Ir po posėdžio Kručinskų advokatas S. Dambrauskas žurnalistams dėstė, kad smurto prieš vaikus klausimo sprendimo problema esą subtilesnė.
„Suprantate, problema iš esmės yra smurto sąvokoje. Kada mes pabandome nagrinėti kiekvieno žmogaus elgesį, pabandykime jį nagrinėti per psichologines prizmes, mes tuoj pamatysime, kad kažkurioje vietoje jis elgiasi jau nenormaliai (mums taip pradės atrodyti).
Lygiai taip pat, jeigu mes nagrinėsime vieno vaiko elgesį, jo santykį su tėvu, mes tuoj pat kažkurioje vietoje pagausime psichologinio smurto elementus, kažkokią prievartą, nes be prievartos yra neįmanomas auklėjimas. Vaikas visada verčiamas kažką daryti – mokytis, pasikloti lovą, situacijos galimos labai įvairios“, – interpretavo S. Dambrauskas.
Jam atrodo, kad yra laikomasi požiūrio, kad valstybė, jos institucijos, gali geriau išauginti vaikus negu tėvai.
„Taip išeitų, kad 80 proc. tėvų nepajėgūs išauginti vaikų, nes, įsivaizduokite, jie socialiai nėra tiek išsilavinę, ir jie neturi pedagoginių įgūdžių. Tai ką daryti tiems tėvams, kurie nesimokė pedagogikos, psichologijos, tačiau jie paveldėjo iš savo senelių, tėvų patirtį, jie turi meilę savo vaikams, nori išugdyti juos tikrais piliečiais, patriotais“, – dėstė S. Dambrauskas.
Jam atrodo ydinga mastyti, kad šeima nepajėgi pati nuspręsti dėl auklėjimo būdo.
„Šiuo atveju, įsivaizduokime didžiulę tragediją, matome visą metodą net lietuviškame folklore. Pasižiūrėkite, sako: „motinos mušimas kaip sviestu tepimas“. Tai iš esmės, kas tame yra suvokiama? Mes sakome, kad tai yra smurtas, tačiau tai „motinos mušimas kaip sviestu tepimas“, mes truputį kitaip suvokiame. Kitas sako: „mano motinos mušimas mane žmogumi padarė“, – citavo S. Dambrauskas.
Tada advokatas patikslino, kad nesąs šalininkas to, kad vaikus reikia mušti, bet, jo nuomone, negali būti kišamasi į reikalus šeimos, „jeigu ji yra socialiai atsakinga ir siekia išskirtinai meilės būdu išugdyti savo vaikus“.
Advokatas sakė, kad reikia atskirti, kur yra auklėjimas, o kur yra smurtas.
„Tai yra subtilus klausimas (kur ta riba). Jos ieškoti yra psichologų, teisininkų darbas. Šiuo metu smurto sąvoka įstatyme yra apibrėžta, bet dabartiniame įstatyme ji yra nepagrįstai išplėsta“, – mano S. Dambrauskas.
Jo nuomone, pagal dabartinį įstatymą smurtaujančia gali būti pripažinti bet kuri savo vaikus auklėti bandanti šeima.
Palaiko Puidoko įstatymą
„Valstiečių“ tarpe yra trys požiūriai, kaip reikėtų spręsti smurto prieš vaikus problemą – Mindaugo Puidoko, Ramūno Karbauskio ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Apie tai plačiau rašėme čia.
Kručinskų šeimos advokatui labiausiai patiko M. Puidoko pasiūlymai.
„Pirmasis projektas, kuris buvo M. Puidoko rengiamas, iš tikro buvo rengiamas labai atsakingai. Ten dalyvavo labai rimti specialistai. Tačiau buvo uždėtos klišės. Buvo pasakyta, kad „tai vaikų mušimo įstatymas“, nors juo bandė išspręsti konstitucijos pažeidimo klausimus. Tokiu atveju, jei kalbame klišėmis kalbame, veikiantį įstatymą reikėtų įvardinti vaikų atėmimo įstatymu“, – sakė S. Dambrauskas.
