Tuo metu DELFI kalbinti ekspertai įsitikinę – esminių skirtumų tarp politinių partijų ir visuomeninių rinkimų komitetų nėra, todėl rinkėjams nereikėtų apsigauti.
Tyrimas vykdytas 2019 metų sausio 11–20 dienomis, jo metu apklausti 1004 respondentai 24 miestuose ir 36 kaimuose. Apklausa parodė, kad nors daugiau žmonių palaikytų politines partijas, tačiau bene tiek pat respondentų nežino, ką rinktųsi, jeigu rinkimai vyktų artimiausią sekmadienį. Į partijas palankiau žiūri moterys nei vyrai, taip pat žmonės nuo 30 iki 69 metų. Kitose amžiaus grupėse daugiausiai yra neapsisprendusiųjų.
Nebaigtą vidurinį, vidurinį, aukštesnįjį ir specialųjį vidurinį turintys respondentai yra dažniau neapsisprendę, partijoms didesnį palankumą rodo tik aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės. Pasiskirstymas pagal socialinę respondentų padėtį parodė, kad daugiausiai neapsisprendusiųjų yra tarp moksleivių ir studentų (59,3 proc.) ir tarp bedarbių (44,3 proc.). Taip pat daugiausiai neapsisprendusiųjų yra tarp žemesnes pajamas gaunančių apklaustųjų.
Vienintelis rodiklis, ryškiai besiskiriantis nuo kitų, yra tas, kad Liberalų sąjūdžio rinkėjai būtų labiau linkę balsuoti už visuomeninį rinkimų komitetą, o ne partiją. Visų kitų partijų rinkėjai pirmenybę atiduotų partijoms. Tiesa, partijos „Tvarka ir teisingumas“ atveju balsuojančių už partiją ir neapsisprendusiųjų skaičius skiriasi nežymiai.
Geros žinios partijoms, išskyrus vieną
Vilniaus universiteto (VU) Skaitmeninių medijų laboratorijos vedėjas Andrius Šuminas sakė esantis kiek nustebęs, kad žmonės šioje apklausoje taip palankiai įvertino politines partijas.
„Mane nustebino palankumas politinėms partijoms. Jeigu pasižiūrėtume kitas visuomenės nuomonių apklausas, mes matome, kad pasitikėjimas partijomis yra nedidelis. Šitos apklausos rezultatai rodo, kad vis tik piliečiai yra linkę ar planuoja balsuoti už politines partijas, kokios jos bebūtų“, – sako ekspertas.
Pasak jo, į tuos 38 proc. neapsisprendusiųjų respondentų patenka dalis apolitiškų žmonių, kurie greičiausiai apskritai neplanuoja balsuoti, taip pat ir tie, kurie esminio skirtumo tarp partijų ir visuomeninių rinkimų komiteto nemato.
„Didžioji dalis tų vadinamųjų neapsisprendusių rinkėjų iš esmės neturi kažkokių pastovių politinių nuostatų. Per vienus rinkimus jie gali balsuoti už vieną partiją, per kitus rinkimus už kitą partiją, kažkokius sąrašus ar komitetus. Tai yra tie žmonės, kurie iš tikrųjų nemato jokio didelio skirtumo tarp būtent tos formos“, – sako A. Šuminas.
Jis įžvelgia tam tikrą visuomeninių rinkimų komitetų „dvigubą dugną“, kai iš vienos pusės į šiuos judėjimus gali įsitraukti platesnis ratas žmonių, tačiau praktikoje komitetuose atsiduria tie patys politikai.
„Iš kitos pusės, jeigu mes pasižiūrėtume, nieko geriau demokratiniuose procesuose už partijas kaip ir nėra išrasta. Akivaizdžiai mes matome, kad politikai pradeda piktnaudžiauti komitetų galimybėmis ir tiesiog imituoja kažkokius komitetus, kurie akivaizdžiai yra tarsi buvusių vienokių ar kitokių partijų tęsiniai, arba virsta planais kurti partijas ateityje. Tam tikra prasme iš esmės gaunasi toks apžaidimas, tiesiog bandoma įpakuoti tą pačią panelę į kitą suknelę, įvynioti tą patį turinį į naują popierėlį ir parduoti kaip naują, šviežią prekę, o iš tikrųjų to šviežumo nelabai daug“, – sako jis.
