Ar Seimo pirmininkas sugebės sutaikyti konfliktuojančius premjerą ir Prezidentę? O galbūt taip Pranckietis nori būti svarbiu, kaip sako „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Apie tai „DELFI diena“ studijoje pokalbis su politologais Lauru Bieliniu ir Vladimiru Laučiumi.
– Dar du Seimo nariai pasitraukė iš frakcijos – P. Puidokas ir N. Puteikis. Frakcijos lyderis Ramūnas Karbauskis nebesuvaldo maištininkų?
– L.B. Prieš rinkimus, matyt, to ir reikėjo tikėtis. Puteikio charakteristikos yra visiems gerai žinomos. Natūralu, kad prieš rinkimus jam reikėjo išeksponuoti save, savo politinę jėgą. Toks išėjimas verčia samprotauti apie jį, apie jo minusus. O Puidokas... Gal galvelė susisuko?
V. L. Yra politikų, kurie elgiasi neadekvačiai, jiems labai sunku yra sukurti savo partiją, nes rasti šimtus tokių pat neadekvačių, yra labai sunku. O kandidatuoti į Prezidentus būnant vienam tokiam neadekvačiam, kur kas lengviau. Puidokas pasuko lengvesniu keliu, bet nemanau, kad jo laukia sėkmė.
– Šie du politikai nusprendė siekti Prezidento posto. Verta tai daryti?
– V. L. Ponas Puteikis jau ne pirmą kartą svarsto kandidatuoti ir matome, kad per praėjusius rinkimus jam pavyko surinkti gana nemažai balsų. Jis turi savo viziją, kad ir kokia ji mums pasirodytų keista ar patraukli, nepatraukli, bet jis ją turi. Jis patyręs politikas ir negalima būtų sakyti, kad jo vizijos yra apie nieką. Štai apie Mindaugą Puidoką galima būtų sakyti, kad nežinia kodėl, nežinia iš kur. Išskyrus jo keistus santykius su vaikų teisėmis ir su tomis istorijomis, kuriomis įsivėlė dėl populiarumo, nieko kito iš jo prasmingo, ar verto dėmesio, kandidatuojant į prezidentus, mes nematėme.
– Šie du politikai ir kartu kandidatas Arvydas Juozaitis. Koks yra šių visų trijų kandidatų elektoratas?
– L.B. Kol kas sunku spręsti. Kol kas mes dar to negalime įvardyti, sociologai turbūt skaičiuoja, bet akivaizdu, kad tai nėra plačiosios masės, kurios nulems rinkimų rezultatus, bet jie atras savo nišą, ji nebus didelė, bet ji egzistuos. Gal net Puidokas suras savo rinkėją.
– V. L. Galbūt Mindaugas Puidokas orientuojasi į kažką panašaus į tą violetinį Garliavos reiškinį, į to reiškinio dalelę, gal Naglis Puteikis mėgina sukelti žmones, kurie jaučia socialinį neteisingumą. Jis kalba tiems, kurie jaučiasi labiausiai nuskriausti, bet nepasakyčiau, kad Arvydas Juozaitis yra kažkokių protestų balsų atstovas. Jo elektoratas yra labai įvairus. Taip, tarp tų balsų gali būti ir protestų rinkėjai, nepatenkinti esama padėtimi. Bet pagal tai balsų gali rasti kiekvienas kandidatas. Nepavadinčiau Arvydo Juozaičio protestų elektorato atstovu. O Puidokas yra vienos problemos kandidatas. Arvydas Juozaitis toks nėra.
– Bet šiandien pasiskelbę kartoja, kad jie bus priešprieša Sauliui Skverneliui. Ar tikrai? Ir ar premjerui tikrai vertėtų sunerimti?
– L.B. Asmeniškai jie jį kritikuos, bet rinkimų atžvilgiu nemanau, kad atims iš Skvernelio balsus. Jis orientuotas į kitą visuomenės dalį. Tai žmonės, kurie yra siejami su gyvenimiškais, buitiškais rūpesčiais. Žmonės prie žemės, o Puidoko ir Puteikio rinkėjas yra labiau susietas ne su žemiškais lūkesčiais, o su keršto ar agresyvaus elgesio santykio į politiką rinkėjais. Jų yra mažuma.
– V. L. Tie kandidatai pasirenką kategoriją 2 rūšių: myliu arba nemyliu. Saulius Skvernelis patenka ne tik į šią kategoriją, bet ir tą, kurie svarsto, ar jis atstovauja jų interesus. Šis momentas balsuojant arba nebalsuojant už Skvernelį bus tikrai labai svarbus, ar atstovauja jų interesus, ar ne.
– Bet kas šiuos du galimus kandidatus palaikys iš Seimo ar jiems užteks savo vidinės sėkmės? Galiausiai – ar surinks jie reikiamus parašus?
