Su 89 metų amžiaus kino kūrėju susitinkame Paryžiuje Pompidu šiuolaikinio meno centre. Atvykus sutartą valandą, susitikimo tenka luktelti. Anksčiau suplanuoti interviu šiek tiek užsitęsė. “Taip, prancūzų žiniasklaida domisi Jonu Meku. Vistik tai - asmenybė”, - atsako už ryšius su žiniasklaida atsakinga specialistė.

Jonas Mekas Lietuvoje nebegyvena jau daugiau nei šešias dešimtis metų, nuo 1944-ųjų, tačiau puikiai kalba lietuviškai. Nors dažnai apsilankyti Lietuvoje menininkas prisipažįsta negalįs, tačiau sako nuolatos susitinkąs su lietuviais.

Interviu DELFI menininkas pasakojo apie savo kelią į kino meną, ryšius su tėvyne, išsakė savo požiūrį į “protų nutekėjimą” ir modernaus meno situaciją Lietuvoje.

- Ar galėtumėte trumpai papasakoti kaip atsidūrėte Amerikoje? Ar būtent ten prasidėjo Jūsų kelias į kiną?

- Teisingai, - Amerikoje. Mane į Niujorką, į Brukliną, po karo iš pabėgėlių stovyklos Vokietijoje atvežė
Jungtinių Tautų Organizacija pabėgėliams gelbėti. Aš neimigravau. Mane atvežė. Vežė į Čikagą, kur Čikagos lietuviai buvo radę darbo kepykloje. Jeigu aš būčiau nuvažiavęs į Čikagą, dabar būčiau geriausias Čikagos kepyklos vedėjas. Gerą duoną kepčiau.

Bet su broliu atvažiavome į Niujorką, ir sakome: “Ak, mes Niujorke, būtų kvaila važiuoti į Čikagą. Mes Niujorkẹ! “ (pakiliai – aut. past.). Ir pasilikome Niujorke.

Bruklinas buvo pilnas lietuvių - senbuvių, kurie jau buvo atvažiavę po Pirmojo Pasaulinio karo, paskui naujųjų – išeivių po Antrojo Pasaulinio karo. (Veikė) lietuvių restoranai, barai...

- Toje aplinkoje Jūs sutikote kažką, kas Jus palydėjo kino link?

- Kinu buvome susidomėję jau Vokietijoje. Iš knygų daugiausia …Nebuvo galima ten nieko doro matyti Vokietijoje po karo. Pirmą kartą pamatėme tai, ką buvo galima vadinti kinu Niujorke. O pabėgėlių stovyklose tik Amerikos kariuomenė mums rodydavo antraeilius, trečiaeilius pigius filmus, kurių niekas kitas nenorėjo žiūrėti..

- Nuo kino sugrįžkime prie asmeninių patirčių... Atvykusi į Prancūziją sutikau žmonių, kurie truputį romantizuoja komunizmą, ar Jums teko susidurti su tokiais žmonėmis Amerikoje?..

- Buvo Lietuvos komunistų partija. Amerikoje buvo Amerikos komunistų partija. Prancūzijoje – Prancūzijos komunistų partija. Visuose kraštuose buvo komunistų partijos. Prancūzijoje visa eilė intelektualų, tarp jų, pavyzdžiui, Žanas Polis Sartras simpatizavo (komunizmui), nes jie apie komunizmą žinojo tik iš knygų, teoriškai. Nei vienas iš jų nebuvo susidūręs, nepažinojo komunizmo iš gyvenimo. Jų negalima net kaltinti, nes jie buvo idealistai. Kai skaitai, viskas atrodo labai gražu. Jie buvo naiviais komunistais.

- Ar sekėte žinias apie situaciją Lietuvoje?

- Ne viskas pasiekė Ameriką, bet pasiekė užtektinai..Kas mūsų nepasiekė, mes galėjome tuščias vietas užpildyti, nes iš patyrimo žinojome, kas ten dedasi..

- Kaip sužinojote, kad Lietuva – jau nepriklausoma?

