Pasirodo, yra išties nemažai lietuvių, kurie nusprendžia savo vaikų neleisti į mokyklą. Tėvai, gyvenantys Lietuvoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje sutiko išsamiai papasakoti apie tokio sprendimo priežastis, nors ir labai bijo vaikų teisių pareigūnų. Tiesa, tėvai turi nueiti kryžiaus kelius, kad rastų būdą propaguoti namų mokymą - Lietuvoje tai yra nelegalu. Dalis tiesiog emigruoja į Vakarų Europą.
Mokyti vaikus namuose - tik Lietuvoje nusikaltimas. O Vakaruose tai itin sparčiai populiarėjanti praktika. Pavyzdžiui, per pastaruosius trejus metus Jungtinėje Karalystėje namuose besimokančių vaikų padaugėjo net 40 procentų, ir dabar siekia 48 tūkstančius. Jungtinėse Amerikos Valstijose šis skaičius siekia 2,3 milijono vaikų.
Aidas (vardas pakeistas, bijant vaikų teisių pareigūnų dėmesio), Lietuvoje ugdantis sūnų namuose:
„Mūsų vaikas dabar septintokas. Pirmoje klasėje leidome sūnų į vieną prestižinių mokyklų, bet, kaip paaiškėjo, dabar mokyklos, siekdamos aukštų pozicijų reitinguose, pradeda kelti vaikams labai aukštus reikalavimus ir didinti krūvį. Dėl per didelio krūvio sūnus negalėjo skirti pakankamai laiko sportui, poilsiui, buvo pervargęs ir suirzęs. Mes siekiame ugdyti vaiką kaip įvairiapusę asmenybę, o ne kaip robotuką standartiniams testams pildyti, todėl nusprendėme ugdyti vaiką namuose pagal savarankiško mokymosi sutartį su mokykla, kuri nesiekia aukštų reitingų vaikų sveikatos sąskaita.
Mokantis namuose, didžiausias privalumas yra tai, kad vaikas gali pats valdyti ir planuoti mokymosi procesą. Jo geresnė fizinė raida, vaikas gali pakankamai skirti laiko sportui ir poilsiui.
Nelaikome vaiko uždarę namuose, maždaug nuo penktos klasės jis savarankiškai važinėja po miestą į treniruotes ir susitikimus su draugais. Sūnus nemažai laiko praleidžia bendraudamas su bendraamžiais, tačiau neperima tarp mokinių plintančių žalingų praktikų, kaip antai rūkymo ar energetinių gėrimų vartojimo. Mūsų šeimos atveju, mokymasis šeimoje pasitvirtino kaip pranašesnis vaiko ugdymo būdas nei kasdienis mokyklos lankymas. Šis būdas tinka šeimoms, kuriose nuolat namuose būna bent vienas suaugęs asmuo ir jis gali skirti vaikams nemažai laiko, nes dažnai reikia paaiškinti mokymosi medžiagą. Taip pat reikia gerai mokėti užsienio kalbas, kurių mokosi vaikas, ir nuolat lavinti jų įgūdžius”.
Asta (vardas pakeistas, bijant vaikų teisių pareigūnų dėmesio), taip pat Lietuvoje moko vaiką namuose:
„Mano sūnus lankė mokyklą Vilniuje, baigė dvi klases. Dabar yra trečiokas, mokosi nuotoliniu būdu. Tie pirmi du metai visai mūsų šeimai buvo labai sunkūs, nes vaikas nepritapo, nuolat stresuodavo, grįždavo pervargęs. Visi mus guodė, kad su laiku vaikas apsipras ir bus geriau, bet realiai buvo atvirkščiai. Pašlijo jo sveikata, psichologinė būsena nuolat blogėjo. Mokykloje mokytoja irgi pradėjo skųstis, kad nesusitvarko, kaltino mus, kad skatiname ar net keliame įtampą savo vaikui. Kreipėmės į medikus, psichologus. Pagerėjimo faktiškai taip ir nesulaukėme, gavome atsakymą, kad jeigu vaikas nesiadaptuos, skirs medikamentinį gydymą.
