Gydytojas sakė, kad beveik kasmet jie su kolegomis pastebi, kad prieš šventes atvyksta nemažas srautas artimųjų su savo garbaus amžiaus giminaičiais, kurie ieško, kur tą žmogų padėti.
„Jie galvoja, kad mums pripasakos daug visokių istorijų apie neva labai sunkias būkles, ir jiems lengvai pavyks paguldyti giminaitį į ligoninę. O mes sakome, kad – „ne, čia nėra indikacijų, nėra ką toje ligoninėje tokio aktyvaus daryti, reikia slaugyti žmogų namuose, būti su juo namuose“, – pasakojo gydytojas Andrius.
Pasak gydytojo, būna, kad tokioje situacijoje prasideda konfliktas.
„Kaip čia Jūs neguldysite?“, „Kaip Jūs drįstate?“, „Kokio Jūs lygio daktaras?“ , – ištraukas iš pokalbio su artimaisiais pavardijo gydytojas.
Jis teigė, kad jie jau žino, kad taip būna, ir į tai reaguoja ramiai.
„Mes suprantame, kad tai kartojasi metai iš metų. Jauni gydytojai, dar net trisdešimtmečio nesulaukę, jau tą puikiai žino“, – sakė gydytojas Andrius.
Jis negalvoja, kad šie metai bus išimtiniai.
„Šiemet – kadangi dar tos penkios dienos iš eilės ir savaitgalis prieš tai, tai manau, kad penktadienį, šeštadienį, sekmadienį bus tokios dienos, kada suvažiuos giminės, norės laisvo ploto, ramybės, kad nereikėtų slaugyti. Jie galvoja, kad nutemps į ligoninę, ir tą padarysime mes“, – sakė gydytojas Andrius.
Ieško išsigelbėjimo nuo vienatvės
Gydytojas pastebėjo, kad kartais tokiu metu į ligoninės priėmimo skyrius atklysta ir tie, kurių vienintelė juos kamuojanti problema – vienišumas.
„Būna, kad giminės neatvažiuoja, nes kažką veikia, ir jie nenuvažiuoja pas gimines, tada jie kreipiasi pas mus patys. Ir mes matome, kad vienintelė problema, su kuria žmogus atvyko į priėmimo skyrių, iš tikrųjų yra labai natūralus jausmas – vienišumas.
Galėtume pašaipiai žiūrėti – „ko čia eina žmonės trečią valandą nakties iš to savo vienišumo?“, bet iš tikrųjų taip nėra, mes puikiai suprantame, kad tai didelė socialinė problema“, – sakė gydytojas Andrius.
Tačiau gydytojas paaiškino, kad ligoninė yra ta vieta, kur yra gydomos sunkios ligos, ir žmogus yra guldomas į skyrių tik tais atvejais, kai situacija yra rimta, o gydytojai žino, kad ją išsprendę, jie paleis žmogų iš ligoninės.
„Tai nėra tokia įstaiga, kur žmogus gali gyventi 12 dienų arba mėnesį. Jeigu mes matome, kad tai yra tik slaugos dalykas, tai mes galime net iš priėmimo nukreipti žmogų į slaugą, taip ir stengiamės daryti, neapkrauti skyrių, neužguldyti tų vietų, kurių galbūt reikės tikrai sergantiems žmonėms, kurie po trijų – penkių dienų aktyvaus gydymo pasveiks, ir galės vykti namo“, – pasakojo gydytojas Andrius.
Sunkumų kyla ne tik senukams
Dėl vienišumo į priėmimo skyrių, pasak gydytojo, dažniau atvyksta vyresnio amžiaus žmonės, tačiau, pasak jo, pasitaiko ir pavienių jaunų.
„Būna, kad arba yra skyrybos įvykę, arba su draugais nesutarė, liko vieni, jie tada turi nerimo, panikos sutrikimus. O vyresnio amžiaus žmonės būna pamiršti – giminės kažkur išvažiavo, paliko, neaplankė, ir jie yra vieniši. Pas mus jie kažkokio dėmesio gauna, nes mes vis tiek pasidomime jų sveikata, klausiame, ar jie turi skundų, ar galime kažkuo padėti, nes toks mūsų darbas“, – pasakojo gydytojas Andrius.
Pabando nuvežti ir į psichiatrijos ligoninę
Psichiatrijos istoriją sovietmečiu tyrinėjęs istorikas Tomas Vaiseta interviu DELFI yra pasakojęs, kad sovietmečiu psichiatrijos ligoninė buvusi ta vieta, kur kartais žmonės veždavo savo senus tėvus. Viena iš tokios ligoninės funkcijų buvo socialinės prieglaudos.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, vadinamosios Vasaros ligoninės, direktorius, psichiatras Martynas Marcinkevičius neneigė, kad ir dabar pasitaiko atvejų, kai artimieji pabando į ligoninę atiduoti savo garbaus amžiaus giminaičius, tačiau, pasak jo, niekas šiais laikais jų ten taip paprastai nepriima.
„Tokių bandymų vis dar būna, bet dabar tikrai ne sovietmetis, ir mes tikrai jų neimame. Pas mus dabar yra vadinamoji aktyvaus gydymo ligoninė. Netgi senų žmonių – gerontopsichiatrijos skyriuje pas mus gydoma tik apie 23-24 dienas. Labai griežtai žiūrime į indikacijas“, – sakė M. Marcinkevičius.
Gydytojas psichiatras taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad garbaus amžiaus žmonės kartais sunkiai pakelia vietos pakeitimą, jie sunkiai įgija naujų įgūdžių.
„Jam pati saugiausia aplinka yra ta, prie kurios jis yra įpratęs, kur jis žino kiekvieną daiktelį. Net, kai žmonėms tikrai reikia į ligoninę, dažnai mes, psichiatrai, susiduriame, kad paguldė dėl kokios nors somatinės ligos, o jam pradeda blogėti orientacija, nuotaika, psichinė būklė. Nuvažiuoji, nieko ten daugiau nėra, išskyrus tai, kad jis jau senokai buvo nedidelės protinės galios, ir tiesiog žmogų perkėlus į naują aplinką, jis niekaip nesugeba adaptuotis“, – pasakojo M. Marcinkevičius.
Šventės – rimtas išbandymas vienišiems
Psichiatras atkreipė dėmesį, kad šventės yra rimtas išbandymas ne tik vienišiems senukams, bet ir jauniems žmonėms, kurie kitu metu savo dienotvarkę užpildo aktyviu darbu, kitokia socialine veikla.
„O čia visi išsivažinėja, darbo nėra, ir jis supranta, kad liko vienas. Karjeristams, perfekcionistams dažnai tai yra kritinis periodas“, – sakė M. Marcinkevičius.
Gydytojas psichiatras patarė senų žmonių per šventes nesistengti labai kažkur ištempti – „ne tik į ligoninę, bet gal – net ir į kurortą“.
„Jiems geriausia toje aplinkoje, (prie kurios pripratę)“, – sakė M. Marcinkevičius.
O jauniems psichiatras patarė dar kartą pamąstyti apie vertybes – ar darbas, pinigai ir pareigos yra svarbiausia, o šventėms ruoštis iš anksto.
„Šventės neateina netikėtai, galima kažką bandyti planuotis iš anksto – galbūt, susirasti draugą arba draugų, kažką susiplanuoti, kad neliktų vieni. Nes dažnai atrodo – „o čia man bus labai gerai vienam, aš išsimiegosiu, žiūrėsiu televizorių, nelįsiu iš chalato, bet taip dažniausiai nebūna“, – sakė M. Marcinkevičius.