Tarpduryje pasitikusi Algimanto žmona Edita šypsodamasi kviečia vidun ir siūlo, kaip pati sako, labai skanios raudonos arbatos.
Kol namų šeimininkė nuskuba į virtuvę kaisti virdulį, su A. Čekuoliu žingsniuojame nedidelės, jaukios svetainės link. Tiesa, vaikščioti rašytojui dabar nelengva, po praėjusiais metais turėtos traumos tenka pasiramsčiuoti lazdele.
Būtent dėl šios priežasties pašnekovas laukujes namų duris praveria retai. „Dabar, kai pasnigo ir apledijo, labai lengvai ta lazda paslys, aš dėsiuos dar kartą ir tada nežinau, kas gali sulūžti. Jau nedaug liko kam lūžti“, – šypteli jis.
Lazdelė ir dienos namuose, tikina Algimantas, gyvenimo nė kiek nepablogino. Esą netgi priešingai – įkvėpė dar aktyviau kurti. „O pasaulis – va, – ranka į svetainėje stovintį televizorių mosteli vyras. – Turim namuose tris televizorius ir trupučiuką kalbų žinau. Taip, kaip prieš mane dabar plačiai atsivėręs pasaulis, aš nelabai kada turėjau.“
Pokalbiui žinomas TV laidų vedėjas įsitaiso kėdėje, o man pasiūlo sėsti į krėslą, kuriame įprastai ilsisi dienos metu. Su A. Čekuoliu kalbame apie Lietuvą iš kitapus ekrano, į priekį varančią kūrybą, skurdą ir kitas lietuviams ramybės neduodančias problemas.
– Algimantai, televizijoje praleidote 27 metus. Kaip jums dabar Lietuva atrodo iš kitapus ekrano, žiūrovo akimis?
– Neatrodo kitokia. Tokia, kokią aš myliu, kokią aš mėgstu. Yra ir blogų dalykų. Alinam, visas žuvis išgaudom. Ką galima padaryti, kad atsirado tiek daug žvejų. Paprasčiausiu meškeriojimu ir tai išgaudo žuvis. Ir mailių, ir mažiukes, tokia užkibusi kuojelė jau neplaukios, ją tuoj pat praris lydeka, o lydeką praris kitas meškeriotojas.
Aš noriu pasakyti, kad Lietuva labai gerai gyvena. Nesprendžiu pagal save. Aš gan vidutiniškai ir valgau, ir jokių baisių uždarbių nėra. Žinot, kiek dabar moka už tai, kad knyga išeina kasmet? Juokingai (nusijuokia). Jeigu knygos honorarą padalintume, tai išeina maždaug 800 eurų per mėnesį. O kartais – 500 eurų.
Lietuviai gyvena gerai. Aš žinau, kad yra 80 tūkst., kurie neturi minimumo. Nu gerai, bet prieš 30 metų 90 proc. žmonių neturėjo minimumo – eilėje pastovėdavai, tai duonos nusipirkdavai, bet mėsos tai jau ne, todėl kad, paprasčiausiai, nebuvo, vietoj mėsos – karvės arba teliuko kanopos.
Dabar skaitom, kad visiškai natūralu, kai žmonės galvoja, kur praleisti atostogas – ar Palangoje, Nidoje, ar galbūt geriau Turkijoje arba Kanarų salose. Ramiai apie tai svarsto, tariasi su šeima, tai nėra nepakeliama net ir vidutinio tarnautojo biudžetui. Važiuoja per sieną ir net nesirūpina – leis jį ar neleis. Jeigu jis turi Lietuvos pasą, tai jis turi Europos Sąjungos piliečio pasą. Čia yra viena problema. Prie to priprantama, tai atrodo natūralu, atrodo, kad tą užkariavom. Ne taip labai užkariavom.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai išėjote iš televizijos? Jaučiate nostalgiją?
– Tokie dalykai kaip televizija ir kaip sava laida, kurios vedėjas esi, tampa antru gyvenimu arba vaiku. Man vis sapnavosi, ką aš dabar turėsiu padaryti, ką turėsiu paruošti. Noriu pasakyti, kad tai nebuvo dramatiškas išėjimas. Aš pats išėjau ir neprotestuodamas dėl nieko.