Man tas pasirodė labai nepriimtina, nes jis niekuo neserga, nebuvo nustatytas joks sutrikimas, tiesiog konstatuoti emociniai sunkumai. Taigi, teko pačiai priimti sunkų sprendimą ir rasti būdą, kaip jį ištraukti iš tos būsenos. Dabar, po pusmečio mokantis namie, stebiu teigiamus pokyčius. Susitvarkė sveikatos problemos, po truputį atsistato psichologinė būsena, gerėja akademiniai rezultatai. Nuotolinis mokymas, kurį mes pasirinkę, skirtas tiems, kas laikinai išvykę į užsienį ir nesimoko kitos šalies mokykloje. O jeigu gyveni Lietuvoj, tai teoriškai taip mokytis negalima”.
Šeimos gydytoja Dalia Jakaitė:
„Pirmieji mano namų mokymo bandymai buvo prieš beveik 20 metų, kai vyresnieji vaikai pradėjo lankyti kaimo mokyklą, bet tada mane greit „sutvarkė” vaikų teisių apsaugos specialistai - buvo pagrasinta atimti vaikus. Kai prieš aštuonerius metus mažieji sūnūs turėjo eiti į pirmą klasę, vedžiau juos ten skaudančia širdimi. Du pirmuosius mėnesius stebėjau jų mokymosi procesą, aktyviai jiems padėjau, bet vėliau ėmiausi mokyti pati. Namuose mokėmės daugiau nei 5 mėnesius, atsiskaitinėjome kas 2 savaites. Jei mokyklos direktorę sugebėjau įtikinti leisti pabandyti taip mokytis, tai berniukų klasės mokytoja iš tikrųjų elgėsi labai priešiškai: kiekvieną kartą atėjus atsiskaityti, visų pirma man primindavo, kad jai dėl mūsų 2 vaikų išėjimo sumažėjo atlyginimas ir šitie atsiskaitymai jai papildomas krūvis, už kurį niekas nemoka.
Ji kiekvieną kartą menkindavo vaikų pasiekimus, sakydavo, kad berniukai būtinai turi ateiti pas ją mokytis papildomai ir kad už vieno vaiko papildomą pamoką jai reikėtų mokėti. Kadangi vaikams labai patiko matematika, per 2 mėnesius pabaigėme pirmos klasės matematikos kursą ir pradėjome mokytis antros klasės kursą.Tai sukėlė baisų mokytojos nepasitenkinimą ir aš gavau barti, kad mokomės ne pagal programą. Po 5 mėnesių grįžome į mokyklą, bet pakeitėme klasę ir mokytoją, nes per tą laiką supratau, kad daugiausia lemia pedagogas”.
Vita Andreyo, Jungtinėje Karalystėje gyvena virš 13 metų ir moko vaiką namuose:
„Esu ištekėjusi už JAV piliečio, auginame 2 dukras – 7 ir 4 metų. Mano vyras yra inžinierius, aš šiuo metu auginu ir ugdau dukras, o laisvu laiku esu parašiusi ir išleidusi knygą ir rašau straipsnius savo tinklaraščiui.
Kad vaikus ugdysime namuose žinojom jau nuo pat jų gimimo. Tą lėmė ilgas sąrašas priežasčių. Viena iš jų – mano vyro patirtis Niujorko mokyklose, kurios buvo visiskai bejėgės sustabdyti patyčias ir smurtą (net fizinį susidorojimą, pasibaigusį kaulų lūžiais). Jis prisiekė sau, kad neleis savo vaikams nieko panašaus patirti.
