Toje pačioje publikacijoje pasakojama, kad policijai atlikus tyrimą paaiškėjo, jog moterį sumušė jos sutuoktinis, kuris vyko iš Darbėnų į Skuodą pas teismo tardytoją, nes buvo kaltinamas padegimu. Kaip rašoma laikraštyje, kartu su savimi jis pasiėmė ir žmoną.
„Pakeliui į Skuodą vyras panoro įsigyti alkoholio, tačiau žmona atsisakė duoti degtinei pinigų, dėl ko buvo ir sumušta“, – teigiama publikacijoje. Tokia istorija iš tarpukario Lietuvos spaudos Seime vykusios konferencijos „Moterų žmogaus teisės Lietuvoje 2018“ metu pasidalino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkė dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė.
Istorikė šiuo metu su dviem kolegėmis atlieka tyrimą, kurio tikslas išsiaiškinti, kodėl smurtas artimoje aplinkoje Lietuvoje vis dar smarkiai paplitęs ir toleruojamas.
Tyrimo metu, vardijo pranešėja, bus analizuojama teisinė bazė, reglamentavusi smurtinius nusikaltimus XX a., nagrinėjama baudžiamosios justicijos praktika bei mėginama nustatyti faktorius, kurie darė įtaką formuojantis smurto prieš moteris tradicijai XX a. Lietuvoje.
Anot VDU mokslininkės, nors informacija tyrimui dar tik renkama, jau dabar aišku, kad smurtas prieš moteris nėra tik šių dienų problema. Jos ištakos esą kur kas gilesnės, o dar tarpukariu susiformavęs požiūris, kad šeimos problemos turi likti po devyniais užraktais, iššūkius kelia ir šiandien.
Mokyta, kad „žmona nerodo nepasitenkinimo vyru“
Tokių istorijų, kaip kad cituota iš bulvarinio laikraščio, pasak istorikės, tarpukario spaudoje rasti itin sunku, kadangi apie smurtą prieš moteris tuo metu kalbėti buvo tabu. Dėl to, teigė mokslininkė, itin sudėtinga nustatyti, kiek plačiai tarpukario Lietuvoje buvo paplitusi ši problema.
Vis dėlto, dėmesį atkreipė ji, tokios į viešumą vis prasprūsdavusios istorijos rodo, kad smurtaujama buvo ir tuomet, tačiau dėl vyravusio visuomenės požiūrio ir taikyto auklėjimo kenčiančios moterys tiesiog tylėdavo.
Tokius teiginius dr. U. M. Andrijauskaitė grindžia 1934 m. Kaune išleistoje knygelėje „Jaunai inteligentei“ išsakytomis mintimis, kurioje mokoma, jog apie šeimoje kylančias problemas viešai kalbėti nedera.
„Čia merginos ir moterys mokytos, jog „žmona nerodo nepasitenkinimo vyru. Visa, kas įvyksta tarp žmonos ir vyro, turi likti jų dviejų asmenišku reikalu.“ Taigi įvairios santykių ir kitos problemos likdavo už privačių durų, o tokių nuostatų kad viskas, kas įvyksta šeimoje, turi likti šeimoje, buvo laikomasi tiek tarpukario Lietuvoje, tiek vėliau, tiek, veikiausiai, ir šiandien“, – kalbėjo mokslininkė.
Pasak pranešėjos, tarpukario leidiniai rodo, kad nors apie savo patirtis smurto aukos tuo laikotarpiu beveik nekalbėdavo, buvo imta ieškoti problemos priežasčių. Viena jų, skelbiama to meto leidininiuose, – karo padarytos traumos.
„Buvo atkreiptas dėmesys į tokias galimas to priežastis kaip karo žiaurumai ir apskritai toksiškas vyriškumas. 1931 m. šias problemas gvildeno ir visuomenininkė Antanina Gustaitytė Šalčiuvienė. Jos teigimu, pastaruosius tūkstantmečius pasaulį valdo vyrų intelektualinė kultūra, dėl kurios „žmonija žengia iš katastrofos į katastrofą – karai, kraujas, nekaltų motinų ir žmonių ašaros, vaikų skurdas ir aimanavimai. Tai padarė vyrų vedama kultūra, nes muštynės, peštynės – vyriškumo požymis. Šis vyriškos žmonijos pusės į muštynes palinkimas pasireiškė dar pirmykščiame žmonijos gyvenime. Tą patį matome ir dabar kaimuose jaunų berniukų tarpe“, – intelektualę cituoja U. M. Andrijauskaitė.
