Anot V. Būdienės, švietimo krizė gali būti suvaldyta, jeigu ministrė stotų mokytojų pusėn ir pirmadienį kartu eitų derėtis su premjeru dėl mokytojų atlyginimų kėlimo. Anot jos, ministrė neturi ko prarasti.

„Sudaryti 3 metų mokytojų atlyginimų kėlimo programą. Per pirmus metus metus pakelti atlyginimus iki šalies atlyginimų vidurkio. Per antrus ir trečius metus mokytojų atlyginimus pakelti tiek, kad jie 20 proc. viršytų šalies atlyginimų vidurkį. Jei ministrė to nepadarys, padarys kiti politikai prieš rinkimus, o ministrei teks pasitraukti. O rinkimai artėja“, – rašo V. Būdienė.

Ji prisiminė, kad panaši krizė buvo kilusi ir 2008 metais, kai mokytojai streikavo tol, kol nebuvo sudarytas 50 proc. mokytojų atlyginimų kėlimo planas.

„Tiesa, viską po kelių mėnesių (iš karto po rinkimų) nušlavė krizė ir priešrinkiminių pažadų nesilaikymas. Tiesos dėlei reikia prisiminti, kad, kaip ir dabar, bene aktyviausiai kelti mokytojų atlyginimus tada reikalavo konservatoriai, o išrinkti jie ėmėsi naktinės finansų reformos, tuo galimai pakirsdami vartotojų pasitikėjimą ir dar sustiprindami krizę. „Naujo ministro veiklą pirmiausia vertinsime pagal tai, ar bus sugebėta pastebimai padidinti mokytojų atlyginimus dar šių metų pavasarį“, – sakė 2008 metų pavasarį Andrius Kubilius“, – rašoma feisbuko žinutėje.

V. Būdienė įsitikinusi, kad etatinis apmokėjimas nėra atlyginimų didinimas. Pasak jos, Seimas ir ŠMM turėtų prisipažinti, kad etatinio darbo apmokėjimas yra tik švietimo finansavimo būdo pakeitimas į lankstesnį, o ne atlyginimų didinimo priemonė.

„Kodėl Vyriausybė pyksta? Kaip nepyks, jei Europos Komisija jau spalio mėnesį palaimino Lietuvos 2019 metų biudžetą. (…) Vyriausybė turi siekti taikos. Su streikuojančiomis profesinėmis sąjungomis reikia sudaryti krizės taikos sutartį, nes biudžetinio sektoriaus krizė iš švietimo jau plečiasi į kitus sektorius. Didžioji viešųjų finansų valdymo yda yra tai, kad ekonomikai augant, valstybės biudžetui didėjant, biudžetinio sektoriaus atlyginimai didinami tik darbuotojams juos „išsistreikuojant“. Prieaugis bus naudojamas finansinei inžinerijai“, – rašo V. Būdienė.

Ji mano, kad viešojo sektoriaus krizė neturėtų baigtis sankcijomis profsąjungoms ir mokytojams. Profesinėms sąjungoms jau dabar reikia pasirūpinti gerais teisininkais, kokius turėjo medžių saugotojai Kaune.

„Ateitis ateina ne tik per ūkio vystymą, vartojimą (įplaukos iš vartojimo sudaro žymiai daugiau nei 50 proc. valstybės biudžeto), stiprią gynybą. Esmingiausi valstybei dalykai kuriami per švietimą ir kultūrą. Yra NATO rekomenduoja skirti gynybai 2 proc. BVP, ir yra UNESCO rekomendacija skirti 6 proc. švietimui. Reikia abi rekomendacijas vykdyti. Tam būtina sudaryti partijų susitarimą ir dėl švietimo finansavimo, kaip buvo susitarta dėl gynybos“, – įsitikinusi ji.

Ji taip pat mano, kad kultūros finansavimas arba labiau nefinansavimas yra absoliučiai gėdingas. V. Būdienė kelia klausimą, ar kandidatai į prezidentus (ekonomistai) atitrūks nuo mokyklų, ligoninių, muziejų tinklo optimizavimo, SAP ir biudžeto perviršio, rezervinio fondo neliečiamumo mantrų.

„O derėtų. Vienas kandidatas net įtikinėjo, kad dar niekas neuždarė nė vienos mokyklos, kai nuo 1990 metų jau pusė mokyklų uždaryta. (…) Pinigų yra. Dabar viešojo sektoriaus atlyginimų krizė. Yra krizinis–rezervinis–stabilizavimo fondas. Jei nėra biudžeto pinigų (o būtų galima atidėti mokesčių reformą metams, pirma pasirūpinant deramu atlygiu žmonėmis, kuriantiems valstybės ateitį–mokytojais (kultūros žmonėmis). Vienmandatininkai irgi neturėtų gauti „grobio dalies“ vien dėl to, kad balsuos už biudžetą“, – įsitikinusi V. Būdienė.

Ji taip pat ragina baigti keikti švietimą, nes blogas tonas daryti reformas pirmiau išpeikiant sistemą.

„Švietimą tobulinkit, stiprinkit savivaldybių švietimo skyrius (beveik sunaikinti kuriant apskritis, dar neatkurti), edukologijos mokslas turi tarnauti mokyklai, o ne rašymui į užsienio žurnalus. Metodologinė ir dalykinė pagalba mokytojams turi būti nuolatinė, o ne vien atsitiktinė–projektinė. Visų dalykų mokytojai turi būti intelektualai ir kultūros žmonės – tam reikia stiprinti ir plėsti bendruosius universitetinius dalykus. Jei reikia, pridėti vienerius studijų metus. Nepasitikėjimas švietimu jaunų šeimų, turinčių vaikų, neguodžia ir Lietuvoje nelaiko“, – įsitikinusi V. Būdienė.

Ji nusiuntė žinutę ir profsąjungų nariams, kuriems pasiūlė „atsiversti derybų vadovėlį ir sužinoti, kad siekti reikia ne „mes laimėjom, jie pralaimėjo (win–lose)“, bet „ir mes laimėjom, ir jie laimėjo (win–win)“ rezultato“.

Galiausiai V. Būdienė dar kartą pakartojo raginimą ministrei: „Ministre, stok mokytojų pusėn“.