Gimus vaikams intensyviai domėjomės alternatyvomis, skaitėme knygas ir atsirado suvokimas, kad vaikai mokosi visą laiką. Niekas jų nesodina į suolą ir nemoko kalbėti, niekas jų nesiunčia į pamokas, kad išmoktų vaikščioti, vaikai yra smalsūs, žingeidūs, jie nori pažinti juos supantį pasaulį ir mokosi nuolatos. Pavyzdžiui - aš savo vaikų specialiai nemokiau, bet 4 metų sulaukusi vyresnioji jau mokėjo abėcėlę, skaičiuoti iki 20, pagrindines geometrines figūras, užrašyti savo vardą. Tai tik patvirtino, kad vaikus mokyti galima ne tik pasodinus į mokyklos suolą. Tai buvo antra svarbi priežastis – turėti galimybę mokymosi tempą, susidomėjimą įvairiomis temomis, talentų lavinimą, dienotvarkę pritaikyti prie vaiko išsivystymo ir poreikių. Mūsų tikslas – padėti vaikams atrasti tas sritis ir dalykus, kurie jas domina labiausiai, kuriose joms sekasi, kuriose reiškiasi jų įgimti sugebėjimai, padėti joms rasti savo pašaukimą.
Yra daug įvairių krypčių ugdymo namuose filosofijoje (nuo griežtų, kurios atrodo visai kaip mokykla namuose iki „unschooling” judėjimo, kuris suteikia vaikui didelę laisvę visuose sprendimuose). Kiek pažįstu namuose vaikus mokančių šeimų – dauguma yra susikūrę savo mokymosi būdą, savo „aukso vidurį“. Turbūt pagrindinis skirtumas yra tai, kad nėra „pamokų“, nėra skambučio, nėra prievartos sekančias 45 minutes mokytis tik tą vieną dalyką. Tai yra lankstumas – keisti temas, keisti užsiėmimus pagal poreikį. Daugelis namuose besimokančių vaikų (įskaitant ir mus) daug dalykų mokosi tiesiog iš gyvenimo – skaičiuoti mokomės eidami į parduotuvę, svorio vienetus – sverdami miltus ir cukrų, kai kepame pyragą, gamtos pažinimo – išėję pasivaikščioti parke ar miške, skaityti – iš knygelių, iš filmų subtitrų, ir kelio nuorodų.
Pasaulis yra tarsi didelė klasė – kasdien yra ko išmokti. Žinoma, turime ir vadovėlių, pratybų sąsiuvinių, bet iš patirties jau galiu pasakyti, kad lengviausiai vaikai išmoksta kažką naujo tada, kai jiems patiems tai yra įdomu ir jie yra subrendę sekančiam žinių šuoliui. Dar vienas pliusas yra tai, kad mokymas namuose leidžia išsaugoti artimą ryšį tarp tėvų ir vaikų, nes jie nėra dirbtinai atskiriami vienas nuo kito kasdien, kas gal stipriai nesijaučia santykiuose kol vaikai maži, bet išryškėja paauglystėje.
Ar yra neigiama mokymo namuose pusė? Žinoma, kad taip. Mums reikia tenkintis 1 atlyginimu, nes man nelieka laiko dirbti. Kai kuriose šeimose abu tėvai dirba po pusę etato, kitais atvejais – vienas iš tėvų dirba iš namų ar turi savo verslą su lanksčiu grafiku. Situacijų yra įvairių. Kadangi aš esu atsakinga už vaikų ugdymą kol jų tėtis dirba – man kartais pritrūksta laiko „sau”, ramios minutės kažkokiai maloniai veiklai, hobiams. Bet visada galima rasti kompromisą susidariusioje situacijoje, niekada nepavadinčiau mokymo namuose „vargu”, man tai yra didelis džiaugsmas ir privilegija.
Apie gyvenimą Lietuvoje esame kalbėję daugybę kartų.
