Gydytoja savo kalboje nebandė kalbėti aptakiai. Pasak jos, naujai priimtas Vaikų teisių apsaugos įstatymas „buvo tas aisbergas, kuris pražudė Titaniką“.

„Nes subyrėjo viskas, ir kur tik pažiūrime, kiekvienoje srityje – tiek vaiko sveikatos apsaugos srityje, tiek pačioje ekspertizėje, tiek pagalboje, kurią turi gauti nukentėjęs vaikas, yra labai daug spragų“, – sakė A. Dervinytė-Bongarzoni.

Ši medikė yra prisidėjusi prie nacionalinio instituto, skirto migracijos ir skurdo sukeltų ligų įveikoms Romos mieste, kūrimo. Ji taip pat yra tyrusi ikimokyklinio amžiaus vaikų psichikos sveikatos situaciją Lietuvoje ir lyginusi ją su duomenimis Italijoje.

„Mano tyrimas parodė, kad jau ikimokykliniame amžiuje mūsų vaikų psichikos sveikata yra žymiai blogesnė nei tokių pačių italų. Visai nesinori tikėti, kad mūsų genetinis fonas yra blogesnis, o, kaip mes žinome, psichikos sveikata yra tiek biologinių, tiek psichosocialinių veiksnių sąveikoje. Tai ir mąstau, kad vaikai ten gyvena visiškai kitoje atmosferoje, ir jų teisės ten yra daug labiau užtikrintos negu Lietuvos vaikų“, – sakė A. Dervinytė-Bongarzoni.

Prievarta palieka gilius randus psichikoje

Asta Dervinytė-Bongarzoni

Gydytoja atkreipė dėmesį, kad nukentėję ikimokyklinio amžiaus vaikai paprastai nepatenka į teismo ekspertizę, ji jiems neatliekama. Vaikai apklausiami tik tada, kai jau gali kalbėti.

„Turime tvarkytis su ta problema iki tol įjungiant į tą pagalbą ir specialiąsias programas“, – akcentavo A. Dervinytė-Bongarzoni.

Pasak gydytojos, moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikystėje patirta prievarta ir smurtas yra svarbus specifinis rizikos veiksnys suaugusiųjų amžiaus daugybinei psichopatologijai kilti.

„Žinome, kad Lietuvos rodikliai šioje sistemoje yra patys blogiausi Europoje – tiek savižudybių, tiek psichikos sutrikimų“, – sakė A. Dervinytė-Bongarzoni.

Pasak gydytojos, emocinių traumų daroma žala yra didelė. Ji paaiškino, kad emocinė sistema visų pirma yra adaptacijos sistema, skirta organizmo išlikimui ir prisitaikymui prie daugybinių aplinkos reikalavimų.

„Ilgalaikis stresas ir psichotraumuojantys įvykiai sukelia struktūrinius ir funkcinius kritinių smegenų sričių pokyčius, pavyzdžiui, kognityviniai sutrikimai, susiję su atmintimi, kyla dėl struktūrinės hipokampo atrofijos“, – kalbėjo A. Dervinytė-Bongarzoni.

Gydytoja pastebėjo, kad dar pasitaiko situacijų, kai tiesiog mokyklos yra paliekamos spręsti, kaip tvarkytis su vaikais su elgesio sutrikimais.

„Mes nesuteikiame galimybės nustatyti prievartos prieš vaiką ankstyvame amžiuje ir padėti jiems pačiame jautriausiame, skaudžiausiame periode. Vaikai yra labiausiai pažeidžiama mūsų visuomenės grupė“, – sakė A. Dervinytė-Bongarzoni.

Veikiantys pagalbos mechanizmai – ne visada efektyvūs

Pasak gydytojos, pagal tyrimus, tarpasmeninė prievarta ir stresas bei smurtas šeimoje ir vaiko įtraukimas į teisminį procesą ir globos suteikimas jam – išėmimas iš šeimos, yra vienos stipriausių rizikos veiksnių, kuriuos gali lydėti tolesnis psichikos sutrikimo formavimasis.

„Paskutiniai tyrimai rodo, kad bendrai vaikai, gyvenantys nepriežiūroje ir psichinės prievartos aplinkoje, patiria taip vadinamą kompleksinę raidos traumą. Į ją įeina ir hospitalizacijos ligoninėje“, – kalbėjo A. Dervinytė-Bongarzoni.

