Akivaizdu, jog po 2014 metų (po Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios) ši įtaka įgavo kitų formų, nes visos be išimties Ukrainos ir Rusijos bendradarbiavimo – tiek ekonominio, tiek politinio, tiek ir kultūrinio – išraiškos buvo įstumtos į karo kontekstą. Karas labai stipriai veikia abejų valstybių žmones: tiek rusus, tiek ukrainiečius. Įvyko drastiška Rusijos žiniasklaidos diskurso „ukrainizacija“. Konkrečiai Ukrainos visuomenei karas kenkia daugybe skirtingų būdų.

Iki 2014 metų. Maskvos įtaka Ukrainos vidaus politikai iki 2014 metų buvo daroma visai kitame kontekste nei šiandien. Kremlius neabejojo Ukrainos suverenitetu ir laikėsi pozicijos, jog dvišaliai santykiai paremti „švelniosios galios“ koncepcija. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas itin skausmingai išgyveno pirmąjį Maidaną, aršiai kovojo su europietiškų pažiūrų šalies vadovu Viktoru Juščenka ir jo vyriausybe, Ukrainoje aktyviai rėmė Viktorą Janukovyčių palaikiusius, tačiau pačiame Kremliaus strategijos centre buvo sumaniai manipuliuojama įvairiais ekonominiais instrumentais.
Vladimiras Putinas

Rusijos politikoje ėmė veikti įvairios politinės grupės, atvirai pasisakančios už Sovietų Sąjungos atgimimą, nostalgiškai besiorientavusius į trijų slavų tautų vienybę ir reguliariai vysčiusios „dviejų Ukrainų“ diskursą (kairiojo ir dešiniojo krantų), tačiau nė viena iš tokių grupių ryškiau nefigūravo Rusijos politikos centre ir neturėjo jokios rimtesnės įtakos Kremliaus priimamiems sprendimams.

Situaciją pakeitė V. Janukovyčiaus pabėgimas 2014 metų vasario 22–23 dienomis – kitaip tariant, V. Putino sprendimas jį išgabenti iš Ukrainos teritorijos, o tada ir Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos sprendimas pradėti Krymo aneksijos operaciją. Nuo tos akimirkos visa su Ukraina susijusi Kremliaus politika iš „švelniosios galios“ ir ekonominio šantažo negrįžtamai peržengė svarbią pasaulinio geopolitinio konflikto ribą.

Kardinaliai pasikeitė ir Kremliaus įtakos Ukrainos vidaus politikai mechanizmai: prasidėjo vadinamasis hibridinis karas. Rusijos įtaka Ukrainos vidaus politikai nuo 2014 metų aktyviai vyksta keturiomis kryptimis:

1) Karo daroma įtaka. Pirmiausia Rusijos įtaka pasireiškė pačiu agresijos faktu ir tuo, kad Rusija „karą pavertė kasdienybe“. Karas persismelkia labai giliai, provokuodamas skirtingų reakcijų, neabejotinai turinčių ir politinę projekciją.

Kremliaus viešųjų ryšių specialistai noriai kliaujasi buitiniu cinizmu, kurio kontekste bet kokie ne tik ukrainiečių ir rusų, bet ir visų pasaulio politikų veiksmai ir žodžiai skamba itin egoistiškai ir susiję išskirtinai tik su asmeniais jų interesais. Politikai minta karu, o paprastas žmogus labiausiai už viską pasaulyje nori taikos. Toks devizas labai tinkamas politinėms jėgoms Ukrainoje, pasisakančioms už draugiškus santykius su Rusija pastarosios diktuojamomis sąlygomis. Ši tezė palanki ir Kremliui, nes sudaro palankias sąlygas sėkmingai kurti savo propagandinę schemą „paprasti Ukrainos žmonės nori taikos – politikai nori karo“.