Bet visada sugrįžtame prie problemos, „bet tada reikėtų siųsti vaikus į mokyklą“ ir diskusija baigiasi. Aš matau daug pliusų gyventi Lietuvoje, ugdyti dukras lietuviškoje aplinkoje, deja, Lietuvoje dėl tokio gyvenimo būdo, kurį gyvename dabar – būtume persekiojami ir baudžiami. Jeigu Lietuvoje pasikeistų įstatymas, ir būtų užtikrintos tėvų teisės ugdyti vaikus pagal šeimai priimtiną filosofiją – rimtai apsvarstytume galimą grįžimą. Mano vyrui, kaip amerikiečiui, apskritai toks laisvės suvaržymas yra nesuprantamas – laisvė pasirinkti yra vienas iš pamatinių įsitikinimų amerikiečių kultūroje.
Vaikai, ugdomi namuose, tikrai užauga kitokie. Kurį laiką lankėme „Miško mokyklą“, kur vaikams būna paruošti įvairūs užsiėmimai netoliese esančiame miškelyje (medžiagos forto statybai, indai purvo pyrageliams, įvairūs įrankiai medžio apdirbimui, laužavietė ir pan). Užsiėmimų vadovė pasidalino, kokie yra skirtingi namuose ir mokyklose mokomi vaikai. Atėję į užsiėmimus (ypač pirmus kartus) namuose mokomi vaikai tuoj ima viską tyrinėti ir imasi iniciatyvos – vieni puola statyti fortą, kiti prašo padėti užkurti laužą. Mokyklos vaikai stoviniuoja susibūrę į grupelę ir laukia tolimesnių nurodymų ir instrukcijų, kol jiems bus pasakyta, ką jie turi daryti. Nesakau, kad namuose mokomi vaikai kažkuo „geresni” - jie gali kartais būti uždaresni, nedrąsesni, truputį kitokie, ir čia nieko blogo. Taip, mokykla išmoko rašyti, skaityti ir skaičiuoti nuo labai jauno amžiaus, bet tuo pačiu metu dažnai atima iš vaikų iniciatyvą, vidinę motyvaciją mokymuisi.
Dar norėčiau paminėti socializacijos mitą, kad namuose mokomiems vaikams trūksta socializacijos. Tai yra visiška netiesa. Mūsų vaikai turi draugų kaiminystėje, su kuriais žaidžia beveik kasdien, kas savaitę dalyvaujame namuose ugdomų vaikų susitikimuose, vyresnioji dukra lanko mergaičių organizaciją (girlguiding), lankomės baseine, riedučių arenoje su kitais namuose ugdomais vaikais, esame nuolatiniai lankytojai bibliotekoje ir ten organizuojamuose renginiuose vaikams, socializacija vyksta nuolatos ir kasdien – šeimoje, parduotuvėje, užėjus pas kaimynę, apsilankius pas močiutę, kalbant su paštininku, nuvežus katę pas veterinarą! Mano asmeninis pastebėjimas – per 5 metus lankant namuose mokomų vaikų grupę, kurioje vaikų amžius yra nuo kūdikystės iki 17-18 metų, nė karto neteko susidurti su situacija, kurioje vyktų patyčios, kažkokio vaiko izoliavimas iš bendros grupės”.
Jolanta, prieš aštuonerius metus gimus dukrai išvykusi į Norvegiją, moko ją namuose:
„Aš esu aštuonmetės mergaitės mama. Dukra gimė Lietuvoje, ir kai jai buvo pusė metukų, mes su šeima išvykome gyventi i Norvegiją. Gyvenome atokioje vietovėje, aplink – natūrali gamta, tad dienas leisdavome kartu su vaiku vaikščiojant miške, prie fiordo, prie upės arba tiesiog kieme. Vaikas augo natūraliai matydamas gamtos reiškinius, besikeičiančius metų laikus, tarp kalnų tvyrantį rūką, gilias žiemas, pavasarį, iš už kalno trumpam pasirodančią saulę. Augant dukrai pradėjo kilti klausimai, kodėl ir kaip vyksta vienas ar kitas natūralus gamtos ar astronominis reiškinys – taip nejučia vyko vaiko lavinimas. Taip pat nejučia dukra išmoko raides, skaitmenis, iki mokyklos pradžios jau galėjo skaityti lietuviškai, norvegiškai bei angliškai.
