Apie tokią darbo kasdienybę portalui LRT.lt papasakojo vienos sostinės ugniagesių komandos pamainos vadas. Jį papiktino vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno samprotavimai, kad ugniagesiams antro uniformos komplekto nereikia – esą iš gaisro grįžę ugniagesiai galėtų uniformas paprasčiausiai išskalbti ir džiovyklėje išdžiovinti per pusvalandį.
Netiesa ugniagesys vadina ir ministro minimus skaičius apie atlyginimus.
Ugniagesys, kurio pavardės baiminantis problemų darbe portalas neatskleidžia, papasakojo savo darbo kasdienybę ir parodė varganas, nuo sovietmečio remonto nemačiusias patalpas.
– Pradėkime nuo praktinių dalykų. Kiek turite aprangų? Dalis ugniagesių skundžiasi teturintys vieną aprangos komplektą
– Šis klausimas skausmingiausias pradedantiems dirbti. Tik ką atėjęs jaunas darbuotojas, 9 mėnesius mokęsis ugniagesių gelbėtojų mokykloje, turi vieną uniformą, kurią dėvi darbe, kada nėra išvykęs į iškvietimą. Ugniagesių mokykla duoda ir aprangą sportui. Ji, suprantu, reikalinga, bet sportinę aprangą ir taip galime nusipirkti, nes, palyginti su uniforma, ji kainuoja kur kas pigiau. Taigi viena uniforma, vieni treningai ir ugniagesių mokyklos skirta kovinė apranga su šalmais ir pirštinėmis. Tačiau jei ugniagesys neišdirbtų 5 metų, jam reikėtų susimokėti už visas mokslo išlaidas ir uniformą.
Dar blogesnė situacija tiems, kurie ateina po 2 mėnesių kursų. Kalbu apie aukštąjį išsilavinimą įgijusius žmones. Jiems komandoje dažniausiai duoda likučius.
Mano stažas jau didesnis nei 5 metai, tad, galima sakyti, pasisekė – turiu sukaupęs daugiau aprangų. Štai kerzai duodami 5 metams. Juos taupau, nešioju jau 6 metus. Turiu ir antrus, kuriuos gavau ankstesnėje darbovietėje. Dabartiniai kerzai yra 48 dydžio, nors mano koja 46 dydžio. Tiesiog nebuvo batų mano kojai – kad nespaustų, teko rinktis didesnius. Kitus nešioju, kada einu į paradus, susirinkimus, šventes. Jie man spaudžia. Kiekvieną kartą batus tiekia vis kita įmonė, taigi modeliai skiriasi – tai, kad nešioji 46 dydžio batus, nereiškia, kad tokie ir tiks. Viskas dėl viešųjų pirkimų.
Mums metams duoda 100 eur krepšelį. Pavyzdžiui, jeigu nori batų, jie krepšelyje įvertinti 90 eurų. Tačiau per pastaruosius dvejus metus iš krepšelio nesame nieko gavę. Gerai, kad aš sukaupęs per ilgesnius darbo metus, taupau, stengiuosi prižiūrėti. Naujai atėję vis dar nieko negavo.
Kalbant apie kovinę aprangą, reikalingą gaisrų gesinimui, mano patirtis tokia: pirmus metus dirbau su per trumpomis kelnėmis, rankovėmis, davė seną sutriušusią uniformą, kurią nurodė susisiūti. O ir dabar dėvimi šalmai seni, nepatogūs.
– Iš gaisrų kartais grįžtate šlapi. Kas tada? Vidaus reikalų ministras sako, kad reikia mokėti aprangą išsiskalbti ir per pusvalandį išsidžiovinti.
– Dirbau ne vienoje vietoje – tegul ministras pravažiuoja per gaisrines ir pasižiūri, ar visur yra skalbimo mašinos. Pramoninės skalbimo mašinos gaisrinėje retenybė. Daugumoje vietų tėra paprastos skalbimo mašinos, kuriose telpa vienas kovinės aprangos komplektas.
Tegul ministras įsivaizduoja – grįžta 6 ugniagesiai, kaip jų kovinius komplektus į skalbyklę sukišti? Tiek netelpa. Be to, trumpiausia skalbimo programa – 30 min. Džioviname iškabinę patalpose, per pusvalandį neišdžiūva. Reikia pusdienio ir daugiau.