Akivaizdu, kad, nors karas vyksta jau penkerius metus, Ukrainoje nemažai tokių, kurie dėl įvairių biografinių, teritorinių ar ekonominių priežasčių bando nuo jo atsiriboti ir bet kokia kaina vengia atsidurti jo kontekste. Prognozuoti, už ką toks kontingentas balsuos prezidento ar parlamento rinkimuose, labai sunku. Dažniausiai tokie rinkėjai sprendimus priima kliaudamiesi emocijomis, jiems didelę įtaką daro viešųjų ryšių triukai, jie apsisprendžia paskutinę minutę, o nuomonę rinkimų kampanijos metus gali pakeisti net kelis kartus.

Karas turi ir kitokį poveikį: jis stumia prie radikalių tapatumo paieškų. Kariai, jų šeimos, gana didelė dalis valdininkų, visuomenės aktyvistai, švietimo sistemos darbuotojai su karu susiduria nuolat. Esminis klausimas: ar vyksta visuomenės dalies, smarkiai veikiamos karo, politinės sąmonės radikalizavimas? Sociologinės apklausos atskleidžia, kad tokios tendencijos tarsi nėra. Labai svarbų vaidmenį atlieka „eurointegracijos“ veiksnys.

Siekis įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, dėl kurio visi sutaria, gana veiksmingai saugo nuo politinės sąmonės radikalizavimo. Nepaisant to, jog didžioji dalis ukrainiečių dega neapykanta Kremliui, o tokios nuotaikos politine prasme nerealizuojamos, nes bet kokios Ukrainos pastangos eskaluoti konfliktą kaip reikiant pakenktų šalies, padariusios „europietišką pasirinkimą“, įvaizdžiui. Tai puikiai supranta net ir radikaliausių Ukrainos politinių grupių lyderiai.

2) Žiniasklaidos įtaka. Antroji kryptis – žiniasklaidos įtaka. Kremliaus žiniasklaidos priemonių poveikis kitų šalių gyventojams šiuo metu jau gana gerai išanalizuotas. Buvo atlikta daug sociologinių tyrimų Lietuvoje, Vokietijoje, parengta daug stebėseną vykdančių grupių ataskaitų. Ukrainos padėtis šiuo atveju ypatinga. Praktiškai visą posovietinį laikotarpį iki karo pradžios 2014 metais, nepaisant politinių ir ekonominių dvišalių konfliktų, egzistavo savotiška „bendra kultūrinė aplinka“ ir bendras žiniasklaidos vartotojas.

Iki 2014 metų Kremlius turėjo pakankamai daug galimybių didelėje Ukrainos dalyje skleisti sau palankią informaciją. Net ir prasidėjus karui, Kremliaus žiniasklaidos galimybės Ukrainoje drastiškai viršija bet kurios kitos valstybės galimybes, nes praktiškai visi šalies gyventojai kalba, supranta rusų kalbą ir su Rusija dalijasi bendra „kultūrine klaviatūra“.

Rusijos žiniasklaidos skleidžiama informacija apie kažkokius Ukrainos oligarchų darbelius, apie senas ar naujas politines partijas ar užkulisines sąjungas, Rusijos naujienų generavimo aparato kurpiami neigiami pasakojimai apie Ukrainos ekonomiką – visa tai labai greitai ir paprastai pasklinda Ukrainos viduje: tiek profesionalios žurnalistikos, tiek „sugedusio telefono“ sferose.

Kaip ten bebūtų, Kremliaus propagandos centrų įtaka Ukrainos politikai gana specifinė. Didžiausi Rusijos žiniasklaidos rykliai nė akimirkai nepaleidžia Ukrainos temos. Ji pirmiausia skirta Rusijoje gyvenančiam informacijos vartotojui, ir sudaro ją daugiausia patyčios, išsidirbinėjimai iš Ukrainos valdžios ir visuomenės. Informacijos vartotojui Ukrainoje vadinamoji „Kremliaus propaganda“ veikia atvirkščiai – skatina atmetimo reakciją.

