Specialistai vienbalsiai sutaria – toks bendravimas ne tik su mokiniu, o ir su bet kuriuo kitu žmogumi nėra tinkamas. „Jokiu būdu“, – apie rėkimą ant kito žmogaus sakė „Vaikų linijos“ vadovas.
Tuo metu psichologė A. Kurienė kalbėjo, kad stresą ir neigiamas emocijas patiria ne tik vaikas, ant kurio rėkiama, bet ir to liudininkais tapę klasės draugai.
Būtina sutarti, kad smurtas auklėjant – nereikalingas
Paramos vaikams centro įkūrėja ir vadovė, psichologė Aušra Kurienė, kalbėdama su portalu LRT.lt sakė, kad galima suprasti, jog žmogaus gyvenime kyla įvairių situacijų ir sunkumų, dėl kurių jis gali būti piktas ar nelaimingas, tačiau negalima pateisinti to, kai tokia emocinė būsena atnešama ir išliejama ant klasėje esančių vaikų.
Paklausta, kaip atsidūręs tokioje situacijoje gali jaustis vaikas, A. Kurienė atsakė, kad kiekvieno vaiko reakcija gali būti skirtinga. Vienu atveju, pasak psichologės, vaikas iš tokios pamokos gali išeiti labai išsigandęs: „Jis gali bijoti eiti į kitą pamoką ar papasakoti apie tai tėvams, nes vaikai jaučiasi kalti, kai suaugę žmonės pyksta ant jų. Jie gali nepapasakoti tėvams, nes nebūtinai namuose sulaukia palaikymo, supratimo. Gali sulaukti ir pasakymo „kaip jūs ten elgėtės, kad mokytoja taip turi ant jūsų rėkti.“
Patyręs nemalonų pedagogo elgesį vaikas iš pamokos gali išeiti ir supykęs. Anot Paramos vaikams centro vadovės, vaikai supyksta, kad su jais taip elgiamasi ir savo pyktį vėliau gali išlieti ant kitų.
„Tokia agresija pagimdo vienokią ar kitokią agresiją vaikuose. Gali būti, kad jie išeina iš pamokos pikti. Gali būti, kad išeina tarsi paralyžiuoti, kad išsigelbsti tiesiog „išsikraustydami“ iš klasės, tiesiog žiūrėdami pro langą ir panašiai, kad tiesiog pabėgtų iš tos situacijos. Kas nors gali sakyti, kad jų vaikui visa tai nieko tokio, bet vaikas gali to neparodyti, jo viduje gali būti labai rimti išgyvenimai. Kiek yra vaikų, tiek yra ir reakcijų“, – komentavo A. Kurienė.
Negana to, pasak A. Kurienės, tokiose ir panašiose situacijose kenčia ne tik netinkamą elgesį patiriantis vaikas, bet ir tai matantys jo draugai, bendraklasiai. Anot psichologės, įvairūs tyrimai parodė, kad smurto liudininkų patiriama žala yra ne mažesnė, o kartais ir didesnė.
„Todėl, kad tu sėdi įtampoje ir nežinai, kada tave užgrius ši lavina. Yra nežinia ir nerimas, kad tu esi eilėje ir nežinai, kada išmuš tavo eilė. Patiriama bejėgystė, arba kai matai, kad tavo geriausias draugas užpultas ir tu sėdi bejėgis ir nieko negali padaryti, kad ji išgelbėtum, kad būtų atstatyta teisybė. Buvimas smurto liudininku yra nemažiau sunkus ir žalojantis patyrimas nei būti tiesiogine smurto auka“, – sakė A. Kurienė.
Paklausta, kodėl suaugusieji darbe neleidžia sau vienam ant kito rėkti, tačiau prieš vaiką kelti balsą dažnai nepasibijo, psichologė sakė, kad taip yra todėl, jog vaikai turi mažiau galios. Pasak jos, darbe žmonės prisibijo, kad dėl netinkamo elgesio gali būti atleisti ar sulaukti kitų pasekmių. Tiesa, ji priminė, kad suaugusiuosius, kurie kenčia nuo smurto artimoje aplinkoje gina įstatymai, o darbe – profesinės sąjungos ar panašios organizacijos.
