugiuosi paskutiniu mūsų tarybos posėdžiu ir kongresu, kad žmonės dabar ateina ir sako, kad jau kitas vaizdas, kad jau supranta, kokia kryptį turime.
Nekalbame apie tai, kad pakelsime tautą ir revoliuciją padarysime.
O atsinaujinimui dar daug liko. Liko apie trisdešimt savivaldybių, kuriose šiandien mes turime skyrius. Vieni skyriai yra stipresni, kiti silpnesni, neturi tų lyderių. Pavyzdžiui, Pagėgiai mums buvo Damoklo kardas ir baisiausia dalia. Teko paspausti rankas Komskiams ir visam klanui ir pasakyti, kad būkite geri, išeikite geruoju. Kai kurie geruoju išėjo, kai kurie nenorėjo. Tokius šalinome.
Dabar skyrius atsinaujinęs, ateina nauji žmonės. Šviesa tunelio gale.
Telšiai irgi – Pakso gimtinė. Daug kas sakė, kad ten Žemaitaičiui neįmanoma kojos įžengti, bet mes fantastiškai atnaujinome skyrių ir turime vieną geriausių kandidatų į merus.
– Pernai rugsėjį, kaip tik tuo metu, kai, Jūsų teigimu, įvyko partijos atsinaujinimas, pasirašėte susitarimą su valdančiaisiais – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcija. Ar šis frakcijų susitarimas pasiteisino?
– Čia maždaug „žento ir uošvienės santykiai“. Būna dienų, kai žentas su uošviene geriausiai sutaria ir būna dienų, kai žentas ieško, kur uošvienė dingo. O kai uošvienei bloga, ji žento ieško. Panašiai yra ir pas mus.
Mūsų santykiai pasiteisino ta prasme, kad mūsų atėjimas į valdančiąją daugumą įstatymų leidybos teisėje, o ne vykdomojoje valdžioje, įnešė tam tikrą stabilumą tarp teisės aktų. Nebėra to buldozerinio principo kai kuriais atvejais.
Bet yra bėda, kad yra kai kurios asmeninės jų iniciatyvos, kurios kelia tam tikrą sumaištį ir chaosą. Nepalaikėme dvigubos pilietybės, nepalaikome Seimo narių mažinimo skaičiaus, nes tai pasityčiojimas iš demokratijos. Mes juk net postų neturime Seime. Pagal mūsų susitarimą, kaip turi socdarbiečiai, mes turėtume turėti du komitetų pirmininko postus, turėtume turėti dviejų delegacijų vadovų postus, bet mes neėmėme nė vieno.
– O kaip vertinate valdančiųjų vedamą ekonominę politiką?
– Tai ne valdančiųjų, o mūsų ekonominė situacija, į kurią patys tą valstybę ir pastatėme. Manau, kad mes šiek tiek per daug bandome išlaidauti. Formuojasi 2007-2008 metų situacija, kai tuo metu premjeras Kirkilas, pataikaudamas konservatoriams, norėdamas turėti ramybės ir balsų, praplėtė biudžeto išlaidas.
Man kaip verslininkui tai yra pavojus ir rizika. Juolab, kad ekonomika stoja.
Tai ne valdantieji, tai Valstybės saugumo departamentas nevaldo savo leksikos ir nežino, ką sakyti ir kur pasisakyti. Jei padaro konferenciją ir pasako, kad Kinijos valstybė yra pavojus mūsų nacionaliniam saugumui, tai nežinau... Koks turi būti pareigūno nesuvokimas, neišsilavinimas, kad pasakytų tokius dalykus žinant tai, kad Kinijos produkcija sudaro nemažą dalį transportuojamos produkcijos per Lietuvą.
Suprantu, ką norėjo direktorius pasakyti. Tai ir reikėjo pasakyti, kad yra kai kurios Kinijos įmonės, kurios galimai turi įtakos mūsų nacionaliniam saugumui. O dabar ką mes iššaukėme? Turime Kinijos prezidento poziciją, diplomatai labai greitai reaguoja į šiuos dalykus, o kaip jie sureagavo?
Esu garantuotas, kad per ateinančius metus Kinijos vyriausybė duos atsakymą Baltarusijos prezidentui Lukašenkai, kad Baltarusijoje pagaminta Kinijos produkcija geležinkeliais važiuos ne per Lietuvą, o į Rygos oro uostą, kuris praktiškai priklauso Rusijai.
Tokių dalykų reikia vengti.