3) Politinių ir ekonominių grupių įtaka. Pats Ukrainos turtingų ir labai turtingų klasės formavimasis buvo glaudžiai susijęs su Rusija ir netgi konkrečiai su V. Putino valdymu, tad labai sunku išsiaiškinti, kas ir kokią poziciją konkrečiu laikotarpiu nuolat kintančių aplinkybių kontekste užėmė Kremliaus požiūriu. Ukrainoje kasdieninės komunikacijos lygmenyje bet kokie svarbesni įvykiai pirmiausia siejasi su vienokiais ar kitokiais verslo interesais, jungiančiais Ukrainos oligarchus ir Maskvą. Šis veiksnys kaip reikiant diskredituoja Ukrainos politiką. Jis aktualus ir artėjant 2019 metų rinkimams. Praktiškai visus 2018 metus Ukrainos žiniasklaida aptarinėjo galimus Ukrainos oligarchų, galinčių padėti prorusiškiems kandidatams, aljansus ir sąjungas. Įtarimai ryšiais su Maskva – vienas iš svarbiausių Ukrainos vidaus politikos leitmotyvų.

4) Vadinamųjų prorusiškų politinių partijų įtaka. Tiesioginė Kremliaus įtaka Ukrainos rinkimams pirmiausia siejama su „Opoziciniu bloku“ ir jo politinėje orbitoje vis pasirodančiais politiniais projektais. Nuolat rašoma apie Medvedčiuko santykius su V. Putinu, o Levočkino ir Boiko – su Surkovu. Be jokios abejonės, tie ryšiai ir kontaktai egzistuoja. Būtent todėl galima daryti išvadą, jog Kremliaus planai dėl Ukrainos rinkimų nukreipti ne į prezidento, o į parlamento rinkimus, tokiu būdu siekiant padidinti „Opozicinio bloko“ frakciją, o Medvedčiukui paskirti vicepirmininko postą.

Nepaisant akivaizdžių įrodymų, jog Kremliaus strategija būtent tokia, nėra. Kremliaus politika rinkimų išvakarėse bent jau kol kas niekaip nepagerino „Opozicinio bloko“ padėties. Bet kokia šios politinės jėgos sėkmė pirmiausia bus susijusi su tuo, jog bus bandoma ukrainiečiams parduoti naują taikos plano su Rusija versiją. Tik V. Putinas ir toliau be skrupulų eskaluoja konfliktą: Minsko susitarimai, panašu, neveikia, Volkerio ir Surkovo komisija praktiškai neįgali, konfliktas Azovo jūroje brendo praktiškai visus 2018 metus ir galiausiai prasiveržė atvira ukrainiečių ir rusų laivų konfrontacija.

Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga priverstos dėl pastarųjų įvykių Rusijos Federacijai pritaikyti naujų sankcijų. Visa tai kuria kontekstą, kurio fone „Opozicinis blokas“ rinkėjams nebegali pasiūlyti jokių stulbinančių idėjų, kaip sumažinti įtampą ir bent kiek priartėti prie taikos.

Strateginiai Kremliaus tikslai Ukrainos rinkimuose

Bet kokie Ukrainoje vykstantys procesai Kremliui dabartinėje jo padėtyje itin svarbūs tokia tvarka:

a) Didelio masto destabilizacija arba padės pagaliau įrodyti tezę, jog Ukraina – failed-state, arba iš Kijevo atims dar vieną ar dvi sritis.

b) Rinkimų kampanijos metu labai svarbūs visi rimtesni vietos gyventojų gyvenimo kokybės sutrikdymai. Galimybė įrodyti, kokia neveiksminga dabartinės Ukrainos valdžios ekonomikos politika.

c) Spaudimas ir provokacijos, verčiančios Ukrainos valdžią vis griežčiau riboti laisves, stiprinti saugumo priemones ir svarstyti karinės padėties klausimus.

d) Katastrofiškas spaudimas Petro Porošenkai, pirmąjį rinkimų turą pralaimėjusiam menkučiu skirtumu.