Viena žmona dėl sumušimų mirė, kita – išprotėjo
Nors smurtas dažnai idealizuojamoje tarpukario Lietuvoje, pasak istorikės, ir buvo laikomas nusikaltimu, tačiau prieš savo antrąsias puses ranką pakeldavę smurtautojai esą dažnai likdavo nenubausti. Apie tai 1926 m. žinutėje „Lietuvos moterų gyvenimas“ rašė žurnalas „Moteris“. Jame buvo pasidalinta istorija apie žiaurumu garsėjantį vyrą iš Virbalio.
„Ten esą pilietis J. gyveno su žmona keletą metų, buvo šeimyna, žmona buvo darbšti, gera šeimininkė, bet „žiaurus vyras ją tiek mušė, kiek jis tik norėjo. Niekas jo už tai nesuvaldė ir nenubaudė. Paskui vieną kartą taip sudaužė, kad žmona trumpai pasirgusi mirė. Už kelių savaičių jis paima kitą jauną merginą. Su ta pagyvenęs viršum metų vėl tą savo jauną žmonelę taip sumuša, kad ta sudaužyta galva iš proto išėjo. Ir kas gi? Ar jis yra kieno nors baudžiamas, ar ko nors bijo tą darydamas? Ne, ta numirs, gaus trečią. Ir taip nesuvaldo savo piktumo, muša savo žmoną lyg prasikaltusį gyvulėlį“, – istorija dalinasi VDU mokslininkė.
Jos teigimu, tame pačiame tekste buvo aprašytos ir dar kelios istorijos. Vienoje jų pasakojama, kaip tame pačiame mieste vyras žiauriai savo žmoną sumušė jai maitinant kūdikį.
„Vienoje šeimynoje buvo atsitikimas, kad motinai bemaitinant krūtimi kūdikį vyras ją pradėjo smarkiai mušti, ji išmetė tą kūdikį ir taip išgąsdino, kad tai mažytei iš priepuolio akis apvilko. Tokiai moteriškei pakliuvus už tokio vyro nepasakomai baisus padėjimas. Niekas jos neatjaučia, nes kiekvienas pasako – turi drūtą vyrą“, – rašoma leidinyje.
Publikacijoje pasakojama, kad mieste gyvena ir tokių kelis mažamečius vaikus auginančių mamų, kurios esą yra priverstos badauti, neturi nė kuo apsirengti. „O vyras, ką pelna, tai prasigeria ar kitais būdais pralaidauja. Parėjęs girtas ne kartą sumuša nieko neprasikaltusią žmoną ir vaikučius“, – rašoma tarpukario žurnale.
Girtavimas vadintas baisesniu už tvaną
Jau ir tarpukariu, pastebi istorikė, kaip itin didelė problema, susijusi su žiauriu elgesiu, nusikaltimais ir net žmogžudystėmis, buvo įvardijamas alkoholis. Girtuokliavimas buvo laikomas ne tik nusikalstamumą skatinusiu veiksniu, bet ir trukdžiu tinkamai auklėti vaikus.
„Žurnalas „Moteris“ atkreipė dėmesį į tai, jog augantiems vaikams labai svarbu matyti gerus pavyzdžius namuose. „Nors mokykloje būtų geriausias auklėjimas, bet jei namuose to nėra, jei vaikai butuose be priežiūros, gatvėse nuo pietų iki vakaro klausosi keiksmų, negražių kalbų, mato girtaujančius, stebisi jų vyriškumu ir patys stengiasi sekti jų pėdomis, tai visas mokyklos auklėjimas lygus nuliui“, – ištrauka dalinasi U. M. Andrijauskaitė.
Tuo tarpu, pasak jos, visuomenininkė Stefanija Ladigienė atkreipė dėmesį, jog „berniukai, patekę į grubaus tėvo rankas, pradeda frontą prieš bobas“. Tarpukariu rašiusi intelektualė manė, kad taip nutinka todėl, jog berniukai vyriškumą ima suprasti kaip nesivaldymą ir girtuokliavimą. Taip auganti karta, pastebi istorikė, laikyta nauju pavojumi ne tik šeimoms, bet ir visai visuomenei.