Norvegijoje į mokyklą vaikai pradeda eiti nuo 6 metų, tad tą pavasarį gavome kvietimą registruotis mokykloje. Pasidomėję Norvegijos pagrindinio išsilavinimo tvarka, išsiaiškinome, kad vaikų ugdymas šalyje yra privalomas, o ugdymo formą galima pasirinkti – tai gali būti mokymasis valstybinėje mokykloje, mokymasis privačioje mokykloje, arba privatus mokymasis namuose. Tėvai turi teisę parinkti vaiko ugdymo formą. Mes šeimoje nuo vaiko gimimo taikėme prieraišiosios tėvystės principus. Pasitarę su pedagogais, vietinės mokyklos direktore bei pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe, nusprendėme pasirinkti mokymosi namuose alternatyvą.
Prisijungėme prie Norvegijos mokymosi šeimoje asociacijos (NHUF) – ten gauname daug patarimų, dalyvaujame diskusijose, dalinamės mokymosi atradimais bei resursais. Esant poreikiui, galime pasikviesti asociacijos atstovą. Ugdymą namuose renkasi nedaug šeimų, visoje Norvegijoje jų yra apie 500. Privatus mokymasis namuose yra prižiūrimas savivaldybės švietimo skyriuje. Įprasta privataus mokymosi stebėjimo praktika – susitikimas su atsakingu asmeniu vieną – du kartus metuose.
Dabar, jau vaikui esant trečioje klasėje, aš galiu tvirtai pasakyti – ši mokymosi forma tinka tikrai ne visoms šeimoms. Visų pirma, šeima turi priimti sprendimą, kad vienas iš tėvų skirs laiką ir savo jėgas vaiko ugdymui. Antra – norint pilnai išnaudoti galimybes, tenka skirti vaiko ugdymui bei lavinimui nemažai papildomų finansinių resursų. Taip pat reikia suprasti, kad teks laikytis nacionalinės pagrindinio ugdymo programos, tad reikės sudarinėti užsiėmimų planus, parinkti mokymosi medžiagą, stebėti vaiko progresą bei nuolat koreguoti mokymosi eigą – tam tikrai reikia ne tik laiko, bet ir sugebėjimų.
Šiuo metu mes struktūruotam mokymuisi kasdien skiriame po 2 -3 valandas, tad lieka nemažai laiko papildomai veiklai. Laisvu nuo akademinio mokymosi laiku, dukra mokosi šiuolaikinio šokio, sportuoja dailiojo čiuožimo treniruotėse, dalyvauja aikido užsiėmimuose, lavina protą robotikos ir programavimo mokykloje. Ankstesniais metais mokėsi šachmatų meno bei dalyvavo meninės gimnastikos užsiėmimuose.
Savo pasirinkimu esame labai patenkinti bei matome labai daug teigiamų aspektų: vaikas akademinių žinių lygyje toli lenkia bendraamžius, gali skirti daug laiko savo pomėgiams, šeima gali laisviau planuoti laiką, bei pvz. keliauti ne tik visuotinių atostogų metu, ir taip – rytais vaikas pabunda natūraliai, ne pagal žadintuvą, valgo sveiką naminį maistą, daug laiko praleidžia lauke ir retai serga užkrečiamosiomis ligomis”.
Apie situaciją dėl namų mokymo kalbamės su Alvydu Puodžiuku, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokyklų veiklos skyriaus vedėju:
- Sakykite, kodėl ugdyti mokyklinio amžiaus vaikus patiems tėvams namuose yra nelegalu?