Įvertinus bendrą Rusijos ir Ukrainos santykių situaciją 2018 metais ir drastiškai pablogėjusias V. Putino pozicijas tarptautinėje politikos arenoje, akivaizdu, jog bet koks prorusiškų jėgų stiprinimas viešojoje Ukrainos politikoje Kremliui nieko gero nebeduos. Kremliui dabartinėje situacijoje svarbus tik galimas stiprus koncepcijos, kurią apie santykius su Ukraina jis perša Rusijos gyventojams ir tarptautinei bendruomenei, patvirtinimas. Ši koncepcija apima penkis pagrindinius punktus: Ukraina kaip failed-state, agresyvus politinis nacionalizmas (arba tiesiog fašizmas), ekonominis nesavarankiškumas, žmogaus teisių pažeidimai ir visuose Ukrainos valdžios sluoksniuose klestintis cinizmas.

Kitaip tariant, Kremlius suinteresuotas rinkimų kampanijos metu ir paaiškėjus rinkimų rezultatams suduoti skaudų smūgį Ukrainos įvaizdžiui.

Svarbiausi politiniai žaidėjai kampanijos pradžioje

Kaip jau žinoma, Ukrainos prezidento posto siekia nemažai politikų, nesukančių galvos dėl prastų starto reitingų ir šansų nukeliauti iki antrojo turo stygiaus. Kandidatavimo tikslas – noras prieš 2019 metų spalį vyksiančius parlamento rinkimus mobilizuoti savo šalininkus. Rinkimų kampanijos pradžioje dažniausiai aptarinėjami dešimties galimų kandidatų veiksmai: Petro Porošenkos, Julijos Tymošenko, Vladimiro Zelenskio, Jurijus Boiko, Anatolijaus Gricenkos, Sviatoslavo Vakarčiuko, Olego Liaško, Andrejaus Sadovojaus, Aleksandro Ševčenkos ir Jegvenijaus Murajevo.

Anot ekspertų, aršiausia kova pirmajame ture vyks tarp P. Porošenkos, J. Tymošenko, A. Gricenkos, V. Zelenskio, J. Boiko ir S. Vakarčiuko. Koks vaidmuo Rusijos interesams tenka šiame kandidatų sąraše, ir kokius įtakos veiksnius Kremlius gali panaudoti prieš šiuos kandidatus?

