Ekspertai aiškina, kad kategoriškai ir net įžeidžiai streikuojančių pedagogų atžvilgiu kalbėję „valstiečių“ lyderiai veikiausiai sugebėjo įtikinti dalį visuomenės, kad mokytojų interesai tiesiogiai kėsinasi į jų asmeninę gerovę. Todėl, akcentuoja sociologė, politologams nuostabą sukėlę ir politinėmis klaidomis vadinti aštrūs „valstiečių“ pirmininko Ramūno Karbauskio bei premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimai mokytojams yra racionalus nusitaikymas į visuomenės psichologiją.

Tol, kol susiskaldžiusios visuomenės grupės, dalindamosi valstybės biudžeto gėrybes jausis tarpusavyje konkuruojančios, piliečių solidarumas streikuojančių mokytojų ar kitų visuomenės grupių atžvilgiu bematant išgaruos, kai kalba pasisuks apie pinigus.

Karbauskis labai ryškiai bando supriešinti mokytojus su kitomis socialinėmis grupėmis.
R. Ališauskienė

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio 9 - 26 dienomis atliktos apklausos duomenys parodė, kad jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didžiausią Lietuvos gyventojų palaikymą turėtų Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Konservatorių populiarumui pastarąjį mėnesį išaugus 4 procentais, TS-LKD šiuo metu remia penktadalis šalies gyventojų (20,2 proc.).

Reitingai

Tuo tarpu kurį laiką reitingų smukimą išgyvenusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), lyginant su ankstesnėmis apklausomis, ūgtelėjo 3 procentais. Šiuo metu jos palaikymas siekia 15,2 proc. (prieš mėnesį buvo 12,3 proc.).

Trečioje vietoje su 9,2 proc. palaikymu lieka Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Jos reitingas per mėnesį kito nežymiai (spalio mėnesio apklausos duomenimis, siekė 8,7 proc.).

Ketvirtoje reitingų lentelės vietoje - partija „Tvarka ir teisingumas“. Ji sulauktų 7,3 proc. piliečių palaikymo (prieš mėnesį „tvarkiečių“ palaikymas siekė 7,5 proc.).

Ramūnas Karbauskis

Po „Tvarkos ir teisingumo“ iškart rikiuojasi pastaruoju metu į visuomenės dėmesio radarą grįžtanti Darbo partija. Jos populiarumas nežymiai išaugo ir dabar siekia 6,1 proc. (prieš mėnesį buvo 5,1 proc.).

Gyventojų apklausos rodo, kad didžiausius visuomenės palaikymo nuostolius patyrė ne pačius geriausius laikus išgyvenantis Liberalų sąjūdis - pasitikėjimas šia partija sumenko 2 procentiniais punktais. Liberalų sąjūdį apleidžiant žinomiems politikams, Eugenijaus Gentvilo vadovaujamos partijos populiarumas šiuo metu siekia vos 2,9 proc. (spalio mėnesį buvo 5 proc.).

Šalia 5 proc. barjero neperlipančių liberalų taip pat Lietuvos centro partija. Ją palaiko 4,1 proc. (prieš mėnesį 3,8 proc.), Lietuvos socialdemokratų darbo partija (palaiko 4,1 proc., prieš mėnesį 4,6 proc.), Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga (palaiko 3 proc., prieš mėnesį 3,7 proc.) bei Lietuvos laisvės sąjunga/liberalai (palaiko 1,3 proc., prieš mėnesį 1,2 proc.).

Atlikta apklausa taip pat atskleidė, kad per pastarąjį mėnesį neapsisprendusių už ką balsuoti respondentų dalis sumažėjo 5 procentiniais punktais. Šiuo metu beveik trys iš dešimties (26,5 proc.) apklaustų gyventojų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką rinkimuose atiduotų savo balsą. Prieš mėnesį tokia visuomenės dalis siekė 32 proc.

Ekspertai, žvelgdami į pastarojo mėnesio pokyčius reitingų lentelėje, neatmeta galimybės, kad dviejų labiausiai matomų ir viena kitai aštriai oponuojančių partijų palaikymo augimas gali būti susijęs su viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjusiu mokytojų streiku.

Gabrielius Landsbergis

Jų teigimu, dėl mokytojų streikų susipriešinusi visuomenė buriasi aplink dvi skirtingas pozicijas užimančias partijas - streikuojančių pedagogų interesus palaikančius konservatorius ir valdančiuosius „valstiečius“, kurių lyderiai nesibodi reiškiamus pedagogų reikalavimus pašaipiai vaizduoti kaip esančius iš „iliuzijų pasaulio“, ar tiesiog priešpriešinti kitų valstybės finansuojamų grupių gerovei.