- Viskas buvo rodoma per televiziją, nebuvo įmanoma nepamatyti, nebent gyveni kažkur užkampyje ir neseki kas dedasi pasaulyje. (...) Visi žinojome, kad kada nors tai atsitiks. Tai neatsitiko per naktį. Visi, kurie sekė, kas dedasi Rytų Europoje ilgą laikotarpį žinojo, kad viskas eina į tą pusę. Tai nebuvo didelis siurprizas.

- Kaip dabar apibūdintumėte savo ryšį su Lietuva?

- Aš ten turiu vieną brolį. Negaliu kasmet važiuoti (į Lietuvą), nes esu perdaug užsiėmęs, bet pas mane atvažiuoja beveik kas savaitę kas nors. Daug lietuvių per Niujorką pravažiuoja. Apsistoja gana ilgam laikui. Kartais kartu dirbame. Aš turiu daug ir įvairių ryšių su Lietuva.

- Globalėjant pasauliui, kai kuriems žmonėms susitapatinimas su tėvyne tampa vis mažiau svarbus. Daug metų praleidote Amerikoje, ar jaučiatės viduje lietuviu?

- Žmogus visą laiką, kiekvieną gyvenimo sekundę, negalvoja apie tai, kaip jis jaučiasi. Bet kai esi gimęs ten, to negali pakeisti. Aš Lietuvoje užaugau, man buvo dvidešimt metų, kai išvažiavau iš Lietuvos. Per dvidešimt metų viskas, kas yra Lietuva, įėjo į mane. Visa atmintis yra pilna Lietuvos, žmonių ir lietuviško galvojimo, ir kalbos, ir gamtos, ir oro, ir sniego, ir vaizdų, to negali išmesti. Tai labai normalu ir beveik fiziška.

Klausi, ar tu jautiesi lietuviu? Toks klausimas yra nesąmonė, ir atsakymas būtų nesąmonė, nes žinai, kad to negali pakeisti. Gimei lietuviu, ir mirsi lietuviu. Gali išmokti kalbų, gali gyventi ir dirbti šiuose kraštuose, keliauti per visą pasaulį, bet vistiek būsi, kas esi.

Bet žiūrint iš kito kampo, yra tiesos, kad turi gimti kelis kartus. Kartą gimei toje geografijoje, tame kaime, toje vietoje, tame galvojime, o paskui, galbūt, ėjai į mokyklas, universitetus, keliavai per pasaulį, horizontas prasiplėtė - gimei antrą kartą. Gimsti platesniame pasaulyje.

Paskui ir tas pasaulis pasidaro per mažas. Gali gimti trečią kartą, kai gimsti intelektualiniame lygmenyje, visai kitokioje sferoje, kur geografija pasidaro visai nesvarbi. Gyveni kultūroje ar civilizacijoje ir visai kitoje plotmėje, bet tie kiti laikotarpiai pasilieka, jų neprarasi.

Tai – kaip tada, kai siunčia į kosmosą raketas: viena sprogsta – nustumia į tam tikrą aukštį, sprogsta kita – ir dar toliau stumiau, o paskui jau plauki savaime. Tas pats yra ir gyvenime. Jeigu gyveni, augi ir miršti tame pačiame kaime, vieno gimimo užteks. Bet kai kuriems to neužtenka.

- Taigi Jūs neteisiate žmonių, jaunimo, kurie savęs ieško kitose geografinėse erdvėse?

- Yra beveik nepakeičiama taisyklė, kad žmogus nori visą laiką augti. Net to paties kaimo ribose žmogus auga iki tam tikros plotmės. Tai labai normalu ir natūralu. Neieškoti, nieko negeisti, neturėti jokių kitų polėkių yra labai primityvu. Kodėl kritikuoti, kodėl nenorėti augti, plėstis į kitus akiračius?

Tai yra labai teigiamas dalykas. Kas tai kritikuoja?

- Galbūt, valstybė bijo prarasti protingus žmones?..