Dabar klausimas – kodėl. Galbūt instinktyviai jutau, kad baigiasi sveikata. Bet tik instinktyviai, todėl kad šiaip nė karto nebuvau nei pavėlavęs į laidą, nei praleidęs. Buvo atvejų, kada sirgau gripu. Buvo atvejų, kai plaučių uždegimu sirgau. Nuvežė mane, atpyliau, tai gavau porą laiškų – negalima girtam eiti kalbėti, matėm, kad jūsų akys blizga. Nė karto nėjau išgėręs. Netikiu, kad išgėrus galima ką nors doro pasakyti. Iki šiol dar vis sapnuojasi. Kai skaitau užsienio žurnalus, ir kai randu ką nors tokio, ką, man atrodo, ne kiekvienas žino, pirmas instinktas būna – o, šitą reikia dėti į laidą.
Antra išėjimo priežastis dar, ko gero, stipresnė buvo ne tik sveikata. Pajutau silpnumą, supratau, kad nieko nepasilieka. Manęs nebus ir dar kurį laiką televizijos istorikai galbūt prisimins, o galbūt ir ne. Nieko neliks. Taip pat pradėjo kauptis dalykai, kurie televizijoje negali būti. Supratau, kad to audringo laikotarpio, koks buvo Sąjūdžio metais nėra ir, ačiū Dievui, nebus. Dabar didžiausios audros vyksta Seime ir jie ginčijasi dėl to, kiek kam skirti lėšų. Čia dar ne toks dalykas, dėl kurio verta eikvoti savo laiką, savo energiją, jeigu jos yra.
Nusprendžiau grįžti prie grožinės literatūros. Vienas televizijos kolega iš LRT sako – nu nu, pirmą knygą, kurią parašysi, prašau duoti man. Manė, kad nieko neparašysiu.
Man knygų rašymas yra kaip skęstančiam rato padavimas. Ne tiesiai, bet maždaug trys metrai nuo jo, kad jis kapstytųsi prie to rato. Tada vėl patraukia (ratą – DELFI) ir vėl jis kapstosi. Tokiu būdu jis gyvena, tokiu būdu jis laikosi.
Tą knygą, kuri išeis 2019 m. Knygų mugėje, visai baigiau šių metų gegužės mėnesį. Atiduoti ją reikėjo tik spalio mėnesį. Baigęs gegužės mėnesį aš gal dvi dienas jutau tuštumą – tai ką aš dabar darysiu? Ir supratau, kad su tokia tuštuma gyventi negalima. Dvi dienas buvo ta nerimastis.
Naktį vilko valanda man yra maloniausia, nors daugeliui tai – siaubo valanda, o man – nerimties ir džiaugsmo valanda, aš nebijau. Aš tą laiką vadinu mandagiai – plūduriavimu. Tyliai tyliai, kad nepažadinčiau mielosios, ir tyliai tyliai, kad nepabusčiau pats, leidžiu smegenims pačioms (dirbti – DELFI). Kadangi smegenys jau įpratusios dirbti, per ilgą laiką jos nežino, ką reiškia neturėti jokios užduoties, jos pradeda duoti vaizdus. Aš nieko nesakau, nestabdau, tegul sau tie vaizdai eina. Paskui jie susidėsto ir matosi kažkoks siužetas, kažkokia intriga. Todėl aš ir dabar, ir anksčiau rašau ankstyvą rytą. Jeigu koks skubus darbas ir jis man labai patinka, tai keliuosi anksti, 6 val. ryto, bet tik jeigu labai reikia.
Jeigu ne – normalūs pusrytukai, kuklūs. Prieš tai būtinai mankšta, būtinai šaltu vandeniu (apsipilu – DELFI) iki pusės. Bet galiu atsisėsti, užsimerkti ir jeigu tas nakties plūduriavimas buvo įdomus, jis grįžta ir dieną. Tik reikia, kad būtų tylu ir nebūtų jokių rūpesčių. Šiuo atžvilgiu man labai pasisekė su žmona, ji man neleidžia turėti rūpesčių.
– Rašysite dar vieną knygą?