Petro Porošenka. Petro Porošenka sulaukia aršios kritikos tiek iš kairės, tiek iš dešinės politinės krypties aktyvistų. Būta pačių įvairiausių bandymų jį sukompromituoti, kaltinant verslo ryšiais su įvairiomis struktūromis Rusijoje. Nepaisant to, tenka pripažinti, kad jo politika buvo pakankamai nuosekli, galima gana drąsiai teigti, jog iš esmės 2014 metais gautą mandatą jis įgyvendino kone 100 proc. Kremliaus interesai P. Porošenkos atveju gana akivaizdūs: V. Putinas tiesiai šviesiai pareiškė, kad Kremliui būtų tinkamas bet kuris kandidatas, bet tik ne jis.
Petro Porošenka
Julija Tymošenko. J. Tymošenko Ukrainos prezidento posto siekė jau du kartus – 2010 ir 2014 metais. Politikė viliasi, kad ją ir šį kartą parems ištikimi rinkėjai, kurių, remiantis apklausomis, ji turi apie 12–15 proc.
Julija Tymošenko
Vladimiras Zelenskis – naujas pramogų pasaulio veikėjas, prodiuseris ir puikiai pažįstamas Ukrainos masinės kultūros veidas. Jis viliasi į savo pusę patraukti nuo senų politikų pavargusius rinkėjus. Politikoje šis asmuo neturi jokios patirties. Vietoje rinkiminės programos V. Zelenskis gali pasinaudoti savo paties vaidmeniu filme „Sluga naroda“. Remiantis 2018 metų vasarą ir rudenį vykdyto viešosios nuomonės tyrimo rezultatais, jis buvo antras iš visų kandidatų. Ukrainos ekspertai sako, kad šis kandidatas – šalies oligarcho Kolomoiskio statytinis.
Vladimiras Zelenskis
Sviastoslavas Vakarčiukas. S. Vakarčiuko dalyvavimas prezidento rinkimuose apibrėžiamas tuo, jog jis, kaip ir V. Zelenskis, atstovauja „naujai politikų kartai“. Jis tarsi atsvara senajai politikų mokyklai – J. Tymošenko ir P. Porošenkai. Straipsnis „New York Times“, stažuotė Stenforde ir ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis jo varžovams suteikia pretekstą galvoti, esą, Vakarai jį stumia kaip „naujos kartos prezidentą“ ir kaip simbolinę „atsinaujinusios Ukrainos politikos“ figūrą.
Sviastoslavas Vakarčiukas
Jurijus Boiko. Lapkričio 16 dieną Vadimas Rabinovičius galutinai atsisakė savarankiškai kandidatuoti rinkimuose ir pareiškė, kad jo partija („Už gyvenimą“) ir partija „Opozicinis blokas“ į rinkimus siunčia bendrą kandidatą – Jurijų Boiko. Tuo metu, remiantis tyrimais, J. Boiko buvo penktas iš visų kandidatų, turėjęs 6-7 proc. rinkėjų paramą. Iki tol vyko derybos dėl galimo J. Boiko, Rabinovičiaus, Levočkino, Medvedčiuko ir Achmetovo aljanso, kuriam išsipildžius būtų pavykę suvienyti skirtingus regioninius įvairių partijų tinklus ir įtakos grupes vieno bendro kandidato, galinčio mesti iššūkį P. Porošenkai ir J. Tymošenko, delegavimui. Šis planas galiausiai žlugo. Achemetovas jame dalyvauti nepanoro.
Jurijus Boiko
Anatolijus Gricenka – garsus Ukrainos politikas, buvęs šalies gynybos ministras. Viliamasi, kad jo dalyvavimas rinkimuose padės sustiprinti jo vadovaujamą partiją „Pilietinė pozicija“.
Anatolijus Gricenka

Priešrinkiminė Ukraina Kremliaus žiniasklaidos akimis

Didžiausią negatyvių naujienų apie Ukrainą srautą generuoja stambieji žiniasklaidos žaidėjai: 1) „Izvestij“ žurnalistai, gaminantis naujienas visai politinei Nacionalinės brolių Kovalčiukovų grupės žiniasklaidos grupei 2) FAN ir Prigožinui priklausančių portalų grupė 3) „Russia Today“, RIA ir „Sputnik“ 4) „Pirmasis kanalas“ ir televizijos kanalas „Rossija“ 5) didelė grupė Donbasui prijaučiančių žiniasklaidos išteklių, tarp kurių „Regnum“, „Carygrad“, „Svobodnaja Pressa“, Vzgliad.ru ir kiti.

Svarbu paminėti, kad menkas kiekvieno atskiro šaltinio skaitomumas neturi jokios reikšmės bendrai jų įtakai, kuri, tenka pripažinti, tikrai didelė. Į neigiamą pusę iškreiptas Ukrainos ekonomikos vaizdinys puikiai tinka rusiškai auditorijai („ei, ten dar blogiau“), o „fašizmas Ukrainoje“ žiniasklaidos vartotojus nuveda toliau nuo įdingos Kremliaus ideologijos. Keliamas gana aiškus tikslas: dabar ir prieš Ukrainoje vyksiančius Rados rinkimus reikia gerai įsukti Ukrainos kaip failed-state diskursą, ir tai padaryti trimis skirtingomis kryptimis: Ukrainos valdžios vykdytos ekonomikos politikos fiasko, „religinis karas“, neonacizmo atgimimas.

