– Prezidente, pokalbį norėčiau pradėti nuo politikos, tiksliau – nuo politinės kultūros. Irena Degutienė neseniai pasakė, kad tokio nesusikalbančio ar netgi nesikalbančio Seimo nebuvo per visą Lietuvos istoriją. Ar sutinkate, kad parlamente neliko bendravimo, o tik karas su oponentais? Kuo tai aiškinate?
– Tokią mintį puoselėjau jau seniau ir buvau dėl to nelaimingas. Visuomet kėliau klausimą – koks pagrindinis mūsų Seimo tikslas? Užuot radę sprendimus, kurie liečia kiekvieną Lietuvos žmogų, mes ne tik nesusikalbame, bet net nemokame kalbėtis. Klausdavau savęs – kuriam galui reikalinga tokia institucija, kuri negali susitarti? Kokių galime tikėtis įstatymų?
Žinoma, iškildavo klausimas kodėl taip yra. Kas trukdo mums normaliai kalbėtis, diskutuoti, ieškoti sprendimų? Manau, kad mūsų nesusikalbėjimo šaknys daug gilesnės. Galbūt mums trūksta politinės brandos, kultūros. Gal nebuvo sąlygų, kad sąmoningai, palaipsniui būtų įaugama į politinę kultūrą, būtų dalijamasi mintimis, žmogiškumu.
Seimas, tautos atstovai neturi tarnauti jokiai mažai grupei, ginti jos arba savo asmeninius interesus. Tokio supratimo stoka mus ir privedė prie dabartinės situacijos. Ponia Degutienė pasakė labai teisingai. Tai patyrusi, ilgemetė politikė, aš ją labai gerbiu, jos pažiūros yra man priimtinos ir sveikintinos. Sekant politinį Lietuvos gyvenimą pastaruosius 20 metų, tokių politikių, deja, nedaug mačiau. Žinau, kad I.Degutienė ketina trauktis iš politikos, todėl noriu viešai ir nuoširdžiai jai padėkoti. Norėčiau, kad jos pavyzdžiu sektų ir kiti mūsų jauni politikai.
– Prezidente, jūs pats turėjote įtampų su įvairiais seimais jau nuo pat pirmos kadencijos, kai parlamente dominavo Tėvynės Sąjunga. Bet niekada vieši pasisakymai nebuvo tokie nemandagūs ir kartais net chamiški, kaip dabar. Kuo tai aiškinate? Ar mes ritamės nuo kalno? Situacija blogėja?
– Kartais ir ritantis nuo kalno galima išlaikyti tam tikrą lygį. Politinės kultūros lygį. Bet mums to trūksta. Galbūt tai ilgos okupacijos pasekmė. Kad ir kaip būtų, sovietinė santvarka sunaikino bet kokias žmogiškąsias vertybes. Vyravo diktatūra, nebuvo pagarbos žmogui. Manau, ir šiandien tai vienas pagrindinių mūsų trūkumų – mes negerbiame vienas kito nuomonės. Todėl taip ir atsitiko. Nevandinčiau to visiška bedugne, bet aiškiai matome, kad einame ne tuo keliu.
– Jūs esate sakęs, kad politika yra galimybių išnaudojimo menas. Tai veikla, kai konkuruojama idėjomis, alternatyviais siūlymais, o ne siekiant pažeminti, paniekinti politinį oponentą. Kaip galima būtų grąžinti diskusijų kultūrą į politiką?
– Norėčiau, kad kuo greičiau taip įvyktų, bet tai neatsitiks per vieną naktį. Politinė kultūra turėtų ateiti palaipsniui. Vienintėlis kelias yra jaunoji politikų karta. Vėl grįžtu prie to paties – turime išmokti gerbti kito nuomonę. Pacituosiu vieno amerikiečių politiko mintį: „Aš galiu nesutikti su tavo nuomone, bet kovosiu iki mirties, kad apginčiau tau teisę ją išreikšti“.
– Pakalbėkime ir apie kitus, nerimą galinčius kelti dalykus. Visai neseniai galima buvo įtarti, kad yra bandoma pasitelkti šalies teisėsaugos institucijas ir slaptąsias tarnybas, kad jos rinktų informaciją pagal užsakymą apie oponentus. Prieš tai premjeras pareiškia, kad konservatorių veikimas yra Kremliaus politikos vykdymas. Taip pat pareiškia abejojąs, ar tai nesusiję su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Ar jūs nesibaiminate, kad tai gali būti ne koks nors nesivaldymo pavyzdys, o pirmas ženklas, kad kas nors Lietuvoje gali bandyti pasitelkti slaptąsias tarnybas politinei kovai kaip tai daroma Rytų šalyse?
– Iš to vieno pasisakymo aš nemanyčiau, kad tikrai yra informacija gauta, yra pagrindas pažvelgti. Mes puikiai žinome, kad rytinis kaimynas didelės meilės mums nejaučia ir kad jo specialiosios tarnybos, esu tikras, kiek tik gali, tiek veikia ta kryptimi. Ir čia yra mūsų, mūsų asmenybių problema kad jos „užkimba“ ant to.