Pasak Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorės Ainės Ramonaitės, visuomenė skirtingai vertina tarp streikuojančių pedagogų ir valdžios kilusį konfliktą. Politologės manymu, dalis visuomenės užsitęsusio ginčo priežasčių suranda Vyriausybės nesugebėjime susitvarkyti su valstybėje esančia padėtimi, tačiau kiti, anot jos, priešingai - mano, kad problemą eskaluoja neadekvatūs pedagogų reikalavimai. Todėl pastarieji, tvirtina politologė, yra linkę Vyriausybės ganėtinai aštrią ir mokytojų atžvilgiu neatjaučią poziciją teisinti ir traktuoti kaip adekvačią bei teisingą.

A. Ramonaitės manymu, toks nuomonių išsiskyrimas dėl didžiulį viešą ažiotažą sukėlusio streiko gali atsispindėti ir dviejų labiausiai matomų bei skirtingas pozicijas šiuo klausimu užimančių politinių partijų reitinguose. Nors, akcentuoja ji, tam, kad įsitikintume, ar šis konfliktas būtent ir nulėmė tokius pokyčius reitingų lentelėje, reikėtų žvelgti ir į tolesnes visuomenės nuomonės tendencijas.

TSPMI profesorė atkreipia dėmesį, kad visuomenei gali pasirodyti patraukli ne tik pedagogų siekius remianti ar užjaučianti politikų pozicija. Todėl, anot jos, klaidinga manyti, kad mokytojus palaikantys politikai būtinai susikraus populiarumo dividendų, o juos kritikuojantys - priešingai, jų neteks.

Į tai atsižvelgdama politologė aiškina, kad šoktelėję valdančiosios partijos reitingai gali reikšti ir tai, jog „valstiečiams“ tiesiog pavyko mobilizuoti visuomenės grupes, kurios iš principo skeptiškai nusiteikusios pačio streiko atžvilgiu bei piktinasi tuo, kad streikuojant mokytojams sustoja mokinių ugdymo procesas.

„Solidarumas su mokytojais gali sumažėti dėl to, kad atsiranda skirtis tarp mokytojų iš vienos pusės ir vaikų bei tėvų - iš kitos. Streikuojant mokytojams, tėvams tenka samdytis korepetitorius. Kita vertus, mūsų visuomenėje protesto akcijos nėra įprastos, žmonės nejaučia solidarumo su streikuojančiaisiais. Todėl greičiau jie pradeda galvoti, kas čia per išsidirbinėjimas, ko jie čia nori. Tad tik dalis visuomenės gali palaikyti streikuojančius mokytojus, kita dalis, priešingai, piktinsis dėl, jų nuomone, keliamos netvarkos“, - samprotavo A. Ramonaitė.

„Baltijos tyrimų“ direktorė sociologė Rasa Ališauskienė antrino TSPMI profesorei. Jos teigimu, opozicijos politikų bei politologų reikšta nuostaba, kad užėmus aštrią ir streikuojančius mokytojus neatjaučiančią poziciją valdantieji patys sau šaudosi į koją, yra nepagrįsta. Pasak jos, streikuojančius mokytojus kritikavę valdantieji bent jau komunikacijos atžvilgiu elgėsi racionaliai, nes, aiškino sociologė, tiksliai pataikė į visuomenės psichologiją.

Vyriausybė nuosekliai komunikavo, kad norint padidinti algas mokytojams, reikia pinigus atimti iš kažko kito - pensininkų, vaikus auginančių šeimų ir t.t. Todėl, tęsė R. Ališauskienė, šitaip pateikus pačią problemą, daliai visuomenės solidarumas su mokytojais, jei toks ir buvo, bematant dingo.

„Kai reikalas pasisuka apie pinigus, tai emocinis jausmas ir solidarumas su mokytojais dingsta. Kai pensininkams arba mažus vaikus auginantiems tėvams sakoma, jog mokytojams papildomų pinigų galima duoti tik tada, jei atimsime iš jūsų, tai ir pedagogo prestižas, ir solidarumas išgaruoja. Kitaip tariant, niekas nenori iš savo sąskaitos susimesti dėl mokytojų ekonominės gerovės“, - samprotavo sociologė. Jos teigimu, šiuo atžvilgiu valdantieji politines pozicijas stiprina užsiimdami visuomenės skaldymu.

„Karbauskis labai ryškiai bando supriešinti mokytojus su kitomis socialinėmis grupėmis. Tai iš esmės galime vadinti populistiniu žaidimu, kurio tikslas yra orientuotas į platesnę žmonių bazę, juk pensininkų, mažus vaikus auginančių tėvų yra daugiau nei mokytojų. Todėl jeigu „valstiečiai“ ir toliau komunikuos, kad, norint patenkinti mokytojų reikalavimus reikės nuskriausti kitas socialiai pažeidžiamas grupes, tai, manytina, gali sukrauti ir papildomų politinių dividendų“, - apibendrino R. Ališauskienė.