– Kodėl sakote – dar vieną. Aš rašysiu tol, kol galėsiu pakelti ranką ir kol galėsiu prieiti prie rašomojo stalo. Gulomis – nerašysiu. Gulomis tiktai mintyse galbūt kursiu.
Kai aš kalbėjau apie ratą, mestą skęstančiam... Neskęstu, aš moku plaukti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, bet to rato siekimas duoda gyvybės syvų ir todėl jau yra parašyta trečdalis knygos, kuri išeis 2020 m. Užmačiose yra ir aš jau žinau, kas bus knygoje, kuri išeis 2021 m. Jeigu, duok Dieve, aš iki to laiko gyvensiu. Jeigu negyvensiu, sakysim – taip išėjo, negalėjau įvykdyti visų planų, nes per anksti pakračiau kojas. Nesu mistikas ir galbūt dėl to visiškai nebijau tos kiaurakės.
Kodėl? Aš gerai pragyvenau. Aš nenuobodžiavau nė vienos dienos. Aš pažinojau daug įdomių žmonių ir daug įdomių moterų. Ne tai, kad baisus mergišius būčiau, nesu kaži koks, sakykime, krepšininkas, kad kai kuriai kategorijai moterų labai patikčiau.
Kiauraakei aš pasakysiu – gerai, bet mano atsiminimų iš manęs neatimsi.
– Kol vedėte laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“, gavote vyriausio TV laidų vedėjo pasaulyje titulą. Iš kur tiek ištvermės tą patį darbą dirbti dešimtmečius?
– Todėl, kad televizija didelis magnetas: sėdi prieš stiklinį objektyvą, o už jo matai 200 tūkst. žmonių ir supranti, kad nėra geresnio būdo prie jų prieiti.
Tas lygiavimas, ar vyriausias amžiumi, ar ne, man visiškai nerūpėjo. Koks man skirtumas? Gali pasakyti – gražiausias arba negražiausias. Kas iš to? Svarbu, ką tu pasakysi tiems 200 tūkst. žmonių. Ne miniai sakysi, o kiekvienam iš jų. Kalbėsi su vienu žmogumi, kuris tuo metu žiūri televiziją, taip, kaip aš dabar su jumis kalbu.
Aš turiu pririnkęs laiškų kolekciją, o kai atsirado internetas, tai labai lengvai kiekvienas galėjo atspausdinti. Yra storoka papkė, ant jos užrašiau „sunkią minutę atidaryti“. Nu jeigu jau būtų kokia nors depresija. Atsiprašau, Gintare, dar nė karto nebuvau atidaręs.
– Dažnai tenka išgirsti, kad Lietuvoje televiziją žiūrinti auditorija nori tik kraujo ir kriminalų, o žurnalistai susikoncentravę vien į negatyvią informaciją. Esate tai pastebėjęs?
– Nebuvo (pastebėjimų – DELFI) nei tada (kai dirbau televizijoje – DELFI), nei dabar dėl labai paprastos priežasties. Aš žinau, kad lietuvių kaip ir čigonų, kaip ir žydų, kaip ir rusų yra visokių. Ir jeigu paimsi saują 10 žmonių, tai bus 10 skirtingų žmonių. Kai kurie galbūt norės ne tiek kraujo, draskymosi, nelabai traukia prie to todėl, kad televizija labai namuose. Čia lyg pakviesti, kad pjesę vaidintų tavo namuose, pasiliks pėdsakai, nelabai gerai. Įtemptas detektyvas – taip, gali būti.
Visos visuomenės, mūsų irgi, išsisluoksniuoja, o tai yra kūrybiškumo pagrindas. Jeigu dirva būtų, pavyzdžiui, vien tiktai molis, niekas joje neaugtų. Turi būti visko.
Televizijos žiūrovų gaudymas tinklu praverčia ir rašant knygas. Aš dabar negaliu rašyti nesvarbia tema. Ieškau tik svarbių. Ką reiškia svarbi? Svarbi – tai ir įdomi. Jeigu ji nesvarbi, tai ir neįdomi. Prie to pripratau. Ne visada pasiseka, bet žinau, kad kitoje knygoje pasiseks geriau.