„Pasaulyje nėra nieko blogesnio už girtybę. Gaisras, neužderėjimas, tvanas nepadaro tiek blogumų kaip girtybė. Šeimynų nesutikimai, neišgydomos ligos, pirmalaikė mirtis, baisios nedorybės – visa tai girtuoklystės pasekmės. Ši nelaimė daugiausiai atsiliepia ant moterų ir vaikų. Girti vyrai muša savo žmonas, girti nesirūpina padoriai išlaikyti žmonas ir vaikus. Niekas negali abejoti, kad moteris užvis daugiausiai kenčia vargo, alkio ir pergyvena daug baisiausiai valandų dėl girtybės savo tėvų, vyrų, brolių ir vaikų“, – 1922 m. rašė Steigiamojo Seimo narė Emilija Spuidaitė-Gvildienė.
Iki šiol prisimena žiauriai suluošintą senelių kaimynę: ji visada vaikščiodavo kruvina
Smurto prieš moteris raidą Lietuvoje tyrinėjanti dr. U. M. Andrijauskaitė teigia, kad nesprendžiama problema sovietmečiu dar labiau pagilėjo – moterys esą toliau skundėsi, kad įstatymai gina net gyvulius, neleidžia su jais žiauriai elgtis, tačiau niekas negina mušamų moterų.
Be to, apie 1940 metus kalbėta, kad nors teoriškai sumušta moteris ir turi teisę kreiptis į atsakingas institucijas, procedūros labai ilgos, o pačios moterys bijo dėl savo šeimos reputacijos nukentėjimo. Būtent dėl šios priežasties, teigė pranešėja, sovietmečio Lietuvoje šeimos problemos buvo slepiamos dar labiau.
„Bendradarbiai, kaimynai ir giminės dažnai žinodavo apie priekabiavimo ir smurto atvejus, tačiau laikėsi nuostatos, jog nedera kištis į svetimus reikalus. Šeimos santykiams nagrinėti skirti leidiniai minėdavo smurtą šiek tiek dažniau negu tarpukario Lietuvoje, bet iš esmės tik kaip vieną iš alkoholizmo pasekmių“, – pastebėjimais dalijosi istorikė.
Savo ir kolegių tyrime, konferencijos metu teigė ji, buvo kalbamasi su sovietmečiu gyvenusiomis ir tą laikotarpį atsimenančiomis moterimis. Tokiu būdu mokslininkės siekia išsiaiškinti, koks požiūris į smurtą artimoje aplinkoje vyravo okupuotoje Lietuvoje.
„Kalbantis su 1945 m. gimusia Laima ir paklausus jos, kaip sovietmečiu žmonės suvokė smurtą prieš moteris ir ar apskritai toks dalykas egzistavo, ji atsakė, jog „žmonės nekreipdavo dėmesio. Jeigu muša, tai gerai. Myli, vadinasi“, – interviu metu gautą informaciją vardijo U. M. Andrijauskaitė.
Su mokslininkėmis kalbėjusi 1970 m. gimusi Julija sakė iki šiol prisimenanti senelių kaimynystėje gyvenusios ilgaamžės moters kraupią istoriją.
“Aš jau nebemačiau Bagdono (kaimynės vyro – DELFI), bet žinojau, kad Bagdonienė yra neįgali, nes jis ją visa laiką mušė, kol buvo gyvas. Tai ji visada kruvina vaikščiojo. Visą laiką. Kokia nors kruvina, kokia nors šluba, sulaužyta ranka ir visiems tai normalu, kad čia yra kažkokia tai… Aplinkinės reakcijos jokios. O ką? Privati erdvė ir vyras turi teisę“, – tyrėjoms pasakojo Julija.
Pranešimo pabaigoje U. M. Andrijauskaitė išreiškė viltį, kad jų atliekamas tyrimas padės išsiaiškinti sudėtingos smurto problemos šaknis Lietuvoje ir tai galės pasitarnauti sprendžiant šiandieninėje Lietuvoje kylančius iššūkius. Istorikė taip pat skatino apie smurto atvejus kalbėti garsiai ir juos viešinti, nedaryti klaidos, kurią darė gyvenusieji tarpukariu ir sovietmečiu. Mokslininkės teigimu, būtent viešumas yra didžiausia smurtautojų baimė.
Mokslininkių atliekamą tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. P-LIP-18-115). Tyrimas buvo įgyvendintas autorei bendradarbiaujant su Vilniaus Moterų Namais.
Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. Lietuvoje registruota daugiaus nei 10 tūkst. smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų. 8 iš 10 dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys.