Taip LRT RADIJUI sako „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Tadas Ignatavičius. Politikos apžvalgininko Sauliaus Spurgos teigimu, būtų sunku patikėti, kad pokalbis su Seimo pirmininku išspręstų šalies vadovų konfliktą.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis, vertindamas Seimo pirmininko V. Pranckiečio pareiškimą, kad jis bandys išspręsti D. Grybauskaitės ir S. Skvernelio konfliktą, teigė, kad Seimo pirmininkas ieško pozicijos, kurioje galėtų atrodyti svarbus ir reikalingas.
T. Ignatavičius, reaguodamas į R. Karbauskio pasisakymą, mano, kad „valstiečių“ lyderis teisus: „Taip elgdamasis V. Pranckietis siekia dėmesio, politinių dividendų, nori parodyti, kad yra svarbus veikėjas, nors iš tiesų toks nėra [...]. Abejoju, ar V. Pranckietis gali būti tarpininku tarp prezidentės ir premjero, nes autoriteto jis neturi. Tas tarpininkavimas vyksta skambinant tiek į premjero, tiek prezidentės sekretoriatą, tai toks čia ir tarpininkas.“
Mykolo Romerio universiteto docento, politikos apžvalgininko S. Spurgos teigimu, Seimo pirmininkas nėra frakcijos narys ir privalo turėti tam tikrą savarankišką poziciją. Jo nuomone, V. Pranckietis, spręsdamas aktualias problemas, turėtų vaidinti didesnį vaidmenį šalies gyvenime.
„Seimo pirmininkui reikėtų turėti aiškią poziciją daugeliu klausimu, nes kol kas matomas blaškymasis, mėginimas surasti savo vietą, girdimi pasisakymai, kurie negali išsipildyti. Žinant visą kontekstą, įvykių ir emocijų sūkurį, kuris lėmė prezidentės ir premjero priešpriešą, būtų sunku patikėti, kad vienas ar kitas pokalbis su Seimo pirmininku šitą konfliktą užglaistytų“, – aiškina S. Spurga.
Kaip teigia pašnekovas, tarp prezidentės ir premjero esama muilo operos elementų – daug aistrų ir taikytojų, tačiau, S. Spurgos manymu, norėtųsi, kad aukščiausio lygio politikai rūpintųsi valstybės reikalais, o ne žaistų asmeninėmis ambicijomis.
„Čia yra ambicijos, kurios trukdo šalies vadovams eiti savo pareigas. Ministras pirmininkas yra įsižeidęs ir sukilus ambicijoms pareiškė, kad neieškos kito ministro, tačiau jam buvo priminta, kad ieškoti ministro yra jo konstitucinė pareiga, kad Aplinkos ministerija negali pusę metų dirbti be vadovo. Premjeras jau keičia savo poziciją, tačiau, būtų gerai, kad apie tai mąstytų ir dirbtų kiekvieną dieną“, – LRT RADIJUI komentuoja S. Spurga.
Kaip teigia pats premjeras S. Skvernelis, ši Seimo pirmininko iniciatyva nelabai ką gali pakeisti: „Kas liečia mūsų bendravimą su prezidente, tai, manau, kad nei man, nei prezidentei tarpininko nereikia – mes bendravome, bendraujame ir tikiuosi bendrausime.“
Praėjusią savaitę S. Skvernelis pareiškė, kad, prezidentei atmetus siūlytą aplinkos ministrės kandidatūrą, naujo žmogaus nebeieškos iki vasaros. Premjeras pritarė pasiūlytam apibūdinimui, kad dabar šalies vadovų santykiai kaip Šaltasis karas. Savaitės pabaigoje S. Skvernelis jau švelnino poziciją ir ėmė kalbėti, kad kandidato į aplinkos ministrus vis dėlto bus ieškoma.