Vaikų psichiatras norėjo rėkti
Vaikų psichiatras Linas Slušnys per posėdį paklausęs Kručinskų advokato teigė norėjęs rėkti.
„Kol kalbėjo advokatas keliose vietose norėjau rėkti. Visada jautriai reaguoju, kai man pradeda kalbėti, kai smurtas vienkartinis, mažiukas. Kankinkime 20 metų. Esu matęs istorijas, kai vaikai 15 metų ne mušami, bet taip gyvena, kad galų gale neturi nieko – nei pasitikėjimo savimi, nei savivertės, jie negali nieko pasiekti, nes jiems atrodo, kad pasaulis prieš juos susimokė. Beje, jie nebuvo mušti.
Tėvai nemušė, gėrė, lėbavo ir leido daryti, ką nori. Kai užaugo, uždavė klausimus: kur buvo kas nors, kad padėtų man užaugti ir gyventi. Čia – raudona linija“, – kalbėjo L. Slušnys.
Pasak jo, advokatas kalba ne vaiko gynybos, o susaugusiųjų klausimu.
„Tai – klasika: giname suaugusius, o ne vaikus, ir ieškome, kaip padėti suaugusiems“, – L. Slušnys.
Pasak vaikų psichiatro reikia svarstyti, ar savimonės ugdymas vertybinis dalykas, arba – savitvardos neturėjimas.
„ Penkių metų vaikas išėjo pro duris ir pusę dienos nesirodo – smurtas ar ne?“, – klausė L. Slušnys.
Jo nuomone, tėvai, jei nemoka auginti vaiko, turi eiti ir mokytis.
Pasak jo, svarbu kalbėti apie tai, ką galime turėti.
„Paslaugų neužtenkame, bandome per įstatymus žaidžiame. Girdžiu mokyklas, ko trūksta – suraskite vaikų psichiatrą Lietuvoje – trys keturi mėnesiai eilėje. Jų nėra, kaip jų bus? Mano kolegos išvažiavę – ką čia veikti. Keturis penkis kartus moka daugiau kitose šalyse“, – sakė L. Slušnys.
Pasak vaikų psichiatro, galima padaryti bet kokius įstatymus, pačius tobuliausius, „bet po įstatymais slepiasi paslaugų teikėjai, ir mes čia turime silpnas grandis“.
„Yra entuziastų, bet tikrai daug žmonių, kurie tiesiog nežino, nekalbant apie tai, kad bijo įstatymo leidėjų, nes Puidokas gali ateiti, trenkti kumščiu į stalą ir pasakyti, kad čia nesąmonė“, – sakė L. Slušnys.
Pasak jo, bendravimo kultūros į įstatymą nesudėsi.
"Tai buvo istorijos epizodas. Mes galime tai suvokti, suprasti ir daugiau to nedaryti. Nėra taip, kad atsisakius mušimo ir smurto mes kažką padarome nusikaltėliais. Tai visiška nesąmonė. Liūdna klausyti, kai tai kalba visiškai išsilavinęs žmogus.
Juk tą padarėme suaugusiems. Negaliu pasakyti, ką noriu, trenkti antausio už nesąmonę pasakytą, ir likti nenubaustas. O vaikams norime daryti išlygas – susipraskime, nubrėžkime raudoną liniją, ir baikime šią istoriją“, – ragino L. Slušnys.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierei Editai Žiobienei neramu, kad naujuoju, R. Karbauskio siūlomu įstatymo projektu, siūloma išbraukti saugumą.
„Man neramu. Kaskart įrodinėjant kaltę teks nustatyti, ar tai realus ir tiesioginis pavojus, bet ne klausimas, ar vaikui nesaugu? Bet kokiam kaimynui svarbu, kad vaikas saugus“, – sakė E. Žiobienė.
Kontrolierė sklaidė mitus, kad tėvams pavartojus alkoholio visais atvejais gali iš jų būti paimtas vaikas.
„Penkiolikmečiam gal tai ir saugu, bet kūdikiui tikrai nesaugu (būti šalia nuo alkoholio apsvaigusių tėvų). (…) Saugumas – ta sąvoka, kuria piktnaudžiaujama“, – sakė E. Žiobienė.