„Viešoje erdvėje vis dar gvildenama Skvernelio „prezidentinė“ kalba apie tai, kaip „atėjo laikas šaltuose valstybės rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą“ ir kitos nieko bendro su valstybės valdymu neturinčios frazės“, – feisbuke rašė M. Dargužaitė.
Pasak jos, „niekam nėra abejonės, kad šie pasisakymai –tai labai apgalvoti komunikacijos triukai, nukreipti prieš kai kuriuos kandidatus bei esamus ir buvusius šalies vadovus“.
„Ši kalba taip pat buvo įvadas į tai, kokios prezidentinės kampanijos galime tikėtis: be jokio turinio, be vizijų ir tuo labiau be jokio plano ar paaiškinimų, kokių permainų ketinama imtis ir ką svarbiausia daryti, kad Lietuvoje būtų vis geriau gyventi visiems. Bet šiek tiek giliau pagalvojus, ši kalba atskleidžia daug daugiau nei matosi paviršiuje“, – rašė M. Dargužaitė.
Žodžius suprato kitaip
Jos vertinimu, „atvirkščiai nei kai kurie komunikacijos specialistai teigė, premjero apeliacija į savo vaikus neturi nieko bendro su Obamos ar kitų pasaulio vadovų šeimos žmogaus įvaizdžiu“.
„ Kaip tik šiuo metu skaitau Michelle Obamos prisiminimų knygą. Viena pasakojimo linija ypač užstrigo: jos nuolatinis rūpestis, kad jos vaikai negalės turėti „normalios“ vaikystės. Ją nuolatos graužė kaltės jausmas, kad Obamos politinė karjera iš jų vaikų atėmė labai daug vaikystės malonumų, kad vaikai ne dėl savo pasirinkimo tapo viešais asmenimis ir nuo pat vaikystės turėjo susigyventi ne tik su privatumo praradimu, bet ir matyti ir girdėti neįtikėtinai daug įžeidinėjimų ir šmeižto, skirto visai jų šeimai“, – rašė M. Dargužaitė.
Pasak jos, privatumo praradimas ir neigiamos viešumo pasekmės yra sunkus išbandymas bet kam.
„Todėl dauguma politikų kaip gali labiau saugo savo šeimos privatumą ir bando apsaugoti savo artimuosius nuo bet kokio nereikalingo dėmesio. Ėjimas į politiką ir ypač kandidatuojant į tokią poziciją kaip šalies vadovo, yra didžiulis visos šeimos ir ypač vaikų „normalaus“ gyvenimo paaukojimas.
Todėl vaikų kaip talismanų įtraukimas į savo politinių ambicijų komunikaciją man kuria ne šeimos žmogaus įvaizdį, o atvirkščiai – gana savanaudiško ir dėl karjeros pasiryžusio savo šeimos gerovę paaukoti vyro“, – rašė M. Daugužaitė.
Jai keistai atrodo ir argumentas, kad tik krykštaujančius darbo vietoje vaikus turintis žmogus gerai supranta šeimas.
„Tada reiktų daryti prielaidas, kad toks žmogus nesupras visų kitų žmonių, pvz. daugiavaikių šeimų ar šeimų, kurių pajamos yra tik nedidelė dalis premjero pajamų. Taip pat nesupras ir pensininkų, menininkų ar kitų nei policininko ar seimo nario/ ministro/ premjero profesijų žmonių. Moterų tai tikrai nesupras. Toks pasisakymas rodo dar ir labai didžiulį empatijos trūkumą kitokio likimo žmonėms nei jis pats- tiems, kas vaikų negali turėt ar jų neteko, vienišų tėvų ar mamų šeimoms“, – teigė M. Dargužaitė.
Ji teigė besitikinti, kad „kandidatų į prezidentus retorika nustos kopijuoti Trump‘o lygio rinkiminę kampaniją, o mes, rinkėjai, galėsime išgirsti tikro turinio ir konkrečių idėjų, kodėl turėtume rinkti vieną ar kitą kandidatą“.