Kremliaus žaidimas

Strateginis Kremliaus interesas – visų įmanomų formų destabilizacija, galutinai niekais paversianti visus politinius Euromaidano pasiektus rezultatus.

Dėl šios priežasties bet koks belaukiant rinkimų išsipildęs įvykių scenarijus, kurį būtų galima interpretuoti kaip demokratinių rinkimų išsigimimą, Kremliui labai ir netgi labai palankus: 1) kariuomenės ir specialiųjų pajėgų vaidmens stiprėjimas pilietinės valdžios sąskaita. 2) piliečių išrinkto prezidento legitimumo menkinimas, mandato struktūrinėms reformoms sutrumpinimas, orientavimasis į „Europos pasirinkimą“ 3) destabilizacija, leisianti Kremliui iš Kijevo atimti daugiau teritorijų (Mariupolis, Odesa) 4) bet kokie neramumai, siejami su Ukrainos stačiatikių bažnyčia 5) masiniai protestai gatvėse dėl, esą, nesąžiningo balsų skaičiavimo 6) drastiški pareiškimai apie prastėjančią gyventojų gyvenimo kokybę.

Kremlius suka galvas dėl sankcijų ir nepavydėtinos padėties, kurioje atsidūrė tarptautinėje arenoje. Nepaisant to, jam priklauso galingas žiniasklaidos aparatas, padedantis kiekvieną mielą dieną visą Rytų ir Vidurio Europą aprūpinti vaizdo produkcija, skirta sumenkinti Ukrainos demokratiją, jos institutus ir galimybes prisitaikyti prie Europos politikos standartų.

Būtinybė normalizuoti pirmiausia prezidento, o paskui ir Rados rinkimų atmosferą gyvybiškai svarbi ne tik pačiai Ukrainai, bet ir visam regionui bei visoms posovietinio tranzito valstybėms.

Išvados

Vertinant pagal Ukrainos bendruomenės vystymąsi Europos kryptimi, 2019 metų šalies prezidento rinkimai, vyksiantys akivaizdžiai „hibridinio karo“ paaštrėjimo ir augančios Kremliaus agresijos aplinkybėmis, labai svarbūs pirmiausia kaip įrodymas, jog egzistuoja neišvengiamos militarizacijos ir pilietinio sektoriaus bei valstybinio saugumo ir demokratinių laisvių pusiausvyra. Labai svarbu pademonstruoti, jog rinkimai Ukrainoje vyksta ne tik laikantis aukščiausių europietiškų demokratinių rinkimų procedūrų, bet ir patys savaime yra konkurencingi, laisvi, o jų rezultatus pripažįsta visos politinės jėgos, įskaitant ir tas, kurioms jie nepalankūs. Tolesniam Ukrainos judėjimui į Europą gyvybiškai svarbi ir pati rinkimų atmosfera, liudijanti besivystančią politinę šalies kultūrą.

Būtina visiems laikais išgyvendinti modelį „nugalėtojas gauna viską“, o pralaimėjusieji pasmerkiami represijoms. Prezidento rinkimai taip pat turi sudaryti palankias sąlygas formuoti stabilią „daugumos koaliciją“, tampančią itin svarbia pagrindinio Ukrainos politinio kurso išlaikymo garantija, aktualia net ir drastiškai mainantis aplinkybėms. Pagrindinis Kremliaus tikslas – pasaulio politikoje įtvirtinti destabilizuotos Ukrainos įvaizdį, ir tuo pačiu parodyti, kad visi Ukrainoje po Maidano vykę pokyčiai priėjo liepto galą bei sumenkinti tiek patį Euromaidaną ir visas tas jėgas, prisidėjusias prie Ukrainos atotrūkio nuo aplinkos, kurioje Kremlius save laiko „Eurazijos šeimininku“ ir vykdo hegemoninę politiką.