Lietuvoje yra apie 30 000 medžiotojų. Dauguma jų yra susibūrę į medžiotojų kolektyvus, vadinamus klubais arba būreliais. Tokių medžiotojų kolektyvų yra per 900. Didžioji jų dalis skaičiuoja kelių dešimtmečių tradicijų istoriją.

Lietuvos medžiotojų bendruomenė tėra mažytė Europos medžiotojų dalis. Europos Sąjungos ir jai artimose valstybėse yra daugiau nei septyni milijonai medžiotojų. Gausiausia yra Prancūzijos medžiotojų bendruomenė – 1,3 milijono.

Daugelyje Europos kraštų istoriškai susiklostė, kad medžioklė buvo tik dalies socialinių visuomenės sluoksnių tradicija.

Nedidelė Lietuvos medžiotojų bendruomenė ypatinga tuo, kad ją sudaro visų socialinių visuomenės grupių atstovai.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija 2017 metais atliko anketinę savo narių apklausą. Joje dalyvavo 19 000 Draugijos narių – medžiotojų iš 566 klubų ar būrelių.

Apklausos rezultatai pavaizduoti grafike.

© Archyvas

Atskirai norėčiau replikuoti minėtame straipsnyje pateiktoms Aplinkos ministro Kęstučio Navicko mintims.

Cituoju: ,,Į ką svarbu atkreipti dėmesį, tai kas su kuo medžioja ir to nebus galima padaryti, kol nebus įvestas elektroninis medžiotojų lapas. Aplinkos ministerija jau vykdė konsultacijas dėl tokio lapo sukūrimo, bet derybos buvo nevaisingos. Paslaugų teikėjams pasirodė per maža veikla.<...>Matote, aš nesu matęs jokios medžioklės net iš arti, man sunku vertinti, kas jose vyksta, tačiau žinau iš STT pareigūnų, jie šią veiklą vertina kaip rizikingą“.

Medžiojančių politikų, valdininkų, verslininkų, daktarų procentas nuo visų tų profesijų atstovų Lietuvoje yra niekingai menkas. Klausimas: kaip gi verčiasi įtakingi nemedžiojantys veikėjai?

Mano galva, atsakingos valstybės institucijos turėtų gerokai praplėsti rizikingų veiklų ir jų vietų sąrašą. Pirmiausia, siūlyčiau atkreipti dėmesį į krepšinį ir didžiųjų arenų VIP ložes, tenisą ir teniso kortus, golfą ir golfo laukus, kaimo turizmą ir nuošalias to turizmo sodybas, viešąjį maitinimą ir visas jo įstaigas 200 metrų spinduliu aplink valstybės institucijų rezidencijas.

Sąrašą galima plėsti, bet dviračio išradinėti nereikia.

Britų klasikas Džordžas Orvelas dar dvidešimto amžiaus viduryje parašė dvi instrukcijas, kaip užtikrinti tokį viešumą ir skaidrumą. Instrukcijų pavadinimai: Gyvulių ūkis ir 1984-ieji.

Nuoširdžiai rekomenduoju. Ne tik atsakingiems pareigūnams, bet ir Lietuvos ateičiai – jaunimui.

Senjorams nekenktų pasikartoti.