Žurnalistai tą daro – ieško blogybių. Tai teisybė. Ne todėl, kad jiems patinka blogybės, bet kaip ir man, ir kaip turbūt jums, patinka svarbūs dalykai. Tiktai svarbus dalykas bus įdomus dalykas. Nu jeigu nemoka surasti svarbių temų, tai jis griebia, kaip bažnyčioje kažkas apvogė aukų dėžutę. Ką jis daugiau gali padaryti? Čia priklauso nuo intelekto. Nieko baisaus.
O Vakarų žurnalistai geresni? Daug blogesni todėl, kad jie toje laisvės sistemoje, konkurencijos sistemoje jau seniai gyvena, mes tik dabar pradedam gyventi.
– Pakalbėkime apie nuotaiką Lietuvoje. Pradėjome vieni kitus skirstyti į kažkokias apačias ir viršūnes. Jaučiate susiskaldymą?
– Aš tai matau, be jokios abejonės, bet taip yra visur ir visada. Ir buvo visada. Prie sovietų atrodė, kad esame vienodo lygio. Ar buvome vienodo lygio? Nė kiek. Dabar nenoriu daug kalbėti apie sovietinį laikotarpį dėl to, kad tai jau praeitas etapas, bet buvo labai skirtingai ir gyvenančių, ir galvojančių, ir kalbančių žmonių. Kad jie daugmaž vienodai giedojo ir kalbėjo, suprantama. Tai buvo totalitarinė diktatūra, grįsta žmonių kaulais ir krauju. Tai buvo utopija ir jau Leninas pamatė, kad neišeina, ir griebėsi už galvos. Iš tikrųjų negali būti skaisčių rūmų, kaip jie buvo vaizduojami, – visi lygūs, dirbs kas norės ir kiek norės, ir ką norės. Ne. Deja, žmonės dar beždžionės, dar gorilos. Nusiskutę, išsikvepinę, žinoma, drabužėlius dėvi. Vis tiek dar esame gorilos ir žiūrime, ką nustverti už gerklės.
– Sakote, kad toks priešiškumas vieni kitiems buvo visada?
– Priešiškumas dabar išreiškiamas. Dabar yra dėl ko būti priešiškam. Vienas turi 2000 hektarų žemės, kitas turi 30 arų. Yra dėl ko, bet neatimsi iš to, kuris turi 2000 ar 3000 hektarų, galbūt paslėpęs per kitus gimines. Svarbu, kad jis gamina. O anksčiau buvo milžiniški kolūkiai, bet gamino vienas mieste. Pavyzdinis. Viskas. O Lietuvoje buvo trys ar keturi (gaminantys – DELFI), bet kokios kainos buvo... irgi apgavystė, žulikystė ir vagystė.
– Kaip manote, yra tos dvi Lietuvos – didmiesčiai ir likusioji?
– Iš tikro yra 15 Lietuvų. Galbūt ir 20. Ir Vilnius yra 4, 5, 18 miestų. Labai skirtingi todėl, kad baigėsi visų prievartinis užspaudimas, kad visi nieko neturėtų. Buvo lygūs nieko neturėjimu. Dabar atsirado galimybė turėti ir turėti daug arba daugiau.
Mes priėjome prie to, prie ko seniai turėjome prieiti. Priėjome prie stimuliuojančios nelygybės. Prie nelygybės, prie skurdo, kuris varo pirmyn. Sunku, žūsta žmonės, suserga dėl skurdo, bet keli vaikai iš tos šeimos nueis gerais keliais ir bus gaminantys arba organizuojantys gamybą. Taip visada buvo.
Kuo pasižymi Amerika? Aš nemėgstu Amerikos. Tai, kas dabar yra Baltuosiuose rūmuose, man kelia siaubą, bet viena amerikiečių savybė – labai įdomi. Jie – darbininkai, ūkininkai – nekenčia milijonierių. (Sako, kad – DELFI) jie siurbia kraują ir taip toliau, reikia visiems nuimti ir palikti tik po 5 milijonus dolerių. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas penkis (milijonus – DELFI) tikisi pasiekti ir turi tokią galimybę. Ir pas mus yra galimybė. Manęs jūsų žiūrovas, skaitytojas paklaus – pasakyk, kur ta galimybė? Kiekvienam sava.
