„Kai žinia, kad būsiu paskirtas aplinkos ministru, tapo vieša, tuo metu didžiausią nerimą man kėlė milžiniški žmonių lūkesčiai – pagaliau aplinkosaugoje įvyks proveržis. Tačiau jau ir tuo metu buvo pakankamai akivaizdu, kad tie lūkesčiai gerokai didesni už galimybes, nors, prisipažinsiu, ir mano tikėjimas savo galimybėmis buvo dešimteriopai didesnis nei šiandien“, – rašo jau buvęs aplinkos ministras.
Anot jo, kas įvyko, yra loginė tąsa, kurią „lydės priekaištai ir pagieža“. Tačiau bus ir kitų žmonių, su kuriai jis ėjo bendru keliu, liudijimai, kad realybė buvo gerokai vulgaresnė (lot. vulgaris – paprastas).
„Dalis aplinkai palankesnių sprendimų jau nugulė į istorijos stalčius. Aplinkos politiką formuos jau kiti, kuriems galbūt mano vertybės ir siūlymai nebus priimtini, jiems reikės savo idėjų. Vis dėlto buvo verta bandyti siekti savo idėjų realizavimo ir atsiduoti tarnystei“, – rašo jis.
Jis taip pat išnagrinėjo priešpriešą „profesionalai versus politikai“, kuri, anot jo, lydės 17-osios Vyriausybės darbą, tačiau prieš tai būtina susitarti dėl terminų.
„Ar politinis palaikymas yra lygus besąlygiškam nuolankumui partijos nurodymams aprūpinti darbo vietomis partiečius, ar politinis palaikymas yra dalyvauti partijos programos kūrime ir jos įgyvendinime?Tačiau esminis klausimas – kiek vyriausybei, politinei partijai yra svarbu laikytis programos nuostatų? Už kiekvieną LRV programos punktą reikėjo atstovėti, kai kurias numatytas įgyvendinti programos nuostatas teko atidėti, o tai ir yra esmė, kurią pavadinčiau politinio užnugario neturėjimu. Tai nėra konkretaus politiko problema, tai yra iššūkis kiekvienai politinei jėgai Lietuvoje“, – rašo K. Navickas.
Buvęs ministras taip pat išvardino savo didžiausius darbus, kuriuos jam pavyko padaryti per dvejus metus.
„Tai miškų urėdijų reforma: centralizavus valstybinių miškų ūkio valdymą ir įsteigus naują valstybės įmonę buvo pakelti darbuotojų atlyginimai; valstybės biudžetas bus papildytas 15 mln. eurų jau po pirmųjų reformos ir valstybės įmonės veiklos metų, paruoštos papildomos apsaugos priemonės nuo kirtimų kertinėse miško buveinėse ir kt. Taip pat valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pertvarka: sujungus regioninius departamentus į vieną įstaigą – Aplinkos apsaugos departamentą – sukurti analitiniai, prevencinių priemonių pajėgumai; nuo kitų metų didės mažiausiai uždirbančių aplinkos apsaugos pareigūnų atlyginimai. Be to, stabilus daugiabučių renovacijos programos įgyvendinimas, atveriami duomenys visuomenei gauti informaciją apie vykdomas statybas“, – rašo buvęs ministras.
Jis paminėjo dar ir bendrąjį planą, kuris dar yra nepabaigtas. Iš nebaigtų darbų K. Navickas dar išvardino degintinų atliekų prevencijos priemones ir sąžiningą kainodarą.
„Suplanuotos aplinkosauginės priemonės miškuose turėtų būti ir toliau įgyvendinamos, to linkiu savo būsimam įpėdiniui, frakcijai ir Vyriausybei. Asmeniškai prašau, paskelbkite Punios šilą nekertamu mišku, esame verti turėti daugiau nei 200 hektarų sengirės. Tai bus žingsnis, už kurį padėkos ateities kartos!“, – rašo K. Navickas.
Pasak jo, jam buvo didelė laimė dirbti su aplinkos idėjomis tikinčiais profesionalais.
„Ne kiekvienam ministrui pasiseka sulaukti paramos paskutinę dieną rengiant atsakymus į interpeliacijos klausimus, Tą penktadienio vėlų vakarą, maždaug apie 21 val., aš buvau tarp tų laimingųjų – man net neprašius ir aukojant savo asmeninį laiką, sėdėjome visi kartu ir šlifavome tekstą iki blizgesio, kurio Seime neleido perskaityti iki galo. Sąžiningai turiu padėkoti Premjerui ir LVŽS frakcijai, kad išlaikėte savo orumą, nepiršote jums palankių personalijų. Ačiū už suteiktą didelę dovaną dirbti Tėvynei ir žmonėms!“, – savo kreipimąsi užbaigė K. Navickas.