Anot jos, problema yra tai, kad šiuo metu bandoma teigti, kad auklėjant vaikus reikalingas vienoks ar kitoks smurtas. Kaip pavyzdį ji paminėjo Seime pateiktas įstatymo pataisas, kurios įtvirtintų „proporcingą“ smurtinių veiksmų naudojimą prieš vaikus.
„Pavojinga tendencija teigti, kad auklėjant reikalingas kažkoks smurtas, tik reikia jį dozuoti, nuspręsti, kiek yra proporcingai, kiek neproporcingai. Tas, mano nuomone, suponuoja, kad žmonės apskritai renkasi smurtinius būdus, kai jie visiškai nebūtini ir yra žalojantys, o ne ugdantys, mokantys, kuriantys pagarba ir meile grįstus santykius. Turime visose srityse susitarti, kad prieš vaikus negali būti naudojamas joks smurtas – nei fizinis, nei psichologinis, nei lytinis išnaudojimas, nei nepriežiūra“, – komentavo A. Kurienė.
Rėkimas nėra pateisinamas
„Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis tvirtai teigė, kad tokio bendravimo, koks girdimas paviešintame įraše, mokyklose būti negali, net jei tai ir vienkartinis atvejis.
„Tokio šaukimo ant žmonių, nesvarbu, ar tai vaikai, ar suaugę būti neturėtų. Jokiu būdu“, – sakė R. Povilaitis.
Jis kalbėjo, kad artimiausiu metu bus paviešinti naujausio Lietuvos mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimo rezultatai apie patyčias tarp vaikų, parodantys pokyčius per ketverius metus (tyrimas atliekamas kas ketverius metus). Kaip sakė R. Povilaitis, vienas iš tyrimo rodiklių – kiek vaikų patiria patyčias ir kiek skaudina kitus.
„Tyrimas rodo, kad beveik tarp 50-ies valstybių Lietuvoje yra vienas didžiausių rodiklių. Tai klausimas – ar smurto ir agresijos mokyklose yra daug? Taip. Labai daug. Nenormaliai daug. Tas pats tyrimas rodo, kad prasidėjo tam tikros mažėjimo tendencijos. Pokytis nedramatiškas, bet pradeda mažėti.
Tačiau čia kalbame apie smurtą tarp vaikų. Šis atvejis iškėlė klausimą, kaip su vaikais mokykloje elgiasi suaugusieji. Nežinau nacionalinių tyrimų duomenų, rodančių situaciją Lietuvoje. Įgyvendindami švedišką „Friends“ programą mokyklose atliekame tyrimus ir galime žinoti konkrečios mokyklos situaciją, matyti, kiek vaikų pastebi ar patiria žeminantį suaugusiojo elgesį. Bet kalbant apie šalies mastą – mes nežinome, kokio masto tai yra reiškinys“, – komentavo R. Povilaitis.
Pamoka ateičiai
LRT RADIJO laidoje „Lietuvos diena“ kalbėjęs psichiatras Linas Slušnys sakė, kad ši situacija – labai tinkama prevencija ateičiai. Jis dėkojo mamai, kuri išdrįso paskelbti socialiniame tinkle įrašą iš pamokos ir paskatino viešą diskusiją apie tai, kaip kuriamas saugumas klasėje.
„Aš pats kalbėdavau, kad žmonės, mes patys, suaugę, tyčiojamės iš tų vaikų ir norime, kad jie nesityčiotų vieni iš kitų. Tai tarsi vykdavo ne su manimi, tarsi ne aš tai darau. Aplink gal ir yra tokių, kurie tai daro, bet aš to nedarau. Šita situacija [...] parodė tą skausmingą vietą, ką aš dažnai kartodavau, kad nuo mūsų viskas prasideda. Čia yra tiesiog labai aštri, užaštrinta situacija“, – kalbėjo L. Slušnys.
Jis teigė, kad turime išmokti dirbti taip, kad net kažką įrašius ir tokį įrašą paviešinus viešumoje, nereikėtų gėdytis nė vieno savo atlikto veiksmo.