Nuo Vyriausybės nepriklauso, ar ekonomika auga ar neauga. Priklauso nuo infratruktūrinių dalykų ir netrukdymo. Aš kartais juokaudavau, kad verslininkams geriausia būtų, jei Seimas metus neposėdžiautų, o Vyriausybė kokius trejus metus nesusirinktų. Išrinkome, mokėkime atlyginimus, bet nieko nedarykite.
Politikai labai neatsakingai žiūri į kai kuriuos dalykus. Kiekvienas sprendimas ar pasiūlymas turi būti labai gerai pamatuotas.
– Galite įvardyti nepamatuotus sprendimus?
– Medienų perdirbimo įmonės investuoja Lietuvoje, atsodinimo įmonės investuoja Lietuvoje, o aš iš aplinkos ministro išgirstu, kad mažinsime miško kirtimo normą, kai mūsų miško prieauglis yra tikrai pakankamai didelis ir stabilus.
Kaip ir su alkoholio prekyba. Žmogus, kuris vartoja alkoholį, jis jį vartoja, tik dabar jį vartoja gal didesniais kiekiais, bet jis ateina per aplinkui: lenkus, latvius. Cigarečių situacija – akcizo kėlimas. Baltarusijoje tris kartus mažesnis akcizas cigaretėms, o Baltarusijos siena – 679 kilometrai. Siena kiaura.
Automobilių verslas. Lietuvoje yra tik 1200 servisų, kai vien Vilniuje suskaičiuotume 500. O jie turi licencijas? Ne. Jei išsipirko patentą remontuoti automobilius, turi nurodyti darbo vietą, kur dirbi. Kodėl nurodoma antram ar trečiam aukšte, bute. Esate matę servisą daugiabutyje? Ne. Štai jums ir glūdi pusė milijardo.
To tiesiog nematoma arba nebandoma reguliuoti. Šioje vietoje absoliučiu aplaidumu kaltinu finansų ministrą.
Tuoj pavasaris, prie prekybos centrų bus pildomos kondicionavimo sistemos. Ką jie pildo? Nieko. Po dviejų savaičių sistema vėl tuščia. Kodėl jų aplinkos ministerija netikrina? Bet bobutei, kurios, neduok Dieve, mėšlas prie upelio nubėgo, 500 eurų baudą išrašo.
– Įmanoma išskirti ir įvardyti tris geriausius ir tris blogiausius valdančiųjų darbus?
– Neįmanoma, nes kiekvienas žmogus žiūri per asmeninė prizmę. Šiaip geras darbas – galų gale „Sodros“ ir nacionalinis biudžetas antrus metus yra sureguliuotas. Ši vieta mane ne kaip žmogų, o kaip politiką tenkina.
Dar vienas pliusas – atėję į valdžią jie iš tikrųjų bandė padaryti kai kurias reformas. Švietimo reforma universitetų lygmenyje. Aš pats esu už tai, kad būtų tik trys universitetai Lietuvoje, kad mes grįžtume prie techninio ir specialybinio rengimo.
Imponavo ir tai, kad eksporto nepuolėme nukirsti.
O blogų, man atrodo, rasime labai daug. Ta pati urėdijos reforma, alkoholio reforma, institucinės reformos, kur institucijas jungia, bet niekas galų gale nežino, ką daro.
– Pastaruoju metu net keli Seimo nariai paliko „valstiečių“ frakciją kritikuodami, esą jiems neįtinka vidinė politika. O kaip Jūs vertinate juos, kaip vertinate patį Ramūną Karbauskį?
– Taip nutinka, kai į partiją ir sąrašus prisitraukia, švelniai pasakius, nevaldomų žmonių, kurie nesuvokia, kas yra parlamentas, nesuvokia, kas yra šeima ir kas yra bendri, kolektyviniai sprendimai.
Pavyzdžiui, Puidokas. Juokas pro ašaras. Jis pasiskelbė einantis į prezidentus. Pažiūrėkite, ką rašo jo brolis – nuo jo bėga kaip nuo bado ir maro ir teigia „ačiū Dievui, kad yra Gitanas Nausėda, aš jį palaikau“.
Jei brolis nusisuka nuo tokio žmogaus, kuris yra nevaldomas.
O ar gali šeimoje ar komandoje dirbti Puteikis? Tai nekontroliuojamas žmogus, kuris pats sau gyvena. Jis pats sau yra gražus. Jis nesuvokia, kad Seimas yra kolektyvinis sprendimas.