Be to, antrą kasdienės uniformos komplektą ne visi turi, o kovinės uniformos nepatariama skalbti. Net pats gaminių tiekėjas sako, kad po 2–3 skalbimų uniformą reikia iš naujo impregnuoti, kitaip ji praranda savybes. O impregnatorių niekas nėra matęs. Tai apie kokį skalbimą kalbame? Kovinę uniformą per ketverius metus esu skalbęs tik kartą – išsipurvinęs trinu skudurėliu.
Gerai, kad negesiname gaisrų kasdien. Bet man yra tekę gesinti gaisrus, kurie truko tris, pusantros paros. Tada gaisravietėje gyveni.
– Ar tiesa, kad patys patalpas ir dažote, ir remontuojate?
– Esame patys remontavęsi patalpas. Teko ir sieną išgriauti, nes atsirado nauja mašina. Kas dirba elektriku, kas – dažytoju, kažkas moka virinti – darbus atlikome patys. Štai gavome gelbėjimo roges – joms laikiklių mašinoje niekas nepadaro, tenka konstruoti patiems. Viena vertus, mums negaila, bet kada pradeda skriausti... Juk policininkai nieko panašaus nedaro. Iš sovietmečio likęs palikimas, kad ugniagesiai turi daryti patys. Tai ydinga iki šiol likusi praktika.
Žinau, kad vienoje komandų sugedo automatiniai garažo vartai. Kol jie buvo sutaisyti, praėjo beveik mėnuo. Per tą laiką juos teko uždarinėti rankomis. Atrodo, tokie dalykai turi būti greitai sprendžiami, bet trunka po savaitę, dvi, kartais po mėnesį. Kada vartai atidaromi ir uždaromi rankiniu būdu, viskas išilgsta.
Ministras teigia, kad Vilniuje visos mašinos naujos, tačiau iš tikro yra likusių nuo sovietmečio, o ir kitos nėra naujos, dažnai genda, o jų taisymas užtrunka. Mašinos tvarkomos tiek, kiek sugeba patys ugniagesiai.
Ateiname ryte į darbą, darbą baigianti pamaina pasako, kad kažkas sugedo – jei gedimas nedidelis, patys sugebame, tai ir remontuojame. Tik tai, ko nesugebame, taiso specialistai.
Esu lankęsis kai kuriose mažesnių Lietuvos miestų tarnybose – ten ir įranga, ir mašinos geresnės nei Vilniuje. Vilniuje pavyzdine komanda laikoma 6-ta – čia veža delegacijas. Vadiname tai pakazucha, nes viršininkai taip bando parodyti, kaip gerai ugniagesiai aprūpinti.
– Ar per visus metus, kiek dirbate, darbo sąlygos gerėja?
– Negaliu sakyti, kad negerėja. Atsiranda naujos įrangos. Atlyginimai su laiku didėja, bet aš pradėjau dirbti dar prie lito – tada gyventi buvo lengviau. Dėl infliacijos man dabar sunkiau išgyventi. Papildomai dirbu keliuose darbuose, ne visi jie oficialūs. Reikia mokėti būsto paskolą, norisi gyventi oriai, tad stengiuosi, kiek išeina.
Atidirbus parą, 3 būna laisvos. Pagal taisykles kitame darbe galime dirbti tik puse etato. Yra dirbančių pagal individualią veiklą – veda elektrą, klijuoja plyteles ir panašiai.
– Profsąjunga kovoja dėl didesnių atlyginimų. Ar jaučiate rezultatus?
– Profsąjungų kova kartais atsisuka prieš mus pačius. Anksčiau būdavo, kad jei eidavai aukštesnes pareigas, turėdavai didesnę kategoriją ir sąlyginai didesnį atlyginimą. Dabar turime koeficientus, kurie nebuvo tinkamai išskaidyti. Prasidėjo myli nemyli – jei tu viršininkui nepatinki, jis gali tinkamai tavęs neįvertinti.