Valstybė turi suteikti tam tikras sąlygas protingiems žmonėms, kad jie nebėgtų. Tai priklauso ir nuo srities. Sakykime Estijoje, jie išvystė technologiją. Jiems nereikia niekur bėgti, kiti bėga pas juos. Taip pat tai priklauso nuo sąlygų ir idealų. Kiekviena valdžia turi turėti tam tikrą idealą, nesedėti kaip antis ar višta ant kelių kiaušinių, bet reikia kartais išdrįsti rizikuoti sėdėti ant gulbės kiaušinio.

- Ar Lietuvoje užtenka fizinės bazės, kuri padėtų vystytis menui?

Tai ne pinigai, kas padeda išvystyti meną. Paimkime pavyzdžiui, Jurgį Mačiūną (vieną iš Fluxus judėjimo pradininkų), kodėl kai visas jį gerbia ir priima kaip inovatorių ir vieną svarbiausių dvidešimto šimtmečio menininkų, Lietuva iš jo juokiasi. Jis yra lietuvis šimtu procentų. Visa meno karta, akademija jo dar nėra priėmusi. Yra tik keletas žmonių, kurie jį bando pristatyti. Lietuva dar nėra priėmusi savo geriausio modernaus menininko.

(…) Kodėl Orvydo sodybą, vieną svarbiausių modernių, vietovinių meno kūrinių, Kultūros ministerija leido beveik sunaikinti. Dar yra laiko išgelbėti, bet negelbės, nes nežiūri į tai rimtai. Visa akademinė meno bendruomenė, profesoriai, irgi į tai nežiūri rimtai. Jeigu jie susiburtų, galėtų įtikinti Kultūros ministeriją, kad turime rimtai priimti Jurgį Mačiūną, rimtai priimti Orvydo sodybą, bet jie to nedaro. Aš nežinau ką jie galvoja. Nieko. Atrodo, kad neturi nieko savo galvose.

- Grįžkime prie kino...

Tas pats yra ir Lietuvos kine. Šarūno Barto neremiame Lietuvoje. Rusai jį turėjo remti, ar prancūzai. Šarūno Barto, geriausio dabartinių laikų kino menininko, Lietuva neremia. Gal trupučiuką pradeda, numeta centą kitą .. Lietuva negali turėti meno, jeigu negerbia, nepriima, nesupranta Orvydo, nepriima, nesupranta Mačiūno, nepriima Šarūno Barto.. Va, Čiurlionis, Čiurlionis, Čiurlionis... Vien tik gyventi praeitimi negali, kad ir ta praeitis auksinė.

- Kalbate, kad Lietuva neremia savo menininkų. Jūsų kūrybinis kelias – Amerikoje, ar ten jautėte paramą, kuri stūmė Jus į priekį?

- Mes nekalbame apie piniginę paramą. Kalbame apie meninkų supratimą ir priėmimą. Aš dėl to neturėjau jokios problemos Amerikoje ir neturiu. Bet Amerika yra ne viskas. Yra ir Prancūzija, Anglija, Vokietija, Japonija ir taip toliau..

- Vistik, aplinka, kuri Jums darė įtaką, greičiausiai, buvo Niujorko aplinka..

- Taip, tas dešimtmetis, tarp 1957-1967 metų, buvo labai intensyvus Niujorke, užkrečiantis visuose menuose - ir teatre, ir poezijoje, gyvenimo stiliaus, filosofijos, architektūroje. Per dešimt metų Amerikoje įvyko labai daug pasiekimų.

- 1954 metais pradėjote leisti “Film Culture” žurnalą..

- Nes Amerikoje nebuvo kino žurnalo. O jeigu nėra, tai reikia. Aš visada darau tai, ko niekas kitas nedaro, bet tai reikia padaryti. Tai gimė iš situacijos: yra dešimt penkiolika žmonių, kurie nori pasikeisti mintimis apie kiną, nori diskutuoti, bet nėra tam platformos, vadinasi, jos reikia. Taip prasidėjo žurnalas.

- Ar Jūsų filmai irgi yra atsakas į situaciją?

