Apie pokyčius LVŽS ir jų priežastis kvietėme kalbėti partijos pirmininku perrinktą R. Karbauskį, jo varžovu rinkimuose buvusį Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį, Ramūno Karbauskio į pavaduotojus siūlytus, bet neišrinktus Joną Jarutį ir Valių Ąžuolą, taip pat ir pavaduotojais išrinktus Bronį Ropę, Aušrą Norkienę, Aurelijų Verygą ir Kristiną Kirslienę. Visi jie dėl įvairių priežasčių negalėjo dalyvauti laidoje. Galiausiai pasikalbėti sutiko Tomas Tomilinas ir LVŽS tarybos narė Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė.
– Pone Tomilinai, „Partijos pirmininkų pavaduotojų sumažinimas gali pakenkti demokratijai partijoje“ – toks jūsų laiškas prieš suvažiavimą buvo nutekintas žiniasklaidai. Ar suvažiavime buvo priežasčių, kad tie Jūsų nuogąstavimai dėl demokratijos mažėjimo būtų išsklaidyti?
T. Tomilinas: Suktas klausimas.
– Labai paprastai: ar suvažiavimas išsklaidė Jūsų nuogąstavimus?
T. Tomilinas: Pirmiausia tai, kad mano bendravimas su partijos nariais yra nutekintas, man tai nebuvo labai malonu. Bendravau tiesiai su savo partijos žmonėmis ir bendravau atvirai, mes visada atvirai pasikalbame. Tačiau nėra čia nieko slapto – aš tiesiog polemizavau dėl to, kaip yra, kaip matome savo ateitį, kaip pakeisti įstatus, pateikiau savo pasiūlymus ir mes apie tai diskutavome suvažiavime. Manau, kad tai normalus procesas, kuris vyksta bet kurioje partijoje.
– Bet jūs kol kas neatsakėte į mano klausimą, ar sumažėjo nuogąstavimų.
T. Tomilinas: Aš norėčiau tą jūsų ilgą klausimą dar kartą išgirsti, kad aš suprasčiau, kur čia ta mintis.
– Aš galiu jį sutrumpinti. Prieš suvažiavimą turėjote nuogąstavimų, kad kai kurie siūlomi pokyčiai gali sumažinti demokratiją partijoje. Ar per suvažiavimą tų nuogąstavimų sumažėjo, ar vis tiek liko?
T. Tomilinas: Manau, kad tikrai sumažėjo, nes buvo labai atviras pokalbis. O aš būtent ir kviečiau pokalbiui apie problemas, nes partijoje, kaip ir visose partijose, yra ir problemų, ne tik sėkmė. Mes labai daug kalbame apie sėkmę ir ta sėkmė akivaizdi, bet problemų tikrai yra nemažai. Aš tas problemas pasiūliau spręsti galbūt kiek kitokiu būdu negu pirmininkas, bet, man atrodo, diskusija tikrai buvo kokybiška, žmonės turėjo galimybę savo nuomonę išreikšti dėl vieno ar kito aspekto. Manau, kad diskusija dėl įstatų šiek tiek neišėjo, nes žmonės jau buvo pavargę, tai buvo pabaiga, dar tas procesas balsadėžės, urnos, biuletenių užtruko, bet manau, kad turėsime galimybę pratęsti. Labai svarbu, kad buvo tas pasirinkimas tarp kandidatų į prezidentus ir žmonės diskutavo, tikrai jautėsi nuotaika diskusijos, pagarbios polemikos. Labai gerai.
– Su mumis yra ir Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkė. Vitalija, noriu paklausti, kas pačiai atrodė svarbiausia suvažiavime, po ko gali atsirasti pokyčių partijoje?
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Šiaip svarbiausia suvažiavime, be abejo, buvo tai, kad mes išsirinkome, pasitvirtinome kandidatą į prezidentus.
– Tai, matyt, nebuvo netikėtumas?