Manau, kad ten yra kita bėda. Yra keli žmonės, kurie turi didelę įtaką frakcijos seniūnui ir kartais, manau, jie perlenkia lazdą. Aš taip įtariu.
Jų frakcijoje yra labai daug žmonių, kurie nebuvo „susiklijavę“. Matyt, dėl to tie konfliktai yra.
Esu pastebėjęs, čia ne tik apie „valstiečius“, kad turi būti kuo daugiau bendrų vakarėlių, bendros pirtelės galų gale, bendrų išvažiavimų. Kai jie kaip vilkiukai iš atskirų savivaldybių suvažiuoja, jie vienas kito „nepasičiupinėja“.
„Naujoji sąjunga“ subyrėjo dėl šio dalyko, „Darbo partija“ taip pat. Matėsi, kad jie atitrūkę ir vieniši.
– Pakalbėkime apie Prezidento rinkimus. Kaip manote, reitingai atsispindės ir rinkėjų balsuose?
– Prezidentas vieną kartą buvo išrinktas – tai Rolandas Paksas, taip ūkiškai pasakius. O visi kiti yra pastatomi arba sutariama. Manau, panašus procesas vyksta paskutines dvi savaites.
Puidokas ne šiaip sau nusprendė eiti. Jam buvo pasakyta ir jis turėjo eiti. Manau, balandį pamatysite. Tai balsų nusiurbimas.
Žiniasklaidai pateikiama viena pusė, o juodoji pusė dėlioja visai ką kitą.
– Kaip manote, kokiu scenarijumi turėtų baigtis Prezidento rinkimai, kad šaliai būtų naudinga?
– Kaip ne partijos pirmininkas, o kaip žmogus pasakyčiau, kad Lietuva stovi ties lūžio tašku. Lietuva gali iššokti ir būti pirmame Europos penketuke.
Angela Merkel traukiasi iš kanclerės posto.
Prancūzija, Macronas, gali vaikščioti su savo minkštais bateliais, bet jis nesusitvarko visiškai. Prancūzija chaose.
Ispanija, Portugalija, Graikija, Kipras turi tam tikrų finansinių sunkumų.
Rumunija, Bulgarija, Vengrija – tai prorusiška kompanija, kuri šiandien neapsisprendusi, kokią Europos Sąjungą (ES) nori turėti, Nori iš ES saldainius imti, bet kad reikia dar ir įdėti tuos saldainius paėmus.
Lenkijoje didžiausias konfliktas su partijos lyderiu ir korupciniais skandalais, į kuriuos yra įsivėlusi valdančioji partija, ministras ir prezidentas.
Klausimas yra ir Tusko grįžimas į Lenkiją.
Estai bruks uodegą iš Europos Sąjungos ir nueis su skandinavais.
Rusija. Putino era eina į pabaigą, viskas važiuoja labai dideliu greičiu. Klausimas, kas taps Rusijos prezidentu.
Nepamirškime Azijos. Turime didelį konfliktą su „Huawei“ ir Kinija, kuri bando įsiveržti ir perimti mūsų pramonę, mūsų žmones, mūsų teritorijas.
Mūsų prezidentas turės galimybę važiuoti į Rytus, Rusiją, Kazachstaną, Armėniją ir ten reikės, matyt, ne vyną gerti, o stiprų taurų gėrimą. Ir ne vynuoges ar pelėsinį sūrį valgyti, bet duonos, lašinių ir arklienos. Bet reikės važiuoti ir į Europos Sąjungą, laikyti taurę vyno ir vaidinti, kad esi labai kultūringas ir inteligentiškas. Nepamirškime Trumpo Amerikos.
Prezidentas turės suktis kaip vilkelis. Ir jei mūsų prezidentas bus toks kaip Orbanas, kuris rūpinsis tik vidaus politika, tai Lietuva daugiau niekada nebeatsikels. Mes turime istorinį šansą patekti tarp penkių Europos valstybių.
– Turime kandidatą, kuris galėtų tai padaryti?
– Nesakyčiau, kad neturime, bet nesakyčiau, kad ir turime. Sakyčiau, kad nėra, be visada kaip ir studentams duodu galimybę. Tobulėjimui ribų nėra. Viskas priklauso nuo komandos.
Aišku, būtų protingiau pakeisti Konstituciją, kad prezidentą rinktų parlamentas. Tai būtų didelis žingsnis. Vokietijoje, Latvijoje turime tokius pavyzdžius.
Bet viskas priklausys nuo komandos. Dabar nei pas Gitaną Nausėdą matau komandą, nei pas Šimonytę, nei pas Skvernelį.