A. Šuminas taip pat abejoja, ar visuomeniniai rinkimų komitetai gali išsilaikyti „ant bangos“ ilgą laiką, mat žmonės ir jais gali greitai nusivilti.
„Greičiausiai yra toks pirmo karto dalykas, kai atrodo, kad kažkokie komitetai bus geresni nei kažkokios korumpuotos partijos ir panašiai. Bet partijos – ilgalaikiai įsipareigojimai, ilgalaikė atsakomybė, tęstinumas, o komitetai – šiandien vadinasi vienaip, kituose rinkimuose jie vadinsis kitaip ir gaunasi, tarsi žmonės, einantys po kažkokių komitetų vėliava, jie nelabai kuo ir įsipareigoja, o tai nėra sveikintinas dalykas. Partijos ir yra tas formatas, kuris leidžia tą atsakomybę šiek tiek tvirčiau išreikšti ir būtent tas ilgalaikis santykis yra kaip ir privalumas. Gali būti pirmo karto aspektas, bet paskui, kaip dažnai nutinka, nusivylimas irgi būna labai greitas“, – sako jis.
Kalbėdamas apie tai, kad vienintelės partijos – Liberalų sąjūdžio – rinkėjai šioje apklausoje išreiškė didesnį palankumą komitetams, o ne partijoms, A. Šuminas teigė, kad tai siunčia prastą žinią Liberalų sąjūdžiui.
„Nieko gero nesignalizuoja tai partijai apie ilgalaikes perspektyvas. Tai rodo, kad partijos elektoratas susiskaldo, o paskui apjungti, suvienyti, kaip patirtis rodo, yra gerokai sunkiau, negu suskaldyti. Pažiūrėsime, koks bus tas efektas, kalbant apie konkrečius rinkimus, konkrečių komitetų sėkmę konkrečiose savivaldybėse, bet kaip partijai, tai be jokios abejonės nieko gero nežada“, – sako komunikacijos ekspertas.
Didelio skirtumo tarp partijos ir komiteto nėra
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė atkreipė dėmesį į kitą tendenciją, kurią rodo ši apklausa – Lietuva vis dar turi labai daug žmonių, kurie nesidomi rinkimais ar yra neapsisprendę. Ypač tokių daug tarp moksleivių ir studentų.
„Apskritai yra didelė problema, kad itin daug žmonių nežino, už ką balsuotų, arba neatsakė. Tai yra tam tikras signalas SOS ir politinėms partijoms, ir visuomeniniams rinkimų komitetams. (…) Nors, aišku, šita problema yra labai sena ir šita apklausa taip pat ją atspindėjo. Apskritai tai labai šios apklausos rezultatų nesureikšminčiau“, – komentavo R. Urbonaitė.
Kalbėdama apie partijas, ji atkreipė dėmesį į Liberalų sąjūdį ir „Tvarką ir teisingumą“. Anot jos, Liberalų sąjūdžio atveju galėjo būti „susimėtymas“ dėl Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus komiteto Vilniuje, panašios situacijos Klaipėdoje.
„Su liberalų susilpnėjimu gali stiprėti ta tendencija per tuos visuomeninius rinkimų komitetus. Su „Tvarka ir teisingumu“ irgi yra įdomu, ten irgi nemaža dalis rinkėjų šią partiją siedavo su Rolandu Paksu. Dabar jis nuėjo per Lietuvą su tuo „Šaukiu aš tautą“ ir įsteigė visai nemažai visuomeninių rinkimų komitetų. (…) Buvo norėta nueiti plačiai, bet čia jau VRK (Vyriausioji rinkimų komisija – DELFI) pamatė rizikas ir užkardė viską. Tai prie „tvarkiečių“ neapsisprendusiųjų irgi šiek tiek buvo daugiau, bet patikrinti, ar tai susiję su Pakso atsiskyrimu, faktiškai yra neįmanoma“, – sako politologė.