– Gali būti, kad jums taip pat pasakytų, kad valdžia kažko neduoda.
– Valdžia ir neturi duoti. Neduok Dieve, jeigu duotų. Turi duoti tik per galvą. Policiją turi išlaikyti. Ir gerą, geriau apmokamą negu dabar. Mokslą, geriau apmokamu mokytojus. Bet šiuo metu, kai dar mažai gamina, tai nuo ko atimsi, kad jiems duotum. Nuo kažko reikia atimti.
Suomijoje labai gerai laikosi švietimas. Kodėl? Įstoti pas juos į pedagoginį arba bet kurį universitetą, kur yra perspektyvos tapti mokytoju, labai sunku, konkursas didelis. O kai baigia (mokslus – DELFI), konkursas mokytojo darbui gauti yra nuo 3 iki 10 kandidatų į vieną mokytojo postą. Kodėl? Žinote, kiek suomių mokytojai gauna? 6000–7000 eurų per mėnesį. Todėl eina geri darbuotojai. Todėl eina geriausi darbuotojai. Tapti mokytoju – tai labai didelė sėkmė. Ir pas mus tai ateis. Netoli ta Suomija, visai netoli – pusantros valandos skristi lėktuvu. Mašina irgi galima nuvažiuoti.
– Prakalbote apie atlyginimus. Jeigu gatvėje paklausinėtume žmonių, nemažai jų pasakytų, kad uždarbis mažas, kainos per didelės. Galbūt per daug į pinigus susikoncentravome?
– Kaip nesikoncentruosi į pinigus, jeigu mūsų parduotuvės pilnos nuostabių prekių. Labai gerų prekių. Tos prekės mus hipnotizuoja. Anksčiau to nebuvo. Anksčiau buvo galima būti ponišku – man pinigai nerūpi, aš pinigais neužsiimu. Dabar ir parduotuvės, ir butai, ir baldai, ir drabužiai, ir poilsis – už pinigus viskas galima. Nėra, kad kas duotų. Nėra, kad kas atimtų. Tai turėsi uždirbti. Vieni tai gali ir uždirba, kitiems nesiseka.
Nėra taip, kad nesiseka, nes kažkas kitas jo vietą paglemžė. Pats žmogus nesugeba. Aš mačiau tuos labai neturtingus žmones. Mačiau nemažą šeimą, kur keturi vaikai, žmona dirba, vyras girtuoklis. Gyvena viename kambariuke, kuriame stovi plyta (viryklė – DELFI) ir tualetas. Unitazas – prie įėjimo, tame pačiame kambaryje – virtuvė. Mačiau tokių. Kas iš jų atėmė? Niekas neatėmė. Jie patys nerado būdų, kad taip nebūtų.
Ir taip bus visada, bet dabar mūsų socialiai remtinas žmogus gyvena geriau, valgo ir rengiasi 5–6 kartus geriau negu prieš 20 m. rengėsi vidutinis žmogus. Mes mokame vertinti, ko mums reikia, vertinti tviskančias ir drabužių, ir batų, ir maisto parduotuvių vitrinas. Reikia, o aš negaliu. Ir visiškai nepažiūrime atgal, kai nebuvo nieko. Na išskyrus privilegijuotus. Namuose buvo nuolatinis skurdas palyginus su tuo, kas yra dabar, bet žmonės to nemoka įvertinti, nenori atsisukti per petį.
– Jus patį žavi tos tviskančios vitrinos?
– Labai. Aš retai vaikštau į maisto parduotuves. Labai mėgstu vaisius, mėgstu gerą mėsą, mėgstu gerą vyną. Aš apspangstu ir man niekada neužtenka uždarbio. Aš nedaug uždirbu. Apspangstu, kaip man norisi, bet galiu palyginti su tais, kurie to neturi, ir su savimi anksčiau.
– Pasakodamas apie vargingą šeimą palietė alkoholizmo problemą. Apie tai Lietuvoje daug kalbama. Sutinkate, kad esame prasigėrusi tauta?
– Mes buvome prasigėrusi tauta. Prie Smetonos, kur buvo tokia paternalistinė, tėvo tvarkoma visuomenė, mačiau kaip geria ir gamina samagoną.