Pasak gydytojos, yra tokios galimybės, matant reikalą, vaikui teikti pagalbą ligoninėje, ir tuo naudojamasi.

„Aš kiekvieną dieną tą matau psichiatrinėje ligoninėje, Naujosios Vilnios skyriuje. Yra tokios galimybės, paguldome 14 dienų į skyrių, ten tas vaikas plyšauja, draskosi, ir tada mes jį vėl grąžiname.

Turime tokį berniuką, kuris per vienerius metus tame mūsų skyriuje gulėjo dešimt kartų. (…) Jeigu paskaičiuosime kaštus, kiek kainavo valstybei tokia neefektyvi pagalba, tai būtų galima galvoti, kad būtų galima sistemiškai šitą problemą spręsti, ir tikrai pamąstyti kartu, ką galėtume padaryti“, – sakė A. Dervinytė-Bongarzoni.

Dar labiau norėdama pagrįsti, kodėl yra taip svarbu galvoti apie tokios vaikus, gydytoja pateikė Harvardo universiteto lyginamųjų tyrimų duomenimis, kurie rodo, kad vaikų, gyvenančių globėjų šeimose ir institucijose grupėje, trauminės patirtys, pasireiškiančios potrauminio streso sutrikimo forma, dukart viršijo karo veteranams nustatytas traumines patirtis.

„Šis tyrimas kartu parodo, kokia jautri ir pažeidžiama yra vaikų ir jaunimo populiacija“, – sakė A. Dervinytė-Bongarzoni.

Pasak jos, vaikui išgyventos traumos sunkumas priklauso ir nuo šeimos aplinkybių – šeimos istorijos, psichologinio abiejų tėvų funkcionavimo, tėvų elgesio trauminio įvykio metu ir šeimos palaikymo.

Gydytojos teigimu, vos nustačius prievartos aktą prieš vaiką, reikėtų įjungti kompleksinės pagalbos mechanizmą. Ji pateikė pavyzdį, kad Italijoje veikia apmokytos, suburtos vaikų psichiatro, psichologo ir socialinio darbuotojo komandos, kurios yra labai tvirtai paruoštos teismo psichiatrijos klausimais, ir kartu teikiama pagalba vaikui ir šeimai.

Jau kalbėdama apie teismo procesą, psichiatrė pabrėžė, kad reikia galvoti apie kokybę ir naujus metodus, o ne pagreitintus procesus.

Ne visada pirminiai liudijimai pasitvirtina

Psichiatrė bandė paaiškinti, kad užduotis nustatyti, ar vaiko liudijimas arba išsakyta nuomonė atitinka tikrovę, yra labai sudėtinga.

„Galvojant apie vaiko būseną ir psichikos sveikatą, mokslo yra įrodyta, kad ir tais atvejais, kada yra neteisingas tas pranešimas, ir kai neteisingai iškelta byla, vaikas nuo to nukenčia vienodai, ir kad yra didžiulis skirtumas tarp vaiko klinikinės ir juridinės tiesos“, – sakė A. Dervinytė-Bongarzoni.

Gydytoja prisiminė vieną iš ekspertizių, kurią ji atliko. Ten buvo atvejis, kad tėvas buvo labai ilgai atskirtas nuo berniuko dėl neteisingo šešiolikmetės mergaitės parodymo.

„Ji buvo paveikta labai stipriai savo motinos, įtraukta į tėvų konfliktą, ta byla truko beveik dvejus metus, ji jau beveik tapo aštuoniolikmete. Ji galiausiai susivokė, kad sakė netiesą ir prisipažino. Tas egzistuoja mūsuose, tai nėra kažkokie literatūriniai kalbėjimai“, – pasakojo A. Dervinytė-Bongarzoni.

Gydytoja atkreipė dėmesį, kad atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę, psichiatrai ir psichologai parašo rekomendacijas, ką reikėtų daryti su vaiku, kad jo sveikata atsistatytų.

„Būtų pageidavimas, kad rekomendacijos (…) nepasiliktų teismo dokumentuose o būtų įgyvendintos“, – sakė A. Dervinytė-Bongarzoni.

Pasak jos, dabartinė sveikatos apsaugos sistema ir vaikų psichiatrija nėra įgali suteikti tos ilgalaikės kompleksinės pagalbos. Gydytoja psichiatrė pažymėjo, kad labai svarbu susitarti, kaip sukurti tokią sistemą, kuri turėtų užtikrintą finansavimą, kad pagalbos nukentėję vaikai ir šeimos realiai sulauktų.