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Ne, nebuvo netikėtumas, bet tai buvo svarbus įvykis, aš žinau, kad visi partijoje jo laukė. Iš tikrųjų tai buvo labai svarbu ir atspindėjo demokratinį procesą, nes buvo 2 kandidatai, nors tik 2 skyriai iškėlė Viktoro Pranckiečio kandidatūrą, bet balsavome visi ir laimėjo Saulius Skvernelis.
– Rima Baškienė, kurios ponas Ramūnas Karbauskis irgi nebesiūlė į pavaduotojas, tačiau jos kandidatūrą iškėlė kai kurie skyriai, ji pati atsisakė dalyvauti rinkimuose. Jūs pasirinkote kitokį variantą. Kokie buvo jūsų motyvai?
T. Tomilinas: Galbūt aš esu kiek mažiau užsiėmęs. Rimos pareigos labai atsakingos, ji atsakinga kaip pirmoji Seimo Pirmininko pavaduotoja. Ji sirgo ir net šiandien, kai kalbėjomės, jos balsas vis dar buvo sergančio žmogaus balsas. Jai buvo gana sudėtinga dalyvauti diskusijose, o iš tikrųjų labai nuo diskusijos priklauso. Aš aktyviai dalyvavau diskusijoje, pakartojau, kad 9 skyriai paprašė manęs tęsti pareigas. Mano motyvacija labai paprasta: labai atidžiai prižiūriu, kad mūsų partijos programa būtų vykdoma pagal raidę, kaip ten ir parašyta. Tai nėra lengva, iš tikrųjų kartais tą biurokratijos inerciją pakreipti link naujų pokyčių, link sprendimų yra nelengva. Bet tokią savo užduotį matau ir man labai reikėjo to skyrių pasitikėjimo. Ir aš jį gavau.
– Bet jūs sakėte, kad nebūsite vidine opozicija savo paties partijai. Ar tai reiškia, kad, nuomonėms išsiskyrus, skirsitės su partija, ar tiesiog, kad oponavimas baigėsi po to, kai esate išrinktas?
T. Tomilinas: Jokiu būdu. Jeigu jūs paklausite bet kurio žmogaus, dalyvaujančio mūsų posėdžiuose, sužinosite, kad tikrai aš išsakau nuomonę, labai gerbiu daugumos sprendimą, kai yra išklausomos visos nuomonės. Manau, kad tai ir yra demokratija, bet tai nereiškia, kad visada reikia oponuoti arba visada reikia pritarti. Mano nuomonė visada būna tvirta, bet aš tikrai gerbiu, kai yra atliekamos procedūros ir priimamas kitas sprendimas, negu man atrodo.
– Bet jūs oponuojate, kai kas nors neatitinka jūsų galvojimo ir jūsų įsitikinimo?
T. Tomilinas: Taip, bet kas gali patvirtinti. Bet aš oponuoju labai pagarbiai. Manau, kad diskusijos partijose, skirtingai nuo diskusijų Seime, tuo ir skiriasi – ypač Europoje, galbūt mažiau Amerikoje – būtent tuo, kad tas oponavimas viduje visada yra su tokia milžiniška pagarba savo bendruomenei, su pabrėžimu to oponuojančio oponento gerųjų savybių. Ir tai yra svarbu, mes šiek tiek kitokią diskusijos kultūrą rodome.
– Bet iki šiol buvo ir kitokių pavyzdžių tos diskusijos ir pagarbos oponentui. Tarkime, Povilas Urbšys ir Justas Džiugelis, jų buvimas su LVŽS kaip ir baigėsi. Vadinasi, ne visą laiką išeina išsaugoti tą pagarbą, oponavimą. Noriu Vitalijos Jankauskaitės-Milčiuvienės paklausti, kas, Jūsų nuomone, dabar yra didžiausia atrama Ramūnui Karbauskiui partijoje?