- Švietimo įstatymas, kiti teisės aktai nustato, kad savarankiškai mokytis namuose gali tik tie mokiniai, kurie dėl sveikatos būklės negali mokytis bendrojo ugdymo mokykloje kartu su kitais vaikais. Tačiau šiuos mokinius vis tiek turi mokyti ne tėvai, bet mokytojai, ateinantys į namus. Tokie mokiniai, kuriems jau sukako 11 ir daugiau metų, gali mokytis ir nuotoliniu būdu. Tam turi būti suteikta savivaldybės vaiko teisių apsaugos padalinio rekomendacija.
- Ar jums yra žinoma, kiek Lietuvoje būtų norinčių taip ugdyti vaikus?
- Pasirenkančių nuotolinį mokymosi būdą vaikų skaičius kasmet daugėja, pvz., 2013 m. nuotoliniu būdu mokėsi 847 mokiniai, 2016 m. – 2 327 mokiniai, o 2018 m. – 2 398 mokiniai.
Ar žadama ateityje keisti šią tvarką, galbūt įteisinti mokymą namuose? Matote tokio ugdymo minusų?
- Švietimo įstatymas nenustato, kad patys tėvai gali mokyti savo vaikus. Žinoma, galima samdyti laisvuosius mokytojus. Tačiau jie taip pat negalėtų mokyti visų dalykų. Švietimo įstatymo 50 str. nustatyta, kad laisvieji mokytojai gali mokyti pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo, neformaliojo švietimo programas ir formaliojo švietimo programų modulius.
Apie tai, ar Švietimo įstatymas galėtų leisti tėvams mokyti savo vaikus namuose pagal bendrojo ugdymo programas, reikėtų diskutuoti. Savo nuomonę turėtų išsakyti ne tik edukologai, bet ir vaiko teisių apsaugos specialistai, ir mokslininkai. Nors kasmet vyksta diskusijos su visomis suinteresuotomis pusėmis: tėvais, mokyklų vadovų asociacijų, savivaldybių ir kt. atstovais, prie vieningos nuomonės, svarstant ir diskutuojant apie mokymo namuose ypatumus, privalumus ir trūkumus, kol kas neprieita. Galbūt galima būtų svarstyti apie mažesnių vaikų mokymą, bet būtų sunkoka įsivaizduoti, kad mokymo namie būdas tiktų vyresniems vaikams. Juk sulaukęs 15 ar 16 metų paauglys turės išlaikyti pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą ir gauti pažymėjimą, kad įgytas pagrindinis išsilavinimas.
Ar tėvai galėtų prisiimti tokią atsakomybę? Žinoma, mokyklos turėtų būti irgi lankstesnės, ieškoti būdų, kaip atliepti skirtingų vaikų poreikius, kaip vaiką „prisijaukinti“ prie mokyklos. Juk mokykla – tai ne tik mokymasis. Vaikas, lankydamas mokyklą, išmoksta gyventi bendruomenėje, susiranda draugų, mokosi apginti savo nuomonę, dirbti komandoje kartu su skirtingų interesų bendraamžiais. Nors namuose atmosfera saugesnė ir jaukesnė, bet vaikui tai nelabai padeda socializuotis. Tai yra didelis mokymosi namie trūkumas.
- Kokios sankcijos gresia tėvams, kurie neleidžia savo vaikų į mokyklą?
- Administracinių nusižengimų kodeksas nustato, kad tėvams, kurie sudaro kliūtis mokytis vaikams iki 16 metų, gresia įspėjimas arba bauda nuo 140 iki 300 eurų, arba įpareigojimas dalyvauti prevencinėse, bendravimo su vaiku ir kitokiose programose arba kursuose.
Beje, Lietuvos mokymosi šeimoje asociacija teigia, kad yra parengusi Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis būtų įteisingas mokymasis šeimoje. „Esame jas pristatę daugumai komiteto narių ir jau nutarta, kad jos bus svarstomos komiteto posėdyje kovo mėnesį”, - sakė vienas iš iniciatorių Algimantas Kavaliauskas.