Taip atlyginimas paauga vienam kitam, tačiau taip atsiranda nelygybė pagal pareigas. Žemesnes pareigas einantys pradeda gauti daugiau už einančius atsakingesnes pareigas. Taip ugniagesių koeficientai susivienodina su skyrininkų ar net pamainos vadų. Tačiau pamainos vado funkcijos platesnės ir atsakomybė didesnė – jis priima sprendimus.
Pamainos vadai yra vidurinė grandis, tačiau gauna tiek, kiek, pasak ministro, vidutiniškai gauna žemiausios grandies ugniagesiai (E. Misiūno duomenimis, statutinis pareigūnas 2018 m. „į rankas“ gavo vidutiniškai 692 eurų atlyginimą ir tai esą yra žemiausios grandies pareigūno atlygis – LRT.lt).
Kada kalba ministras, ima pyktis. Paanalizavau algalapius. Ugniagesys, turintis metus darbo stažo, vidutiniškai uždirba 537 eurus. Asmuo, ugniagesiu dirbantis 21 metus, – apie 650 eurų.
Būtų galima prisidurti prie algos, jei būtų sumokama už viršvalandžius. Kad nereikėtų daug išleisti mūsų išdirbtiems viršvalandžiams apmokėti, mums per mėnesį liepia pasiimti bent vieną laisvą budėjimą. Taip nuo žmogaus sutaupoma apie 140 eurų – tenka sumokėti tik už keletą valandų viršvalandžių.
Nors niekas oficialiai to nepatvirtins. Kada vienas ima laisvadienį, komanda dirba nepilna sudėtimi.
– Ar nėra taip, kad dalis ugniagesių dirba iš idėjos? Juk nagingas žmogus lengvai ras geriau apmokamą darbą.
– Dauguma, manau, dirba iš idėjos. Man, pavyzdžiui, nuo mažens patiko, taip pat mėgstu darbo specifiką – kiekvieną dieną atėjęs, nežinai, kas laukia. Taip nėra monotonijos, įdomūs įvykiai ir problemų sprendimas.
– Gesinate degančias pievas, miškus. Ten pilna erkių. Kiek žinau, jūsų nemokamai nuo erkinio encefalito neskiepija?
– 6 kartu esu išreiškęs norą pasiskiepyti. Šiemet buvo pirmi metai, kai nemokamai paskiepijo.
– Savaime suprantama, kad jūsų darbe daug streso. Kaip ištveriate?
– Priklauso nuo kiekvieno žmogaus, kaip kas reaguoja. Kada, būdamas ugniagesiu, pajauti sudegusio žmogaus kvapą – ne vienas ugniagesys galėtų patvirtinti, kad jis išlieka amžinai. Kad kitą kartą, atvažiavęs į gaisrą, pajautęs tą kvapą žinai, kad reikia kažkur ieškoti kūno.
Avarijose žmogus turi būti psichologiškai stiprus – prie jų reikia priprasti. Puikiai atsimenu savo pirmą kartą avarijoje. Pirmiausia nešiau įrangą, tik kai įsitikinau, kad sugebėsiu, ėmiausi avarijos šalinimo darbų.
– Kokius dar darbus, be gaisrų gesinimo, turite atlikti?
– Per metus ugniagesys turi aplankyti 50 būstų. Kalbu apie akciją „Gyvenkime saugiai“, kada ugniagesiai vaikšto po namus. Jos nepalaikau, nes mes po gyventojų namus važinėjame gaisrų gesinimo mašinomis. Kiek kuro tai atsieina valstybei? Žinau atvejų, kada ugniagesius užpuolė šunys.
Ir su dūmų detektorių dalijimu yra problemų. Pamenu, vienais metais dalijome socialiai remtinoms šeimoms, kitąmet nuvažiavome į tuos pačius būstus ir ką radome? Detektorius išardytas, baterijos išimtos, nes buvo reikalingos televizoriaus pultui. Jiems visiškai tas pats. Žmogus, kuris rūpinasi savo gyvybe ir namais, pats supranta ir nusiperka. Mano nuomone, pigiau per televizorių užsakyti reklamą negu deginti valstybės kurą ir važinėti po būstus.
Mes pamainoje sutarėme geriau lankyti kaimynus, pažįstamus ir šviesti juos. Taip sutaupėme lėšų. Bet niekas už tai nepagirs.