– V. L. Galbūt jiems pavyks, bet esmė ta, kad aš visiškai pritarčiau gerb. Laurui, kad nebūtinai tie kandidatai atiminės balsus iš Skvernelio, nebūtinai, gali Saulius Skvernelis atimti balsus iš tų kandidatų, nes žmonės dažnai renkasi ir pagal tai, ar jo balsas neprapuls tuščiai. Ar tas, už kurį jis balsuoja, turi šansų patekti į antrąjį turą. Daugelis matys, kad nei Mindaugas Puidokas, nei N. Puteikis šansų neturi, jie tada mieliau rinkis Saulių Skvernelį.
L. B. Aš manau, kad maištas yra antro plano dalykas. Puteikiui toks žingsnis yra naudingas, nes be prezidento yra Europarlamento rinkimai, savivaldos rinkimai, kur Puteikio polinė jėga irgi turi šansų ir turi interesą. Jam tai labai svarbu ir naudinga, Kokia nauda Puidokui? Nežinau.
– Beje, kaip atrodo, kad Puidokas iš partijos išėjo, bet iš frakcijos ne. Bet visas konfliktas, kuris sukasi apie valstiečius: ką jis rodo?
– V. L. Ir partija, ir frakcija Seime iš tiesų buvo labai didelė po 2016 metų rinkimų. Partija tokia didelė ir stipri tapo labai greitai. Suprantama, kad į jos sąrašą ir Seimą pateko nemažai žmonių, kurie buvo nepatikrinti, ar jie lojalūs ar ne, ar atstovauja vertybes, kurias atstovauja jų lyderiai. Pateko žmonių, kurių pažiūros gerokai skiriasi. Dabar tie žmonės išryškėjo. Tai pat susiję ir su dabartiniais kandidatuojančiais. Jie žaidžia savo žaidimus, tai sunkiai dera su valstiečių komandos žaidimais. Bet „atsakalūnų“ reiškinys nėra kažkas naujo politikoje. Ypač jeigu partija nauja ir jos sustiprėjimas labai staigus. Kai ateina tiek daug žmonių, kur jie galbūt net nesitikėjo, kad jų bus tiek daug tai atsiranda tarp jų ir tokių kaip M. Puidokas.
– Seimo pirmininkas šįryt susitiko su prezidente , kuri atrodo, tikrai neatsiprašys Ramūno Karbauskio kaip jis to norėjo praėjusią savaitę. Panašu, kad artėjantys rinkimai bus tokie, kokių dar nebuvo?
– L.B.Kiekvieni rinkimai įdomūs savaip. Šiuo metu matome, kad yra pakankamai daug gana panašų palaikymą turinčių kandidatų. (…) Jeigu Pranckietis suras savo vietą būtent čia, būtent taikytojo vietą, tai bus labai sudėtinga ir gera vieta. Tai reikš, kad konfliktuojančiose situacijose bus sunku apsieiti be Pranckiečio.
– V. L. Reikia pripažinti, kad situacija gana juokinga, kai mes apie tokio rango politiką, kaip Seimo pirmininkas, sakome, kad „ieško savo vietos“. Bet iš tiesų ieško, nes tai, ką rado, vėl yra juokinga. Kam reikalingas tas taikytojas, jeigu nei viena pusė nesiruošia taikytis ir daro tai, kas jiems atrodo naudinga.
– Pranckiečio sprendimas, kad reikia skirti naują aplinkos ministrą. Kitas pasiūlymas, kad šios funkcijos būtų išdalytos. Kiek jo pasiūlymai yra realūs?
L. B. Galbūt čia ir yra jo toks siūlomas susitaikymo variantas, kuris galbūt ne tiek sutaikys, kiek išspręs tą degančią problemą. Problema yra susijusi su Aplinkos ministerija. Ar tai yra išsprendžiama, tai jau Seimo sprendimas, o ne vieno Seimo pirmininko.
V.L. Pasižiūrėkime, kiek buvo aplinkos ministrų, kuriuos labai aštriai kritikavo, kuriais buvo nepatenkinta prezidentė Dalia Grybauskaitė, bet jie buvo. Kai buvo Andrius Kubilius premjeru, ponas Kazlauskas buvo aplinkos ministru. Jis buvo ir kažkaip Grybauskaitei tas nekliuvo, nepasakė, kad trūksta kompetencijos, nors tikrai trūko. Kitas ministras pagarsėjo „zadanijomis“, tai Kęstutis Trečiokas. Buvo nepasitenkinimo, bet kažkaip su juo taikėsi. Kai po visų šių ministrų ateina jauna, patirties neturinti kandidatė... Buvę ministrai turėjo patirties, bet nepanašu, kad jie buvo geresni. Ankstesni ministrai irgi nepatiko, bet juos skyrė. Yra nemažai prieštaravimų. Tai, kas vyksta, yra politinis žaidimas. Jeigu prezidentė būtų buvusi tokia pat principinga ankstesnių galimai korumpuotų ministrų atveju, tai būtų kitaip, bet kadangi jai tiko bet kas, kai tik premjeru buvo Kubilius, tai dabar tas principingumas atrodo juokingai.
Visą laidą galite žiūrėti „DELFI diena“ įraše.