Ryžtųsi pasitrauki iš premjero patarėjo pareigų
Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas garantuoja, kad I. Gudžiūnaitės kandidatūra buvo neformaliai suderinta su prezidentūra. Jeigu prezidentė tai paneigtų, o premjero komanda neturėtų įrodymų, kad tai buvo suderinta, premjero patarėjas teigia, kad, rizikuodamas savo reputacija, ryžtųsi pats pasitraukti iš S. Skvernelio komandos: „Manau tai geras pasiūlymas prezidentei, kuriai esu vienas nemėgstamiausių patarėjų. Žinoma, tikrai būtų geriau draugauti, bet, deja, tokio pasirinkimo nėra.“
S. Malinausko aiškinimu, jeigu prezidentė viešai pasisakytų, kad I. Gudžiūnaitės kandidatūra nebuvo suderinta, premjeras pateiktų aiškius įrodymus, kad iš tiesų buvo kitaip: „Bendravimas su prezidente vyksta ne tik žodžiu – yra ir kitos komunikacinės priemonės. Jeigu jos palieka įrodymus, kas buvo sakyta, tai šiuo atveju prezidentė tikrai leido teikti I. Gudžiūnaitės kandidatūrą.“
Pasak „Lietuvos ryto“ apžvalgininko T. Ignatavičiaus, manipuliacijų yra tiek iš prezidentės, tiek iš premjero pusių: „Kiek man žinoma, prezidentūrai tiko aplinkos kanclerės Vilijos Augutavičienės kandidatūra, ją premjeras pateikė, derino, o po to atsiėmė, įtardamas, kad, galbūt, jeigu jau ta kandidatūra tinka prezidentei, tai čia gali būti kas nors užslėpta ir išsigando.“
T. Ignatavičiaus aiškinimu, jeigu premjeras būtų pasiūlęs nekeliantį abejonių kandidatą į aplinkos ministrus, kritikos iš prezidentės būtų sulaukęs mažiau. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad S. Skvernelis, viešai priskirdamas moteris nekompetencijai, bandė suktis iš esamo padėties ir būtent dėl to siūlė I. Gudžiūnaitės kandidatūrą. Tačiau, kaip teigia T. Ignatavičius, tai, kad ministro pirmininko kandidatų į aplinkos ministrus sąrašas buvo trumpas, nėra D. Grybauskaitės problema.
„Švietimo, mokslo ir sporto ir kultūros ministrų kandidatūrų derinimas nesukėlė kokių nors ginčų, kas rodo, kad prezidentė nėra linkusi konfliktuoti su premjeru. Sąmoningos provokacijos yra nebent dėl to, nes premjeras vyniojosi iš to pasakymo apie ministres moteris ir akivaizdu, kad jis įspraudė save į kampą, kai stengėsi būtinai surasti aplinkos ministrę moterį. Turbūt jis galvoja: „reikalavote iš manęs moters, aš ją radau, buvau teisus, kad svarbi yra ne lytis, bet kvalifikacija, gavot tokią kandidatūrą ir aš nieko daugiau negaliu padaryti“, – aiškina T. Ignatavičius.
Kaip teigia premjero patarėjas, S. Skverneliui paskelbus apie savo kandidatavimą į prezidentus, D. Grybauskaitės retorika premjero atžvilgiu kaip mat sugriežtėjo – buvo girdimi kritiški pasisakymai apie premjero vizitą Izraelyje, atsirado įstatymų pataisos, nutaikytos į vieną iš premjero patarėjų ir galiausiai – I. Gudžiūnaitės kandidatūros atmetimas.
„Akivaizdu, kad kritikos koncentracija yra visiškai ne tokia, kokia buvo iki šiol. Prezidentė bet kuriuo atveju yra deklaravusi, kad rinkiminės kampanijos metu išliks nešališka ir objektyvi, bet šioje vietoje labai daug kalbėti nereikia, kad jos favoritai yra aiškūs ir tarp jų S. Skvernelio tikrai nėra“, – sako S. Malinauskas.