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Jei turite galvoje palaikymą, aš manau, kad Ramūnas Karbauskis, kaip pirmininkas, turi tikrai didelį daugelio partiečių palaikymą. Kaip sakoma, jeigu treneris gerai dirba savo komandoje, tai jį palaiko visa komanda. O mes matome, kad jis dirba labai gerai: todėl, kad partija atėjo ir laimėjo rinkimus, partija šiuo metu yra populiariausia partija Lietuvoje pagal naujausias apklausas, vyriausybė dirba, nors gal ir kartais darydama kažkokių klaidų, bet puikiai. Tai iš principo nėra jokio pagrindo manyti, kad jis neturi palaikymo.
– Bet paprastai būna kažkokie artimesni rėmėjai ir tokie, kurie kartais oponuoja dėl kokių nors dalykų. Tai ar yra kažkas, kas besąlygiškai remia savo partijos lyderį ir neoponuoja kaip ponas T. Tomilinas?
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Tikriausiai būtų sunku pamatuoti tą sąlygiškumą ar besąlygiškumą, nes visi mes esame žmonės, partija suburia tikrai labai skirtingus žmones. Mūsų partija irgi ne išimtis. Yra visokiausių įvairiai mąstančių žmonių ir yra natūralu, kad vienu metu kažkas yra linkęs kažką pakritikuoti, kitu metu kaip tik atvirkščiai – pasidžiaugti ir palaikyti. Tai žmonės netgi nėra nuolat tokie patys, jie vienu metu gali oponuoti, kitu metu gali palaikyti.
T. Tomilinas: Ir temos yra labai skirtingos, mes pagal temas dirbame.
– Suprantu, bet paminėjau poną J. Džiugelį su ponu P. Urbšiu, nes jiems baigėsi buvimas su partija. Ar Jūs nebijote, kad Jums gali baigtis panašiai, nes jūs ginate savo nuomonę?
T. Tomilinas: Manau, kad istorija yra kiek kitokia, nes jų beveik niekas nesiejo su mūsų bendruomene. Aš esu beveik du dešimtmečius partijoje, tikrai pažįstu absoliučią daugumą mūsų skyrių lyderių ir bendruomenių, ir aktyvo, o tai yra visai kitoks santykis su partija. Tie žmonės atėjo, prisijungė pakviesti. Jiems kažkas nepatiko, jie galbūt savo ego iškėlė virš mūsų bendrų interesų. Aš tikrai visų pirma visada matau partijos interesą aukščiau. Aišku, ir valstybės interesą. Manau, kad mūsų pirmininkas, beje, irgi visada mato. Jis nelinkęs į asmeniškumus. Aš tikrai neturiu priekaištų, kad galbūt aš jam ne tiek patinku, nes tai – visiškai nesvarbu. Svarbu yra būtent bendras interesas. Jis jį mato visada ir aš jį matau visada.
– Pakalbėkime dar apie demokratiją. Tarkime, šiandien turėjome tokį pavyzdį, kad kviečiau visus pavaduotojus, tačiau kai kurie iš tikrųjų negalėjo, nes išvykti turėjo, kaip Broni Ropė, o, pavyzdžiui, Kristina Kirslienė sakė „ačiū už kvietimą, tačiau aš negaliu dalyvauti, nes aš nesu įgaliota“. Tai ką tai rodo apie demokratijos padėtį partijoje, jeigu žmogus laukia įgaliojimo? Kitaip negu Jūs, bet laukia.
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Matote, Kristina yra naujai išrinkta pavaduotoja, ji galbūt dar neturi įpročio bendrauti su žiniasklaida, kas yra visiškai natūralu.
T. Tomilinas: Jeigu galvojate, kad aš nesitariau su Kristina ir su kitais, tai yra netiesa – aš tariausi.
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Aš irgi tariausi.