Aišku, kad rusų specialiosios tarnybos tuo naudojasi, ieško ir ieškos. Ir tai yra mūsų jaunųjų ir patyrusių politikų asmenybės klausimas kiek jie yra stiprūs ginti mūsų tautos reikalus, o ne kabintis už kokių nors net ir materialinių pasiūlymų pasinaudoti svetimų tarnybų įtaka. Tai yra politikų, asmenybių tvirtumas ir tokius politikus mes turime užsiauginti. O kad dabar yra tokių pasiduodančių svetimai įtakai asmenų, aš neabejoju. Vis dėlto sovietinė santvarka, moralinių vertybių sunaikinimas padarė savo.
– Kalbant apie galimas grėsmes ir bandymus pasitelkti specialiąsias tarnybas turbūt reikėtų pabrėžti, kad per 30 nepriklausomybės metų Lietuva tikrai yra išsiugdžiusi visą kartą Lietuvos pareigūnų, kuriais taip lengvai nemanipuliuosi. Tai pareigūnai, kurie dirba Lietuvai, o ne politikams.
– Taip, tokių pavyzdžių yra ir neturime nukrypimų, apie kuriuos pradėjome kalbėti. Galbūt yra vienas kitas, tačiau tai negali būti primesta visai institucijai. Tačiau kad ir kaip būtų, tie pavieniai asmenys verčia mus pagalvoti apie kuriamą bendrą politiką, jaunų politikų ugdymą. Galbūt ilgai laukti nereikės, galbūt mes sulauksime asmenybių, kurios tikrai bus visų mūsų pasididžiavimas.
– Prezidente, kitais metais bus labai daug politinių įvykių – treji rinkimai, taip pat referendumai. Vienas jų – dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos Vakarų valstybės pilietybę. Koks jūsų požiūris šiuo klausimu?
– Viena vertus, mes turime teisinį įsipareigojimą, kurį privalome vykdyti. Bet kita vertus, žvelgiant į ateitį, turime išlaikyti lietuvybę, kuo didesnę mūsų tautą. Nematau nieko blogo dėl dvigubos pilietybės. Didžiuojuosi, kad užsienyje gyvenanti karta nenori nutraukti ryšių su Lietuva. Aš nematau jiems didelės materialinės naudos iš dvigubos pilietybės, svarbiausia išsaugoti ryšį.
Aš esu už tai, kad tiems, kurie nori, nebūtų kliūčių tapti Lietuvos piliečiais. Esu įsitikinęs, kad turime saugoti kiekvieną Lietuvos žmogų, kur jis gyventų. Su kiekvieno žmogaus išvykimu mes mažėjame ir dėl to kenčiame. Bet jei būsime atviri, sakysime, kad visi išvykę priklauso Lietuvai, būsime ne tik 3, bet gal ir visų 4 milijonų tauta. Taigi, mano pozicija labai aiški: neatstumti nei vieno lietuvio ir gerbti jį kur jis bebūtų.
– Kitąmet vyks prezidento rinkimai. Kokius reikalavimus jūs, kaip pilietis, kaip buvęs prezidentas, matantis dabartinę situaciją šalyje, keltumėte būsimam valstybės vadovui?
– Ar tiesa, kad jūs jau padarėte savo sprendimą matydamas kandidatų ratą, kuris jau pasiskelbė?
– Džiaugiuosi, kad palyginus pačius pirmuosius ir antruosius rinkimus, kadidatų ratas yra pasikeitęs visais požiūriais. Žinoma, yra jame įvairovių, dėl kurių skiriamės, bet mano pasirinkimui tai netrukdo. Nuo manęs priklauso, kokios mano yra mano vertybės, kuriomis remsiuosi rinkdamasis kandidatus. Šį kartą aš matau tarp kandidatų pasirinkimą, kad galėčiau labai rimtai ir nuoširdžiai padaryti savo sprendimą.
– Koks būtų jūsų patarimas Lietuvos piliečiams renkant prezidentą? Kokiais principais reikėtų vadovautis renkantis už ką balsuoti?
– Kiekvienas kandidatas yra pragyvenęs tam tikrą laikotarpį, kuris išryškina jo stiprybes. Manau, kad rinkėjai turėtų labai rimtai pagalvoti apie kiekvieną kandidatą, ne tik apie tą, kurį partijos stumia, reklamuoja ir stengiasi įpiršti. Kiekvienas turi apsispręsti asmeniškai, ko siekia ir ar tas kandidatas iš tiesų pajėgus pateisinti lūkesčius, įvykdyti norus.
Prieš mano akis yra aiškus tikslas ko aš noriu ir ko noriu savo tautai. Ir jei kandidatas tinka mano keliamiems tikslams pasiekti, tada gerai. Man partinė etiketė nieko nereiškia. Aš žiūriu į asmenybę, kuri pajėgi kurti, kuri savo darbu įrodė esanti brandi, puoselėjanti vertybes, kurios man yra brangios. Norėčiau, kad ir visi Lietuvos žmonės apie tai rimtai pagalvotų.
