Prieš daugiau nei 27 metus, 1991 m., jis buvo atrinktas į Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų būrį. Paslaptingą, neegzistavusį oficialiuose dokumentuose, surinktą svarbiausioms Lietuvos nepriklausomybės gynimo kovoms ir operacijoms.
Daugiau faktų ir istorijų apie spec. būrį atskleis sausio 11-ąją Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“.
- Kas tavo gyvenime buvo pirmiau – Šaulių sąjunga ar spec. būrys?
- Pirmiau tapau šauliu, o po to kariu. 1990 m. gruodžio pabaigoje įstojau į Šaulių sąjungą, kuri buvo neseniai atkurta. Iki tol „paragavau“ sovietų kariuomenės. Dar prieš tai, teko su trispalve palakstyti Kaune po Laisvės alėją. Atgimimas ir patriotiniai jausmai pasireiškė įvairiomis formomis. Tad gal ir nulėmė norą įstoti į Lietuvos kariuomenę ar tapti savanoriu.
Bet aplinkybės susiklostė taip, kad patekau į šaulius. Eidamas susitikti su pažįstamais, atsitiktinai pastebėjau užrašą Lietuvos šaulių sąjunga. Pagalvojau, kad reikia užsukti. Atėjau ir pareiškiau: „Ieškau savanorių“. Sako savanoriai ten toliau, bet gal nori pas mus. Prisiminiau, kad giminaičiai buvo pasakoję apie šaulių patriotizmą, tad ilgai įkalbinėti nereikėjo. Daviau priesaiką, o sausio 8-ąją jau išvažiavau į Vilnių, prie LR Seimo (tuometinės Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų.
Kartu su kitais šauliais sausio įvykių metu saugojome AT, buvau paskirtas į pirmojo atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos vado Gedimino Jankaus apsaugos būrį.
- O specialiųjų operacijų būrys, koks kelias buvo iki jo?
- Po tragiškų sausio įvykių pradėjo rinkti jaunuolius į Mokomąjį junginį. Tai buvo Lietuvos kariuomenės pradžia. Vėliau iš Mokomojo junginio geriausių karių formuojamas ir specialiųjų operacijų būrys.
Į mokomąjį junginį patekau su tuometinio Šaulių sąjungos vado rekomendacija. Ten buvo daugiau veiksmo, įdomesnių užduočių. Kovinė savigyna, imtynės ir kiti kovos veiksmai man buvo prie dūšios, tad papuoliau į tą terpę, kuri man tiko ir patiko. O vėliau jau vyko atranka į specialųjį būrį, kuriam vadovauti buvo paskirtas Pranas Kasteckas.
- Kadangi turėjote kovinių sporto šakų patirties, paskyrė spec. būrio pavaduotoju?
- Anksčiau, nuo 1981 m. buvau imtynininkas, vėliau teko sportuoti ir kovinę savigyną, susidurti ir su kariuomenės vadu Česlovu Jezersku, kuris savo laiku buvo tarp geriausių dziudo ir sambo imtynininkų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Prieš išvykstant į specialiojo būrio pratybas, keletą treniruočių mums pravedė ir Č. Jezerskas. Paspaudėme rankas, o vėliau išvažiavome į specialiojo būrio formavimo pratybas Pociūnuose. Spec. būrio vadui reikėjo pavaduotojo – paskyrė mane.
- Koks tai buvo būrys? Ko ten išmokote?
- Tai buvo 15 jaunuolių su degančiomis akimis ir širdimis komanda. Kuriems norėjosi iššūkių, kovos. Būrys buvo kaip šeima, vienas kumštis. Vienas tu gali būti žaibas ir tolimas tolimas griaustinis, o visi kartu mes buvome viesulas, didžiulė jėga.
Kiekvienas iš mūsų žinojo, kad turi draugą, į kurį bet kada galės atsiremti. Jeigu palyginti su muškietininkais, tai jų buvo trys, o mūsų buvo daugiau nei dešimt. Tame būryje išmokau dirbti komandoje, vykdyti užduotis, neimprovizuoti, o atlikti viską konkrečiai pagal nurodymus. Nors, aišku, buvo visko. Man tai buvo ir vadovavimo įgūdžių kaupimo mokykla.
- Daugiau nei 25 metai praėjo. Grįžtumėte atgal į spec. būrį?
- Vienareikšmiškai, taip. Tuo metu specialiųjų operacijų būryje buvo daug atsakomybės, užduočių, adrenalino. Mes tarnavome tikrai įdomiai. Buvo tokių situacijų, kai teko kęsti kelias dienas be maisto, akis į akį susidurti su sovietų kariais, dalyvauti operacijose ir perimti tam tikrus valstybinius objektus.
Kai kurių aplinkybių turbūt niekas nenorėtų patirti ar palinkėti. Bet mes iš to mokėmės, kaupėme patirtį, kurią vėliau perdavėme kitiems. Jeigu dabar pasiūlytų grįžti atgal į spec. būrį, sakyčiau – pirmyn! Dabar daugiau praktikos, žinių, patirties, gal fizinių jėgų ir mažiau, bet parakas dar neišnaudotas.
Po filmo „Spec. Žvėrynas“ peržiūros vėl sugrįžo prisiminimai, įvykiai, kurie metams bėgant ir dirbant kasdienius darbus jau buvo primiršti. 1991-aisis mes tų įvykių, poelgių, operacijų nesureikšminom – dabar į viską žvelgiu kitaip.