T. Tomilinas: Aš tariausi su savo bendruomene, ką kalbėsiu, kaip aš kalbėsiu, nes man rūpi taip pat, ką jie galvoja, ne tik atsakyti ir pasirodyti, bet taip pat parodyti, kad mūsų partijoje tikrai yra vidinė diskusija vidinė. Nemanau, kad mažesnė negu kitose partijose. Vieni žmonės natūraliai galbūt yra mažiau linkę eiti tiesiai į televiziją, tai visiškai normalu, ypač pradedant.
– Vis dėlto grįžkime prie to jūsų nerimo prieš suvažiavimą, kai išsakėte tam tikrus argumentus, dėl kurių matote grėsmę, kad mažėja demokratijos. Tai ar jie šiaip sau atsirado, ar jie buvo pagrįsti galų gale?
T. Tomilinas: Manau, kad diskusija yra labai svarbu. Aš išsakiau labai aiškiai savo pasiūlymus, kaip mes spręsime įtampas. Aš paminėjau, kad yra 3 tokios įtampos. Manęs netenkina, kad ne tiek daug žmonių jungiasi prie partijos, reikia su tuo padirbėti labai stipriai. Tai reiškia, kad žmonės turi jausti, jog jų indėlis yra didesnis, kad jų sprendimai, jų balsavimai nulemia kažkokius pokyčius, klaidų taisymą. Man atrodo, mes vasarą tikrai surengsime tokį platų demokratijos forumą partijoje ir kalbėsime apie įtampas tarp, sakykime, tų žmonių, kuriuos pakvietėme per rinkimus, ir tarp senbuvių. Ir kalbėsime, kas mus jungia, kas mus skiria, ir kur mes galime ieškoti geresnio sprendimo tam, kad ta programa būtų įgyvendinta.
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Iš tikrųjų mūsų partija yra labai atvira ir tą ne kartą parodė tai, kad mes kviečiame jungtis nepartinius asmenis.
– Pas jus yra labai daug nepartinių asmenų, kas nėra labai būdinga partijoms.
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Taip. Ir kandidatuoja savivaldos rinkimuose tikrai nemažai nepartinių asmenų. Tai tiesiog rodo partijos atvirumą visiems. Aišku, svarbu, kad žmonių vertybės sutaptų, sutaptų tas požiūris.
T. Tomilinas: Bet tam procesui, kad sutaptų tas požiūris, reikia skirti daug laiko ir daug pastangų.
– Bet akivaizdu, kad kai kurių požiūriai nesutampa. Tarkime, Mindaugo Puidoko požiūris nuo dalies frakcijos narių tikrai skiriasi. Kritikavote ir jūs, kritikavo ir Agnė Širinskienė. Kokią matote jo perspektyvą su LVŽS, kai kalbame apie demokratiją partijoje?
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Tikriausiai būtų sunku vertinti kito žmogaus perspektyvą...
– Bet jūs turite savo nuomonę apie jo perspektyvą?
V. Jankauskaitė-Milčiuvienė: Tik pats žmogus, ko gero, žino, kur jis eina ir ko jisai siekia. Čia tikriausiai Mindaugas geriausiai žino, kaip jis mato save: ar kaip šios partijos narį, ar kažkokių kitų turi siekių ir ketinimų.
– O jūs, kaip matote, pone Tomilinai, jo ateitį?
T. Tomilinas: Aš atsakysiu atvirai: aš labai gerbiu jo tokią konservatyvesnę nuomonę dėl vieno ar kito klausimo, bet tai, kaip jis ją pateikia, kaip jis gana dirbtinai sukuria tam tikras isterijas, man tikrai tai nepriimtina, aš atvirai sakau. Tikrai tas nepasitikėjimo kėlimas institucijomis ypač jautrioje srityje buvo jo klaida, mano požiūriu, ir aš tai atvirai jam visada sakiau ir sakysiu. Aš atiduočiau gyvybę už jo teisę kalbėti. Bet ne už tai, ką jis kalba.