Be abejo, ji (alkoholizmo problema – DELFI) yra. Ji yra daugelyje visuomenių. Visų pirma, ji yra tarp europiečių ir šiauriečių. Švedai labai mėgsta išgerti. Tiesiog jie kitaip kovoja. Užkėlė baisias kainas net ir alui, bokalas kainuoja apie 9–10 eurų ir čia dar pigu. Tuos visus stipresnius gėrimus – konjaką, degtinę, viskį – švedas turi gerai pagalvoti, ar pirkti, ar ne.
Ką daryti? Duoti tą, ką dabar duodame. Turtingesnį gyvenimą apskritai. Intelektualinį gyvenimą, kad protas būtų užimtas. Jeigu jis neturi ką daryti, o turi trupučiuką pinigų ir dar skaito, kad jeigu išgeri, tai labai gerai ir subjektyviai tau atrodo, kad tu labai stiprus, sąmojingas, gražus. Iliuzija. Tai narkotikas kaip ir visi. Ir kaip nuo visų atpratinti vienu ypu neįmanoma. Ir kaži, ar kada nors bus įmanoma. Ar kada nors atsikratysime? Nežinau, nesu pranašas. Be to, galiu sakyti ką noriu, nepatikrinsite, nes čia bus už šimto arba už dviejų šimtų metų, jeigu iš viso bus, jeigu atsiras kitas pakaitalas.
Turi būti kitas narkotikas, bet ne po liežuviu arba ant liežuvio dedamas ir negeriamas, o galbūt skrydžiai beorėje erdvėje. Aš manau, kad geras pakaitalas narkotikui (šypsosi). Bus kažkas todėl, kad žiūrėkite, kaip vien per 20 metų pasikeitė ir pramogos ir galimybės. Faksas dabar jau toks pasenęs dalykas, kad paslapčiomis neša į metalo laužą, kad nepamatytų, kad tu dar turėjai faksą. O prieš 15–20 metų tai buvo paskutinis pyptelėjimas.
Dabar, kai vienu metu gali per socialinius tinklus kalbėti su pora milijonų, o būna ir daugiau žmonių, tai irgi narkotikas. Narkotiko pakaitalas.
– Pats naudojatės socialiniais tinklais?
– Naudojausi, o paskui atšalau. Turiu išmanųjį telefoną, o jeigu kartu su žmona, tai kokius keturis ar penkis turime, bet jau nustojo būti įdomu. Kaip ir su laikraščiais. Net „New York Times“ nustojo būti įdomus, nors ten tokie zubrai sėdi, taip jie suranda ką nors įdomaus. Tai ką tas žmogelis savo telefoniuku man pasakys, jeigu tokie zubrai nesuranda, ką pasakyti.
– Turite du vaikus ir ne vieną anūką. Tai visai skirtingos kartos. Pastebite tuos skirtumus?
– Visada. Taip ir turi būti. Juk mes, žmonės, evoliucionuojame. Jūs žinote, kad mes esame metisai. Nesakau, kad mes iš beždžionės, galbūt mes atėjome iš kitų planetų, bet atėjome tik kaip embrionas, kaip sėkla. Tapome daug tolesni nuo gyvuliukų pasaulio todėl, kad kryžiavosi skirtingos giminės. Pavyzdžiui, riečiame nosį prieš neandertaliečius, kurie čia gyveno, – nu ką jie tą žalią mėsą valgė, pagaliais jaučius mušė. Cha, jie mūsų tėveliai. Jų genų yra jūsų ir mano kraujyje. Išėjo genčių mišinys. Mišinyje dalis mišrūnų numiršta, o dalis tapdavo žmonėmis, todėl mes tokie skirtingi. Žinoma, kiekviena karta kitokia, nes yra kur keistis.
– Kokia jums atrodo dabartinė karta? Kartais sakoma, kad auga mažiau atsakingi žmonės, nepastovesni, daugiau laiko bendrauja interneto pagalba nei gyvai, esą silpnėja ryšiai tarp žmonių.
– Jie bendrauja internetu. Anksčiau nebuvo galima susikalbėti arba iš viso buvo neįmanoma, kad dvarininkas kalbėtų su baudžiauninku. Dabar internetas sulygina ir gali bendrauti su Amerikos prezidentu, jeigu jis norės tavęs paklausyti, o tu jo visuomet gali paklausyti per tuos tinklus. Tai yra visuomenės evoliucija.