- Taip. Jeigu filmuoju kažką, reiškia, kažkas iššaukia manyje poreikį filmuoti. Staiga, kas nors vyksta, yra situacija, ar vaizdas, kuris man padaro tokią įtaką, kad aš noriu paimti savo aparatą ir filmuoti. Dėl ko? Kodėl ? Nežinau, nes priežąstys jau yra daug giliau. Visa praeitis sukuria reakciją.

- Ar kai filmuojate, galvojate apie kokią nors aiškią vaizdo struktūrą?

- Kai filmuoju ne, struktūrą iššaukia situacija. Aš nieko nenoriu pakeisti, uždėti, kontroliuoti. Noriu būti visai atviras situacijai. Ir plaukiu kaip žuvis.

- Tokiu atveju klaidos galimybė neegzistuoja?

Klaidos ten negali būti. Jeigu yra klaida, tai paskui gali per sekančias tris gaidas gali prijungti ją, taip kad klaida pasidaro formos dalis, tik vienas elementas.

- Ar visa tai, kas vyksta, galima vadinti atsitiktinumu?

- Nieko nėra atsitiktina. Viskas turi priežastį. Ir viskas turi pasekmę. Kiekvienas veiksmas, kiekvienas judesys, kiekvienas žodis, turi pasekmes. Nėra nieko be pasekmių. Jeigu nesunki su tuo pasakymu. Tai duok man vieną pavyzdį. Nerasi tokio.

- Kokia buvo priežąstis avangardiniui kinui atsirasti?

- Kinas pradėjo vystytis. Tai prasidėjo primityviai - be formos, tik keli vaizdai, paskui prasidėjo nedidelės istorijos, komedijos, formos vystėsi vis toliau. Kaip jaunas medis augo ir plėtėsi. Kaip literatūra. Juk turime ne tik romaną, bet ir noveles, turime poeziją ir įvairias jos šakas, yra lyrika, sonetas. Literatūra yra didelis menas su daug šakų, tas pats vyksta su kinu.

Avangardas yra nefabulinis, išsivystė daugiau poetinės kino formos šakoje. Tai buvo labai normali kino plėtra. Ir tai tebesitęsia. Dienoraštinė forma tai yra tik viena šaka,kuri dar nebuvo atėjusi, bet dabar jau yra. Tai yra viena šakų, kuri auga. Medis plečiasi.

Ačiū už pokalbį.

Apie J.Meką:

Jonas Mekas gimė 1922 metais Semeniškių kaime, Biržų rajone, ūkininkų šeimoje. 1944 metais, jis su broliu Adolfu, pateko į karo belaisvių lagerius Elmshorne, Vokietijoje. Po karo jis studijavo filosofiją Mainco universitete. 1949 metų pabaigoje JT Pabėgelių organizacija atvežė brolius į Niujorką, kur jie įsikūrė Brukline.

Praėjus dviems savaitėms po atvykimo į Niujorką, J. Mekas pasiskolino pinigų ir nusipirko savo pirmąją “Bolex” kamerą, kuria pradėjo fiksuoti trumpus savo gyvenimo momentus. Jis netrukus įsitraukė į Amerikos avangardinių filmų judėjimą. 1954 metais jiedu su broliu pradėjo leisti “Film Culture” žurnalą, kuris greitai tapo svarbiausiu kino leidiniu Jungtinėse Valstijose. 1962 metais jis įkūrė Filmų kūrėjų sąjungą, o 1964 metais Filmų kūrėjų kinoteką, kuri ilgainiui išaugo į vieną didžiausių ir svarbiausių pasaulyje avangardinio kino saugyklų.

Per visą šį laiką J. Mekas tęsė savo filmavimo darbus, rašė poeziją ir prozą, kuri buvo išversta į daugiau nei dvylika kalbų.

Jono Meko filmai įvertinti visa eile apdovanojimų, tarp kurių – San Francisko filmų festivalio, Prancūzijos kultūros ministerijos, Niujorko filmų kritikų gildijos, Lietuvos nacionalinė kulūros ir meno premija, Tarptautinės dokumentinių filmų asociacijos ir daugybė kitų.

IŠ DELFI TV archyvų: galite pamatyti Jono Meko sugrįžimą į Lietuvą