Kad rinkimai netaptų rutina nueiti ir pabalsuoti nesvarbu už ką – nei to kandidato pažįstu, nei mačiau, man pasiūlė ir aš balsavau. Tai turėtų būti kertinis apsisprendimas ir ateities vaizdas, kokius aukščiausius pareigūnus, kokį Seimą turėsime.
– Sakote, kad kartelės iškėlimas prezidento rinkimuose gali suteikti tam tikrą postūmį keistis visai politinei kultūrai Lietuvoje?
– Kalbos nėra, aš tuo šventai tikiu. Pasaulyje vykstantys įvykiai mums aiškiai parodo, ką reiškia turėti įpirštą kandidatą vienur ar kitur, o ne patiems apsispręsti, ką norime turėti.
– Prezidente, verindamas Lietuvos padėti jūs ne kartą esate sakęs ir apie ES, ir apie NATO. Lietuvos istorijoje turbūt pirmą kartą turime tiek sąjungininkų, aiškias sienas, nėra jokių teritorinių konfliktų su kitomis valstybėmis. Bet kas jums kelia didžiausią nerimą kalbant apie Lietuvos likimą ir jos ateitį?
Mes negalime leisti mūsų ekonominiam, materialiniam gyvenimui atsilikti nuo bendro visos Europos augimo. Mums dar toli iki lygio, kurį Vakarų pasaulis pasiekė. Todėl čia turėtų būti sukoncentruotos visos jėgos, pasitelkti geriausi talentai, o jų mes turime labai daug.
Turime suteikti galimybę mūsų talentams išvykti į užsienį, įgyti daugiau patirties ir sugrįžti atgal. Štai kur turėtų būti sutelktas dėmesys. Ir čia aš matau labai svarbią švietimo reikšmę. Kai kuriose srityse švietimas yra stiprus, tačiau yra sričių, kuriose atsiliekame. Turime keisti kai kurias mūsų švietimo darbo kryptis ir eiti toliau. Kai kur jau esame pasiekę tarptautinį lygį, esame pripažinti, pajėgūs dalyvauti tarptautinėje mokslinėje veikloje, bendradarbiauti. Galiu tik pasidžiaugti mūsų kultūriniu gyvenimu. Mūsų kūrėjai be galo talentingi, džiugina mus kultūriniais laimėjimais. Linkiu jiems kuo sekmingesnės ir šviesesnės ateities.
– Tarptautiniai reikalai. Donaldas Trumpas pareiškė išvedantis kelis tūkstančius karių iš Sirijos. Atskridęs į Iraką savo karių akivaizdoje pareiškė, kad Amerika nebebus pasaulio policininkas. Ar pasauliui bus geriau, jei jame bus mažiau Amerikos? Ką apie tai manote?
– Turiu prisipažinti, kad mano požiūris stipriai skiriasi nuo jo (D.Trumpo – red.) politikos. Nežinau, kokiais pagrindais jis planuoja Amerikos ateitį. Man jo politka nepriimtina, kadangi pasaulis rėmėsi Amerikos kariniu potencialu, kuris atgrasė Rytų grėsmę, šiandien bando išlaikyti stabilumą pasaulyje ir jo pasitraukimas yra jokiu būdu nepateisinamas. Suprantu, kad Amerikai sunku būti vadinamuoju policininku, gal viena valstybė ir neturėtų būti visuose kontinentuose.
Bet kai yra tiesioginė grėsmė ir pasiekta tam tikrų laimėjimų, staiga pasitraukti niekam nepritarus...Sunku pasakyti, kaip Amerikos Kongresas atsižvelgs į jo padarytus žingsnius, kaip jis pats išaiškins tiek Kongresui, tiek kariuomenės vadovybei tokius pasitraukimus. Tačiau Dieve, padėk, kad po tokių jo žingsnių nesulauktume nepageidaujamų rezultatų.
– Mažiau Amerikos yra tiesioginė grėsmė Lietuvai?
– Taip. Ne vien Lietuvai, bet ir Europai, visam pasauliui. Tai, kas vyksta Azijos kraštuose yra nepateisinama. Sakoma, kad pasaulinis karas nutrūkęs, bet mano supratimu veiksmai, kurie dabar vyksta tai vienoje šalyje, tai kitoje, aidi šūviai, naikinami miestai, rodo, kad taikos anaiptol nėra.
– Dar norėčiau grįžti prie prezidento rinkimų, kurie vyks pavasarį. Ar jūs nuoširdžiai tikite, kad po šių rinkimų politikoje gali prasidėti kitoks dialogas, kad gali atsirasti politinių diskusijų kultūra, kuri beveik išnyksta Lietuvos parlamente bent jau?
– Galiu atsakyti, kad viltis miršta paskutinė. Manau, kad aš tos vilties turiu, kad mes toliau negrimsime į tą nepriimtiną, sunkiai suprantamą politinę padėtį. Nes suprasime, kas yra mūsų stiprybė, kur ji glūdi. Ir nauji vadovai, naujai išrinkti žmonės atkreips į tai dėmėsį. Turėdami kuo didesnės patirties mes išvengsime to ir galėsime žengti vėl į priekį.