Kas dėl to protestuoja? Kas piktinasi? Kurie lieka užpakaly. Kurie neevoliucionuoja. Sako – jie jau kitokie, su jais susikalbėti negalima. Pasakyk jiems ką nors įdomaus ir susikalbėsi. Tikrai susikalbėsi. Bet jeigu vien tik bambi, tai jie ir nekalbės su tavimi.
Ne vien į gerą pusę evoliucionuoja. Labai gerai. Taip yra natūralu. Tie, kurie evoliucionuoja ne į gerą pusę, atmiršta.
– Jeigu viskas taip natūralu, kaip Jūs sakote, tai iš kur žmonėse tiek pykčio atsiranda?
– Iš to ir atsiranda. Niekas nesako – aš idiotas, aš nevykėlis, aš nemoku. Sako – man neduoda, nuo manęs atėmė. Geriausiu atveju pasakys – man nepasisekė. Nesakau, kad tai yra gerai. Sakau, kad tai yra natūralu. Jeigu mes visi būtume kaip ėriukai, dar geriau – išrominti avinai ir avys, jūs norėtumėte būti tokios visuomenės narys? Aš tai tikrai ne.
Tai štai, rungtyniavime, lenktyniavime yra mūsų epochos ir iš viso žmonių gyvenimo poezija. Kad ne visi ją jaučia, tuo blogiau tiems, kurie nejaučia.
– Daug pykčių ir aistrų šiomis dienomis Lietuvoje sukėlė vaikų auklėjimo tema. Kaip atsimenate savo vaikystę?
– Mano vaikystė buvo labai giedra. Aš galėjau jodinėti po visą apylinkę pagalį apžergęs. Aš buvau mokytojukas, mokytojų vaikelis. Turėjau du jaunesnius brolius. Basas, kojos, žinoma, sutrūkinėjusios, nykščiai atmušti į akmenis, į šakas, drabužėliai – labai paprasti. Kai reikėdavo praustis, tai čiupdavo už sprando ir pastatydavo prie bliūdo, o šiaip tai nemėgdavau.
Daug kam taip pat buvo ir kančia – kiekvienas varinėjo: ir mokytojai, ir tėvai, ir diedukai, ir bobutės, ir kaimynai, ir kaimynų šunys buvo dideli priešai. Žmonės nemoka ir nenori priimto to, kaip gyvenimas yra susidėstęs, bet aš galiu jus nuraminti. Anksčiau buvo lygiai tas pats, taip pat praeitis atrodė geresnė, nes į praeitį žiūrima ne su noru pamatyti, kaip buvo iš tikro, o su noru pamatyti, kaip buvo gerai. Praeitį atsijojame per labai tankų sietą.
– Dėl to ir nesutariama. Lietuviai sako, kad anksčiau vaikui uždrožti buvo normalu.
– Dėl mušimo atsakymas labai paprastas – mušti vaikų tikrai negalima, nes mušamas vaikas išugdo savyje nepilnavertystės kompleksą. Turintis nepilnavertystės kompleksą stengiasi kuo nors jį užkimšti. Paprastai tai daro su kitais, ką nors kitą pažemindamas pasijunta šiek tiek aukščiau. Taip atsiranda ir nusikaltėliai, ir nelaimėliai. Manau, kad tai yra pasenęs dalykas. Svarbiausia auklėjime yra viena – pavyzdys. Tai nenugalima.
– Kalbame apie visuomenėje kylančius konfliktus, tačiau jie neaplenkia ir šeimų. Skyrybos dabar tampa kasdienybe, tačiau pažiūrėjus į jūsų šeimą norisi paklausti, kokia to darnaus bendro gyvenimo paslaptis?
– Neskubėsiu sakyti, kad esame pavyzdinga pora, nes tokie dalykai ir labai greitai subyra, ir iš šono gali atrodyti truputį kitaip. Pirmiausia, yra pagarba vienas kitam. O jeigu nejauti pagarbos, tai juk nereikėjo ženytis.
– Ačiū už pokalbį ir gražių švenčių!