Kalbėdama apie politinių partijų ir visuomeninių rinkimų komitetų skirtumus, R. Urbonaitė teigė, kad iš esmės didžiulio skirtumo tarp jų nėra, nepaisant to, kad kartais rinkimų komitetų nariai visais būdais bando apsimesti, kad yra ne politikai.
„Partijomis žmonės yra nusivylę, partijų reitingas yra stabiliai daug metų labai žemas, o visuomeniniai rinkimų komitetai kol kas yra suprantami kaip alternatyva. Bet atsiranda jau ryškių tendencijų, kad ten suplaukia visi politikai, kurie turi problemų su savo buvusiomis partijomis. Galų gale mes matome, kad visuomeninis rinkimų komitetas nereiškia, kad mes nematysime „gražių“, su „fejerverkais“ STT pasirodymų to mero kabinete. Tiesą sakant, tie visuomeniniai rinkimų komitetai, kol jie yra tam tikra naujovė, tai jie dar gali „važiuoti“, bet kai žmonės supras, kad tame nėra savaime nieko naujo arba jie irgi lygiai taip pat gali klupti, tai tas gali nuslūgti“, – sako R. Urbonaitė.
Partijos pačios kasa sau duobę
Lietuvoje bene visada egzistuoja naujumo faktorius, kai dalis žmonių yra linkę rinktis kažką naujo, ir, anot politologės, šis žaidimas „naujumu“ artimiausiu metu greičiausiai nesibaigs.
„Manau, kad kuo toliau, tuo labiau matysis tas menkėjantis skirtumas ir to skirtumo buvimas tarp tų žmonių (partinių ir rinkimų komitetų narių – DELFI), nes jie vis tiek visi nori valdžios. Tuo labiau, kad partijos pačios kasa sau duobę, kai savivaldoje į koalicijas eina bet kas su bet kuo ir bet kaip. Tai irgi tada kyla klausimas, kur dar kažkokia partinė tapatybė, nes liberalai eina su „valstiečiais“ ir kelia buvusį konservatorių meru, tai kaip tai paaiškinti?“, – kritikos partijoms negailėjo R. Urbonaitė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad kol kas nėra sutvarkytas komitetų veiklos reguliavimas – jiems ir partijoms sąlygas reikėtų suvienodinti. Kol nėra vienodų sąlygų, nėra vienodos atsakomybės.
„Žmonės komitetus vertina kaip tam tikrą naujovę, juk visuomeniniai rinkimų komitetai eina ne su partijos, ne su politikos vėliava. Nors tai yra paradoksalu – jie nori būti politikoje, priiminėti politinius sprendimus, bet bando pasakyti, kad jie nėra politikai. Čia yra manipuliavimas tuo, kad žmonės yra truputėlį nusivylę politinėmis partijomis, pačiais politikais nepasitiki. O ir pačios partijos ką daro – jos į savo gretas kviečiasi daug nepartinių, jos irgi bando pasakyti, kad truputėlį čia „praskiesime“. Bet iš esmės mes vis tiek turime suprasti – kai žmogus sako, kad aš nebūsiu politikas ir eina į rinkimus, tai yra savaime kažkas negerai“, – įspėja MRU politologė.
Ji taip pat mano, kad savivaldos rinkimai viešojoje erdvėje sulaukia gerokai per mažai dėmesio, viską užgožia prezidento rinkimai.
„Akivaizdu, kad šitie savivaldos rinkimai bus labai svarbūs partijoms, jie netgi gali parodyti ir partijų realius reitingus. Ateina nauji merai, nauji savivaldybėse žmonės, naujos tarybos, jie turi naujus instrumentus, ir jie gali turėti įtakos ir prezidento rinkimuose – koks nors meras kažką parems neformaliai, mes galime to nepamatyti, bet jeigu tas meras turės pakankamą autoritetą, ir išreikš paramą, kaip tu gali pasakyti, kad jis neturės įtakos rinkėjų apsisprendimui?“, – sakė ji.
Apibendrindama R. Urbonaitė teigė, kad visuomeniniai rinkimų komitetai, kol iki galo nėra sureguliuota jų veikla, yra pakankamai nemažas galvos skausmas – jie naudojasi žmonių nusivylimu partijomis, nors savo esme yra labai artimi tam, ką mes vadiname politine partija.